Praktiška ideologija
. Apie rezidencijų veiklą ir istoriją Roterdame, Olandijoje

B. a.d foundation yra viena  svarbiausių rezidencijų Roterdame, Olandijoje, įsikurta daugiau kaip prieš 20 metų. Būrelis studentų iš Willemo de Kooningo akademijos nusprendė ieškoti alternatyvios erdvės studijoms ir individualiai kūrybai. Tuo metu Olandijoje tiek tarp meno atstovų, tiek tarp paprastų miestiečių sklandė ir vystėsi skvotų idėja. B.a.d foundation, kaip ir daugelis meno institucijų Olandijoje (de Appel Šiuolaikinio meno centras Amsterdame, Witte de With ir TENT šiuolaikinio meno centrai Roterdame, Duende ir t.t.) įsikūrė buvusioje mokykloje: didelis plotas bei patogus patalpų išplanavimas buvo tinkamas parodinėms erdvėms bei individualioms menininkų studijoms.

B. a.d rezidencijoje dvejus metus iš eilės viešinčio menininko (guest artist) teisėmis turėjau studiją – išskirtinė erdvė ir menininkai joje, kritikuojantys nusistovėjusias meno ir šalies problemas, būsenas. Apie rezidencijų kaip rekiamybės fenomeną ir guest artist rengiamų parodų/prisistatymų svarbą kalbuosi su rezidencijoje gyvenančiu ir kuriančiu menininku Kamiel Verschuren.

Kamiel Verschuren – konceptualus menininkas, daugiausia dirbantis su tarptautiniais projektais, jo kūrybiniai tikslai visada yra nukreipti į viešąsias ir urbaninstines erdves. Mano manymu, jis daugiau yra aktyvistas – kūrėjas, kuruojantis dažnai utopinius įvykius ir beveik kuriantis pietinio Roterdamo meninį vaizdą.

Aš spėjau supažindinti skaitytojus su B.a.d foundation priešistore, bet norėčiau paklausti gal labiau asmeniško klausimo, plačiau apibūdinančio jūsų pasirinkimą gyventi ir turėti studiją – komuną primenančiam pastate/menininkų rezidencijoje?

Taip, tu teisi, akademijoje susikūrė dvi grupės, kurios pradėjo diskutuoti ir ieškoti nepriklausomų vietų, kur galėtų vykti daugiau diskusijų tarpusavyje apie kiekvieno iš grupės darbus. Mes susitikdavome kiekvieną vakarą vis kitoje grupės nario studijoje, uždarydavome duris ir tiesiog šnekėdavomės, klausdavome visko, kas knietėdavo, tokių diskusijų negalėjai įsivaizduoti akademijoje. B.a.d‘as įsikūrė mokykloje, kaip dauguma meno centrų ir rezidencijų, pavyzdžiui, Duende Roterdame, nes tuo metu mokyklos buvo pradėtos privatizuoti, jos nebebuvo išlaikomos tik valstybės, turėjo atsirasti savininkas, kuris pradėtų naudoti valstybės skirstomas lėšas. Švietimo įstaigų pastatai nebeatitiko saugumo kriterijų, juos reikėjo renovuoti, kad išlaikyti pastatus reikėjo daugiau mokinių, o jei reikia daugiau studijuojančių, tai reiškia, kad reikia daugiau vietos. Mokyklos buvo pradėtos uždarinėti ir tada menininkai nusprendė jas išnaudoti. Tai buvo beveik idealu: didelės erdvės, beveik identiški klasių plotai, dideli langai, plačios durys. Aš ir mano draugai ieškojome kelio progresyvaus mąstymo link, erdvės, kur galėtume visada sulaukti pagalbos, veikti laisviau ir atrasti bendraminčių. Tai buvo tiesiog praktiška ideologija.

Kokie yra skirtumai, jei lygintumėte B.a.d’ą su kitomis rezidencijomis, esančiomis Roterdame?

Pirmiausia mes visi priklausome RAIR organizacijai. B.a.d‘as yra įsikūręs Roterdamo pietuose, Kaus Australis anksčiau, kaip dabar Kunst and Complex, įsikūręs prie Delfshaveno buvusiuose uosto pastatuose, dabar veikia Roterdamo šiaurėje. Het Wilde Weten − vienintelė rezidencija, esanti miesto centre. Jeigu lyginti su kitais miestais Olandijoje, Roterdamas išsiskiria tuo, kad uostas turėjo judėti tolyn nuo miesto ir tose apylinkėse liko begalė tuščių pastatų, kurie buvo mielai „užskvotuoti“ menininkų. Kitas dalykas – narių skaičius rezidencijose. Duendėje dirba 45 menininkai ir dizaineriai, Kaus Australis – 8, tarp kurių 4 yra besisvečiuojantys menininkai (guest artists), 12 yra B.a.de ir keletas besisvečiuojančių menininkų. Duende yra vadinama studio complex: joje nėra nuolatinių gyventojų, kaip aš ir Marco Douma, kuris gyvena su visa šeima B.a.d foundation. Duende labiau domina piniginio kapitalo didinimas ir komerciniai renginiai. Het Wilde Weten yra jauniausia rezidencija, įsikūrusi vienuolyne, kur viena dalis buvo „užskvotuota“, o kitą jie privalėjo išsipirkti. Tai yra labiausiai įvairias  programas ruošiantis centras, nes jų lokacija ir erdvių išsidėstymas yra palanki dideliam lankytojų skaičiui. Valstybės reikalavimu jie sukūrė projektų erdves, bokštas buvo atiduotas pasiturinčių dizainerių studijoms. Ši rezidencija pasižymi brangiausiomis nuomos kainomis, nes išlaidos už išnaudotą elektros energiją yra didesnės už nuomos kainą. Po renovacijos, jie tapo per daug formalūs: baltas kubas nebedomino anarchistinių pažiūrų menininkų, kaip Jeroen Jongeleen, kuris persikraustė į B.a.d foundation.

Galbūt, esate ką nors girdėję apie rezidencijas, esančias Rytų Europoje, pavyzdžiui, apie menininkų koloniją Nidoje, Lietuvoje?

Aš esu lankęsis Budapešte ir Lenkijoje esančiose rezidencijose. Atleisk, bet nesu labai susipažinęs su Lietuvoje esančia rezidencija,  tikriausiai ji yra gana nauja.

Tačiau svarbu yra tai, kad terminas artist residence yra naudojamas kur kas plačiau: pavyzdžiui, dabar vyksta Elmgreen and Dragset paroda Submarine Wharf‘e Roterdame –  jų atvykimas porai savaičių prieš atidarymą, instaliacijos ruošimas ir pasirodymas atidarymo metu buvo pavadintas – „menininkai rezidencijoje Roterdame“. Kitas pavyzdys – Bruce’as Naumanas atvyksta porai savaičių susitikti su studentais ir pristatyti savo naują parodą Anglijoje: tuo metu, kai menininkas apsistoja kitoje šalyje tam tikrą laikotarpį prieš parodą ar jo susitikimai su kitais žmonėmis ir menininkais taip pat įvardinama reziduojančio menininko sąvoka. Šiuo ir kitais atvejais tas pats pavadinimas gali būti taikomas visai skirtingoms veikloms.

Jūsų rezidencija yra antroji institucija, priėmusi mano paraišką, Stichting NAC buvo pirmoji, bet iš tikrųjų jūs kartu veikiate kaip vienas kūnas. Norėčiau sužinoti, kokie yra kriterijai norintiems apsistoti jūsų rezidencijoje ar jūs vadovaujatės atvykstančių interesais, meniniais veiksmais, užpildyta paraiškos forma ar jų gyvenamąja vieta?

NAC yra skirtas ir atviras visiems: jei yra laisva vieta, pirmasis būna laimingasis. B.a.d foundation yra erdvė studijoms kaip kūrybiškam mokymosi procesui, o ne vient tik parodų rengimui ir eksponavimui. Tai laikas asmeninėje erdvėje, kurioje galima save tobulinti ir visi B.a.d‘o nariai stengiasi suteikti tam sąlygas. Mums svarbu ne menininkų cv, parodų biografija, ar kūrėjai, kurie yra pakankamai žinomi ir tobulesni už 70 procentų kitų menininkų: mes mėgstame rizikuoti ir priimti menininkus, kurie gali nustebinti savo darbais po poros mėnesių buvimo rezidencijoje.

Kamiel, norėčiau paklausti, ar tu galėjai apžiūrėti šių  ir praėjusių metų mano parodas, nes šių metų paroda „ABRACADABRA (tai įmanoma pirmadieniais)“ turėjo tiesioginį sąryšį su praeitų metų paroda. Kokia tavo nuomonė apie mano praeitų metų parodą kartu su italų menininku Nicola Genovese ir  besisvečiuojančių menininkų (guest artist) parodas?

Aš nemačiau tavo parodos šiais metais, bet gerai prisimenu praėjusių metų parodą. Jei kalbant apie reziduojančių menininkų parodas bendrai, aš dažnai pasigendu gero planavimo ir išbaigto įgyvendinimo. Kliūva spontaniškumas organizuojant, nuostata eiti lengviausiu keliu. Mes visada bandome suburti po porą menininkų ir rodyti juos grupinės parodos kontekste, tai sutraukia daugiau parodos lankytojų, o taip pat leidžia menininkams labiau susipažinti ir net pabandyti dirbti kartu. Taip pat anksčiau mes siūlydavome daryti paskaitų tipo kūrybos prezentacijas, kurių metu menininkas gali pristatyti savo darbus, ką jis nuveikė rezidencijoje ir kuo B.a.d‘as prisidėjo prie jo kūrybinių ieškojimų rezidavimo metu.

Ačiū už pokalbį.

Iliustracijose: dokumentacija iš Marijos Gabrielės Repšytės parodos B.a.d foundation „ABRACADABRA. it is possible on mondays“, taip pat iš parodos Het Wilde Weten „Don‘t come if you care“, kuri buvo inicijuota projektų erdvės Sils, šiuo metu neturinčios pastovios erdvės galerijos veiklai.

Iliustracija viršuje: Marija Gabrielė Repšytė, Rekorderis, B.a.d foundation stogas, Roterdamas, Olandija,  2011.

Marijos Gabrielės Repšytės parodos „ABRACADABRA (tai įmanoma pirmadieniais)“ vaizdas, B.a.d foundation, Roterdamas, Olandija, 2011

Gerwin Luijendijk ir Francesca Nobilucci, Het Wilde Weten, Roterdamas, Olandija, 2011

Ekspozicijos „Don‘t come if you care“(„Jeigu tau rūpi, neateik“) Het Wilde Weten, Rotterdamas, Olandija, 2011

Francesca Nobilucci UUGly boot (UUGly batas), ore išdžiovinta terakota, Het Wilde Weten, Rotterdamas, Olandija, 2011