Apie gyvenimą po vergovės. Arthur Jafa solo paroda ŠMC

2020 m. rugpjūčio 10 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Karolina Rimkutė

Per visą pasaulį nuvilnijusio masinio protesto prieš anti-juodą rasizmą, kilusio po gegužės 25 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose policijos pareigūnų įvykdytos juodaodžio George Floydo žmogžudystės, nuotaikos vis dar aidi šiandien ir, ko gero, dar ilgai aidės. Vien protestuose JAV dalyvavo iki 26 milijonų žmonių, tai – didžiausia protestų banga JAV istorijoje. Per šį protestą nugriauta virš 200 rasistinių monumentų JAV, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Naujoje Zelandijoje, Indijoje, Slovėnijoje ir Pietų Afrikoje. Tikriausiai ne sutapimas ir šiemetė Šiuolaikinio meno centro vasaros parodų sezono programa, skirianti daug dėmesio rasės politikos ir tapatybės klausimams. Neseniai čia vyko ŠMC išleisto leidinio „Trumpas rasizmo sąvokų paaiškinimas“ pristatymas, taip pat – klausymosi sesija apie rasę ir popmuziką, o iki pat rugpjūčio 30 d. rodomi du globaliai pripažinto menininko, pernai Venecijos bienalėje už kūrinį „Baltasis albumas“ laimėjusį auksinį liūtą, Arthuro Jafos filmai – dokumentinis esė „Už mirtį šaltesnės svajonės“ bei afroamerikiečių gospelų ir pamokslininkų kalbų montažas „Akingdoncomethas“.

1960 m. Misisipės valstijoje gimęs Arthuras Jafa vaikystėje išgyveno griežtą rasinę segregaciją. Vėliau, studijuodamas kiną ir architektūrą Howarde, juodaodžių universitete Vašingtone, menininkas pradėjo gilintis į 7– ame ir 8– ame dešimtmečiuose gyvavusius juodaodžių meno judėjimus ir ieškoti savo vietos juodojoje estetikoje (angl. black aesthetics). Jafa yra sukūręs nemažai dokumentinių filmų, įskaitant biografinius filmus apie Malcomą X, Audre Lorde, Williamą Edwardą Burghardtą Du Bois, taip pat skulptūrų, hepeningų, tačiau ilgai nekūrė meninių filmų, o jais išgarsėjo pakankamai neseniai, sulig 2016 m. sukurtu „Love is the Message, the Message is Death.“

Menininkui nuo ankstyvos jaunystės svarbią vietą užima ir juodaodžių muzika, ypatingai juodasis džiazas. Vienas pagrindinių Jafos kūrybinių tikslų yra atrasti, kaip vizualioji medija – objektai, statiški ir judantys vaizdai – galėtų perduoti ekvivalentišką galią, grožį ir atstumtį, pasireiškiančius juodosios kultūros muzikoje JAV. Menininkas ieško juodosios ekspresijos formų, galinčių išversti pasauliui buvimą juodu visame to džiaugsme ir skausme tiek vizualiai, tiek konceptualiai, kultūriškai. Jafa renka įvarius vaizdus iš interneto, istorines fotografijas, portretus, muzikos klipus, memus, naujienų įrašus ir pan., kuriuos vėliau sukarpo ir sulipdo į koliažus, pabrėžiančius tų vaizdų absurdiškumą, tačiau ir būtinumą stengiantis suvokti juodumą (angl. k. blackness). Emociškai paveikūs, šie koliažai tampa tarsi audiovizualiniai rasės santykių JAV gobelenais.

Parodoje pristatoma menininko 2013 m., per tris savaites sukurta videoesė „Už mirtį šaltesnės svajonės“, skirta paminėti Martino Liuterio Kingo „Aš turiu svajonę“ kalbos 50-metį. Kūrinyje sekami juodosios sąmonės srautai, vinguriuojantys tarp teoretinių, konceptualinių juodosios kultūros Vakarų civilizacijoje prieigų ir labai empiriškų asmeninių istorijų. Šiurpulingas šiuolaikinio Amerikos juodumo kontūrų tyrinėjimas santykyje su mirtimi, smurtu ir meile pasireiškia pateikiamais interviu su juodaodžiais intelektualais ir menininkais, persiklojančiais su sulėtintais kasdienybės, taip pat kosmoso vaizdinių koliažais, intymiai įjungiančiais juodaodžių patirtis į epišką, kosmologinį naratyvą. Juodumas čia yra atskirtas nuo įprastos laiko tėkmės, atskirtas nuo savo vietos. Tai – žmonės be inkaro, be tėvynės, be šaknų. Jų istorinė atmintis iki vergų laivų yra ištrinta, todėl neįmanoma atskirti juodumo nuo vergovės. Filme kalbinama literatūros kritikė Hortense Spillers tokią atmintį vadina kūno atmintimi (angl. k. flesh memory). Kingo kalba šiame juodaodžių patirčių kaleidoskope veikia kaip kartkartėmis sušmėžuojantis audiofonas šiandieninei kontempliacijai apie gyvenimą po vergovės, tarsi miglotas praeities svajonių prisiminimas.

Žiūrint filmą, nepavyksta išvengti emocinio diskomforto. Kadrų eiga yra vis sulėtinama arba pagreitinama, girdimi meditatyvūs ritmai sukuria sapnišką, o tikriau košmarišką atmosferą, kurioje nuolat juntama bet kada galinti išnirti, tačiau nematoma grėsmė. Instaliacija tarytum konfrontuojančiai perteikia realybės akimirkas, kurias nuolat išgyvena juodaodžiai, juodoji kultūra: kasdienė priespauda, sąmonėje tūnanti smurto grėsmė jaučiama nepertraukiamai, o tikrovei alternatyvus greitis – lėtas ir tempiantis (tam menininkas naudojo net 72 kadrų per sekundę dažnį), nukelia į sapno būseną, kurioje vaizdas keičiasi lėčiau, t.y., yra suprojektuojamas vėliau, nei atsiranda įvykiai.

Dar stipriau už laiko ištemptumą, įtampą sukuria objektyvo žvilgsnis, sekantis kiekvieną žmogaus kūno kontūrą, odos ar plaukų judėjimą, neieškant ar net stengiantis neužmegzti abipusio dialogo. Šis žvilgsnis veikia analogiškai kaip kino teoretikės Lauros Mulvey įvardintas Vyro žvilgsnis – kontroliuoja, sudaiktina ir savinasi juodo žmogaus kūną. Objektyvas negaudo tik filmo pašnekovų, dėl to ypatingas ne tik videokoliažų, kur paskiri vaizdai papildo vienas kitą ir sukuria naujas prasmes, bet taip pat garso ir vaizdo montažo sprendimas. Kaip teigia pats menininkas, interviu ėmimas iš juodaodžių, jų rodymas viešumai ir šiandien vis dar yra surištas su etniniu smurtu[1]. Todėl vaizdų segmentai buvo filmuojami atskirai nuo garso įrašų, kas subjektams suteikė laisvę nuo kalbėtojų vaidmens ir, tuo pačiu, kameros imponuojamo Baltojo žvilgsnio, kuris skatina kurti tam tikrus išgyvenimo modalumus – taip Jafa įvardina Vakarų visuomenės išmokytas atsargos priemones, kaip elgtis ar atrodyti viešumoje, baltaodžiams[2]. Elgtis nepažįstamais, svetimais modeliais, žvelgti į išorę per aktyvisto, Du Bois aprašytą dvigubą sąmoningumą, iš gerai suformuoto įvaizdžio, patogaus dominuojančiam žvilgsniui. Viename segmentų rodoma jauna moteris, patyrusi vyrų priekabiavimą gatvėje ramiai einanti toliau – tokia kasdienybės tąsa turbūt puikiai perteikia juodaodžio gyvenimo būtį nepaisant nuolat jaučiamo beviltiškumo ir grėsmės, tai yra taip įprasta, kad tampa netgi tikimasi patirti.

Arthur Jafa solo paroda ŠMC, 2020. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Tačiau menininkas neieško galimybių atstatyti juodajai kultūrai padarytą neapsakomą žalą, veikiau priešingai – sisteminis rasizmas, kuris žaloja šią kultūrą, smarkiai prisidėjo prie jos susiformavimo, o įsivaizdavimai, kad šiandien gyvename postrasinėje lygybėje trina ne tik galimybes iš tikrųjų apčiuopti problemas, bet trina ir pačią kultūrą. Todėl kūriniu pirmiausia siekiama atskleisti, kaip giliai kolonizacijos ir vergovės trauma yra įsišaknijusi juodojoje kultūroje, kaip smarkiai ji liečia kasdienį juodų žmonių gyvenimą JAV. Tam antrina ir Spillers, teigdama, kad, tam tikra prasme, vergovė vis dar egzistuoja. Filmas palieka slegiantį svorį, tačiau, jam pasibaigus, našta nedingsta, o yra toliau pildoma. Atidžiau žvelgiant į rodomus vaizdus, klausantis pokalbių, aiškėja, jog „Už mirtį šaltesnės svajonės“ yra tikras nuorodų voratinklis, kurį pradėjus narplioti baltaodžiui, ypatingai, baltaodžiui iš šalies, kurioje kitų etninių grupių skaičius tiesiog ištirpsta bendroje baltumoje, ima aiškėti, kiek daug istorijos yra nepaisoma, nubraukiama kažkur į paraštes, nors visi šie įvykiai neatsiejamai paveikė visą Vakarų civilizaciją.

