Koks yra prailginto gyvenimo pojūtis? Interviu su Dariumi Mikšiu

Su Dariumi Mikšiu pirmą kartą pasikalbėjau, kai paspaudęs jo plaštaką pamelavau apie savo kūno temperatūrą. Išeidamas pro Cafe de Paris duris, atspindyje mačiau, kad jis žiūrėjo į mano sukaitusio delno pėdsaką. „Tokiame karštyje visų delnai turėjo būti prakaituoti!“ Bet taip įsigijau jo ranką. Galbūt ji nėra jo (ranka). Šį pavasarį lyginome jaučiančią ir neegzistuojančią pianisto Paulo Wittgensteino rankas, – juk visai tikėtina, kad nuostabiame pojūčių labirinte įsivėlė nedidelė klaida. Žemiau teikiamas „pokalbis“ padarytas susirašinėjant el-paštu.

Kai įkūrei Abdul Azizo atostogų kriketo klubą, kūrinys difuziškai išsiplėtė į žmonių veiklas žavingai nutrindamas meno kūrinio ir verslo projekto skirtumą. Šį pavasarį Visbyje lavinaisi groti akordeonu. Ar pakanka muzikinės atminties?

Nepakanka. Bet kaip tik dėl to ir ėmiausi muzikuoti. Supratau, kad pasiekiau tam tikrą ribą, už kurios muzikos vartojimo praktika turi keistis.

Apie kokią vartojimo ribą kalbi?

Ribą, kurią brėžia mano kompetencija, – ribą, už kurios susistemintos patirtys virsta kartais įdomiu chaosu. Bet nesiūlyčiau įsivaizduoti tokių ribų topografijos – jos paprasčiausiai nėra.

Vietoje topografijos, norisi galvoti apie fraktalus – skirtingų pasaulių dalių komunikacijas ir naujas priklausomybes. Jei tokia jungtis būtų akordeonas, juo grojant galima būtų repetuoti – judinti visus tuos elementus, dėl kurių jis atsirado. Panašiai Eco įsivaizdavo trimitą, kurio melodija sujungia į vieną daiktą jausmus, debesis ir visą gamtą…

Prisiminiau tekstą, kuriame teigiama, kad kvantinė mechanika taps suvokiama tik tuo atveju, jeigu ji taps kasdienio gyvenimo dalimi. Muzikos instrumentai įdomūs savo metafiziškumu. Visi jie suprojektuoti generuoti garsą, bet tuo pačiu veikia ir kaip estetiniai objektai, bandydami okupuoti gretimais esančią visatą. Žiūrėdamas i juos gali pajusti tą jų agresyvią prigimtį. Dažai, lakas , metalinės detalės, audinys, akivaizdžiai priversti daryti tai, ką aš turiu išgirsti.

Panašiai akordeonas turėjo keisti tavo kasdienybę Visbyje… Supažindink su savo instrumentu, koks žmogus buvo tavo mokytojas?

Mokymasis nebuvo malonus ar užburiantis. Bet aš kone pirmą kart Švedijoje buvau ilgesnį laiko tarpą, todėl buvo labai įdomu. Mano mokytojas Patrikas Silvereke gyveno prie vieninteles veikiančios protestantų bažnyčios Visbio centre, paskutiniame ketvirtajame aukšte, bute su terasa. Prieš dešimt metu jis buvo lankęsis Lietuvoje. Abu sutikome, kad Vilnius ir Visbis, nepaisant geografinių skirtumų – nedaug kuo skiriasi. Patriko idėja buvo išmokyti mane groti iš klausos, o ne iš natų. Mano tikslas, kuri rašiau BAC kaip projektą, buvo patirti, kaip jaučiasi ir atrodo gyvenimo laiko pratęsimas. Mediciniškai prailgintos gyvenimo trukmes būsenos pojūtis. Įsivaizdavau, kad tam pasiekti turėčiau padaryti tai, ko šiame gyvenime laisva valia niekada nedaryčiau. Todėl jį buvo galima realizuoti bendromis – mano ir institucijos pastangomis. Būdamas vienas nieko nebūčiau padaręs. Kita vertus, veiksmas, kurį planavau turėjo būti labai praktiškas, kitaip jis negalėjo būti realizuojamas visai. Akordeoną gavau pasiskolinti iš Virginijos mamos, kuri gyvena Šiauliuose. Ji juo grodavo mokyklos akordeonų chore. Baltas „Weltmeister” dabar šiek tiek gelsvas, su juoda dumplių linija ir juodais bosais atrodo labai gražiai. Akordeono spalva padarė pusę mano darbo. Sunku būtų groti žaliu arba raudonu instrumentu, kaip kad mačiau kokių jų būna.

Tavo ir institucijos dialogo tikslas buvo sukurti institucines tavo „naujo gyvenimo“ sąlygas, pagal kurias Visbis taptų „negimusio“ ir „nemirusio“ žmogaus inkubacine erdve, inkubaciniu pasauliu..?

Aš panašaus tikslo neturėjau, institucija manau taip pat. Pasinaudojau galimybe save pasitobulinti. O BAC, kaip politinės / kultūrinės institucijos veikla, manau tuo efektyvesnė, kuo mažiau formali. BAC Visbyje fantastiškai organizuota, kažkuo primena ŠMC Vilniuje. Tikrai viena geriausių rezidencijų programų.

Ir vis dėlto, koks yra mediciniškai prailginto gyvenimo pojūtis?

Prailginto gyvenimo pojūtis pradžioje jaučiamas kaip sutrikdyta dienotvarkė. Bet plėtiniai greitai pasiduoda inercijai, entropija paima viršų. Biologinis GPS perskaičiuoja kursą nejučiomis. Esu pastebėjęs, kad užtenka vos trijų mėnesių naujoje vietoje pasijusti kaip namuose. O kartais tam užtenka kelių savaičių arba dienų. O kartais tam neužtenka ir metų. Boris Ondreička „radikalus subjektyvumas“ tinka šimtamečių individų visuomenės įvardinimui. Žemiška Goa’uld’ų rasės versija.

Pagal tokią versiją – Goa’uld’ai yra nežemiškos būtybės, kurioms duoti amžinybės eliksyrai (tarkime – eunuchai, kunigai, angelai). Šia prasme esi didesnis eksperimentatorius negu rasės atstovas… Paskutinis (?) tavo darbas, kurį pristatei Londone, FormContent projekte HaVE A LoOk! HAve a LOok!, vadinasi „Lemon energized vampires”… kokia jo motyvacija?

Londone dariau teksto performansą, kurį noriu įtvirtinti kaip žanrą. Šiemet tai jau antras toks darbas, o pirmasis buvo Paryžiuje. Teksto performansai yra visada site specific ir niekada nesikartoja. FormContent galerija užima specifinę nišą Londono meno scenoje ir labai tinka eksperimentams, o teksto performansas yra eksperimentas, kuris man patinka. Viskas vyksta maždaug taip: aš parašau tekstą, kurį perskaitau klausytojams. Tačiau kartais teksto nerašau, bet pasižymiu kelias nuorodas ir kalbu gyvai. Londone bandžiau pasakyti tai, apie ką mąsčiau pastaruoju metu: mimikriją, social networking.

Apie kokias mimikrijos formas kalbėjai, kaip mimikrija veikia socialiniame tinkle?

Apie nesavavališką, nesąmoningą tapimą kažkuo, kartais net prieš savo valią. Tapimą kažkuo, veikiant abipusiam ryšiui, kada reakcijos vyksta kone automatiškai o procesas niekaip neindikuojamas. Vampyrus naudojau kaip iliustraciją. Paėmiau hipotetinius „energetinius” vampyrus ir išvedžiau paralelę tarp jų ir jų kraujasiurbių kolegų teigdamas, kad energetiniai vampyrai galbūt gali paversti kitus individus vampyrais lygiai taip pat, kaip ir jų kolegos kartais tai daro. Kadangi energetinių vampyrų tinklo greitis yra žymiai didesnis už kraujasiurbių tinklo greitį, lengvai galime įsivaizduoti, kokiu greičiu energetinis vampyrizmas esant tam tikromis sąlygomis paplistų visuomenėje. Čia įdedu veną teksto pastraipą, neverstą:

(…)
Dion Fortune 1930 in her book PSYCHIC SELF-DEFENSE mentioned the fact, that energy vampires can hound only sensitive persons. In her book she listed nations which, being material and practical, are resistant to the psychic attack. Sensitivity of any kind is the condition for becoming the victim of the psychic attack. There is an obvious flip of the formula: loving blood vampire –  the victim. Victims of psychic vampires are in love or affection in to his attacker, rather than the attacker himself is in love with his victim.
(…)

Pagal tokią formulę vampyras „tėvas” yra neidentifikuojamas, nes kaip meilės subjektas, jis yra savo aukos auka. Bet koks mėginimas parodyti „tikrąjį” vampyro veidą atsiremia į kažkieno meilės (aistros) patirtį. „Kraugerys/ė”, vietoje savo aukos, gauna patį šaltinį, o kartu ir tinklą..?

Tiksliai pastebėjai, kad egzistuoja atgalinio ryšio galimybė. Subjekto požiūriu, procesas vykstantis su juo pačiu yra beveik nekontroliuojamas, todėl identifikuodamas save, subjektas nustato savo būsenų ribas. Žiūrint iš šalies, subjektas egzistuoja kaip atvira kvantinė sistema.

(…)

„An unintended and unexpected conversion, wile targeted victim starts to mimic vampire behavior in order to defend itself. Intuitive behavior mimicking to mimic attacker can become permanent state of being converted (by itself) into the psychic vampire.

Becoming an energy vampire as a defense strategy.

Let’s suppose what would happen, if all people would turn themselves into energy vampires? Nothing, perhaps. Being unable to vampire each other they would probably thrive on lemons in their cocktails, being saved from being haunted. While it is just preposition, taking it seriously could explain, why are we using such an amounts of alcohol.”

Subjektas – kvantinė sistema (tarkime – vampyras), dėl savo begalinio aktualumo gali būti prijungtas/prisijungti prie bet kurios institucijos. Ar institucija, tarkime, meno, atspindėdama subjekto veikimo logiką, tapdama jo gyvenimo (kūrybos) vienalaikiškumo garantija, neturėtų būti paties Proto (dievo, pasaulinės dvasios) idėjos realizacija? Tuomet ji turėtų gyvuoti kaip nuolatinis savęs paneigimas ieškant pasitvirtinimo naujuose reiškiniuose. Kaip glaistas, ji užlietų socialinį tinklą, sistemas, parodydama jų reljefinį kintamumą begalybės nuojautoje… (Kokių turi pastabų apie Lietuvos meno institucijų veiklas?)

Bet tokiu atveju ar neturėtume dėti lygybes ženklo tarp subjekto ir institucijos? Arba turėtume įvesti „super subjekto“ sąvoką. Neesu institucinės kritikos ekspertas, bet į akis krenta sėkmingos visuomenės pastangos vienas kultūros institucijas pakeisti kitomis: dingusi Lietuvos Kino Studija, uždaryti beveik visi puikiausiai veikę kino teatrai Vilniuje ir Kaune. Pasipriešinimas Guggenheim. Masiškai statomos arenos visuose didesniuose miestuose.

Tikrai, subjektas kaip pilietis jau yra institucija. Tačiau pats demokratijos procesas dažnai veikia kaip nupilietinimo procesas, nes atstovavimas paprasčiausiai gali „per ilgai užtrukti” (T. H. Marshall). Šia prasme ne subjektas turėtų būti priklausomas nuo demokratijos, bet priešingai. Ką galvoji apie dabartinę Lietuvos politiką ir pilietines teises?

Apmaudu, kad kol kas negalime realizuoti savivaldos idėjos. To priežastis manau yra rizika valstybei prarasti įtaką verslo ir politikos grupuotėms. Bet, be savivaldos demokratija kaip sistema labai sulėtėja. Labai džiaugiuosi prezidentūros ir vyriausybės tandemu, geresnio valdymo Lietuva neturėjo daugelį metų. Gal būt, niekada neturėjo.
Pilietiniu pareigų deficitas Lietuvoje gerokai per didelis. Neaišku kaip taisyti tokį trūkumą – demokratija nėra disciplina. Gal rastume savo tradicijų kuriomis galėtume remtis? Krepšinio kultūra Lietuvoje turi demokratijos bruožų. Ja remdamiesi atrodytume sau žymiai senesne demokratija ir būtų aišku, kodėl statom tiek daug arenų.

Iliustracija: Darius Mikšys, „Apie Citrininius Vampyrus“, teksto performansas. FormContent, Londonas 2010.