Įelektrinta erdvė. Psichikos tempimo pratybos. Paroda “New Prospect” galerijoje “Vartai”

2009 m. lapkričio 5 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Kristina Stančienė
kvietimas prospektas

„New prospect“ – naujas, vos keletą dienų (spalio 30 – lapkričio 1 d.) „Vartų“ galerijoje viešėjęs kuratorės Maria Rosaria Gallo (Italija) projektas. Jis trumpam pakeitė čia eksponuojamą Evaldo Janso ir vengrų menininko Csaba Nemes parodą. Abi parodas, ko gero, siejo tik ta pati galerijos erdvė. Tačiau staigiai šokčiojanti skirtingo intensyvumo ekspozicijų įtampa įelektrina erdvę. Juolab, su ja šiuo atveju prasmingai sąveikauja ir laikas… „New prospect“ pristatytas kaip tik Visų Šventųjų ir Heloweeno išvakarėse. Matyt, be išankstinio ketinimo jis kiek siejosi ir su krikščioniškosioms tradicijoms, ir su Lietuvoje vis labiau populiarėjančia vaiduoklių, šmėklų, raganų ir makabriškų kaukių švente.

Evaldas Jansas ir Csaba Nemes – maištininkai, drąsiai kapojantys galvas mūsų dienų visuomenės, politikos, kultūros, ideologijų chimeroms. Tuo tarpu „New prospect“ bendras vardiklis – efemeriškumas. Žinoma, užkoduotas ne tik parodos trukmėje (juk ji švystelėjo mūsų akiratyje  tik akimirką), bet ir pačiuose kūriniuose. Tik kaskart skirtingai – nuo vandenyje tirpstančių kūno kontūrų Editos Voverytės cikle, iki interaktyvių, ironiškų „Psilikono“ teatro žaidimų. Efemeriškumas, tarpinė būsena tarp nykimo ir tapsmo, konkretumo ir laiko parametrus paneigiančių būsenų, suteikė parodos visumai netikėto poetiškumo. Jis  juntamas net ir įžūlokuose Kristinos Kurilionok paveiksluose. Nebuvau iš tų atkakliųjų, kurie stebėjo abu projekte demonstruotus performansus – AVaspo audiovizualinę poeziją „Tarp eilučių“ ir „Psilikono“ teatro pasirodymą. Tačiau matytas pastarasis tarsi sutvirtino trapias ekspozicijos idėjų jungtis, verbalizavo tai, ką patys turėjome įžvelgti  kituose kūriniuose.

Kontekstualumas – kone privalomas šiuolaikinio meno kūrinio, taip pat ir parodos bruožas. Tad netiesioginiai  „New prospect“ sąryšiai su svarbiomis metų šventėmis – ne vieninteliai tarsi neplanuoti, nenumatyti. Jų būta ir daugiau – pavyzdžiui, parodoje nuolat iškildavo Jono Meko minčių ir idėjų pėdsakai. Kai kur – vos juntami, beveik neįžvelgiami per materialių formų ir teorijų, apmąstymų sluoksnius, kitur – gana aiškūs ir akivaizdūs. Pasak projekto rengėjų, „New prospect“ – „chaotiška, nuoširdi ir netikra iliuzija, kylanti iš realybės vien todėl, kad sukurtų naujas betarpiškai susijusias iliuzijas“. Realybės ir iliuzijos santykis sugestijuoja daugybę variacijų. Štai 8 – ajame XX a. dešimtmetyje, pačiame sovietinės santvarkos „žydėjime“, kruopščiai stebimas KGB šnipų, Mekas filmavo tuometinę Lietuvą. Tačiau užuot fiksavusi patosu ir pataikavimu nuspalvintą tikrovės vaizdą, Meko kamera atkakliai tyrinėjo jo vaikystės namus. „Jie norėjo matyti pravdą, bet aš apie tai nieko nežinojau, aš kūriau filmą apie Lietuvą savo  prisiminimuose“, viename iš 2005 m. „ŠMC interviu“ numerių pasakojo Mekas. Fluxus dvasia, Meko naudoti kalbos ir vaizdo paradoksai, pasak Auksės Petrulienės, inspiravo ir jos įkurto „Psilikono“ teatro žaidimus.

Įvairiais kontekstais, skirtingais diskursais traukė ir pirmojoje galerijos salėje eksponuota Eglės Karpavičiūtės tapyba. Tikrovės pėdsakai ir metafizinis objektų būvis jos paveiksluose grąžina prie šimtmečius trukusių vaizduojamosios dailės ieškojimų –  tikro, atpažįstamo ir iliuzorinio vaizdo skirčių. Menininkė neutraliame tamsiame fone akcentuoja materialų objektą, švytintį šimtais atspindžių. Lakoniškuose kūriniuose telpa išties daug – šviesotamsos kaip formalaus ir prasminio elemento problema, filosofija ir metafizika, net ir naivokas menininko meistriškumo klausimas… Juk nieko atpažįstamo nevaizduojančiam menui neretai prikiša meistriškumo stoką, siekį maskuotis po abstrakčiais ar konceptualiais motyvais. Šiuo atveju amato „egzaminas“ išlaikomas. Tačiau  gerai, kai tapytojui vien to nepakanka –  mistinis švytėjimas, atspindžiais nužymėtos daikto judesių trajektorijos gali būti „išlukštentos“ tik mąstant apie kitus kūrinio sandus. Panašiai, kaip virtualiame pasaulyje – ieškant nuorodų, kurios savo ruožtu pateikia daugybę kitų…

Enciklopediniai prospekto sąvokos apibrėžimai paprastai teigia, kad tai plati miesto gatvė, viena centrinių miesto arterijų. Tai kiek siejasi su sovietinės epochos miestovaizdžiais, daugelyje miestų pagal bendrą planą „klonuotais“ Lenino, Markso ir pan. prospektais. Kartu – tai tam tikras žiūrėjimo kampas, žvilgsnio perspektyva.  Parodoje ieškodami  šių teiginių patvirtinimo, turėjome atkreipti į Akvilės Anglickaitės fotografijas, atpažįstamų ir anonimiškų pastatų fasadus Linos Kruopytės ekspozicijoje. Simptomiška, kad žiūrovo akys čia atsimuša į sieną, t.y. en face į mus atsigręžusias architektūrines plokštumas, nepaliekančias vietos žvilgsniui įsibėgėti, tarsi griaunančias europietišką klasikinio, gražaus, didingo miesto iliuziją. Šiuo atveju perspektyvos nebuvimas – tarsi nelaisvės, suvaržymo sinonimas.

Kristinos Kurilionok tapyba – formos požiūriu gana aiškiai artikuliuotas, dažnai  autoportretiškas  simuliakrų pasaulis.  Išskydę, šliaužiantys, plėšrūs, tarsi nuolat konkuruojantys ar vienas kitą pasiglemžti grasinantys Alinos Melnikovos tapybos pavidalai, „povandeninis“ Editos Voverytės herojės gyvenimas – netvarūs ir efemeriški tikrąja to žodžio prasme. Dar įdomiau, kai netvarumas paradoksaliai susijungia su pavydėtinu atsparumu, gaivališka ekspresija, archajišku, pagonišku kūniškumu, ironija. Tokia skirtingų, tačiau vienas kitą papildančių pradų sąjunga įvyko interaktyviame „Psilikono“ teatro performanse.

Nors šis teatras gana žinomas, tačiau parodoje greta vaizduojamosios dailės kūrinių jo dar neteko matyti. Ir toks „New prospect“ rengėjų sumanymas neabejotinai pasiteisino. Šmaikščios, juokingos, kartais – melancholiškos silikoninės figūrėlės tapo parodos ekspozicijos dalimi. Tačiau atgijusios lėlės „džiazuojančiame“ šio mini teatro pasirodyme – nepamirštamas reginys….   Spalio 31 d. vakarą „Vartuose“ pristatytos video instaliacijos interaktyvumas atskleidžia esminį šio teatro spektaklio principą. Video projektoriaus ekrane matome gyvą, uždegantį veiksmą – šmėkščioja nuostabiai vikrios Auksės Petrulienės (ji – „Psilikono“ teatro įkvėpėja ir pagrindinė atlikėja) rankos, profesionaliai išjudinančios silikoninius „aktorius“. Šalia stovintis mikrofonas leidžia žiūrovams veiksmą įgarsinti (teatras rengia ir tokius pasirodymus, kai garsinį spektaklio foną kuria specialiai pakviesti atlikėjai, visi dalyvių veiksmai sinchroniški, suderinti). Tai, anot pačios Auksės Petrulienės, iš dalies kilo iš „antiprogramiškos“ Fluxus, J. Meko kūrybos – garsus, raidžių sąskambius, žodžius siūloma tarti priešingai logikos dėsniams, apverčiant aukštyn kojomis įprastas reikšmes.

Kaip būdinga santūriai lietuviškai publikai, daugelis žiūrovų nedrįso pasinaudoti šia galimybe. Tačiau į „Psilikono“ pasiūlytą žaidimą – ant lapelio užrašyti norimą frazę, atsiliepė darniai… Netrukus A. Petrulienė čia pat sukūrė naują, unikalų „Psilikono“ spektaklį – iš „Vartų“ lankytojų frazių, tąsių, išraiškingų figūrėlių ir jų judesių. Išdėliotos skaidriose plokštelėse, jas suglaudus, susipina, sulimpa ir lėlės. Jos plūduriuoja permatomame skystyje, o traukiamos atkakliai tįsta iki begalybės, tačiau, pasak A. Petrulienės, niekuomet nenutrūksta, neplyšta, nes yra itin atsparios. Dinamiškas veiksmas reikalauja spartumo, todėl jo vieta panaši į paslaptingą laboratoriją – panaudota plokštelė čia pat metama kur nors ant žemės, skubiai čiumpant kitą, kad pasakojimo eiga nenutrūktų. Beje, šios lėlės gaminamos liejant silikoną specialiai pagamintose formose, jos visos skirtingos, su savitu charakteriu.

„Psilikono“ teatro stebėjimas tolygus ramiai meditacijai prie židinio ar laužo, spoksant į plevenančią ugnį, kurios šokis prikausto žvilgsnį ir niekada nenusibosta. Tik, skirtingai nuo šios palaimingos nirvanos, silikoninės lėlės neleidžia snūduriuoti. Antropomorfiškos figūrėlės su begėdiškai styrančiais falais, tabaluojančiomis krūtimis, gašlūs vyriokai, velniukai, demonai, pasakų karaliai, mergelės, undinės, raganos, pieno pritvinkusius spenius dosniai atidengusi Romos vilkė ar bevardė katė… Jų fizinis išraiškingumas nenustelbia išties tik geram menui būdingo didžiulio reikšmių, poteksčių žodyno.

A.Petrulienė viename interviu yra pasakojusi, kad 2005 – aisiais susikūrusio teatro pirmasis personažas buvo kiškis. “Jis tapo pagrindiniu herojumi pirmajame spektaklyje, kurio pavadinimas ilgas ir drąsus: „Manęs neužkrušit!“ – pareiškė ištvermingas zuikis“. Silikoninių veikėjų atsparumo teoriją „Psilikonas“ vadina savotiška meno terapija. Nesunaikinami lėlių kūneliai ir paradoksalios istorijos – tarsi „psichikos tempimo pratimai“, kur taip lengva ir paprasta išjudinti nuo kasdienės rutinos užrūdijusią fantaziją ir polėkį, pasijuokti iš savo bukumo, baimių ir stereotipų.

Taigi, greta didžiųjų tradicinių rudens švenčių, susijusių su mirties, anapusinio pasaulio tikrove, „Psilikonas“ pateikia savo išlikimo doktriną, kuri gali skambėti kaip viso projekto „New prospect“ motto.  Ji nežada nei amžino gyvenimo, nei sielos persikūnijimo, tačiau suteikia mažytę nemirtingumo viltį, ir tikina, kad mūsų atsparumas priklauso tik nuo mūsų pačių…

maria

Parodos kuratorė Maria Rosaria Gallo su meninike Alina Melnikova.

Eglės Karpavičiūtės ekspozicija.
Eglės Karpavičiūtės ekspozicija.
Eglės Karpavičiūtės ekspozicija.
Eglės Karpavičiūtės ekspozicija.
fghg
Linos Kruopytės ekspozicija.
Voverytės ekspozicija.
Editos Voverytės ekspozicija.
Kristinos
Kristinos Kurilionok ekspozicija.
Akvilės Anglickaitės ekspozicija.
Akvilės Anglickaitės ekspozicija.
Auksės Petrulienės "Psilikono teatro" pasirodymas
Auksės Petrulienės "Psilikono teatro" pasirodymas
Auksės Petrulienės "Psilikono teatro" silikoninės figūrėlės
Auksės Petrulienės "Psilikono teatro" silikoninės figūrėlės

Straipsnio autorius:
2000 m. baigiau VDA dailės istorijos ir teorijos katedrą. Nuo 2002 m. dirbu Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Dar nuo studijų laikų privalomos „žurnalistinės“ praktikos, Laimai Kreivytei atkakliai drąsinant tuometines Dailės istorijos ir teorijos katedros studentes, pradėjau rašyti į „7 meno dienas“. Šiokius tokius rašymo įgūdžius, įgytus VDA, vėliau taikiau įvairiai – ne tik dailės kritikos tekstams, bet ir publikacijoms apie specifinę statybų, apdailos medžiagų sritį... Esu rašiusi tekstus „Statybų žinioms“ (žurnalo „Namas ir aš“ priedas), žurnalams „APS“ („Architektūra, projektavimas, statyba“), „Archiforma“. Visai kitos, tačiau taip pat naudingos patirties suteikė ir neilgas, tačiau gana intensyvus darbo dienraštyje „Lietuvos rytas“ laikotarpis (2007 – 2008 m.) Nuo 2007 m. esu „Literatūros ir meno“ redakcijos bendradarbė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *