Estiškas mėnuo (II): Talino fotografijos mėnuo „Magia Naturalis“

(Viešai) svarstyti apie fotografijos mediją darosi taip pat nesmagu kaip mėginti apčiuopti tikrovės ir kalbos santykį. Tačiau tokie svarstymai yra vienintelė galima gynyba prieš iš visų pusių puolančią sunkiąją fotografinių vaizdų artileriją. Žinoma, jais vaizdai nesunaikinami, tačiau per juos steigiama kritinė erdvė, leidžianti bent kiek šiuos vaizdus pažinti ir suprasti jų veikimo ir galios mechanizmus. Tad nenuostabu, jog fotografijos ar kameros pagalba sukurtų vaizdų (lens-based images) teorijos, festivaliai ir parodos savo skaičiumi sparčiai vejasi savo tyrinėjimo objektus.

Talino fotografijos mėnuo Magia Naturalis, vykęs spalio-lapkričio viduryje, kilo kaip dar vienas bandymas steigti ir apsibrėžti at-vaizdų permąstymo erdvę. Dar vienas, tačiau kitoks. Kitoks jau vien tuo, jog „vyksta Estijoje“ – pastebi festivalio meninė dirketorė Marge Monko: kritinė erdvė niekuomet nebūna neutrali (tokia erdvė apskritai neegzistuoja), nes visad brėžiama kažkuriame konkrečiame (tyrimų) lauke – geografiniame, socialiniame,  politiniame ar meniniame. Festivalio programoje specifinis estiškas kontekstas neliko nepastebėtas, tačiau nebuvo ir dirbtinai brukamas lyg solo partiją koncerte atliekantis negabus mokyklos direktoriaus sūnus. Į bendrą tyrimų lauką vietinis kontekstas buvo įtraukiamas dvejomis kryptimis: įaudžiant į globalesnį problematikos audinį arba, užsieniečių akimis žiūrint, egzotizuojant.

Kaip žinome, vien tai, kad fotografijos festivalis vyksta konkrečioje šalyje, nėra pakankama priežastis jam priskirti kritinės erdvės statuso – neretai foto festivaliai (nesąmoningai) sustiprina fotografinių vaizdų artilerijos gretas. Tad kokiu būdu Talino fotografijos mėnuo brėžia minėtos erdvės kontūrus? Dvi radikaliai skirtingos pagrindinės festivalio parodos pasiūlė du savarankiškus metodus: svarstyti ir veikti virš, anapus, aplink, tarp fotografijos arba sugrįžti į fotografinę tikrovę, žvelgiant į tai, kas joje (at)vaizduojama.

Adam Budak kuruota KUMU muziejuje vykusi paroda ANAPUS (Pažvelk į mano veidą: esu vardu Galėjo būti; mane taip pat vadina Nebe, Per vėlu, Sudie) (BEYOND (Look at my face: my name is Might Have Been; I am also called No More, Too Late, Fare Well)) pribloškiamai išskleidė pirmąjį metodą žiūrovų akyse. Šiai atskleisčiai padeda pats parodos pavadinimas: ANAPUS nurodo į kritinio žvilgsnio į išorišką objektą galimybę, tuo tarpu antroji pavadinimo dalis, kilusi iš Edgaro Aubero dedikacijos ant jo nuotraukos dovanotos Marceliui Proustui, – žiūrėjimo, laiko ir erdvės išsiskyrimą fotografijoje. Šis išsiskyrimas parodoje apibrėžiamas per italų mąstytojo Giorgio Agambeno įtvirtintą gesto sąvoką – gesto, įsteigiančio trūkį tarp tikrovės ir jos kopijos, tarp čia ir tada, juntamo ir suvokiamo.

Parodoje pristatomuose darbuose svarbiausia tampa ne galutinis gesto tikslas – sukurti atvaizdą, tačiau pats materialus jo rezultatas – artefaktas, erdvėje įkurdintas objektas, turintis paviršių, gylį, apimtį, medžiagiškumą, spalvą. Fotografinė tikrovė iš ten-tada įsiveržia į patirties tikrovę čia-dabar, griaudama tobulą atvaizdo iliuziją ir ardanti patį fotografinio atvaizdo suvokimo mechanizmą. Caroline Heider, Becky Beasley, Stefan Burger ir kitų parodoje pristatomų menininkų darbuose manipuliuojama atvaizdo paviršiumi ir jo fotografine prigimtimi – gebėjimu fiksuoti erdvės gylį. Marlo Pascual bei Haris Epaminoda aproprijuoja pamirštus, pamestus anoniminius vaizdus, atkreipdami dėmesį į patį dokumentalumo paradoksą – fotografija funkcionuoja kaip dokumentas tol, kol yra dokumentas kažkam, tad kuomet niekas nebeatpažįsta jos kaip konkretaus objekto dokumentacijos, ji praranda bet kokią funkciją, tapdama grynuoju vaizdu, ne-atvaizdu, prezentuojančiu tik patį save.

Marlo Pascual, Be pavadinimo, du skaitmeniniai atspaudai, 78,1 x 84,8 cm., 2010.

Trinant ribas tarp fotografinės ir patirties erdvės, Iñaki Bonillas erdvinėje instaliacijoje fotografija pristatyta kaip pati šviesa. J. Baldessari video darbuose tapdama neišsemiamu šaltiniu galimoms vaizdų interpretacijoms.

Erdvine tapusi fotografija skatino žiūrovą improvizuoti, vietoje meistrauti naujus suvokimo ir interpretacijos aparatus, įtraukiant ne tik intelektinę veiklą, tačiau ir fizinius pojūčius, taktiliškumą. Taigi, išeidama už fotografijos ribų ar jas nukeldama, paroda netapo dogmatiška kritine-teorine iliustracija, tačiau virto įtraukiančiu ir gundančiu nuotykiu.

Priešingą at-vaizdų tyrinėjimo metodą pateikė Vytauto Michelkevičiaus kuruota paroda Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse (Generation of the Place: Image, Memory and Fiction in the Baltics) Talino Parodų rūmuose. Po apsilankymo BEYOND parodoje iš pradžių erzinęs pabrėžtinas Baltijos šalių fotografijos ekspozicijos plokštumas iš tiesų buvo sąmoningas, metodologinis, gestas, sugrąžinęs žiūrovą atgal į fotografinę tikrovę. Pastarosios ribose parodoje nagrinėjama vietos ir kartos sąsaja bei pačios vietos genezė. Vieta implikuoja laiką, kuris leidžia rastis situacijai, o pastaroji nurodo į tam tikrą apibrėžtumą. Taigi vieta žymi ribą, laiko fragmentą ir kviečiasi veikėjus. O gal veikėjų sąveika sukuria vietą? Šis galutinio atsakymo nereikalaujantis dviprasmiškumas taip pat užkoduotas angliškame parodos pavadinime – Generation of the Place, implikuojančiame tiek kartos – veikėjų grupės –, tiek generatyvumo galimybę. Vieta – posovietinė erdvė, karta – dviejų ideologijų sandūros generacija, laikas – dabar (per tada).

Imperatyviai kreipdamas žiūrovo žvilgsnį į pačius fotografinius atvaizdus, kuratorius siekia įtraukti lankytoją į šios kartos bendrumų ir ypatumų paieškas. Tačiau paaiškėja, jog šis siekis – suvaidintas: šių paieškų rezultatai jau glūdi pavadinime išvardintuose probleminiuose „taškuose“ –  atvaizdas, atmintis ir fikcija – vienaip ar kitaip išreikštuose parodos dalyvių darbuose. Atvaizdas, atmintis ir fikcija – „šioje šalyje nėra vietos tikrovei“: visi trys būdami konstruktai neturi atitikmenų realybėje. Fikcija parodoje pristatomuose kūriniuose nurodo į (kolektyvinę) atmintį, atmintis – į atvaizdus, o pastarieji – į fikciją. Tai hermetiška fotografijos tikrovė, kurią gali praverti tik į ją įsisiurbusi žiūrovo sąmonė, patirtis ir atmintis.

Kruopščiai surežisuotose sovietmečio kasdienybę atkartojančiose ikoninėse scenose Amnezija (Amnesia) Arnis Balčus apeliuoja į savo ir vyresnės kartos prisiminimus, ištraukdamas juos iš praeities griuvėsių. Tačiau Amnezija ne tik išjudina praeities prisiminimus, tačiau skatina permąstyti ir kolektyvinei atminčiai būdingą trumpalaikiškumą ir lengvą pasidavimą manipuliacijoms. Pati Amnezija yra viena jų. Kiek kitu lygmeniu ir kiek primityviau į sovietmečio patirtį taiko ir Rimo Sakalausko video darbas Sinchronizacija, technologijų pagalba įamžinantis vaikystės fantaziją – nuo žemės atsiplėšiančius ir pakylančius televizijos ir vandens bokštus bei žaidimų aikštelėse paplitusias metalines karstykles-gaublius. Išmonės erdvėje karaliauja ir latvio Kasparo Podnieks serija Neįprasta vieta, kur nuo žemės atsiplėšęs levituoja ir įvairius socialinius personažus įkūnijantis menininkas.

Arnis Balčus, iš ciklo Amnezija, Be pavadinimo Nr.  4. , skaitmeninis atspaudas, 98×120 cm, 2008–….

Atvaizdas, atmintis ir fikcija – šiuos tris burtažodžius galima murmėti parodoje vaikštant nuo vieno kūrinio prie kito ir niekuomet neapsiriksi, nes jie visi pasireiškia kiekviename iš jų. Tačiau jie jokiu būdu nepanaikina skirtumų tarp darbuose nagrinėjamų temų. Jie tėra atspirties taškai, o kartais ir instrumentai saviems pranešimams perteikti ar manipuliuoti žiūrovo suvokimu. Robertas Narkus ir Milda Zabarauskaitė parodoje pristatę naują seriją Septynerius metus tarnavau dėdės namuose (I spent seven years in my uncles home as a servant) įprastą kasdienybės reiškinį – atspindį daugiabučių languose – paverčia paslaptingos komunikacijos priemone. Visur slaptus ženklus įžvelgianti paranojiška sąmonė, tapusi ne vieno kino filmo įkvepėja ir heroje, visuomet atsiduria už normalumo ribos, išstumiama iš kasdieninio peizažo. Tačiau vien jos egzistavimas primena apie ploną ribą tarp nepastabumo ir sąmonės jautrumo. Sovietinį kontekstą šioje serijoje galima rekonstruoti nebent per dokumentuojamą mikrorajonų architektūrą, tačiau panašu, jog tai ne praeitis ir ne merdėjantys pastatai komunikuoja su mumis. O gal jie komunikuoja tarpusavyje?

Fiktyvų kultinio amerikiečių filmo Žvaigždžių karai herojų Stormtrooperį į lietuvišką peizažą integruoja Tadas Šarūnas, provokuodamas tautos bei valstybės priešų paieškas. Kritus supervalstybėms, iširus Didžiajam naratyvui, išnykus apibrėžtam priešui, kiekviena valstybė privalo sukurti naują Kitą, svetimą, leidžiantį apsibrėžti pačius save. Komunizmas vs Kapitalizmas baigėsi, tad galbūt negąsdina ir Stormtrooperio vizitas Trakų pilyje ar Kernavės piliakalniuose. Priešo paeiškos nėra tokios lengvos kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ką jau kalbėti apie besapniame letarge paskendusią tautą…

Ieškoti tikrovės pėdsakų Ugniaus Gelgudos Kriminaliniuose peizažuose taip pat būtų beprasmiška ir neproduktyvu: savitai perkurtos kriminaliniuose spaudos puslapiuose rastos iliustracijos pačios nebenurodo į jokius konkrečius įvykius – jos tėra vizualiniai tekstai, kuriuos lengvai perskaito bet kuris nors kiek susipažinęs su šių tekstų ikonografija. Tačiau kaip su šios ikonografijos neįsisavinusiais Talino parodų lankytojais?  Jiems teko išgyventi dvigubą patirtį: pasinerti į darbų vizualumą, o po antrojo suvokimo, įgauto perskaičius jų pavadinimus, konstatuoti šią seriją persmelkiančią ironiją. Tačiau pastaroji veikia tarsi siutinanti nepaaiškinama negyvėlio šypsena, kurios akivaizdoje vyksta jam neberūpima drama, o ne kandus pokštas. Abejingumas dramatiškų pranešimų lavinai – tokia yra šios serijos ironija.

Parodoje pristatomas estų menininkės Marges Monko projektas Manufaktūros žlugimas, kuriame pasakojama apie sunykusį tekstilės fabriką Narvoje, taip pat priešinasi lengvai klasifikacijai, trauko ryšius su tikrove, nardindamas suvokimą atgal į fikciją. Paveikiai įamžinti apleisto fabriko vaizdai gretinami su video kūriniu, kuriame supinamas pramanyto pokalbio garso takelis ir sovietmečiu klestėjusios gamyklos darbininkių propagandinės nuotraukos. Pastarasis savo forma artimas Deimanto Narkevičiaus videodarbui Genties išnykimas temdo dokumentinį užmirštos gamyklos vaizdų suvokimą, užsukdamas spekuliacijų apie vaizduose užfiksuotų objektų praeitį ir kilmę.

Plokščioje fotografinėje tikrovėje išsitenkantis atvaizdų tyrinėjimo metodas, išskirdamas kelias pagrindines fotografinių (at)vaizdų kūrimo strategijas (tiesioginių nuorodų į tikrovę atsisakymą ar atminties ir fikcijos suplakimą), leidžia žengti žingsnį atgal – į patirties tikrovę ir pastebėti vyraujančius simptomus tiek šiuolaikinės fotografijos, tiek socio-politiniame Baltijos šalių kontekste. Panašu, jog šios kartos simptomas – vietinio konteksto, mikro-klimato, stebėjimas, tyrimas, apmąstymas ir meninis atsakas. Kuomet BEYOND pristatomi kūrėjai palikę fotografijos orbitą tęsia savo menines odisėjas universaliomis – gesto, laiko, erdvės, paviršiaus, (at)vaizdų genezės – temomis, Baltijos šalių menininkai fotografinėje tikrovėje ieško neišnaudotų resursų sau ir savai aplinkai svarbių temų iškėlimui ir pateikimui pasaulio žiūrovui.

Festivalis Magia Naturalis, pavadinimą pasiskolinęs iš Giovanni Batista della Porta tekstų apie alchemiją, astronomiją ir camera obscura, brėždamas kritinę erdvę vaizdų tyrinėjimui, suteikė jai tos pačios cameros obscuros – atvaizdų kambario – bruožų. Stebėjimui pateikti vaizdai leidžia ne tik juos tyrinėti, tačiau ir glostyti žvilgsniu, jie leidžiasi apžiūrimi ir įtraukia, atvirai demonstruodami savo dirbtinumą, jie nepaleidžia sąmonės, įtraukdami dar ir kūno pojūčius. Festivalis tyrimui išskleidė visą galimų atvaizdų paletę – nuo pirmųjų fotografijų Estijoje, asmeniško dokumentinio menininko Jaan Klõšeiko sudaryto pasakojimo apie Talino Laisvės aikštę iki klasiko Boriso Michailovo ne itin vykusių autoportretų – leisdamas pasirinkti ir skirtingus jų tyrinėjimo metodus. Metodas prasideda nuo abejonės – pauzės nereflektuojamo suvokimo sraute, tačiau iki jos – daugybė kovos su vaizdų gundymais nuotykių.

Paroda ANAPUS KUMU muziejuje veiks iki 2012 m. sausio 8 d.

Paroda Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse Talino Parodų rūmuose veiks iki lapkričio 20 d.

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011.

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011.

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011. (Marlo Pascual)

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011.

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011.

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011. (Marlo Pascual)

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011. (Stefan Burger)

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011.

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011. (Haris Epaminoda)

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011. (Caroline Heider)

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011. (Geoffrey Farmer)

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011. (Marlo Pascual)

ANAPUS, paroda KUMU muziejuje, Taline, 2011.

Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse, paroda Talino Parodų rūmuose, 2011.

Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse, paroda Talino Parodų rūmuose, 2011.

Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse, paroda Talino Parodų rūmuose, 2011. (Arnis Balčus)

Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse, paroda Talino Parodų rūmuose, 2011. (Marge Monko)

Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse, paroda Talino Parodų rūmuose, 2011. (Robertas Narkus ir Milda Zabarauskaitė)

Robertas Narkus ir Milda Zabarauskaitė, Septynerius metus tarnavau dėdės namuose, skaitmeninis atspaudas, 60 x 90 cm, 2011.

Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse, paroda Talino Parodų rūmuose, 2011.

Tadas Šarūnas, iš serijos StormTrooper, Nr. 5, skaitmeninis atspaudas, 120×150 cm, 2007–2011.

Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse, paroda Talino Parodų rūmuose, 2011. (Ugnius Gelguda)

Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse, paroda Talino Parodų rūmuose, 2011.