Šio teksto pretekstu galėjo tapti vasarą įvykusi ir mano atmintyje įstrigusi neakivaizdi polemika tarp šių metų Vilniaus dailės akademijos „Meno celių“ parodos kuratoriaus bei VDA muziejaus vadovo Vido Poškaus ir meno kritikės Aistės Paulinos Virbickaitės (pastaroji parodą trumpai ir kritiškai apžvelgė savo rubrikoje „Meno espreso“ savaitraštyje „7 meno dienos“, kuratorius taip pat kritiškai replikavo VDA muziejaus tinklaraštyje). Tačiau „Meno celės“ ir vasara seniai baigėsi, įsibėgėjo rudens semestras, o šis tekstas nėra tiesioginis atsakas į anuos tekstus, nors kaip susijęs su 2016 m. „Meno celių“ paroda esu viename jų paminėtas. Juo labiau jis nėra skirtas ir šių ar praėjusių metų parodos turiniui aptarti – apie tai jau pasakyta pakankamai.
Pagrindinis šio teksto tikslas – pateikti kelias ginamąsias pastabas apie vieną centrinių sąvokų toje polemikoje: „XXI a. akademizmą“, kurį Aistė Paulina Virbickaitė įžvelgė didžiojoje dalyje parodos turinio. Sunku nepastebėti, kad abu autoriai yra skeptiškai nusiteikę šio reiškinio atžvilgiu. Nenuostabu, nes šiuolaikinio meno pasaulyje bet koks „akademizmas“ jau seniai yra praktiškai keiksmažodis. Skirtumas tarp dviejų pozicijų tik toks, kad kritikė „XXI a. akademizmą“ suvokia kaip esmingai nesiskiriantį nuo istorinio XIX a. akademizmo, o kuratorius pabrėžia jų principinį netapatumą, tačiau vis tiek leidžia skaitytojui suprasti, kad šis naujasis akademizmas jam ne prie širdies – tik aptinkamas jis (kaip galima numanyti iš kelių replikų tekste) ne jo kuruotoje „Meno celių“ parodoje „Meilė. Geriausi“, o kitoje tame pačiame „Titanike“ anksčiau vykusioje Vytauto Michelkevičiaus surinktoje VDA meno ir dizaino doktorantų vykdomų meninių tyrimų „išklotinių“ parodoje „Darbalaukis“. Bet kas yra tas mistinis „XXI a. akademizmas“?
Interpretuojant abu tekstus, atrodo logiška pakeisti šį vertybiškai nuspalvintą apibrėžimą į akademijos aplinkoje pastaruoju metu vis dažniau skambantį žodžių junginį „meninis tyrimas“. Bent jau man atrodo, kad būtent jis lengvai erzina polemizuojančius autorius. Prisipažinsiu, kad nesaikingas ir netikslus jo vartojimas arba nepamatuotas meninio tyrimo kaip ideologijos išaukštinimas erzina ir mane. Tačiau visgi jaučiu poreikį šitą meninio mąstymo formą apginti. Tai nereiškia, kad kas nors ją atvirai puola, bet skeptiškų bei ironiškų pasisakymų apie ją tenka išgirsti neretai. Dažniausiai tos pačios akademijos viduje.
Tenka pripažinti, kad meninio tyrimo principais paremti kūriniai ir procesai iš tiesų gali būti ir dažnai būna „šalti ir apskaičiuoti“, pernelyg rimti ir nuasmeninti, panašūs į niekada nesibaigsiančių ieškojimų dokumentaciją. Be abejo, kai meno studentas perima amato paslaptis iš autoritetingo dėstytojo (Mokytojo), o pats jų negali paaiškinti (nes negali arba nenori ir pats Mokytojas, rinkdamasis mistinę charizmos ir patirties aurą, o ne racionalesnį ir atviresnį žinių ir įgūdžių perdavimo būdą), tai atrodo kažkaip tauriau ir romantiškiau. Priešingai, meninio tyrimo virtuvė yra pernelyg komunikabili, nuobodžiai kruopšti ir prozaiška. Joje gali nebūti „autorinio braižo“ ir ekspresijos, kuri daliai žmonių mene yra būtina.
Mingailės Mikelėnaitės baigiamasis darbas „Entropija“, 2017
Tačiau būtent tokia yra demokratija apskritai – nuobodi, neįspūdinga ir necharizmatiška. Autokratija (mene jos atitikmuo yra genialių asmenybių – nedaugžodžiaujančių ir tiesiog žinančių „kaip turi būti“ Mokytojų – kultas) visada yra spalvingesnė, paremta reginiu ir užbaigto šedevro kaip „juodos dėžės“ samprata. Regis, būtent tai turi galvoje Vidas Poškus, rašydamas apie meno profesorius, siekiančius kurti tik gerus ir labai gerus darbus (tik tuomet nevisai aišku, kodėl tarpines arba „etapines“ doktorantų tyrimų eigos parodos tame pačiame tekste apibūdinamos kaip „absoliučiai niekinės savo tikslais ir rezultatais“).
Neatsitiktinai apie meninį tyrimą ir visus susijusius atvirus, išskleidžiamus meno kūrimo procesus pašaipiai atsiliepia būtent tie menininkai ir profesoriai, šventai įtikėję savo kone antžmogiškumu ir žemesniu studento statusu. Neretai jie būna susidarę savo kategorišką nuomonę apie meninį tyrimą kaip nereikalingą ir nieko naujo nepasiūlantį dalyką vien iš nuogirdų, nes banaliai nėra nieko apie jį skaitę (nors pasaulyje tai yra įsitvirtinęs ir kelių dešimtmečių tradicijas turintis rimtas teorinių apmąstymų ir praktikos laukas), tačiau vis tiek instinktyviai jaučia jo keliamą grėsmę įžodinimui nepasiduodančio genijaus kultui ir meninės kūrybos mistifikacijai.
Pagrindinis minėtų parodų tikslas ir rezultatas yra (arba turėtų būti) kaip tik parodyti, kad menas nėra kažkas šventai mistiška, vien racionaliai nepaaiškinamas genialios valios ar intuicijos produktas. Kitaip tariant, jos skirtos ištraukti meną iš tamsios „celės“ ir padaryti jį bent kiek prieinamesnį ir suprantamesnį žiūrovui, nebūtinai meno specialistui, net jei visiškas prieinamumas ir suprantamumas yra neįmanomas. Tikiu, kad toks yra ir tų pačių „Meno celių“ tikslas, kad ir kaip oksimoroniškai tai skambėtų.
Problema yra ta, kad didelė dalis visuomenės vis dar įsitikinusi, kad meno akademijose (konkrečiai VDA) studentai daro „nesuprantamus dalykus“ (kaip ir menininkai apskritai). Tokią nuomonę galima išgirsti net ir iš kitų aukštųjų meno mokyklų (pavyzdžiui, muzikos ir teatro akademijos) studentų. Kūrybinio proceso atskleidimas ir gebėjimas suprantamai paaiškinti idėjas ir sprendimus gali šiek tiek „sužmoginti“ meną ir parodyti jo naudą bei prasmę ne vien tik patiems menininkams. Be to, tai yra būdas paskatinti meno studentus mokytis suvokti, interpretuoti ir komunikuoti savo kūrybą platesniame meniniame, moksliniame ir socialiniame kontekste, o ne tik aklai perimti mokytojų išmintį.
Eglės Mažuknaitės baigiamasis darbas „Prisilietimai“, 2017
Todėl akivaizdžiai matoma, kad sėkmingiausios, progresyviausios ir produktyviausios VDA katedros yra tos, kurios aktyviai diegia būtent tokį studijų, kūrybos ir jos komunikacijos modelį. Galima pastebėti, kad tose katedrose studijų rezultatų pristatymas suvokiamas ne tiek kaip formalus atsiskaitymas prieš dėstytojus, o kaip pilnavertis prisistatymas plačiajai meno bendruomenei, kurios dalimi studentai ir turėtų tapti baigę studijas, bei realus pasiruošimas parodinei veiklai. Savo ruožtu studijų procese dėstytojai tampa ne vertintojais, slegiančiais studentus savo neginčijamu patriarchaliniu autoritetu, o kolegomis ir diskusijų partneriais.
Tokio „reabilituoto“ akademizmo šiandien labai reikia dar ir todėl, kad viešoje erdvėje vis daugėja menininkų, apskritai nebaigusių jokios akademijos, tačiau sėkmingai savo kūrybą (kaip taisyklė, gana dekoratyvią ir kičinę) demonstruojančių gyvenimo būdo žurnaluose bei „elito“ vakarėliuose, ir todėl plačioje visuomenėje žinomų kur kas labiau, nei daugelis ilgamečių VDA dėstytojų. Išties, kam reikalingos ilgos studijos, jei „įgimtu talentu“ ir efektyvia vadyba paremta sėkmė galima ir be jų? Tam, kad toks mąstymas netaptų dominuojančiu, reikia pakeisti pačią akademinių meno studijų sampratą ir suvokti, kad iš pirmo žvilgsnio šalti, neefektingi ir „moksliški“ kūrybos metodai (nesvarbu, vadinsime juos „meniniu tyrimu“ ar kaip kitaip) paverčia meną sąmoninga ir artikuliuota veikla, kuriai reikia laiko ir rimtų pastangų, net jei pats rezultatas nėra pabrėžtinai rimtas ir „akademiškas“ (o taip, beje, irgi būna – net ir doktorantų tyrimų parodose).
Iliustracija viršuje: Mikko Waltari baigiamasis darbas
