Apie Gasiūno kozirius “Swedbank meno apdovanojimo 2009” konkurse

2009 m. gruodžio 22 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
jonas radaras

Gruodžio 10 d. „Rygos meno erdvėje“ buvo paskelbtas „Swedbank meno apdovanojimo 2009“ laimėtojas, kuriuo tapo Jonas Gasiūnas. Kaip gruodžio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje spaudos konferencijoje prisipažino pats autorius, šiemet niekas nesitikėjo, kad 10 000 eurų piniginį prizą parsiveš jis. Mat 2000 m. įsteigtame konkurse nuo pernai pakviesti dalyvauti švedų ir rusų menininkai – didelių šalių atstovai su rimtais užnugariais, be to šiemet dalyvavo ne trys, o penki dalyviai. Rodėsi, ką įrodys Gasiūnas su savo tapyba (nors ir netradicine), kai premijos pernai negavo Kristina Inčiūraitė, jaunesnė ir, regis, naujesne vizualine kalba besinaudojanti menininkė?

Asmeniškai aš Gasiūno tapyba nebesižaviu jau kurį laiką, nes ji, kaip kažkada modernizmo būklę diagnozavo Kęstutis Nastopka, tapo prognozuojama. Eidama į parodą, kurioje tikiuosi pamatyti Gasiūno drobes, visada žinau, kad jos bus kažkuo įdomios, patrauklios, tačiau nenustebins ir nesujaudins, nes visi dailininko „kabliukai“ jau seniai demaskuoti menotyrininkų Alfonso Andriuškevičiaus ir Mildos Žvirblytės. Ir pats tapytojas dūmais vieną po kito gromuliuoja darbus, kuriuose iš esmės nesijaučia didesnių lemtingų posūkių temos, problemos ar traktuotės aspektu. Gerbiu dailininką, pro kurio tapybos prizmę žiūrėdamas Andriuškevičius 2003 m.  diagnozavo jos gana nykią būklę ir į Gasiūną privertė pažiūrėti kaip į tikrų tikriausią žiburėlį tamsiame miške. Autorinė tapymo žvakės liepsnos dūmu technika leido nutiesti lietuviškos tapybos savimeilę glostantį tiltą iki Yveso Kleino „moterų-teptukų“, Shigeko Kubotos tapybos vagina ir kitų daugiau ar mažiau įdomių tiltų ir lieptelių. Kaip antai pirmykščių žmonių piešiniai suodžiais Lasko ir Altamyro urvuose ar kičiniai saulės spinduliais per lupą išdeginti paveikslėliai. Galiausiai primityvi šventųjų gyvenimus vaizduojanti liaudies grafika, kabojusi kiekvienoje padorioje pirkioje virš krikštasuolės.

Kiek daug intelektualinio pasitenkinimo iki šiol išgyvenu žiūrėdama į ne sykį jau aptartą Gasiūno “Švenčiausiąją Aušros vartų mergelę Mariją” (2002). Vėlesniuose darbuose pasigendu tų viena kitą kvestionuojančių prasmių. Nesakau visiškai blogai yra tapyti kinematografu ir sovietinės patirties refleksijomis bei traumomis paremtus kūrinius (anot vieno tapytojo interviu, pusė menininko giminės išžudyta, dar ir dabar jis sapnuoja, kaip bėga iš sovietinės armijos, kurioje buvo išminuotojas). Gal kaip kartos, kuri negyveno toje represyvioje aplinkoje, atstovė iki galo niekad negalėsiu suvokti Gasiūno skaudulių. Tačiau manęs vis neapleidžia jausmas, kad tas posovietinės kultūros šulinys jau išsemtas ir todėl ne kiekvienas šio tikrai tvirtą poziciją užėmusio tapytojo darbas yra geras. Reikėtų pasiieškoti kokio šviežesnio vandens.

Galbūt iš tokio vandens sutvertą laikyčiau „Faustą“ (2009). Šis darbas psichologiškai paveikus ir nebeturi tiek daug dūmais sukurto kontūriškumo. „Faustas“ kaip milžiniškas išsiliejęs rožinis debesis, padūmavusiomis šiurpiomis akimis. Ne kuris nors darbo planas ar motyvas yra fikcija, kaip būdinga beveik visiems dūmais sukurtiems darbams. Visas „Faustas“ yra šiurpinanti fikcija, žinoma, tik gerąja prasme.

Kad ir kaip linkėčiau Gasiūnui kažkaip liautis dūmijus arba pradėti dūmyti kaip nors kitaip (naujau, šviežiau), „Swedbank meno apdovanojime“ ši niekur kitur nematyta autorinė technika buvo pagrindinis jo koziris. Tiesa, konferencijoje autorius pats jų įvardino ne vieną ir, remdamasi jo išsakytomis refleksijomis ir įspūdžiais iš konkurso, toliau trumpai apibūdinsiu kiekvieną kozirį.

Tapytoją į konkursą pasiūlė Nacionalinės dailės galerijos informacijos centras, kurio komanda rūpinosi dailininko reprezentacija ir kitomis plonybėmis. Tačiau Gasiūnas kaip galvotas dailininkas su profesine patirtimi, nesikliovė institucija ir pats pasirūpino savo koziriais. Anot tapytojo, čia nemažai pasitarnavo paskui jį vilkęsis lietuvių kritikos patriarcho Andriuškevičiaus sukurtas tapybą dūmais Lietuvos ir ne Lietuvos kontekste įtvirtinęs žodinis-tekstinis šleifas (žinoma tikras, svarus). Kaip Gasiūnas sakė, Andriuškevičiaus čia dar niekas neaplenkė. Prie to šleifo prisidėjo ir Milda Žvirblytė. Įtakos turėjo ir aktyvus rodymasis Estijoje ir Latvijoje paskutiniaisiais metais: Gasiūno tapyba buvo žinoma visiems konkurso komisijos nariams, išskyrus Stokholmo Moderniojo meno muziejaus kuratorę Iris Muller-Westermann. Gasiūnas samprotavo, kad veikiausiai ir jos prielankumą įgijo dėl jo darbuose atpažįstamų „šiaurietiškų košmarų“, kurie galėjo susišaukti su Edvardo Muncho tapyba, apie kurią Westermann rašiusi disertaciją.

Prie Lietuvos atstovo „matomumo“ daug prisidėjo jo konkurentų problemos pačiame darbų eksponavime „Rygos meno erdvėje“. Menininkas atvyko keletą dienų prieš parodos atidarymą ir pasirinko darbų eksponavimui optiškai dominuojančią poziciją. Pats susireguliavo apšvietimą. Tuo tarpu švedų atstovui Magnusui Wallinui, kone stipriausiam Gasiūno konkurentui, pakenkė nepreciziškai parinktas apšvietimas. Video instaliacijoje su trimate animacija, kurios personažai – iš atskirų moters ir vyro, vaiko ir senio kūno dalių sumontuoti žmonės-hibridai, dominavo pilka spalva, kuri tiesiog pranyko dėl per tamsaus apšvietimo. Tai trukdė darbo paveikumui. Jei apšvietimas būtų tinkamas, parodos lankytojui tikrai pagaugai nugara turėjo nueiti, pamačius kaip netikėtai statiški video instaliacijoje pavaizduoti mutantų lavonai netikėtai sukruta.

Kitiems lietuvio konkurentams koją pakišo jaunystė ir nepatyrimas. Estas Tonis Saadoja, Gasiūno įvertintas kaip puikus fotorealistas ir palygintas su Algimantu Švėgžda, persistengė, norėdamas pateikti per daug, ir tuo pakenkdamas idėjos vientisumui. Nebuvus ir nemačius sunku įvertinti šį darbą, tad teks patikėti Gasiūno nuomone, kad būtų pilnai užtekę, jei estų menininkas būtų eksponavęs tik akvarele fotorealistiškai iš nuotraukų tapytus nespalvotus senojo ir naujojo Talino vaizdus. Šis darbas, anot Gasiūno, bandymas išsaugoti estų mentalitetą. Tuo tarpu be šio akvarelių ciklo, Saadoja pateikė dar du, vienas su kitu nesusijusius tapybos ciklus.

Kai pradėjau domėtis šių metų „Swedbak meno apdovanojimo“ konkursantais, į akis labiausiai krito latvio Voldemāro Johansono garso ir vaizdo instaliacija su vandens pripildytais akvariumais. Pro akvariumo apačioje pritvirtintus garsiakalbius sklindanti muzika pašiaušia vandens paviršių ir bangelėse lūžtanti šviesa sukuria įspūdingą vaizdą. Nauja, technologijų ir gamtos santykiu paremta idėja rodėsi daug žadanti, tačiau menininkui sutrukdė, anot Gasiūno, parodų salėje „nesižiūrėjęs“ per mažas akvariumų dydis. Johansono darbą visiškai sužlugdo J. Gasiūno interviu „Lietuvos rytui“ išsakyta replika, kad „toks darbas puikiai atrodytų kokio nors milijonieriaus namo hole.“

Apskritai, šių metų konkursas ir Gasiūno pasisakymas spaudos konferencijoje puikiai iliustruoja tokiuose konkursuose veikiančius dėsnius: jei nebūsi gudrus ir pats nepasistengsi būti matomas, nelaimėsi. (O gal Gasiūnas, drąsiai pasiglemždamas visus nuopelnus sau, tiesiog nedėkingas Fortūnai?) Be to, patys jo parodoje eksponuoti keturi paveikslai tarsi stovėjo žemo starto pozicijoje, pasiruošę smogti žiūrovui į paširdžius. Dideli formatai, tinkamai parinkta ekspozicijos vieta, žiūrovo įpročiams priimtinas kinematografinis vaizdas (anot Gasiūno, žiūrovas, pats to nesuprasdamas, labiau užsihipnotizuoja nuo ekrano, nei nuo tapybos), autorinė technika, tapusi tarsi tapybos vizitine kortele. Taip pat aktualios posovietinę pasąmonę reflektuojančios temos, atliepusios vieną iš pagrindinių konkurso tikslų – įvertinti tarpkultūrinį darbų suprantamumą. Visas šitas „kokteilis“ buvo ne atsitiktinis ir pats menininkas, sprendžiant iš spaudos konferencijoje girdėtų minčių, jo nei kiek nemistifikuoja. Priešingai – pabrėžia proto ir racionalumo vaidmenį konkurse.

Kiek arogancija padvelkusiu tonu, spaudos konferencijoje Gasiūnas noriai pasakojo apie visus savo kozirius, taip visiškai sugriaudamas kartais dar norimą romantizuoti „tapytojo be verslumo gyslelės“ mitą. Prasitarė: „dirbau penkis metus ir atsiėmiau tą prizą kaip normalią algą“. Be jokios ironijos, sakau, kad iš tikrųjų puiku, kai tapytojas turi apsukrumo ir savo profesijos nelaiko vien mūzų vaikoma vaivorykšte. Tapybos ir gyvenimo perskyra nebūtinai egzistuoja, o jei egzistuoja, tai nebūtinai tokia didžiulė ir visa griaunanti.

Kad ir kaip būtų džiugu tapytojui, nušluosčius nosį latviui, estui, švedui ir rusui tarptautiniame konkurse, spaudos konferencijoje neatrodė, kad šiuo laimėjimu ypatingai džiaugtųsi lietuvių spauda. Gaila, bet gal dėl nepatogaus laiko ar dėl itin šalto žiemiško oro, pasveikinti ir paklausinėti dailininko apie jo įspūdžius susirinko vos keletas žmonių: „Swedbank“ Lietuvoje atstovas su gėlių puokšte, porinęs apie lietuvio savimeilę glostantį laimėjimą, ir vos keletas žurnalistų. O gaila, vis gi lietuviai tarptautinius konkursus laimi ne itin dažnai. Be to, tai pirmas kartas „Swedbank“ apdovanojimų istorijoje, kai prizas suteiktas už tapybą. Sveikinimai Gasiūnui.

Iliustracija: Jonas Gasiūnas. „Radaras“, 2008, drobė, akrilas, piešinys degančia žvake, 300 x 295.

riga artspace

“Swedbank” paroda “Rygos meno erdvėje”.

Straipsnio autorius:
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė yra menotyrininkė, meno kritikė. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. Skaitytoja

    Geras tekstas. Tik Gasiuno dumai nera tokia jau visiskai originali technika – pasidomekit Jiri Georgo Dokupilo suodziu tapyba. O kad Gasiunas turi galva ant peciu ir moka save pristatyt ne blogiau uz Marcinkeviciu, tik kitomis priemonemis – seniai zinoma. Taciau – kodel gi ne? Jei atrode geriausia, tai ir buvo ivertintas. Sveikinu!

  2. Tomas Draksas

    “Gasiuno darbai – tai pastangos kovoti su bendraja amnezija. Uzmirsimu. Sios pastangos yra butinos formuojant ateiti issaugojimui”, — Iris Muller Westermann.
    Uz tai, o ne uz kazkokia ypatinga technika Gasiunui buvo skirta premija. Jo nuopelnas hibridinio stiliaus tapyboje suradime, sis stilius atskleidzia daugiabriauni pasakojima, kurio be atminties neperskaitysi. Todel J. Marcisauskytes-Jurasienes tekstas besiremiantis tik pavirsutinisku darbu analizavimu, atrodo kaip vargana rimtos menininko koncepcijos falsifikacija. Bandymas panagrineti paveiksla “Faustas” tiktu nebent Zmuidzinaviciaus kurybai, kur pastebimas tik milziniskas rozinis debesis padumavusiomis akimis. Labai jau tautiskai romantiska. Arba primityvu. Be to, teksto autore Gasiuno komentara apie Magnuso Wallino kurini pateikia kaip savo. Tai vagyste. Idomu, ar Gasiunas tai zino?

  3. Lukas Milius

    Jolanta Marcisauskaite Jurasiene apsimelavo. Gasiunas parodai pateike ne 4, o 6 paveikslus. Gasiunas kaip tapytojas nera vienisas nominantu sarase. Marko Maetammas ir pries metus perkonkuraves Inciuraite Miksas Mitrevicas taip pat yra tapytojai. Tai kam skiesti, kad tapyba buvo netiketas koziris siame konkurse? Kodel Marcisauskaitei, teigianciai, kad sovietines refleksijos nebeaktualios mene nepakritikavus Deimanto Narkeviciaus, Gintaro Makareviciaus ar Mindaugo Navako? Placiame kontekste, kodel neigelus Richteriui, Kabakovui ar Kieferiui uz ju pastangas permastyti praeiti? Ir ar apskritai ji gali kritikuoti Gasiuno kuryba kai negyveno toje epochoje? Perskaicius si moksleiviska rasineli tarp eiluciu persiskaito tokia mintis: “Nacionaline dailes galerija issidure siusdama durna Jona Gasiuna i konkursa, kuriame jis neplanuotai laimejo. Geriau reikejo siusti jauna ir protinga, kad pralostu”.
    Sveikinimai menininkui!

  4. kirtikas

    skaitant si straipsni ir po to zvilgtelejus i komentarus, dar karta pasitvirtino desnis, kad zmones mato tai, ko bijo arbai tai, ka is anksto yra nusistate pamatyti.
    1. teksto autore niekur tekste nesako, kad gasiunas premija gavo uz technika. Sako, kad technika (taigi ir jos pagalba atsiskleidziantis pasakojimo daugiabriauniskumas) galejo buti vienas is pagrindiniu koziriu. Juolab nesako, kad tarp nominantu jis vienintelis buvo tapytojas (kaip neteisingai suprato Lukas Milius). Sako, kad pirmas atvejis, kai prizas suteiktas uz tapybos darbus. Ir tai tiesa, nes ir Miksas Mitrevicas ir Maetammas naudoja platesnes raiskos priemones nei vien tik tapyba.
    2. siame tekste apskritai nera jokios darbu analizes ir ambiciju jas daryti, todel Tomo Draksto pastaba yra netinkama. Juk autore aiskiai apibreze, kas bus rasoma: ” remdamasi jo išsakytomis refleksijomis ir įspūdžiais iš konkurso, toliau trumpai apibūdinsiu kiekvieną kozirį”. Taigi primityvia pavadintos “Fausto” analizes is viso nevadinciau analize – tai siuzeto aptarimas, siekiant iliustruoti issakytas mintis. Taip pat nereiketu reiksti pretenziju del platesnio kontekto nebuvimo, nes tai aiskiai nera teksto tikslas. Juk kalbeti galima apie viska ir daug, taciau tam reiketu daug atskiru tekstu. O kad negalima kalbeti apie kurinius, kuriems inspiracijas teikia sovietine patirtis, negyvenus patiems tuo laiku, visiskai nesutinku. Vadinasi negalima tyrineti ir reiksti mintis apie antikos, bizantijos mena ir poparta, nes negyvenome tuo laiku? Reikia visad turet galvoj, kad tame kontekste negyvenusio zmogaus mintys niekad jo neatitiks, bet jos yra vertingos tuo, kad atspindi laiko didtancija ir pasikeitimus joje. Tai savaime jau didele vertybe ir visa laime – ji neisvengiama.
    3. kadangi autore sieke susumuoti kozirius, kuriuos konferencijoje ivardino pats Gasiunas (nei prideti, nei atimti), jo issakytu pastabu apie kitu menininku darbus ivardinimo straipsnyje negalima laikyti vagyste. Juk nerasysi visur “pasak Gasiuno”, “anot Gasiuno” ir t.t. vienoje vietoje buvo paaiskinta, kad juo bus remiamasi ir to uztenka. Akylesnis skaitytojas supranta tokius dalykus.
    4. is paskutinio komentaro aisku, matyt, kad vyresni (ypac) dailinininkai klaikiai bijo buti “isstumti” jaunesniu, nors tai priklauso tik nuo ju paciu. Ka milius “iskaite tarp eiluciu” man pasirode tiesiog komiska, nes as niekur tokios minties neizvelgiau ne per nago juodyma. Taigi kaip tik pradziog Jurasiene dar gana dziugiai sako, kad niekas nelauke Gasiuno laimejimo, o jis va ir jaunesne Iinciuraite pralenke. Kuo pasizymi sis tekstas apskritai – jame nera nei gyrimo, nei peikimo, tiesiog vienoje vietoje isreiksta subjektyvi nuomone apie “butinybe neuzsistoveti vietoje”, o toliau destoma, kas buvo issakyta paties dailininko. Is kur tada komentatoriu pasipiktinimas ir kaltinimas “igelimu”? ar jie nesupranta kitokios kalbos, isskyrus tik gelima arba dziugavima? O gal laikote blogu tonu is viso sneketi apie dar kazkokius kozirius, mat apie juos gali sneketi tik pats dailininkas? As straipsnyje matau tik bandyma buti objektyvia + siek tiek susirupinimo, kad ne kiekvienas gero dailininko darbas yra geras, ir nepabijojima tai issakyti. ko bijote, ta matote, brangieji.
    5. del paveikslu skaiciaus, tai cia geras klausimas. Nes publikuoti visur tik keturi darbai, tie patys rodyti ir per konferencija, nuotraukose irgi matyti tik keturi. Gal eksponuoti buvo keturi, o kiti du rodyti portfolijo?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *