Nuo atsivėrimo – 20 metų. Interviu su galerijos „Vartai“ reprezentatore Lietuvoje ir užsienyje Laura Rutkute

2011 m. kovo 9 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Šį vasarį privačiai šiuolaikinio  meno galerijai „Vartai“ sukako 20 metų.  Ta proga kalbamės su jos įkūrėjos Nidos Rutkienės dukra, kuratore, galerijos tarpininke ir reprezentatore Lietuvoje ir užsienyje, Lietuvos paviljonų Liverpulio (2010) ir Venecijos bienalėse (2009) komisare Laura Rutkute.

Šiandien „Vartai“ neabejotinai yra vienas pagrindinių ir svarbiausių taškų Lietuvos parodiniame žemėlapyje, pagal parodų įdomumą ir aktualumą beveik tolygiai išsaugojantis poziciją greta ŠMC, NDG.  Projekto „Artscape“ dėka, galerija tapo vieta, kurioje galima pamatyti ne tik lietuvių, bet ir iškilių užsienio menininkų kūrinių, kurių neprisitraukia nei viena kita privati galerija. Galerijos vardas reprezentavo Lietuvą pristatant Venecijos bienalėje Žilviną Kempiną, taip pat Liverpulio bienalės lietuvišką paviljoną.  Taip pat „Vartai“ bando nors kiek išklibinti liūdną meno rinkos situaciją, rengdama šiuolaikinio meno aukcionus, noriai įsileidžia jaunus, dar nepripažintus vardus.

Toks galerijos vaizdas šiandien. Tačiau koks jis buvo galerijai įsikūrus? Galbūt gali pasidalinti ankstyvais atsiminimais apie Atgimimo euforijos išklibintą meninę atmosferą – kokia ji tada buvo?

Labai gražiai apibūdinai tuometinę situaciją. Su valstybės atgimimu ir atskirų tautiečių viduje ėmė kažkas kirbėti, atsirado noras daryti kažką visiškai naujo, keisti iš esmės, išsijudinti.  Kaip dabar prisimenu nagingų šeimos draugų pasisėdėjimus ir pokalbius, generuojant tuo metu utopiškai atrodžiusias idėjas, kurios, įgavusios kiek kitokį pavidalą, netruko tapti realybe. Atsirado „Vartai“…

Mokytojų namuose, kur nuo pat pradžių įsikūrė galerija, mano mama (tuo metu Statybos ir dizaino technikumo etikos ir estetikos dėstytoja) repetuodavo su savo įkurta „Žodžio ir gaidos studija“. Taip ji susibičiuliavo su šviesios atminties Mokytojų namų direktoriumi Juanu Timuku ir jo pavaduotoja, dabartine direktore Zita Žepnickiene.  Jie ir pasiūlė mamai pradėti organizuoti  parodas trečiojo aukšto patalpose, kur niekas per daug nevykdavo, bet kartais menininkams būdavo leidžiama ten išsikabinti darbus.

Nepavyks nuodugniai perteikti visos galerijos istorijos, nors prisipažinsiu – sunkiai susilaikau, nes istorija tikrai labai įdomi ir spalvinga. Labai mielai prisimenu, kaip iš Atgimimo bangos įkvėpto noro daryti tai, ko dar niekas nedarė, atsirado „Vartai“, greit tapę antraisiais namais daugybei menininkų. Tai tapo vieta ne tik jų kūrybai, bet ir susitikimams. Neretai ir mano kelias iš mokyklos pasukdavo link galerijos, kur po darbo dienos savo dirbtuvėse rinkdavosi menininkai išgerti kavos, pabendrauti… Turėjome seną „samovarą“ ir seną rankinį kavos malūnėlį. Pirmasis užsukęs atnešdavo vandens ir užkaisdavo „samovarą“, tuo tarpu atėjęs kitas imdavosi darbo malūnėliu. Neretai tokie pasisėdėjimai prie kavos virsdavo karštomis diskusijomis, kuriose gimdavo naujos idėjos, planai, ateities vizijos. Tarp nuolatinių kavos gėrėjų buvo Algis Griškevičius, Jūratė Mykolaitytė, Raimundas Sližys, Klaudijus Petrulis, Alius Berdenkovas ir kiti.

Kaip „Vartai“ įsivaizdavo savo misiją?

Tuo metu niekas dorai neįsivaizdavo, kur visa tai veda, tiesiog buvo bandoma veikti įvairiomis kryptimis, diktuojamomis sparčiai kintačių aplinkybių. Surengus pirmąją parodą paaiškėjo, kad yra norinčių įsigyti vieną ar kitą kūrinį. Taip prasidėjo komercinio mechanizmo formavimasis – visa tai buvo absoliuti naujiena. Atsirado pajamos, kaip su jomis tvarkytis? Kaip paskirstyti? Nuolat kildavo vis nauji klausimai, kurie buvo sprendžiami intuityviai, įjungiant vieną po kito šeimos narius, draugus. Juk nebuvo pavyzdžių ar modelių, kuriais būtų buvę galima sekti. Todėl tarp to, kaip „Vartai“ atrodė tuomet, ir kaip dabar, yra didelis skirtumas.  Galerija praėjo spalvingą kelią, daugybę skirtingų vystymosi etapų, ir visi jie neabejotinai yra svarbi ir neatsiejama jų istorijos dalis.

Kaip ir kodėl iš galerijos veiklos buvo išstumti (jeigu tinka taip sakyti) muzikos ir poezijos vakarai, anksčiau sutraukdavę daug žmonių?

Koncertai ir vakarai yra svarbi „Vartų“ istorijos dalis, ir išstumti jie tikrai nebuvo. Aš tai pavadinčiau natūralaus vystymosi, „išsigryninimo“ rezultatu. Galerijai vystantis suaktyvėjo tarptautinė veikla,  sutelkėme visas pajėgas pagrindinėms galerijos veikloms įgyvendinti: rengėme parodas, atstovavome menininkams, organizavome projektus. Teikėme prioritetą vizualiam menui, todėl natūralu, kad siekiant profesionalumo visas dėmesys atiteko būtent šiai sričiai.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis įsiliejai į galerijos kolektyvą? Koks buvo Tavo asmeninis indėlis jos veikloje?

Nors galerijos veikloje, tiesa, daugiau pasyviai, bet nepaprastai mielai dalyvavau nuo pat pradžių, tačiau niekada nesiejau su ja savo ateities. Baigusi studijas pasiblaškiau po pasaulį ir ateityje save įsivaizdavau darančią karjerą kokioje nors stambioje tarptautinėje organizacijoje. Pabandžiau, buvo įdomu, bet gana greitai pajutau, kad mano vieta ne čia. Tuo pačiu įgijau praktikos bei nušvito man štai toks akivaizdus dalykas, kad galerija juk irgi yra organizacija, tiesa, nedidelė, bet su glūdinčiu stipriu potencialu. Atsirado minčių kaip galėčiau patobulintą šį verslą. Tuo metu nuveikta jau buvo nepaprastai daug – „Vartai“ artėjo link dešimtmečio. Supratau, kad augimo galimybės neribotos, o aš galiu prie to prisidėti.

Mano įsiliejimas buvo palaipsnis: pabuvojau stažuotėse užsienyje, domėjausi, kaip veikia tokio pobūdžio organizacijos svetur, lankiausi parodose, mugėse, vėliau pradėjome jose dalyvauti. Pradžioje mažose, žiūrint iš šiandienos pozicijos, nereikšmingose. Tačiau tai buvo svarbios pamokos. Pamažu pradėjome keisti programą ir judėti būtent ta kryptimi, siekdami tapti tarptautiniu mastu konkurencinga šiuolaikinio meno galerija. Žinau, kad einame teisingu keliu, taip pat žinau, kad jis dar ilgas, bet tai negąsdina. Priešingai – man tai yra labai įdomu.

Kaip „Vartams“ pavyko užmegzti ryšius su užsienio galerijomis ir meno pasaulio žmonėmis? Kiek atsitiktinumo ir kiek geros vadybos, juodo darbo?

Ryšiai ir pradėjo megztis keliaujant. Pradžioje kaip žiūrovui, stebėtojui, vėliau kaip dalyviui. Sunkaus darbo, neišsenkančio tikėjimo bei entuziazmo dėka įgijome vardą,  kuris yra žinomas ir gerbiamas. Atsitiktinumo, ar greičiau laimės dalyko, žinoma, tam tikra dalis visada yra, tačiau be intensyvaus veiksmo naudos nebūtų.

Kaip „Vartai“ save mato šiandien užsienio ir Lietuvos meninio vyksmo kontekste?

Tarptautiniame kontekste esame šiuolaikinio meno galerija, veikianti panašiais, tokio pobūdžio organizacijoms būdingais principais. Tačiau konkuruoti kol kas sunku, kol veikiame šalyje, kurioje šiuolaikinio meno rinka neegzistuoja. Nepaisant to, tarptautiniu mastu turime ką veikti… Lietuvoje šiandien esam vieni, ir tai neabejotinai apsunkina tiek rinkos atsiradimą, tiek pačios galerijos vystymąsi be vietinės konkurencijos. Susiklosčius tokioms sąlygoms labai svarbus tapo edukacinis galerijos vaidmuo. Vykdydami įvairius projektus lietuvių publikai galime rodyti ryškiausius Europos bei vietinius šiuolaikinio meno pavyzdžius. Ir nors geriausių vertinimų už „Vartuose“ rengiamas parodas sulaukiame iš užsieniečių, tačiau pastebime, kad vis daugiau lietuvių ima smalsauti, domėtis, sekti šiuolaikinio meno naujienas.

Kaip galerijos veikloje pasijaučia verslo, plačiosios visuomenės ir meno polių nutolimas vienas nuo kito, lyginant galerijos situaciją su užsienio galerijų veikla ir galimybėmis?

Lietuvoje pasigendu susivienijimo ir tarpusavio palaikymo. Esame, palyginti, tokia nedidelė grupelė šioje srityje dirbančių žmonių (turiu galvoje tiek institucijų, tiek nepriklausomus kuratorius, menininkus).  Visi lyg ir juda ta pačia kryptimi, tačiau daugiau ar mažiau kiekvienas sau, o kas liūdniausia – kartais dar ir vienas prieš kitą. Nenuostabu, kad toks kelias stipriai prailgsta. Muziejai, meno centrai, nepriklausomi kuratoriai, kritikai, menininkai, kolekcininkai… Visi jie yra neatsiejami grandinės elementai, efektyviausiai veikiantys būtent sąveikoje. Tikiu, kad su laiku situacija pasikeis.

Didžioji dauguma užsienio galerijų yra pilnai save išlaikančios. Maža to, gali investuoti į savo menininkų naujų darbų sukūrimą. To siekiame ir mes. Norime pilnavertiškai atstovauti savo menininkus, parduoti jų kūrinius, suteikti jiems sąlygas kūrybai ir karjerai. Esame labai dėkingi savo rėmėjams, valstybės paramai, padedantiems įgyvendinti didelio biudžeto projektus, kurie vienareikšmiškai padeda mums siekti šių tikslų. Tačiau mūsų ateities planas yra pajėgti finansuoti veiklą patiems.

Kas padėjo, įkvėpė sėkmingai išsilaikyti galeriją visus 20 metų?

Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti mano mama, Nida Rutkienė, nes ir man pačiai atrodo didelis stebuklas, kaip jai pavyko visus 20 metų išlaviruoti sunkiausiais periodais, neprarandant optimizmo, vilties, ambicijos.  Mano įkvėpėja buvo būtent ji. Visada palaikė mano sumanymus, su entuziazmu ėmėsi permainų, puikiai suvokdama, kad tos permainos gali dramatiškai apsunkinti ir taip nelengvą galerijos gyvenimą.

Kokie galerijos ateities planai, vizijos?

Norime išlaikyti tempą… dalyvauti mugėse, užsienio projektuose, rengti geras parodas, skatinti jaunus talentus. Sieksime ir toliau daryti tai, kas mums įdomu, ką mylime ir kuo tikime. Prireiks dar ne vieno dešimtmečio, nes planų turime daug…

Straipsnio autorius:
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė yra menotyrininkė, meno kritikė. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Komentarai

  1. menininkas

    “Lietuvoje šiandien esam vieni, ir tai neabejotinai apsunkina tiek rinkos atsiradimą, tiek pačios galerijos vystymąsi be vietinės konkurencijos”.
    “…o kas liūdniausia – kartais dar ir vienas prieš kitą”.

    ARGI? Netiesa!
    Kam taip apsimetinėti?

  2. et

    nu psheprashom, ko ji pasigenda???? TARPUSAVIO PALAIKYMO???
    pirma galerija plėšri kaip hiena. Liepia dailininkams atiduot pem procentų. Maža to , numušinėja kainas. Sutarti nori pasiulyt, kur gali parduot tik jie, bet jie neparduoda.

    IR NEGERBIA PROFŲ.
    o be jų “Vartai” yra tik salonas

    bet dar įdomesnis klausimas, kas su jais bedirbs???

  3. akys

    Parodos geros. Aišku, kokia gali buti gera galerija be gerų menininkų. Visi talentingiausi, įžymiausi galerijoje rodyti menininkai tapo tokiais ne šios galerijos dėka, o SAVO DARBU, TALENTU ir BEPROTIŠKU TIKĖJIMU SAVIMI. Galerijai linkime ištobulinti meninę uoslę ir savarankiškas mintis.

  4. oooo

    Palaukit palaukit. o kur padekos ir paminejimai bendrazyggiu:??????????? vaitekuno ner, marcinkevicuiaus ner, kreivyte isstumta pamirsta is ano venecijos projekto? siaubas.

  5. Audriuss

    bet tikraim parodos tikrai geros! Tiek zinomu autoriu parodyta per paskutinius metus. O ir siokia tokia alternatyva SMC. Toliau turgaus reikalas – nuskriaustieji, galeristai, pardavimai, Venecijos peripetijos ir kita.

  6. Deivis

    Labai grazus interviu – jis net “isimtas is konteksto” skaitytusi kaip atskiras kurinys :)

    P.S. Nesuprantu as tiek blogu emociju komentaruose. Ir netikiu kad tie “piktumai” kazkaip psichologiskai padeda patiems komentatoriams :)

  7. nerija

    Nenusivilk tais pavyduoliais Rutkute.jims nesiseka nei kuryboje nei meileje.Taip jie issikrauna.Parodos puikios.Pasaulis platus.Bet Lietuva viena.Nenutolk.

  8. rainis

    O dabar tegul papasakoja, kaip atsiskaite su autoriais, kuriu kurinius pardave aukciono metu? Nezinantiems pasakysiu: iki siol neatsiskaite. Taigi, miela Rutkute, nereikia cia daug sneket, Lietuva maza.

  9. Austeja

    VARTU parodos vis idomesnes.Lauros kuruojamos parodos susilaukia pripazinimo..Paroda Vienoje su Z.Landzbergu VERTA 10 balu.Sekmes .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *