2018 m. birželio pabaigoje Vilniaus savivaldybė paviešino savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą Vilniaus Reformatų skvero atnaujinimo projektą ir informaciją apie su rangovu UAB „Eikos statyba“ pasirašytą sutartį, pagal kurią jau 2018 m. vasarą ketinta pradėti atnaujinimo darbus. Skverą kasdien naudojantiems žmonės, architektūros, kraštovaizdžio, paveldosaugos ir kitų sričių specialistams išreiškus nepritarimą projektui, Vilniaus savivaldybė sutiko rugpjūčio 9 d. surengti viešą susitikimą su visuomene, kurio metu bus aptariamas parengtas projektas ir galimi jo keitimai, atsižvelgiant į išsakytus komentarus.
Tą pačią dieną skvere vyks ir projektui nepritariančių aktyvistų rengiamas vienos dienos Re:formatų festivalis, skirtas Reformatų skverui ir siekiui reformuoti vilniečių dalyvavimą priimant sprendimus dėl viešųjų erdvių. Festivalis vyks nuo 12 val. iki 24 val. Jį atidarys muzikinė procesija, dienos metu vyks meninės akcijos, 16 val. prasidės aktyvistų tarpusavio diskusijos, 18 val. – diskusija su Vilniaus savivaldybės atstovais ir dabartinio projekto rengėjais, nuo 20 val. prasidės vakaro muzikinė ir sporto programa. Išsami festivalio programa čia.
Kraštovaizdžio architektų bendruomenėje priimta, jog vienas pamatinių parkų kūrimo principų, lemiančių kūrinio kokybę – istoriškai susiklosčiusios padėties paisymas. Seni medžiai, seni architektūriniai elementai, susiformavę vizualiniai, erdviniai ir idėjiniai ryšiai privalo būti įvertinti bei pagal galimybes įtraukti į naujai kuriamas vietos struktūras. Naujajame projekte elgiamasi priešingai, stengiamasi skverą pakeisti neatpažįstamai.
Rugpjūčio 7 d. vykusiame viešame projekto pristatyme ir svarstyme Reformatų bažnyčioje, projekto autorė ir „Vilniaus planas“ direktorė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė suformulavo pagrindines atnaujinimo priežastis – skveras nėra pritaikytas rekreacijai ir nėra saugus, dėl to nėra naudojamas miestiečių. Ji taip pat aptarė projektuotojų atliktus istorinius tyrimus, pagrindžiančius skvero erdvės zonavimą į tris zonas – Reformatų paveldo atminimo, renginių ir aktyvios rekreacijos, pristatė dalies senųjų medžių šalinimo ir naujų sodinimo argumentus. Kaip priežastis visiškai naikinti dabartinę skvero struktūrą, takų sistemą ji pateikė siekį atkurti istorinį reljefą ir itin kritinį požiūrį į 1983 m. įgyvendintą architektų Gedimino Baravyko, Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio projektą, paremtą faktais, jog jis buvo skirtas „Keturių komunarų“ paminklo pastatymui, o įgyvendinant buvo naikinamos seniausios Vilniuje Reformatų kapinės.
Po pristatymo vykusioje diskusijoje pasisakiusių miesto antropologės doc. Jekaterinos Lavrinec, biologės dr. Bangos Grigaliūnaitės, Reformatų kunigo Tomo Šerno, Reformatų parapijietės Austės Nakienės, kraštovaizdžio architektų doc. Alvydo Žickio, Regimanto Pilkausko, architekto dr. Petro Grecevičiaus klausimai ir komentarai parodė, jog projektas nėra pagrįstas daugeliu aspektų. Rengiant projektą nebuvo atsižvelgta į sociologinius skvero naudojimo tyrimus, į Reformatų bendruomenės įsivaizdavimą, kaip jų paveldo atminimas turėtų būti įamžintas, planuojamo medžių retinimo priežastys ir eiga nėra pagrįsta išsamiais tyrimais, o siūlomi sodinti medžiai ir kiti augalai, planuojami fontanai bei nauja takų sistema yra suprojektuoti nelogiškai, neatsižvelgiant į gamtines sąlygas, priežiūros tvarumą ir konkrečią skvero vietą.
Naujajam projektui nepritariančių aktyvistų grupę sudaro parkotyros, architektūros, kraštovaizdžio, menotyros specialistai, menininkai, kasdien skveru besinaudojantys žmonės, grupė konsultuojasi su Reformatų bendruomenės atstovais. Siekiant sužinoti platesnės visuomenės dalies nuomonę skvero atžvilgiu, aktyvistai sukurė elektroninę apklausą, per 9 dienas į jos klausimus atsakė beveik 800 žmonių. Prieš susitikimo su visuomene ir festivalio dieną susėdome pasikalbėti su dalimi aktyvistų – kino režisiere Giedre Žickyte, menotyrininke Egle Mikalajūne, architektu Jonu Žukausku ir menininke Ingra Miler – siekdami aptarti, kas būtent, jų nuomone, parengtame projekte netenkina miestiečių poreikių.
Giedre, buvai pirmojo Reformatų skvero atnaujinimo projektui nepritariančiųjų pokalbio su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi iniciatorė. Kas projekte netenkina Tavęs?
Giedrė Žickytė: Gyvenu šalia Reformatų skvero, kas dieną pro jį vaikštau, ir, praeitą mėnesį spaudoje perskaičius apie būsimą rekonstrukciją, sureagavom visa mūsų šeima. Ir ne tik dėl asmeninio intereso, kad rekonstrukcija vyks kaimynystėje, bet apskritai – labai mylim Vilnių, didžiuojamės jo išskirtine žaluma, autentika bei istorija, todėl norėtųsi, kad bet kokie miesto pokyčiai būtų orientuoti į vietos kontekstą ir daromi apgalvotai, turint omeny, kad tai mūsų miesto veidas, jautri erdvė Vilniaus širdyje, turinti daug istorinių bei kultūrinių sluoksnių ir to, kas bus drastiškai sunaikinta, nebeatstatysi. Suprantame, kad skverą reikia tvarkyti, bet prašome tvarkyti jį su apgalvota idėja, kad liktų kuo daugiau gamtos, susiklosčiusios istorijos, architektūrinių sluoksnių, socialinės erdvės (nuo pat Stepono gatvės besidriekiantis alternatyvus gyventojų takas Pylimo gatvei ir t.t.), atnaujinimas vyktų su derama pagarba reformatams, jų kapinėms, būtų siekiama visų istorinių sluoksnių išsaugojimo ir dermės, bei kuo mažiau dirbtinumo ir perteklinių takų, puošybos elementų.
Pagal dabartinį planą 24 medžiai skvere jau nukirsti, 67 medžiai dar bus kertami. Medžiai, kurie teikia pavėsį karštą vasaros dieną, sulaiko Pylimo gatvės dulkes, o šalia esančiuose krūmuose paukščiai suka lizdus. Ar kas nors pasidomėjo, kaip bus paveikta bendra ekosistema? Atrodo, kad vėl norima sukurti dirbtinai gražią, bet negyvą erdvę. Man tenka daug keliauti, ir pastebiu, kad dirbtino grožio ir perteklinės puošybos kryptis yra labiau būdinga postsovietinėms šalims, tuo tarpu Vakarų pasaulyje kaip tik stengiamsi išsaugoti autentiką, istoriją, gamtą ir visi pokyčiai daromi labai subtiliai. Tad kuria kryptimi žengs Vilnius – ar aptvertais šiuolaikiniais marmuriniais fontanėliais keičiant autentiškus fragmentus, ar visgi išsaugant mūsų miesto išskirtinumą, kuriame nuostabiai dera gamta bei istoriniai architektūriniai sluoksniai?
Dar vienas, man atrodo, labai svarbus dalykas yra tai, kad visgi tai yra Reformatų skveras, o dabartinio projekto perteklinė, dirbtinė, “disneylandiška” koncepcija neturi nieko bendro su reformatų filosofija, kurios visa esmė yra paprastumas. Norėtųsi, kad būtų išlaikyta pagarba reformatams ir kompozicijos, idėjos vieningumas. Tai yra kultūros ir atminimo reikalas.
Taip pat klausimus kelia ir projekto aplinkybės – kodėl viskas vyko be konkurso, be galimybės susipažinti su kitomis miesto erdvių sutvarkymo idėjoms, be argumentuoto svarstymo? Kodėl visuomenei pristatytas projektas vienu metu su pasirašyta sutartimi?
Esu dėkinga miesto merui, kad sureagavo į mūsų, gyventojų, bei specialistų išsakytą nerimą ir nepritarimą dabartiniui projektui, ir kad prasidėjo dialogas. Labai viliuosi, kad tai taps nauju pokyčiu, kad atsiras skaidrūs viešųjų erdvių konkursai ir bus rimtai tariamasi su profesionalais bei atsiras tarptautinės Orhuso konvencijos, kuriai Lietuva įsipareigojo dar 2002 m., apibrėžta gyventojų teisė į informaciją ir dalyvavimas priimant sprendimus dėl aplinkos. Man atrodo, kuo po šios pradėtos, nors ir gerokai pavėluotos diskusijos, virs Reformatų skveras, nubrėž gaires, kuria kryptimi Vilnius žengs toliau.
Egle, buvai viena pirmųjų, aktyviai sureagavusi į didžiąjai daliai visuomenės netikėtą atnaujinimo projektą socialinėse medijose, dalyvavai susitikime su meru, o vėliau buvai viena pagrindinių diskusijos moderatorių ir renginio organizatorių. Kokia Tavo patirtis?
Eglė Mikalajūnė: Dalyvaujant aktyvistų veikloje, akis badė projekto viešinimo trūkumas (kuris, iš tikrųjų, daug labiau priminė projekto „slaptinimą”). Birželio pabaigoje žiniasklaidoje paskelbus informaciją apie atnaujinimo projektą, keletas pridėtų iliustracijų nieko nesakė apie projektą nei „paprastam žmogui“, nei profesionalui. Profesionalui skaitomą informaciją aktyvistams pavyko surasti tik viešųjų pirkimų svetainėje – tačiau tik gerai sistemą žinantis žmogus gali iš viso susivokti, kad jos galima ieškoti ten. Pirmame aktyvistų susitikime su savivaldybe į prašymą, kad reikėtų sukurti žmonėms suprantamas vizualizacijas, buvo atsakyta, kad „per daug darbo“. Aktyvistu prašymu, mums buvo asmeniškai atsiųstas trumpas projekto pristatymas, tačiau kuriant anketą dėl skvero mums patiems reikėjo ieškoti platformos, kur jį patalpinti. Be to, Vilniaus Savivaldybės atsiųstas pristatymas buvo labai menkas, jame trūko daug detalios informacijos. Pavyzdžiui, jame nėra aišku, kiek yra šalinama medžių – o jų šalinama apie trečdalį ir tai yra opus klausimas daugeliui apklaustųjų. Taigi, ruošdami medžiagą apklausai, galiausiai turėjome pridėti savo pačių pirkimų svetainėje surastus dokumentus. (Kurie, pagal apklausos rezultatus, daugeliui vis dar buvo sunkiai suprantami). Tačiau viename iš susitikimų Savivaldybės atstovė pasakė, kad net ir šie dokumentai nėra tikslūs, „nes daug ko iš tikrųjų nebus”. Dieną prieš susitikimą atsirado šiek tiek daugiau informacijos, tačiau ir ji buvo gana padrika – pavyzdžiui, Savivaldybė įdėjo į Slideshare.net platformą papildytą medžiagą apie projektą ir atsiuntė nuorodą į mūsų Facebooko grupę, tačiau Savivaldybės svetainėje šiuo pristatymu nebuvo pasidalinta.
Jonai, keli klausimą dėl galimybės išsaugoti XX a. 9 deš. sukurtos skvero architektūros fragmentus. Projekto autorių argumentai dėl dabartinio šios erdvės ryškaus sovietinio ideologinio charakterio atrodo kiek nekorektiškas: šioje vietoje jau 30 metų nebėra paminklų, o išlikę architektūriniai elementai įgijo naujas prasmes, pagal kurias taip pat turėtų būti vertinami. Be to, visiškai sunaikinant senąją architektūrą, vietoj jos pasiūloma niekuo neišsiskirianti, „eurostandartinė“ ir niekaip Vilniaus specifikos neatskleidžianti erdvė. Kaip Tu matai galimą sprendimo kryptį?
Jonas Žukauskas: Architektai Gediminas Baravykas, Kęstutis Pempė, Gytis Ramunis yra suprojektavę daugybę Vilniui svarbių pastatų. Pavyzdžiui, Nacionalinė dailės galerija buvo rekonstruojant praplėsta išlaikant Gedimino Baravyko kurtą architektūrą. Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio projektuotas Kelių policijos pastatas Giraitės gatvėje Vilniuje buvo nugriautas, tačiau surengtame naujo administracinio pastato projekto konkursą laimėjo Do Architects, pasiūlę kuriant erdvę šiuolaikiniam verslui panaudoti senojo pastato kompoziciją ir elementus taip permąstant visuomenės atmintį ir istorinį miesto testinumą (tokia architektūra sukuria pridėtinę vertę). Suderinant naują ir seną architektūrą yra progresyviai atsakoma į Lietuvos respublikai svarbų klausimą: kaip judėti į priekį gyvenant erdvėje, suformuotoje kitose santvarkose? Šis klausimas svarbus daugybės skirtingų epochų ir vizijų suformuotame mieste, Vilniuje.
Reformatų parko sovietmečiu pastatytos parko architektūros griovimo veiksmas reikštų apsimetinėjimą, jog didelės dalies architektūrinės erdvės ir bendruomenės tiesiog nėra Vilniuje. Esamų laiptų išsaugojimas reikštų naują mėginimą konsoliduoti visuomenę, nes pademonstruotų miesto savivaldos dėmesį visiems miestiečiams.
Ingra, esi viena tų, kurie, net ir negyvendami šalia skvero, juo naudojasi beveik kasdien. Kuo šis skveras išsiskiria Vilniuje Tau?
Ingra Miller: Reformatų parkas (jaunimo tarpe simboliškai vadinamas tiesiog „reformomis“) – unikalus reiškinys. Unikalus jis ne tik savo architektūriniais sprendimais, tačiau ir tuo, jog visad buvo ir vis dar yra tam tikra alternatyva šiuo metu jau komercializuotoms ar tik tam tikru metu atviroms, kiek neskoningai pertvarkomoms Vilniaus viešosioms erdvėms. Parkas prieinamas visiems ir visada, kolkas. Niekaip nesuvokiu fakto – kaip kažkam gali kilti noras tai naikinti. Niekas nesiginčija – parką reikia atnaujinti – rekonstruoti betono liejinius, pakeisti suoliukus, galbūt parko pakraštyje įrengti geriamo vandens fontanėlį (vistik po skveru teka šaltiniai), tačiau kardinaliai pertvarkyti ir komercializuoti dar vieną mūsų nuostabaus miesto erdvę? Ar toks miesto tikslas – atidaryti dar daugiau lauko kavinių, apsistatyti tvoromis, užsidaryti ir apsodinti augalais, kurie net nebūdingi mūsų kraštovaizdžiui? Bijau, kad tokie nelogiški miesto formavimo sprendimai gali nebegrįžtamai pakeisti miesto, kuris garsėja savo unikalia atmosfera, dvasią ir jei taip bus, kelio atgal nebeturėsime. Labai viliuosi ir tikiuosi, kad Vilniaus miesto valdytojams sveiko proto pakaks suvokti ir suprasti, jog Vilniaus mieste gyvena labai skirtingi žmonės, tad ir viešosios erdvės jame turėtų išlikti originalios ir ypatingos, skirtingos, tokios, kurios visuomet patraukdavo čia atvykti keliautojus.
Ačiū už pokalbį ir tikiuosi, kad būsime išgirsti.
Iliustracijoje: Andrej Vasilenko nuotrauka
