Spalis – tarptautinis postžmogaus mėnuo! Paroda "Žmogus, transžmogus, postžmogus, robotas“ „Arkos“ galerijoje

Gavęs šios parodos lankstinuką, pamaniau, kad kažkur vyks kažkoks šiuolaikinio meno projektas. Po to perskaičiau, kad projektas vyks „Arkoje“, o tai visada jau šį tą pasako ir apie parodą, o pastudijavęs autorių sąrašą (nors dalis autorių pavardžių buvo nežinomos), jau daugiau ar mažiau galėjau bandyti spėti parodos formatą.

Vis dėlto, paroda, nepaisant to, kad vyksta „Arkoje“ (o gal kaip tik todėl) maloniai nustebino ir sudomino. Pirmiausiai sudomino minėtas lankstinukas. Sakydamas „maloniai“ turiu omeny intriguojantį parodos pavadinimą, kuris tarsi žadėjo ir šį tą įdomaus parodoje. O paroda, ypač prasibrovus per porą turgumi (kūrinių prasmėmis ir energetika) virtusių „Arkos“ salių su tariamai „šiuolaikine italų tapyba“, reikia pasakyti, paskatino bent jau peržiūrėti visą parodą, nepabėgus pačioje pradžioje.

Maloniai nustebino koncepcija, temos leitmotyvas, bendra kryptis ir keletas įdomių kūrinių. Kita vertus, gana akivaizdus ir bene pagrindinis parodos trūkumas – ekspozicinės koncepcijos nebuvimas. Apgalvota, motyvuota ir labiau išgryninta ekspozicija būtų tikrai labai padėjusi parodai, tuo tarpu, kai tapo „akmeniu po kaklu“, nebent ekspoziciją paversti šiukšlynu (turiu omenyje ne eksponuojamų objektų pobūdį, o kūrinių eksponavimo logiką) buvo siekiama sąmoningai. Šiukšlyno kaip natūralios „postžmogaus“ aplinkos idėja gal ir būtų įdomi, bet spėju, kad formuojant ekspoziciją apie tai negalvota.

Taigi, apie parodos eksponavimo logiką.

Ko gero, savaime įdomūs ir „postžmogiški“ Eikanto piešiniai, „trenktų per smegenis“ kur kas stipriau, surinkti į vieną vietą, didžiulį bloką. Tuo tarpu, išbarstyti po parodą jie netenka įtaigumo, atrodo, kad kartojamasi, daugiažodžiaujama. Be to, peršasi mintis, tarsi Eikanto piešiniais parodą būtų norėta dirbtinai ištempti, formaliai užpildyti kuo daugiau erdvės, kad neliktų „tuščių sienų“.

Nežinau, ar dėl prasto eksponavimo, ar dėl kitų priežasčių, atrodo, kad ir kūrinių (autorių) parodoje yra gerokai per daug. Keletas kūrinių, man atrodo, iš tiesų iškrenta iš parodos visumos. Pirmiausiai tai pasakytina apie keramikos kūrinius, kurie savaime, turbūt, nėra prasti, tarsi kažkuo ir siejasi (paviršutiniškai) su parodos leitmotyvu, bet savo plastine kalba vis tiek kalba apie kitus dalykus. Galbūt, pasirinkti tiesiog ne tie keramikos kūriniai?

Įdomus ir šviežias sprendimas į parodą įtraukti „postapokaliptinius kostiumus“, kurie sukuria papildomą prasminį sluoksnį  Žinoma, kostiumams–objektams (ir švytintiems, ir ne) nerandama vietos, nesugalvojama kurioje vietoje juos eksponuoti ir kaip juos pateikti. Be to, reikalą visiškai sugadina šalia eksponuojamos „foto sesijos“ – tiesmukiškas rūbų modeliavimo kontekstas pateikiamas fotografijomis gerokai subanalina pačius kostiumus-objektus ir parodos visumą timpteli kiek žemyn, link studentiškų peržiūrų lygio, tarsi norima „atsiskaityti“, „gauti įskaitą“.

Šia prasme nevykusiai pateikti ir kiti šalia kostiumų eksponuojami objektai, jų „rodymui“ reikėjo paieškoti alternatyvių būdų.

Į parodos (ne ekspozicijos) visumą įdomiai įsiterpia Mikalojaus Vilučio grafika ir Arvydo Pakalkos asambliažai. Viena vertus, jų kūriniai yra motyvuoti, tiesiog profesionalūs, kokybiški, plastiškai argumentuoti (diskutuojantys su atitinkamo žanro palikimu) ir, turbūt, įtaigūs bet kokiame kontekste – su koncepcija ar be jos. Kita vertus, jie šiek tiek siejasi (nors kurti ne parodos koncepcijai) ir su parodos tema ar leitmotyvu, taigi, neatrodo įsprausti dirbtinai.

O štai visiškai priešingas įspūdis kyla žiūrint, pavyzdžiui, Natalie Schau kūrinius. Viena vertus, jie taip tiesmukiškai iliustruoja parodos temą, kad toks iliustratyvumas tiesiog tampa dekoratyvia banalybe. Siurrealistų ar dadaistų manierą paviršutiniškai atkartojantis „moters-mechanizmo“ foto koliažas, dar kiek pagražintas ir padailintas, galbūt ir būtų buvęs prasmingu tame – XX a. pradžios – kontekste, bet šiandien yra paprasčiausiai naivus.

Parodoje yra ir daugiau tiesiog dekoratyvių kūrinių, niekaip nesusijusių su parodos koncepcija.

Parodai kiek kenkia ir dominuojantis iliustratyvumas. Beveik visi kūriniai tiesiog vaizduoja, iliustruoja parodos temas. Ir net tais atvejais, kai bandoma pereiti į objektinio meno lygmenį, iliustratyvumas nedingsta, priešingai – nejučia dar labiau pabrėžiamas. Pavyzdžiui, Rūtos Spelskytės grafikos peraugimas į „grafinį“ objektą, vis dėlto, neperžengia iliustravimo, pavaizdavimo ribos, nors tokio objektinio, instaliacinio meno logika jau lyg ir diktuoja kitokiais – kontekstiniais, konceptualiais – mąstymo principais grįstus vaizdo konstravimo kelius. Turiu omeny tai, kad šiuo atveju net ir objektas lieka tiesiog iliustracija – mechanizmo, „robotiškumo“.

Parodai labai trūksta tokių „kūrinių“, kurie ne tiesmukiškai iliustruotų temas, bet, sakykime, pati jų logika, atsiradimo esmė būtų grynai mechaniška, „nežmogiška“ (to, kad kai kurie kūriniai padaryti photoshopu ir atspausti mechaniškai, nepakanka)  liudijanti ne apie autoriaus saviraišką, o apie „kūrinį be autoriaus“, socialines ar virtualias situacijas, nepriklausomas nuo autoriaus, kurios būtų sukūrę atitinkamų kūrinių „precedentus“.

Galų gale, juk net tradicinė grafikos išraiška yra mechaniška, priklausanti nuo įrankių, spaudimo staklių… Mechaninis, technologinis principas glūdi pačioje grafikos esmėje. Tai kodėl negalima būtų konceptualiai akcentuoti būtent šių aspektų, užuot kūrus iliustratyvius žaislinius mechanizmus į kuriuos vis tiek įspraudžiami tradicinės grafikos atspaudai…

Vėl tenka grįžti prie Mikalojaus Vilučio. Jo nepriekaištinga piešimo ir atspaudų padarymo technika savaime ir pakankamai kontekstualiai diskutuoja su visais „postmechaniniais“ parodos leitmotyvais, fizinio žmogaus ribotumo klausimais, to net nesiekiant sąmoningai, nes „skaitome“ ne tik turinį, bet ir formą, kuri iškalbingai byloja apie tam tikrų technologijų išmanymą.

Vis dėlto, paroda neperžengia „nupieškime kaip įsivaizduojame transžmogų, postžmogų, robotą ir jų aplinką“ principo. Nors paroda turėtų kalbėti apie „postžmogų“ ar robotus (ne tik iliustruojant), bet, iš esmės, kalba tik apie tradicinę saviraišką. Ko gero, galima buvo sąmoningai remtis tik dvimačiu ir pabrėžtinai tradiciniu vaizduojamuoju menu (supriešinti parodos koncepciją ir formą) ir tai būtų argumentuota pozicija, bet tada reikėjo atsisakyti užuominų į objektinį, instaliacinį ar photoshopu sukurtą meną.

Kita vertus, paroda nėra ir tokia prasta. Po ją besidairant vis atrodo, kad tuoj tuoj kažkas atsiskleis, tuoj „įsibėgės“… Ir nors, deja, paroda taip ir neįsibėgėja, apsiriboja tik pažadais (žinoma, negalima neįvertinti reklamos įdirbio – daug papildomos informacijos galima susižvejoti internete, sugebėta net „įlysti“ į paprastiems mirtingiems nepasiekiamą televiziją, bet, deja, nuo to paroda savaime geresne netampa),  pats gebėjimas suintriguoti jau šį tą reiškia.

Keletas vaizdų iš ekspozicijos: