Atspausdintos mamos netikrame pajūryje. Lietuvos paviljonas „Saulė ir Jūra (Marina)“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje

2019 m. gegužės 18 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė

Prieš apsilankant Lietuvos paviljone, keli pirmieji jame spėję pabuvoti žmonės kartojo kaip vienas: „Verkiau. Verkiau kaip senai to nedariau“. Keista, pamaniau – juk šis paviljonas lyg ir nebuvo skirtas graudinti, o jį pristatantys vaizdai atrodė šmaikštūs, net komiški. Tačiau plokščioje operos-performanso nuotraukoje nedalyvauja esminiai šio kūrinio elementai: garsas, tekstas, režisūra. Tad vos tik įžengus į „Saulės ir Jūros“ erdvę, akys iškart nevalingai prisipildė ašarų. Pasisukau į su manim atėjusius kaimynus – šlapios blakstienos. Šis kūrinys „paima“ akimirksniu, skrosdamas kiaurai bet kokius analitinio proto apsauginius kremus. Jis užlieja, panardina, prasiskverbia kaip tos visur – plaukuose, batuose ir automobilyje – dar ilgai liekančios smėlio smiltys. Ir komiškas, ir nepretenzingas, intelektualus ir melancholiškas, daugiasluoksnis kaip kasdieniniai mūsų veiksmai, nepaliekantys pasaulio be pėdsako. Plastikiniai vandens buteliukai, išgerti kaitinantis saulėje, į jūrą nuplaunami apsauginiai saulės kremai, trumpi pokalbiai su greta besikaitinančiais kaimynais – visa tai nuolat keičia fizinę tikrovę. Tai mažieji mūsų kasdienybės ritualai sukėlė masinį floros ir faunos rūšių nykimą, vandenynų rūgštėjimą ir medūzų antplūdį.

Tačiau kalbėti apie tai galima visaip – arba nuobodžiai moralizuojant, arba nedidaktiškai, nepamokslaujant, neprimygtinai. Ekologinių temų ar medūzų buvo ir kitų meninink(i)ų kūriniuose šioje bienalėje – iš dirbtinio intelekto perspektyvos matomo skęstančiojo Venecijos miesto gatvės ir hibridiniai augalai Hito Steyerl naujausiame filme-instaliacijoje ar Prancūzijai atstovavusioje Laure Prouvost instaliacijoje, kurioje drauge su Murano stiklo meistrais pagamintos vandens būtybės kohabituoja kartu su plastikiniais maišeliais ar mobiliaisiais telefonais vienoje hiperjūroje. Tačiau panašu, jog daugeliui kūrėjų, įskaitant ir Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės kūrinį, priimtinesnis ne pamokantis ar gąsdinantis tonas, o mūsų pačių sukeltos ekologinės katastrofos priėmimas ir mėginimas joje gyventi. Kitaip tariant, „likti bėdoje“ pasitelkiant jau pažįstamos, bet ne menkiau įtakingos Donnos Harway žodžius ir josios terminą – Chthulucenas. Kilęs iš Pimoa cthulhu voro pavadinimo, jis kaip tasai voras su daugybe galūnių ir čiuptuvų jaučia, liečia, čiupinėja šią savo naująją aplinką, jos neneigdamas ir nemėgindamas išvengti, o tyrinėdamas ir ieškodamas savo buvimo joje būdų. Tai – daugiaperspektyvinis aplinkos matymas, įkūnytas, jautrus kaip plaukeliai ant voro kojų. Koks ir „Saulė ir Jūra (Marina)“ kūrinys. Medūzų suknelės su spalvotais maišeliais ir buteliukų dangteliais sukelia vienos iš „Saulės ir Jūros“ poilsiautojų susižavėjimą – „Ak, jūra dar niekad nebuvo tokia spalvinga!“.

Daugiabalsis klimato kaitos ir ekologinių problemų pasakojimas – lyg bangos: ir atskiros, ir susiliejančios į bendrą balsų masę. Minimalistine muzika ir pasikartojančio ritminio motyvo vedama, kiekvieno personažo-bangos istorija perteikiama tą istoriją tobulai atitinkančiu balsu: gan isterišku balsu pilasi skundai apie kitų poilsiautojų elgesį, apie vaikystėje rūkytą žuvį su majonezu vertusią valgyti močiutę, kurios išmintis vis tik kaip niekad tinka šiems laikams: voveraičių rinkimas gruodžio mėnesį – „Pasaulio pabaiga!“. Turtinga mamytė, vardijanti sūnelio aplankytų jūrų pavadinimus, išsekusio darboholiko monotoniškas ir prislopintas „džiaugsmas“ pagaliau atradus ramybę pliaže, entuziastingas keliautojo pasakojimas apie meilės nuotykius, kuriuos lėmė nenumatytos gamtinės anomalijos, šmaikščiai beda į daugelio iš mūsų trumparegiškumą, netiesiogiai, bet tvirtai kritikuojant kapitalizmo ir vartotojiškumo erą. Berods, vienintelis filosofas (be jau minėtos besiskundžiančios voveraitėmis ir šiukšlėmis veikėjos) kiek nuogąstauja dėl globalizmo ir vartojimo keliamų problemų bei pasekmių. Vis dėl to ir jis neatsisako pagulėti pajūryje su iš šiltų kraštų atkeliavusiu bananu rankoje.

Gana aiški kapitalizmo kritika skambėjo ir ankstesnėje šių trijų autorių operoje „Geros dienos!“, kurioje tragikomišką pasakojimą kūrė alinantis kasininkių darbas, atbukęs jautrumas ir vartotojų abejingumas. Tragikomiškumo apstu ir „Saulėje ir jūroje“ – balso partijų melodijos ir dainuojami tekstai tiesia kelis suvokimo kelius iškart – emocinį ir intelektinį, vizualinį ir garsinį. O taip pat neišvengiamai – ir prisiminimų kelią. „Saulė ir jūra“, rodos, taip ir sukurta Baltijos pajūrių patirtims perteikti. Šalta, nešvari, nuolat „žydinti“ jūra, rūkytos žuvies likučiais ir alaus puta permirkęs jos smėlis, burbuliuojanti kaimynė ir įkyriai lojantys nervingi šuneliai. Tačiau opera pritaikyta Venecijai, tad šiame pajūryje jau guli ir venecijiečiai, o nuorodų ir prisiminimų lauką išplečia nauji pasakojimai, naujos įkūnytos patirtys.

Vis dėlto taisyklingame stačiakampyje išsidėsčiusio paviljono lankytojų galvos nuleistos žemyn, jie stebi patys save. Kiekvienas iš mūsų gali tapatintis bent su vienu iš šio paplūdimio fragmento personažų: kas su filosofu, kas su išsekusiu darboholiku (arba abiem iš karto), kas su besiskundžiančia dama, kas su pasiturinčia mamyte, o kas su svajingu balsu naujomis pajūrio spalvomis besižavinčia mergina. Tai lyg astronautų aptiktas „apžvalgos efektas“ (angl. Overview effect), kuomet sustoji ir staiga pamatai, kad visi menkiausi dalykai šioje planetoje (o ir visatoje) yra tarpusavyje susiję, kaip Teksase išgaunama nafta veikia Antarktiką, o „velniop“ išmesti pasenę mūsų kompiuteriai dienas baigia Afrikos pakrantėse. Galbūt todėl ši opera veikia būtent taip – stipriai smogia į papilvę, į paširdžius, stabdo kvėpavimą ir spaudžia ašaras. Tai – reta proga pabūti astronautais, pamatyti save iš šono, pamatyti individus ir jų sprendimus hiper-struktūrose, hiper-sistemose.

Neoliberalizmo ideologija linkusi sėkmes, nesėkmes bei pasekmes perkelti individualiems sprendimams ir veiksmams, maskuojant sistemines problemas, apribojimus bei poveikį tiems veiksmams. Negerkite vandens iš plastikinių buteliukų, gyvenkite „nulinės taršos“ gyvenimą, nevilkėkite sintetinių rūbų ir rinkitės medinį dantų šepetėlį. Maži mūsų sprendimai padarys mažą poveikį siekiant išvengti ekologinės katastrofos, kai už didžiausią aplinkos taršą atsakingos vos šimtas pasaulio korporacijų ir kelios galingiausios pasaulio ekonomikos. Tiek „Geros dienos!“, tiek „Saulė ir Jūra (Marina)“ šį paradoksą išryškina: per pavienes istorijas jos pasakoja apie nematomas, bet fiziškai pasaulį ir mus pačius veikiančias, keičiančias ir naikinančias struktūras. „Saulę ir Jūrą“ vainikuoja paradoksas, įkūnytas identiškų dvynių balsuose: dalis mūsų ašaroja ir liūdi dėl nykstančių gyvūnų, bąlančių koralinių rifų, savo pačių mirtingumo, kol kita dalis entuziastingai tiki silicio slėnio ideologija bei technokratiniais pasaulio ir asmeninių problemų sprendimais: juk nebaisu, kad nebėra nei miškų, nei paukščių, nei žuvų, nei mamos, nei manęs, kai galiu viską atspausdinti 3D spausdintuvu – ir save, ir mamą ir visą aplinką. Vaikiški balsai kaip niekas kitas perteikia šios idėjos naivumą, o tuo pačiu ir atsiskyrimą nuo senosios kartos, tebesistebiančios voveraitėmis žiemą, prinokusiais bananais Lietuvos kaime ar maišeliu, įsivėlusiu į maudymosi kostiumėlį. Tačiau „Saulė ir Jūra“ neteisia, juk Saulė – viena iš dvynių, o Jūra – kita jos pusė. Tai jos liks po mūsų, glostys viena kitą, nors ir be žuvų ar aštuonkojų, be miškų ar paukščių. Tik dumbliai ir 3D spausdintos mamos.

Bravo, „Saulė ir Jūra (Marina)“ – rūsčią karinę aplinką jūs pripildėte balsų, žiūrovų sulaikyto kvėpavimo molekulių ir tų visur paskui liekančio smėlio grūdelių.

Lietuvos paviljonas „Saulė ir Jūra (Marina) įsikūręs Marina Militare, Calle de la Celestia , Castello, 30122 Venecija, Italija ir veiks iki spalio 31 d., 2019 m. Paviljono komisarai Rasa Antanavičiūtė ir Jean-Baptiste Joly, kuratorė Lucia Pietroiusti.

Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir Jūra (Marina)“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, 2019. Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *