Socialinė būtinybė ir būtinybės socialumas. Ray Bartkaus ir Rafał Bujnowski paroda „Vartų“ galerijoje

2010 m. rugsėjo 19 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka

Rafal Bujnowski. Lamp Black  (4), 2008, aliejus, drobe, 62x62 cm

Ray Bartkus

„Džordanas Bruno“, „Sokratas“, „Immanuelis Kantas“, „Lūšna“, „Mikelandželo Karavadžo trys filosofai“ – duonos kepalai, skudurai, hamakai, vielos, degintas medis, stiklo šukės, bitumas – Pirčiupiai\kaimas\palėpė\kumpiai\rusiška pirtis\sovietinės statybos. Visos šios subjektyvios asociacijos kyla vienu metu, nepaisydamos eilės tvarkos ar etinės hierarchijos  – visi šie dalykai sovietmečiu buvo tapę svarbia mano ir daugelio kitų bendraamžių vaikiško gyvenimo dalimi – nuo ekskursijų į Pirčiupius, jo istorijos iki vasaros atostogų kaime, kumpių, rusiškos pirties ar žaidimų Vilniaus statybose, su bitumo bačkomis (o gal tos bačkos ir ne iš statybų, ką ten dabar besupaisysi, bet tikrai iš sovietmečio, iš vaikystės…). Nežinau kokią tiksliai Ray Bartkus buvo sudėliojęs prasmių grandinę, numatęs seką, bet šiuo atveju, turbūt, pirmiausiai suveikia kvapas ir stiprus nuodėgulių įvaizdis, išgelbėdami ekspozicijos objektus nuo jau besismelkusios minties – kiek kartų įvairiais pavidalais visa tai matyta?

Jei trumpam pamirštume etinius imperatyvus ir į Bartkaus vienos salės, kurioje instaliuoti išvardinti kūriniai, visumą pažvelgtume tik kaip įvaizdžių sangrūdą, tai Pirčiupių įvaizdis neatrodytų toks tolimas sukabintų tam skirtoje patalpoje kumpių,  kaip ir rusiškos pirties, vaizdiniams. O rusiška pirtis kitais semantiniais kanalais galėtų susisiekti su sovietmečiu, statybose verdama smala ir panašiais dalykais.

Nesu įsitikinęs, kad verta šią įvaizdžių ir vaizdinių, asociacijų sampyną narplioti, nes, turbūt, Ray Bartkus visada labiau koncentruojasi ne į „gilias prasmes“, bet akcentuoja sociosemantinį procesualumą, savotišką slydimą socialiniais ir kultūriniais paviršiais, greičiau (sąmoningą) žongliravimą prasmių etiketėmis, nei norą tas prasmes nuodugniai analizuoti. Iš tiesų, Ray Bartkus pasaulį visada pristato kaip įvaizdžių krūvą ar net šiukšlyną (na, bent jau savotišką turgų ar tuštybės mugę) nesirūpindamas vertybine jų hierarchija arba tiksliau – „gilius“ ir „paviršutiniškus“, prasmingus ir absurdiškus reiškinius pateikdamas kaip sociumo (su)vartojamus, „suvalgomus“ vienodai, lyg „hamburgerius“.

Ray Bartkus – aukštos klasės amatininkas (gerąja prasme) ir jam paklūsta bet kuri medija ir taktika (trint omeny ir prieš dvejus metus vykusią Ray Bartkaus parodą „Klastotės“), todėl neretai būtent aukštos klasės amatininkiškumas ir tampa koncepcija, nes kokybiškai atliktas darbas kūriniui savaime suteikia šiokią tokią „aurą“, kuri, kontrastuodama su, galima sakyti, beprasmišku, savitiksliu veiksmu pereina į (neo)konceptualiam menui būdingų prasmių, perskaitymo būdų erdvę.

„Kavos dėmė“, „Vyno dėmė“,„Nuorūkų žymės“, „Kečupo dėmė“ – įvairių substancijų dėmės kairėje popieriaus lapų pusėje, dešinėje – kruopščios šių dėmių kopijos, pieštos akvarele ir tempera – berods, Quentino Tarantino „Bulvariniame skaitale“ Umos Thurman herojė pasakoja Johno Travoltos herojui istoriją apie tai, kaip ji (filmo herojė) vaidino bandomojoje nesėkmingo serialo serijoje ir jos (filmo herojės) suvaidinta (serialo) herojė pasakojo anekdotą, kuris baigiasi žodžiais …užsičiaupk kečupe! Tai – taip pat atsitiktinė subjektyvi asociacija… Kaip bebūtų, maniakiškas Ray Bartkaus įvairių (atsitiktinių arba ne) dėmių atkartojimas sukuria panašų absurdo ir netikrumo jausmą. Viena vertus, abejojama pačios medijos (kaip ir Tarantino atveju – kino medijos, aktorinės plastikos ir to kas rodoma, vaidinama prasme) tikrumu, kita vertus ja abejojama profanuojant arba paradoksais (neretai lėkštais) paverčiant prasmes, tačiau išsaugant ir net akcentuojant aukštą profesinį, amato lygį.

Ko gero, mums lietuviams, pripratusiems prie tariamų filosofinių apibendrinimų ir prasminės lyrikos bet kuriuose menuose (net ir šiuolaikiniuose) amatininkiškas (gerąja prasme), pragmatiškas, „horizontalus“ amerikietiškas požiūris į kūrybą galbūt gali pasirodyti paviršutiniškas, bet šiuo atveju, ko gero, viskas priklauso nuo konteksto ir požiūrio taško.

Rafał Bujnowski

Jei vis dėlto šioje parodoje ieškotume kokių nors bendrų sąsajų su Ray Bartkumi, tai pagrindinė būtų – gana tradicinės medijos naudojimas (neo)konceptualizmo erdvėje. Bujnowski pristato minimalistinę tapybą ir pastaroji yra tikrai puiki būtent todėl, kad nėra tapyba. Vien jau minimalizmo sąvoka išduoda joje tūnant kur kas rimtesnius dalykus, nei gražių spalvinių derinių paieškos ar jausminės saviraiškos egzaltacija.

Iš pažiūros Bujnowski tapyba „pastozinė“ ir „ekspresyvi“, bet geriau įsižiūrėjus –  potėpiai tikslingi, netgi „pramoniniai“. Dar geriau įsižiūrėjus paaiškėja, kad apskaičiuota viskas – nuo spalvos, potėpių dydžio ir krypčių, iki (į)rėminimo.

Bujnowski kūriniuose vienu metu tarpsta trys savarankiškos  erdvės. Pirmoji – tiesioginė, sukurta spalvinės, tiksliau – tonų kaitos. Pilkos spalvos gradacija nuo kiek šviesesnės iki tamsios sukuria negilią, bet klampią, „minkštą“ tapybinę erdvę.

Tuo pat metu plataus, siekiančio beveik sprindį, kone statybinio teptuko susikertantys, saikingai riebūs potėpiai, reaguodami į tam tikslui specialiai sureguliuotą apšvietimą – atspindėdami dirbtinę šviesą (žiūrint iš tam tikros pozicijos blizgėdami arba ne), sukuria visiškai kitą, sakykime, „panoraminę“ – beveik „paukščio skrydžio“ – erdvę (neatsitiktinai didelių formatų drobės pavadintos „Panorama I, II, III“), tarsi iš viršaus stebėtume kokius arimus ar aerodromo teritoriją su pakilimo takais.

Kita vertus, kūrinių įrėminimas taip pat nėra atsitiktinis, nes šviesūs mediniai rėmai ir stiklas sukuria trečią erdvę. Tai – „ekrano“ arba „veidrodžio“ – atspindinti galerijos patalpas, žiūrovą, erdvė, kuri mažo formato kūriniuose pastebima kiek mažiau, o didelio formato – kur kas labiau aktyvi.

Galerijos aplinka, apšvietimas organizuojamas taip, kad visos trys „erdvės“ dalyvauja ir konkuruoja vienu metu, bet kuri nors viena nedominuoja ir nenustelbia kitų. Galbūt todėl, visos trys yra tokios paveikios, nes kinta su lig kiekvienu žiūrovo\suvokėjo fiziniu\mentaliniu judesiu. Patys kūriniai tarsi sustingę, monumentalūs, bet santykis su jais turi būti aktyvus tiek fiziškai, tiek intelektualiai.

Taigi – konceptuali ir kitaip procesuali nei Ray Bartkaus objektai ir piešiniai, Bujnowski tapyba, tačiau jos procesualumas matomas ne pačioje drobėje, nėra ištaškomas dažais, potėpiais, spalvomis, bet aktyvuojasi, išryškėja sąmonėje, mą(s)tymo procese.

Šia prasme, nepaisant (neo)konceptualaus bendrumo, Bujnowski
intelektualus\analitinis\meditatyvus minimalizmas esmiškai skiriasi nuo agresyvaus, pašaipaus, absurdiško Bartkaus socialumo. Žiūrovas gali dalyvauti gerai suręstame atrakcionų (prasmių) šou (vėlgi turint omeny ir ankstesnę Bartkaus parodą) ir pasinerti į aukštos prabos intelektualinę meditaciją. Ir šis kontrastas, ko gero, į naudą parodai ir abiems jos dalyviams. Todėl, galbūt, nereikėtų šiuo atveju vertinti kurio nors pagal „gilumą“ ar priešingai (vienu atveju laimėtų Bujnowski, kitu – Bartkus), nes menininkai sąmoningai renkasi skirtingas taktikas, susikuria savo prasmines ir plastines struktūras ir sėkmingai jose dirba.

Iliustracija: Rafal Bujnowski. Lamp Black  (4), 2008, aliejus, drobė, 62×62 cm.

Ray Bartkus. JERK SAUCE SPILL. 2009, padažas, akvarelė, tempera, 17x23 cm
Ray Bartkus. JERK SAUCE SPILL. 2009, padažas, akvarelė, tempera, 17x23 cm.

Akimirkos iš parodos atidarymo:

Ray Bartkaus ekspozicija1 ray Bartkaus ekspozicija2 Rafal Bujnowski ekspozicija Rafal Bujnowski ekspozicija3

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. hudoznik

    geras sapokos palyginimas apie kecupa ir beprasmybes tirazavima, idomu kaip pats misteris spindulys/ray’us konceptualizuoja savo potrauki atsitiktines demes parafrazei… gal but dar isvysime
    ir autoriaus sperma istryskusi “buti ar nebuti” kaip rafinuoto formalizmo graffiti…? beje, labai itartinas tas visas national geography style’u, bei ugnies ir dumu efektu padengtas makatumbu broliu socialines nelygybes pragaro pasmerkimas- menininkas galetu, gal ir turetu pasidometi, kad ir musuose netruksta vietoviu nugrauztu kulturines erozijos karboliu- pradedant mazvydo bibliotekos bestoge seimo panosej, baigiant tulo kalabibiskiecio pilstukine butim. o kiek tada etiska ar, podraug, neironiska spinduliui/ray’ui kelti sampano taure su burzuazijos elitu vip’ui skirtame galerijos fursete?
    taigis, vartai perlipo ypatingo rafinuotumo kartele, atsiveztas ir stuka polska elito atstovas. bet daugiausiai idomu kokiu principu veikia artscape’o rulete? siuo atveju, atrodo, buvo statoma ant juodos spalvos laukelio, ar tiesiog atsitiktinai aplinkybes nuleme taip, kad siu autoriu katalogai vienu metu atsidure salia vienas kito? o bujnowskis tiesiog nykus, pradedant lichtensteino silkografiniu spazmu ir pratesiant rogalskio potepiu komiksais, net zakarauskui tektu pripazinti, kad tapyba apie tapyba jau uzkniso, netgi ne juodai… o taip realistiskai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *