Apie Gasiūno kozirius "Swedbank meno apdovanojimo 2009" konkurse

Gruodžio 10 d. „Rygos meno erdvėje“ buvo paskelbtas „Swedbank meno apdovanojimo 2009“ laimėtojas, kuriuo tapo Jonas Gasiūnas. Kaip gruodžio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje spaudos konferencijoje prisipažino pats autorius, šiemet niekas nesitikėjo, kad 10 000 eurų piniginį prizą parsiveš jis. Mat 2000 m. įsteigtame konkurse nuo pernai pakviesti dalyvauti švedų ir rusų menininkai – didelių šalių atstovai su rimtais užnugariais, be to šiemet dalyvavo ne trys, o penki dalyviai. Rodėsi, ką įrodys Gasiūnas su savo tapyba (nors ir netradicine), kai premijos pernai negavo Kristina Inčiūraitė, jaunesnė ir, regis, naujesne vizualine kalba besinaudojanti menininkė?

Asmeniškai aš Gasiūno tapyba nebesižaviu jau kurį laiką, nes ji, kaip kažkada modernizmo būklę diagnozavo Kęstutis Nastopka, tapo prognozuojama. Eidama į parodą, kurioje tikiuosi pamatyti Gasiūno drobes, visada žinau, kad jos bus kažkuo įdomios, patrauklios, tačiau nenustebins ir nesujaudins, nes visi dailininko „kabliukai“ jau seniai demaskuoti menotyrininkų Alfonso Andriuškevičiaus ir Mildos Žvirblytės. Ir pats tapytojas dūmais vieną po kito gromuliuoja darbus, kuriuose iš esmės nesijaučia didesnių lemtingų posūkių temos, problemos ar traktuotės aspektu. Gerbiu dailininką, pro kurio tapybos prizmę žiūrėdamas Andriuškevičius 2003 m.  diagnozavo jos gana nykią būklę ir į Gasiūną privertė pažiūrėti kaip į tikrų tikriausią žiburėlį tamsiame miške. Autorinė tapymo žvakės liepsnos dūmu technika leido nutiesti lietuviškos tapybos savimeilę glostantį tiltą iki Yveso Kleino „moterų-teptukų“, Shigeko Kubotos tapybos vagina ir kitų daugiau ar mažiau įdomių tiltų ir lieptelių. Kaip antai pirmykščių žmonių piešiniai suodžiais Lasko ir Altamyro urvuose ar kičiniai saulės spinduliais per lupą išdeginti paveikslėliai. Galiausiai primityvi šventųjų gyvenimus vaizduojanti liaudies grafika, kabojusi kiekvienoje padorioje pirkioje virš krikštasuolės.

Kiek daug intelektualinio pasitenkinimo iki šiol išgyvenu žiūrėdama į ne sykį jau aptartą Gasiūno „Švenčiausiąją Aušros vartų mergelę Mariją” (2002). Vėlesniuose darbuose pasigendu tų viena kitą kvestionuojančių prasmių. Nesakau visiškai blogai yra tapyti kinematografu ir sovietinės patirties refleksijomis bei traumomis paremtus kūrinius (anot vieno tapytojo interviu, pusė menininko giminės išžudyta, dar ir dabar jis sapnuoja, kaip bėga iš sovietinės armijos, kurioje buvo išminuotojas). Gal kaip kartos, kuri negyveno toje represyvioje aplinkoje, atstovė iki galo niekad negalėsiu suvokti Gasiūno skaudulių. Tačiau manęs vis neapleidžia jausmas, kad tas posovietinės kultūros šulinys jau išsemtas ir todėl ne kiekvienas šio tikrai tvirtą poziciją užėmusio tapytojo darbas yra geras. Reikėtų pasiieškoti kokio šviežesnio vandens.

Galbūt iš tokio vandens sutvertą laikyčiau „Faustą“ (2009). Šis darbas psichologiškai paveikus ir nebeturi tiek daug dūmais sukurto kontūriškumo. „Faustas“ kaip milžiniškas išsiliejęs rožinis debesis, padūmavusiomis šiurpiomis akimis. Ne kuris nors darbo planas ar motyvas yra fikcija, kaip būdinga beveik visiems dūmais sukurtiems darbams. Visas „Faustas“ yra šiurpinanti fikcija, žinoma, tik gerąja prasme.

Kad ir kaip linkėčiau Gasiūnui kažkaip liautis dūmijus arba pradėti dūmyti kaip nors kitaip (naujau, šviežiau), „Swedbank meno apdovanojime“ ši niekur kitur nematyta autorinė technika buvo pagrindinis jo koziris. Tiesa, konferencijoje autorius pats jų įvardino ne vieną ir, remdamasi jo išsakytomis refleksijomis ir įspūdžiais iš konkurso, toliau trumpai apibūdinsiu kiekvieną kozirį.

Tapytoją į konkursą pasiūlė Nacionalinės dailės galerijos informacijos centras, kurio komanda rūpinosi dailininko reprezentacija ir kitomis plonybėmis. Tačiau Gasiūnas kaip galvotas dailininkas su profesine patirtimi, nesikliovė institucija ir pats pasirūpino savo koziriais. Anot tapytojo, čia nemažai pasitarnavo paskui jį vilkęsis lietuvių kritikos patriarcho Andriuškevičiaus sukurtas tapybą dūmais Lietuvos ir ne Lietuvos kontekste įtvirtinęs žodinis-tekstinis šleifas (žinoma tikras, svarus). Kaip Gasiūnas sakė, Andriuškevičiaus čia dar niekas neaplenkė. Prie to šleifo prisidėjo ir Milda Žvirblytė. Įtakos turėjo ir aktyvus rodymasis Estijoje ir Latvijoje paskutiniaisiais metais: Gasiūno tapyba buvo žinoma visiems konkurso komisijos nariams, išskyrus Stokholmo Moderniojo meno muziejaus kuratorę Iris Muller-Westermann. Gasiūnas samprotavo, kad veikiausiai ir jos prielankumą įgijo dėl jo darbuose atpažįstamų „šiaurietiškų košmarų“, kurie galėjo susišaukti su Edvardo Muncho tapyba, apie kurią Westermann rašiusi disertaciją.

Prie Lietuvos atstovo „matomumo“ daug prisidėjo jo konkurentų problemos pačiame darbų eksponavime „Rygos meno erdvėje“. Menininkas atvyko keletą dienų prieš parodos atidarymą ir pasirinko darbų eksponavimui optiškai dominuojančią poziciją. Pats susireguliavo apšvietimą. Tuo tarpu švedų atstovui Magnusui Wallinui, kone stipriausiam Gasiūno konkurentui, pakenkė nepreciziškai parinktas apšvietimas. Video instaliacijoje su trimate animacija, kurios personažai – iš atskirų moters ir vyro, vaiko ir senio kūno dalių sumontuoti žmonės-hibridai, dominavo pilka spalva, kuri tiesiog pranyko dėl per tamsaus apšvietimo. Tai trukdė darbo paveikumui. Jei apšvietimas būtų tinkamas, parodos lankytojui tikrai pagaugai nugara turėjo nueiti, pamačius kaip netikėtai statiški video instaliacijoje pavaizduoti mutantų lavonai netikėtai sukruta.

Kitiems lietuvio konkurentams koją pakišo jaunystė ir nepatyrimas. Estas Tonis Saadoja, Gasiūno įvertintas kaip puikus fotorealistas ir palygintas su Algimantu Švėgžda, persistengė, norėdamas pateikti per daug, ir tuo pakenkdamas idėjos vientisumui. Nebuvus ir nemačius sunku įvertinti šį darbą, tad teks patikėti Gasiūno nuomone, kad būtų pilnai užtekę, jei estų menininkas būtų eksponavęs tik akvarele fotorealistiškai iš nuotraukų tapytus nespalvotus senojo ir naujojo Talino vaizdus. Šis darbas, anot Gasiūno, bandymas išsaugoti estų mentalitetą. Tuo tarpu be šio akvarelių ciklo, Saadoja pateikė dar du, vienas su kitu nesusijusius tapybos ciklus.

Kai pradėjau domėtis šių metų „Swedbak meno apdovanojimo“ konkursantais, į akis labiausiai krito latvio Voldemāro Johansono garso ir vaizdo instaliacija su vandens pripildytais akvariumais. Pro akvariumo apačioje pritvirtintus garsiakalbius sklindanti muzika pašiaušia vandens paviršių ir bangelėse lūžtanti šviesa sukuria įspūdingą vaizdą. Nauja, technologijų ir gamtos santykiu paremta idėja rodėsi daug žadanti, tačiau menininkui sutrukdė, anot Gasiūno, parodų salėje „nesižiūrėjęs“ per mažas akvariumų dydis. Johansono darbą visiškai sužlugdo J. Gasiūno interviu „Lietuvos rytui“ išsakyta replika, kad „toks darbas puikiai atrodytų kokio nors milijonieriaus namo hole.“

Apskritai, šių metų konkursas ir Gasiūno pasisakymas spaudos konferencijoje puikiai iliustruoja tokiuose konkursuose veikiančius dėsnius: jei nebūsi gudrus ir pats nepasistengsi būti matomas, nelaimėsi. (O gal Gasiūnas, drąsiai pasiglemždamas visus nuopelnus sau, tiesiog nedėkingas Fortūnai?) Be to, patys jo parodoje eksponuoti keturi paveikslai tarsi stovėjo žemo starto pozicijoje, pasiruošę smogti žiūrovui į paširdžius. Dideli formatai, tinkamai parinkta ekspozicijos vieta, žiūrovo įpročiams priimtinas kinematografinis vaizdas (anot Gasiūno, žiūrovas, pats to nesuprasdamas, labiau užsihipnotizuoja nuo ekrano, nei nuo tapybos), autorinė technika, tapusi tarsi tapybos vizitine kortele. Taip pat aktualios posovietinę pasąmonę reflektuojančios temos, atliepusios vieną iš pagrindinių konkurso tikslų – įvertinti tarpkultūrinį darbų suprantamumą. Visas šitas „kokteilis“ buvo ne atsitiktinis ir pats menininkas, sprendžiant iš spaudos konferencijoje girdėtų minčių, jo nei kiek nemistifikuoja. Priešingai – pabrėžia proto ir racionalumo vaidmenį konkurse.

Kiek arogancija padvelkusiu tonu, spaudos konferencijoje Gasiūnas noriai pasakojo apie visus savo kozirius, taip visiškai sugriaudamas kartais dar norimą romantizuoti „tapytojo be verslumo gyslelės“ mitą. Prasitarė: „dirbau penkis metus ir atsiėmiau tą prizą kaip normalią algą“. Be jokios ironijos, sakau, kad iš tikrųjų puiku, kai tapytojas turi apsukrumo ir savo profesijos nelaiko vien mūzų vaikoma vaivorykšte. Tapybos ir gyvenimo perskyra nebūtinai egzistuoja, o jei egzistuoja, tai nebūtinai tokia didžiulė ir visa griaunanti.

Kad ir kaip būtų džiugu tapytojui, nušluosčius nosį latviui, estui, švedui ir rusui tarptautiniame konkurse, spaudos konferencijoje neatrodė, kad šiuo laimėjimu ypatingai džiaugtųsi lietuvių spauda. Gaila, bet gal dėl nepatogaus laiko ar dėl itin šalto žiemiško oro, pasveikinti ir paklausinėti dailininko apie jo įspūdžius susirinko vos keletas žmonių: „Swedbank“ Lietuvoje atstovas su gėlių puokšte, porinęs apie lietuvio savimeilę glostantį laimėjimą, ir vos keletas žurnalistų. O gaila, vis gi lietuviai tarptautinius konkursus laimi ne itin dažnai. Be to, tai pirmas kartas „Swedbank“ apdovanojimų istorijoje, kai prizas suteiktas už tapybą. Sveikinimai Gasiūnui.

Iliustracija: Jonas Gasiūnas. „Radaras“, 2008, drobė, akrilas, piešinys degančia žvake, 300 x 295.

„Swedbank” paroda „Rygos meno erdvėje”.