Filmas prasideda 1963 m. sakyta Kingo kalba ir baigiasi protestais dėl nužudyto 17–mečio Trayvono Martino, vykusiais JAV 2012 m. O šiandien filmą mintyse greičiausiai baigiame „Negaliu kvėpuoti“ maršais, visą mėnesį besitęsusiais pasaulyje. Tačiau vaizdinės užuominos primena dar daug kitų judėjimų ir įvykių: ne tik į populiariąją kultūrą mėgiamas kooptuoti Juodąsias Panteras, tačiau ir istorinėn užmarštin grimztančią 1863 m. vergo Peterio nugaros randų nuotrauką, apskriejusią visas Jungtines Amerikos Valstijas per Pilietinį karą; 1905 m. įkurtą ir Du Bois vestą Niagaros judėjimą prieš rasinę segregaciją; 17– mečio Jessie Washingtono linčiavimą 1916 m., po šio ir dar kelių viešai išgarsėjusių linčo teismų prasidėjusius Tyliuosius Paradus 1917 m., ir t.t.

Svarbiomis nuorodomis tampa ir videoesė kalbinami žmonės. Vieni pagrindinių pašnekovų – rašytojas Fredas Motenas, ryškus rasės ir kultūros studijų tyrinėtojas; kuratorė ir meno kritikė Nicole R. Fleetwood; taip pat Juodųjų Panterų narė Kathleen Neal Cleaver, kūrusi plakatus ir skrajutes, organizavusi demonstracijas, sakiusi kalbas; menininkė Kara Elizabeth Walker, 1994 m. išgarsėjusi freska „Gone, An Historical Romance of a Civil War as It Occurred Between the Dusky Thighs of One Young Negress and Her Heart“; menininkė Wangechi Mutu, kurios kūryba pasižymi afrofuturistine estetika, besireiškiančia alternatyvių Afrikos ir jos kilmės žmonių realybių vizijomis; taip pat rašytoja Saidiya Hartman ir jau minėta Spillers, kurių darbai padarė stiprią įtaką afropesimizmo teorijos susiformavimui.

Išties, šis Jafos videoesė yra persismelkęs pastarosios mokyklos minties linija. Pašnekovai tarsi vienas kitą pildo kalbėdami apie vis dar besitęsiančius rasizmo ir kolonizmo efektus, istorinius vergovės procesus ir jų įtaką tiek struktūrinėms gyvenimo sąlygoms, tiek asmeninėms išgyventoms patirtims. Pasak afropesimizmo šalininkų, juodaodžiai vis dar nėra laikomi visaverčiais žmonėmis: jie tarsi yra neatskiriama visuomenės dalis, tačiau joje visuomet išlieka atstumti, išgyvena socialinę mirtį – vis dar yra apibrėžiami per vergovę, suvokiant vergą ne tik kaip fiziškai išnaudojamą asmenį, bet ir tą, kurio asmenybė yra apvogiama.[3] Ši asmenybės vagystė stipriai asocijuojasi su minėtais išgyvenimo modalumais, ant juodo kūno tarsi užsidedant baltą kaukę. Būtent juodo terminas čia yra labai svarbus – nors asocijuotinas su iš Afrikos kilusiais žmonėmis, terminas yra takus, nepriklausantis jokiai tautai, tačiau nurodantis tam tikrą žmogaus santykį su dominuojančia baltaja kultūra. Pavyzdžiui, kultūros teoretikas Stuartas Hallas memuaruose „Pažįstamas nepažįstamasis“ aprašė kolonistinės Jamaikos jaunimą, kuris savęs nelaikė juodu. Anot tyrinėtojo, žodis juodas buvo naudojamas įvardinti tamsesnės odos spalvos, žemesnių klasių žmones. Taip pat Naujajame Orleane įsikūrę kreolai, kurie šiandien yra suprantami kaip juodi, vergovės laikais netik buvo laisvi, bet ir turėjo tamsesnės odos spalvos vergus.

Taip pat nėra aiškaus ir istoriškai informatyvaus juodumo sąvokos apibūdinimo. Būti etniškai juodu yra skirtinga nuo bet kurios kitos rasinės grupės, kadangi vergo ir vergvaldžio dinamika yra esminai rasinė, tačiau juodumas nėra tiesiog rasė, o tarsi rasinė klasė. Taigi, Vakarų civilizacija, pasak afropesimistų, egzistuoja skirtyje tarp žmonių ir juodumo, ir siūlo kritiškai apmąstyti juodumą tokiame lygmenyje, kaip jau yra apmąstomos kitos žmonių grupės marksizmo (proletarai), feminizmo (moterys), pokolinijinėje (čiabuviai) teorijose. Nemažai JAV gyvenančių juodų žmonių vis dar nešioja iš prosenelių paveldėtas vergvaldžių pavardes, todėl filme įsipina ir kapitalizmo kritika, neatsiejama nuo rasizmo ties juodaodžiais žmonėmis istorijos. Vizualiai tai perteikiama vandens, kuriame buvo plukdomi vergai, o dabar – išliejami teršalai, nafta, metafora. Galiausiai, filmo pabaigoje kvestionuojama galimybė mylėti juodus žmones, kuomet juodumas yra suprantamas kaip povergovinis gyvenimas.

Nors Jafa kūryboje tyrinėjamos itin skaudžios juodosios kultūros patirtys supremacistinėmis tendencijomis dažnai besiremiančioje Vakarų kultūroje, naujesnis, 2018 m. sukurtas 105 min. trukmės videokoliažas „Akingdoncomethas“ nuteikia viltingai. Filmas susidaro iš įvairių charizmatiškų juodų pamokslininkų ir gospelo atlikėjų vedamų pamaldų ir pasirodymų, vykusių XX a. 9 – XXI a. 1 dešimtmečiuose, įrašų. Iš anksto tikintis įprastai greitai besikeičiančių vaizdų ir garsų Jafos kūryboje, šis filmas intencionaliai užtrunka. Pats menininkas teigia norėjęs šį kūrinį padaryti kiek sudėtingiau suvirškinamu, daugiau pareikalauti iš žiūrovo, todėl specialiai nekarpė rastų įrašų, stengėsi išlaikyti kuo daugiau jų autonomiškumo[4]. O ir pavadinimo sprendimas atrodo lyg sukompresuotas, tačiau ilgas, užtrunkantis perskaityti. „A kingdom cometh as“ – šis krikščioniškas išsireiškimas nurodo naują, pomirtinį pasaulį po senojo pasaulio žlugimo. Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu šiame, juodosios bažnyčios kontekste itin rezonuoja su viltingu povergovinio gyvenimo tikėjimu.

Arthur Jafa solo paroda ŠMC, 2020. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Juodosios bažnyčios yra ypatingai svarbios Amerikos istorijoje. Dauguma šių bažnyčių susiformavo dar iki XIX a., iki laisvųjų juodaodžių, t.y., buvo kuriamos vergų. Juodosios bažnyčios buvo labai kultūriškai skirtingos nuo baltaodžių bažnyčių savo išraiškomis, kilusiomis nuo afrikietiško spiritualizmo tradicijų – jos jungė evangelinę krikščionybę su afrikietiškais tikėjimais ir muzikos ritmais. Tai kartu buvo bendruomenių centrai, kurie teikė psichologinį pabėgimą nuo balto pasaulio, nuo Baltojo žvilgsnio kontrolės, taip pat sugalvodavo slaptus komunikavimo būdus, planuodavo maištus – buvo fundamentalūs pilietinių teisių judėjimo elementai. Kitaip tariant, juodosios bažnyčios paradoksaliai padėjo išlaikyti ryšį su afrikietiškaja kultūra ir formavo juodų žmonių pasipriešinimo judėjimus. Šiuolaikinė juodoji muzika greičiausiai negalėjo išsivystyti be juodosios bažnyčios pastangų išsaugoti nuo vergų atplėštą savitą afrikietišką kultūrą, todėl galima sakyti, kad juodoji muzika gimė iš pasipriešinimo žiauriai rasinei prievartai. Klausantis kūrinyje transliuojamų gospelo įrašų, kartais sunku atskirti, kur baigiasi pamokslavimas ir prasideda dainavimas, kada gospelas pereina į džiazo, bliuzo ar net roko muzikos žanrus. Viskas tarytum organiškai susilieja į vieną ištisą energijos pliūpsnį, palaikomą ekstazės ir katarsio ištiktų, šokančių ir plojančių bažnyčios lankytojų.

Tačiau kas įvyksta šiai muzikai išėjus iš bažnyčios erdvės, į baltaodžių dominuojamą pasaulį? Kaip apvogiama juoda asmenybė, taip apvogiama ir kultūra: džiazas tapo pripažįstamas jį pradėjus atlikti baltaodžiams muzikantams, tas pats ištiko svingą, tuomet – rokenrolą, o vėliau ir ritmenbliuzą, hip-hopą. Juodų žmonių sukurta muzika tapo populiariausia muzika Vakarų kultūroje, tačiau juodumas vis tiek išliko antagonizmu, nepageidaujamu nenormatyvumu. Tai, įsižiūrėjus įdėmiau, matyti ir šiandien – nors Vakarų pramogų pasaulyje vis daugėja juodaodžių žmonių, dažniausiai jie yra šviesesnės odos spalvos, kadangi tamsesnė vis dar nepageidaujama, pernelyg juoda. Tačiau juodosios bažnyčios išlieka tarsi kišeninės juodumo mikrovisatos, vis dar kupinos intensyvios energijos. „Akindoncomethas“ juodoji bažnyčia yra atskleidžiama kaip afroamerikietiško gyvenimo pagrindas, paguodos, muzikinės ekspresijos ir emocinio katarsio šaltinis. O pasiklausius tarp muzikos skaitomų pamokslų, tampa aišku, kad šios bažnyčios ir toliau išlieka paramos šaltiniu juodajai bendruomenei, skirdamos ypatingai daug dėmesio skurdo, smurto, rasizmo ir kitoms socialinėms problemoms. Nors pats Jafa nėra religingas, kūriniu atskleidžiamas tikėjimas juodų žmonių tikėjimu, tikėjimu gyvenimu po rasinės priespaudos.

Tiek JAV, tiek Europoje, vis dar egzistuoja sisteminis rasizmas, vis dar banguoja ir kraštutinių dešiniųjų grupės, tą patiriame ir šiandien. Atrodo, bet kokia krizė, net ir sukelta viruso, suveikia kaip pretekstas plisti rasistinėms ideologijoms, tačiau mažumų grupių patiriama diskriminacija, jei tik iškeliama į paviršių, dažnai yra mėginama kuo greičiau redukuoti ir panardinti atgal. Ir tai vyksta nebūtinai iš sąmoningos neapykantos, bet dažnai – iš abejingo ir sau saugaus nežinojimo. Jafos kūriniai atlieka kinematografinę juodosios kultūros konservavimo funkciją, taip pat suteikia taip reikalingą platformą juodiems žmonėms kalbėti(s) apie save – tai labai jaučiasi, ypatingai Baltajam žvilgsniui, kuris yra pripratęs prie adresavimo tik jam. Tačiau baltaodžiams pasinerti į šiuos filmus taip pat galima (ir stipriai rekomenduojama) – kūriniai suveikia kaip trūkstama grandis suvokimui svarbos atsukti kamerą atgal į Baltą žvilgsnį, kad šis pagaliau save atpažintų.

[1] „Dreams are Colder than Death“, pokalbis su Arthuru Jafa ir Saidiya Hartman, Los Andželo kino forumas, Los Andželo Šiuolaikinio meno muziejus, 2017.05.17, in: [interaktyvus], [žiūrėta 2020.08.05], https://www.youtube.com/watch?v=v-jafw_Q6v8

[2] „I was that Alien: Filmmaker Arthur Jafa in Conversation with Hans Ulrich Obrist“, 032c, 2017.06.27, in: [interaktyvus], [žiūrėta 2020.08.05], https://032c.com/arthur-jafa/

[3] Plačiau: Orlando Patterson, Slavery and Social Death: A Comparative Study, Cambridge, Harward University Press, 1982

[4] „Arthur Jafa“, Matrix, nr. 272, 2018 m. gruodis – 2019 m. kovas, p. 8-9

Arthur Jafa solo paroda ŠMC, 2020. Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *