Interviu su Protagonistu. Monika Kalinauskaitė kalbina Alfonsą Andriuškevičių

Alfonsas Andriuškevičius (g. 1940 m.) – poetas, dailėtyrininkas, eseistas, išskirtinių meno kritikos tekstų autorius, eilėraščių rinktinių ir meno monografijų autorius, katalogų sudarytojas, 2007 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. O turbūt labiausiai – tas rašytojas, kurio vardą toliau linksniuojame net ir išsiskirdami į vis įvairesnes meno kritikos kryptis, vis skirtingesnes pozicijas. 2023 m. pavasarį mudu susirašinėjome apie įvairius klausimus, kylančius tiek rašantiesiems, tiek, turbūt, ir parašytiesiems.

Monika Kalinauskaitė: Pokalbį apie rašymą norėčiau pradėti nuo jūsų minties, kad visi esame parašyti. Man ji atrodo stebėtinai nepaneigiama, galinti apibūdinti ir demiurgo autorystę, ir „tikrų“ tekstų ar kitų parašytųjų darbą. Man asmeniškai sunku patikėti, kad mane būtų galėjęs užrašyti dievas, bet tikrai atpažįstu mamos braižą, ir dar ne vieną autorių. Taip pat galvoju, kaip mus, rodos, rašo vis kiti tekstai, ir nebūtinai „kultūringi“ – spaudimą keliančios žinios, prekių pavadinimai, įstrigusios reklamos. Visa tai reikėtų mokėti įvertinti ir atsirinkti, bet ar tikrai galime, jeigu esame jų parašyti? Juk tai beveik kaip kraujas ar lemtis, jei ja tikime – nenumirdamas neišlupsi. 

Ar jaučiatės dabar parašytas kitaip nei tada, kai pats pradėjote rašyti? Ar keičiasi tik gyvenimas, o ne šis braižas? Ir jei taip – kas būtent tai yra ir kaip su tuo gyventi?   

Alfonsas Andriuškevičius: Gerai pradėjote, Monika. Klausimas ir sudėtingas, ir sunkus, ir miglotas. Todėl neturiu kitos išeities, kaip atsakyti kuo paprasčiau. Antraip pasiklysime džiunglėse.

Pradžioje – šiek tiek apie mintį „buvau parašytas“. Pirmiausia – kas rašo. O rašo, manau, dviejų tipų jėgos. Pirmosios yra vidinės (sąlygiškai). Joms nemenka dalimi priskirčiau tai, ką atsinešame. Ir toli gražu ne tik iš tėvų – kažkodėl daug kas kaip įkaltas sustoja ties tėvais ir toliau – nė žingsnio. O kur seneliai, proseneliai, protėviai, o kur protėvių protėviai ir t. t. su savo genais, su Freudo asmenine ir Jungo „kolektyvine pasąmone“? Antrosios mus rašančios jėgos – išorinės (sąlygiškai). Tėvai, draugai, mokykla, kultūra (su visom vertybėm, normom, tradicijom, stereotipais), gamta, etc. (jūs kai ką jau išvardinote klausime). Nežinau, kurioms jėgoms (išorinėms ar vidinėms) priskirti Dievą, Absoliutą, Kosminę Sąmonę, patį Kosmosą, Visatą ir pan. Juk jos yra „einančios kiaurai sienas“. Toliau – kaip vyksta rašymas. Fantazuoju, kad esama trijų tarpsnių. Pirmasis – kai gimstame. Tuomet, tarkime, būname parašyti, ir tiek. Antrasis – kai jau gyvename ir esame toliau rašomi tiek savo vidaus, tiek mus supančios išorės. Tiksliau – jų sąveikos, jų bičiuliavimosi arba kovos. Ir trečiasis – kai mėginame bent šiek tiek įsiterpti į minėtąjį „autorių“ kolektyvą ir nors kažkiek rašyti (ar bent jau redaguoti) save patys. Štai tokia elementari pradžia. 

Toliau. Kadangi visą gyvenimą esame rašomi, vadinasi, niekad nestypsome vietoje. Manau, nė vienas (išskyrus šviežutėlius kūdikius) nemirė visais atžvilgiais toks, koks gimė. Tikrai esu kitoks, nei buvau kadaise. Ir elgiuosi gerokai kitaip (gyvenimas, pasak jūsų), ir jaučiu, mąstau kitoniškai („braižas“, pasak jūsų). Pakeistas, manyčiau, buvau ir minėtųjų „autorių“ (vidinės bei išorinės jėgos), ir gal (gal!) šiek tiek pasikeičiau savo pastangomis. Jeigu tikrai taip, tuomet savo paties tekstų rašymą laikyčiau šiuo požiūriu svarbiu dalyku. Keitiesi skaitydamas, bet dar labiau – rašydamas. Užtat savo esė „Flirtas su idėjomis“ (knygoje „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai“) ir sakau: „Todėl baisu yra skaityti. Dar baisiau – rašyti“.

Kaip gyventi? Jeigu esi rašomas – pasirinkimo nedaug: kovok, veik, jei kovojasi, kapituliuok, jei kapituliuojasi, rašyk, jei rašosi. Bet… Štai du patarimai. Pirmasis: mokykis (jei įstengi) žiūrėti į save iš šalies, kaip į knygos veikėją, kaip į filmo personažą; žiūrėk, kas „jam“ dar atsitiks… Antrasis: žvelk į kitą žmogų kaip į irgi parašytą, o svarbiausia – kaip į kenčiančią, vadinasi, reikalingą atjautos būtybę. 

M. K.: Iškart norisi šokti į kitą rašymo pusę, pas vieną tokią atjautos reikalingą būtybę – skaitytoją. Man visada atrodė keistas tas santykis – skaityti ir būti skaitomai. Jis kažkiek vartotojiškas, bet ekonomikos neskatina; kažkiek intymus, bet palikuonių paprastai nesukuria. Jis mezgasi tarsi paraleliniame pasaulyje, bet gali virsti realiu prisirišimu. Ir kiekvienas, rašantis ne „į stalčių“, jį užmezga, tačiau nebūtinai puoselėja, ar žino, kaip. O gal tai giminingų sielų veikimas, kurį minite esė „Skaitytojų sielos“ (iš rinktinės „Sufalsifikuoti dienoraščiai“)? Kaip jaučiatės šį santykį patyręs ir patiriantis? Ar rašančiajam reikėtų mokytis, kaip jį kultivuoti? O gal tai kažkas, kas ir neturi būti apčiuopiama sąmoningai – tegu mums tai būna mįslė, kuria sielos užsiima tarpusavyje? 

A. A.: Visus savo skaitytojus suskirstyčiau į tris (sąlygiškai, žinoma, nes juk egzistuoja įvairiausi ribiniai atvejai) būrius. Pirmasis – pažįstami. Antrasis – žinomi, bet (su menkom išimtim) nepažįstami. Trečiasis – nežinomi. Su visais jais santykiai skirtingi, tačiau vienas dalykas yra bendras: mano tekstai užmezga, provokuoja manosios vidujybės (sielos) kontaktą su jų vidujybėmis. Ir, manau, reakcija priklauso nuo giminingumo arba ne, šiuolaikiškiau kalbant – nuo tų susiduriančių vidujybių (sielų) sąrangos panašumo ar skirtingumo. Neįsivaizduoju, kad mano tekstas galėtų kuo nors pradžiuginti visiškai skirtingos „anatomijos“ nei manoji sielą. Arba (apvertimas) kodėl mane kaip skaitytoją taip jaudina Emily Dickinson ir Sylvios Plath poezija, o daug, daug mažiau – Marianne Moore (irgi didelės poetės) eilės? 

Pirmoji kohorta ypatinga tuo, kad su jos atstovais (jų, deja, teturiu apie dešimt) galiu aptarinėti savo tekstus: sužinoti į ką ir kaip jie reagavo, ką nors jiems papasakoti iš teksto radimosi istorijos, padžiūgauti dėl vienokio ar kitokio jų pastebėto stilistinio (daugiausia) mano atradimo… Bėdos čia yra trys. Viena, kad  reakcija daugmaž nuspėjama. Antra, kad jie pažįsta mane ne tik kaip autorių, bet ir kaip žmogų (šiuos du subjektus, neneigdamas jų „kraujo giminystės“, esu stipriai linkęs atitapatinti), žino apie mano gerąsias ir bjauriąsias puses, o tai veikia teksto suvokimą. Ir trečioji… Būta atvejų, kai mano tekste pateiktas ne taip, kaip jam pačiam norėtųsi, „personažas“ (iš tų pažįstamųjų) trumpesniam ar ilgesniam laikui įsižeidžia. Bet… Tebesilaikau nuostatos: su niekuo nieko, kas bus mano tekstuose, iš anksto nederinti. Rizika, žinoma… 

Antrąją grupę (ji daug gausesnė) sudaro Lietuvos žmonės, kuriuos žinau (iš vardų ir slapyvardžių internete, iš veidų per knygų pristatymus), o vieną kitą net ir pažįstu, bet su kuriais nekomunikuoju. Taigi, būna atvejų, kai jų reakcija tarsi aiški: patiktukai „Šiaurės Atėnų“ FB, žvaigždutės portale „Goodreads“. Retkarčiais ji net paargumentuota (komentarais). Bet iš mano pusės – spengianti tyla. Su kai kuo iš jų norėčiau susisiekti. Bet nelabai žinau, kaip tai padaryti, nes portalų nariu tapti nenoriu… Aišku, maloniau, kai tau tuose „Goodreads“ suteikia penkias žvaigždutes, o ne vieną ar dvi. Bet… Radęs vertinimą, paprastai pasižiūrėdavau, kas per paukštis tasai vertintojas: kiek ir ką jis skaitęs, kaip vertinęs. Tuomet manosios jausenos atspalvis neretai pasikeisdavo (kai kada – net smarkiai). Ypač sutrikdavau, kai tas pats asmuo, kuris man suteikė, tarkime, tris žvaigždutes, tiek pat būdavo suteikęs ir Hemingway‘ui už „Senį ir jūrą“…

Galiausiai tretieji. Tai žmonės, kurie mane skaito, bet apie kuriuos nenutuokiu ničnieko. Pati paslaptingiausia kompanija. Migloje skendinti brolija. Kas jie tokie? Kaip juos veikia mano tekstai? Kodėl jie juos skaito? Kuriu įvairiausias fantazijas apie juos… Norėčiau bent vieną kitą jų pamatyti pats likdamas nematomas…  

Tai kaip dabar su santykių kultivavimu? Gal labiausiai juos (santykius) „kultivuoju“ (kai neįžeidinėju) su pirmuoju būreliu. Su antruoju – šiek tiek irgi (per knygų pristatymus nevengiu patraukti per dantį tiek juos, tiek pats save, truputį paflirtuoju). O trečioji kompanija, kaip sakiau, man nepasiekiama. Tai ką daryti? Ogi padarykime dar vieną apvertimą. O kaip su manimi, šiuo atveju – jau skaitytoju, mezga santykius kitų kraštų autoriai? Juk kokioms Atwood ar Tokarczuk net neegzistuoju… Arba – rašytojai velionys? Kaip „kultivuoja“ Kafka, Beckettas, Salingeris? Kultivuoja savo tekstais. Vadinasi, belieka tiesiog rašyti taip, kaip esi parašytas rašyti… O visa kita sutvarkys kosmosas.  

M. K.: Kitas klausimas – apie sielas. Daug jų sutinku jūsų esė ir eilėraščiuose. Ir, visai ne kaip sielos, jos atrodo labai kūniškos, turi spalvas, kartais net kažkur bėga, patiria įvairių virpesių ir sukrėtimų. Tačiau siela dabar nėra populiari kaip sąvoka, skirta suvokti vidujybei ir / arba amžinybei. Ir ji tikrai turi problematiškų ryšių su religiniais ar hierarchiniais pančiais, kurių stengiamės atsikratyti. Kodėl jūs renkatės būtent sielą? Ką išskirtinio jums talpina šis žodis?  

A. A.: Siela, siela… Sutinku su jumis, Monika, kad ši sąvoka senstelėjusi, šiek tiek naftalininė. Sutinku, kad ji turi ryšių su „religiniais pančiais“. Dėl hierarchinių – nežinau. Bet neminite dar vieno dalyko: siela nuo Sapfo iki Kajoko su Marčėnu yra labai labai susibičiuliavusi su poetiniais „pančiais“! Ir labai labai neblogai juose jaučiasi. Ko vertas vien šio žodžio skambesys! Net ir kitomis kalbomis: soul, Seele, alma… Neįsivaizduoju, kaip tam tikro tipo poezija galėtų be jos išsiversti. O manoji (poezija) tokia ir yra. Aišku, kad „siela“ joje reprezentuoja mano vidujybę, mano psichiką, manąjį „aš“. Tačiau… Tačiau paimkime šias keturias eilutes: „Štai papūtė kitas vėjas. / Apsivertė topolių lapai. / Ir siela, visaip tviskėjus blizgėjus, / Matinė tapo“. Na, pabandykime vietoj „sielos“ dėti „vidujybę“, „psichiką“, „psichinį mechanizmą“… Nelabai, tiesa? Beje, savąsias esė taip pat laikau poetinio tipo rašinėliais.

O susidaro ji (siela), ko gero, iš trijų (minėtų pradžioje) jėgų susiaudimo. Bet man maloniau ją įsivaizduoti lyg vandens rutulį (ne per didžiausią): jis (priklausomai nuo aplinkybių) keičia savo spalvą, šviesį, skaidrį, pavidalą… Net suskyla kai kada! Neblogai, žinokite, siela („siela“) jaučiasi mano tekstuose. Tiesa, kartais ji verkšlena, bet – dėl kitų priežasčių…  

M. K.: Gal tuomet ir pakalbėkime apie poeziją. Kodėl tai tokia gera buveinė sielai – ar vien dėl kalbos takumo, ar ypatingo ryšio su tikrove, jos žaizdomis? Nemažai menininkų jau nuo XX a. antrosios pusės į poeziją žiūri kaip į pasipriešinimo, emancipacijos kalbą. Man asmeniškai poezijos skaitymas ir rašymas yra būdas žodžių triukšme išgirsti tai, kas svarbu. Kuo jums svarbi poezija? Koks jos išskirtinis komponentas, kuris gali paženklinti ir kitus tekstus, patraukti juos į savo pusę? 

A. A.: Gera buveinė sielai… Gražiai pasakėte, Monika. Žinoma, ne kiekvienai sielai. Bet manajai – taip. Kodėl? O, kad aš žinočiau… Galiu tik spėlioti. Tad paspėliosiu.

„Esu ekstazių žmogus. Ta prasme, kad labai noriu visokių ekstazių“, – sakau, pradėdamas esė „Ekstazės“ (knygoje „Sufalsifikuoti dienoraščiai“). Ir tai – gryna tiesa. Ekstazių esu patyręs visokių visokiausių. Tačiau pačios fainiausios – kai susiduri su aukščiausios klasės meno kūriniu (prieš kai kuriuos dailės objektus esu net atsiklaupęs). O dar fainesnės – kai kuri pats. Ir ypač – poeziją. Ir ypač ypač – kai jauti, kad gaminasi neblogas dalykėlis… Štai jums pirmas trumpas atsakymas. Bet norėčiau jį dar pratęsti, dar šiek tiek paspėlioti.

Manau, kad ir susidūrus su pakertančiais kitų kūriniais, ir savojo kūrybos akto metu ištinkanti ekstazė ypatinga tuo, jog tiesiogiai sukontaktuoji su aukštesnėmis jėgomis, pavadinkime, Kosmosu (senovės kinai sakė, kad gerame kūrinyje turi pulsuoti kosminis ritmas). Pajunti, kad jis tarsi veikia per tave, paklūsti jo dėsniams, jo diktatui. Tai yra saldu… Žinoma, ekstazės prisišaukiamos ir kitokiais būdais – alkoholiu, narkotikais… Kadangi ir alkoholinių esu patyręs ne vieną, galiu palyginti. Į galvą iškart ateina bent trys skirtumai. Pirmasis: alkoholinė ekstazė, nepaisant jos teikiamo džiugesio, yra kažkokia ūkanota, ne veltui sakoma: „Jis apsinešęs“, „Ji apsidrumstusi“ ir pan. Antrasis: šio tipo ekstazė neretai vystosi nuo džiugesio į niūrumo pusę. Ne vienas gėrovas, pradžioje buvęs smagus, linksmas, ilgainiui tampa piktas ir agresyvus. Galiausiai: po alkoholinės ekstazės tenka susimokėti ir fizinėm, ir (neretai) moralinėm kančiom: nelygu, ką jos galiojimo laikotarpiu būsi iškrėtęs… Nė vienas (?) šių fenomenų nepasireiškia kūrybinės ekstazės metu… Ir net kai rašai (arba skaitai) pačias nykiausias eilutes (tarkime, Mackaus: „Ir aš tikiu į didįjį evangelistą mirtį“) – ekstazė spindi. Tai yra nuostabu, Monika. Bet… Prie žodžių „nė vienas“ padėjau klaustuką. Tuo noriu pasakyti, kad rezultatų prasme skirtumas tarp poetinės ir alkoholinės ekstazių nėra visiškai nekvestionuotinas, mat toli gražu neaišku, kur link tavo ekstazinio „pamišimo“ vaisius (tekstas) pastūmės vieną ar kitą skaitytoją… Tai ir viena priežasčių, kodėl baisu rašyti…       

Norėčiau pasakyti dar vieną dalyką. Poetinė kūryba išties ribojasi su tam tikro tipo beprotybe. Kuriantis poetas – šiek tiek beprotis, šiek tiek somnambulas, šiek tiek apsėstas haliucinacijų. Na, argi ne beprotiška Sigito Gedos eilutė, nuolat kartojama viename jo ciklo „Nakties žiedai“ eilėraštyje: „Grąžink man mano kaukolę, dangau“? Arba Dylano Thomaso: „And, broken ghosts with glow-worms in their heads, / The things of light / File through the flesh where no flesh decks the bones“. Arba Henriko Radausko: „Balti malūnai mala laiką, / Ir laikas byra ant kalnų, / Ir gruodžio šaltos rankos laiko / Bažnyčios bokštus už sparnų“? Kuriantis poetas yra apimtas poetinės būsenos, nes tik jos metu ir tegali ištikti ekstazė (žinoma, ir poetinė būsena, ir ekstazė gali aplankyti, kaip sakiau, ir skaitant). Man gera glūdėti poetinėje būsenoje. Tuomet pasaulis yra kitoks, ne įmirkęs kasdienybėje, šviežias, kažkiek sukeistintas. Nustoja įsakmiai galioti visokios konvencijos, stereotipai, normos. Daug ką išvysti taip, lyg su tuo susidurtum pirmą kartą. Na, argi ne puiku? Nežinau, kaip jums, Monika, o man patinka kartkartėmis pabūti pusiau pamišėliu. Deja, šią dovaną iš Kosmoso gaunu vis rečiau… 

Ne, ne, ne. Savo poezijoje aš niekam nesipriešinu, su niekuo nekovoju, nuo nieko nesiemancipuoju. Nebent tai atsitinka savaime, pačios literatūros lauke, kai padarai ką nors sąlygiškai nauja. Man, kaip tekstų autoriui, socialiniai reikalėliai svetimoki. Nors sutinku, kad yra ir labai geros, socialiniu požiūriu angažuotos poezijos. Pavyzdžiui, garsusis Lorcos „Romansas apie ispanų žandarmeriją“ (Romance de la Guardia Civil Espanola). Bet su viena sąlyga – po socialumu turi glūdėti gilesni, fundamentalesni dalykai…

Išskirtiniu poezijos komponentu vis dėlto laikyčiau ritmą. Kažkada esu sakęs, kad poezija – tai sujaudintas kalbėjimas, grįstas muzikiniais principais. Išties, mano nuomone, pakeitus autoriaus panaudotus įvaizdžius kitais, kūrinys mažiau persimainys nei tuomet, kai pakeisime jo ritminę sandarą. Manau, kad kai kuri eilėraštį, ypač jį mintyse deklamuodamas, dalyvauja net tavo kūno sandara, virpčioji visu kūnu, o drauge virpčioja visa ilga ilga tavo protėvių grandinė…

M. K.: Taip pat intriguoja vienas iš jūsų poezijos elementų – raudona spalva (su giminaite rausva). Spalvų jūsų eilėraščiuose daug, bet dauguma nėra netikėtos – jos skleidžiasi gamtos kampeliuose, metų laikuose. O raudona, atrodo, transcenduoja šį pasaulį – tai lyg ir neturėtų vykti su tokia kūniška spalva. Ji kalasi su jausmais, išnykusi kelia nerimą, sufleruoja tuojau kažką keisiantis. Tos pačios sielos laksto rausvos, man iškart norisi sulyginti – kaip embrionai. Ar galite daugiau papasakoti apie šitą paletę? Kaip ji atsirado, kaip keitėsi ir keičiasi?  

A. A.: Apie raudoną spalvą… Kodėl ji man tokia įstabi nuo pat vaikystės – nežinau. Uždavęs sau šį klausimą esė „Sniegenos ir zylės“ (knygoje „Sufalsifikuoti dienoraščiai“), atsakau šitaip: „Protagonistas labai gėrėjosi raudonomis sniegenomis balto sniego fone. (…). Kodėl jis jomis gėrėjosi? Reikia manyti, tik todėl, kad jomis gėrėjosi ir Galia“. Žvelgdamas iš „istorinės perspektyvos“, matau raudonus objektus, mane džiuginusius įvairiais gyvenimo tarpsniais. Vaikystėje – raudoni margučiai ir jau minėtos sniegenos. Paauglystėje, kai jau mokiausi Kaune, pradėjo džiugiai dominti raudonai dažytos (tais laikais – retas atvejis) moterų lūpos. Būdamas studentas, į šokius eidavau užsivilkęs ryškiai raudoną megztinį (tuomet nė neįtariau, kad devynioliktajame amžiuje prancūzų poetas Theophile‘is Gautier eidavo į teatrą vilkėdamas raudona liemene ir dar nešdavosi ant rankų juodą katę). O sovietmečiu, jau būdamas suaugęs, raudonai įsirišau ir smetoninio leidimo „Šventąjį raštą“, ir čia, Lietuvoje, 1980 metais išleistą Henriko Radausko poezijos tomelį… Jau nemažai metų geriu kavą iš raudono lakuoto puoduko.    

Dabar, jūsų paklaustas, mėginu kurti josios (raudonos spalvos) reikšmes. Taip, ji ir mistiška, transcendentiška (raudona lempelė priešais altorių bažnyčioje, vyno tapatinimas su Kristaus krauju mišių metu). Ir drauge – kankiniška (kūnas), erotiška (kūnas)… Ak, kokia stipri, kokia veiksminga yra raudona kai kurių poetų eilėse! Iš vakariečių pirmiausia į galvą ateina, žinoma, Sylvia Plath. O iš rytiečių – dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės japonas Saito Mokichi (jam, beje, raudona dažnai susijusi ir su beprotybe). Kadangi nemoku japoniškai, pacituosiu vieną jo tanka angliškai: how red / the red of red brick: / that wall / and the talk with this man / who stabbed his woman. Į mano eilėraščius ji (raudona) ateidavo pati, jokio išankstinio kvietimo jai nesiųsdavau. Į galą (paskutinį eilėraštį parašiau 2012 metais) rodėsi vis rečiau, padaugėjo mėlynos ir žalios. Tačiau eseistikoje mudu su ja tebesusitinkame…

M. K.: Gal galite daugiau papasakoti apie Protagonistą, šmėžuojantį jūsų tekstuose? Ieškodama jungčių tarp ekstazės, Galios ir visko, ką aptarėme, vis atsiremiu į jį ir jo nuotykius. Pati matau P tarsi AA avatarą, žygiuojantį po teritorijas – džiugias, skaudžias, aistringas – kurios nebepakeliamos už lapo ribų. Man rodos, viskas, kas užrašyta, pasidaro dar aštriau, negu buvo ar gali būti patirta. Net pagalvoju, kad gavę galimybę perskaityti, kaip esame parašyti, nebenorėtume išgyventi savo istorijų… Kokia yra Protagonisto kilmė – griežtai autobiografinė, grynai stilistinė, fikcinė, poetinė? Ar nė kuri iš jų, ar visų chimera?  

A. A.: Taip, Monika. Sutinku, kad mano tekstų (eseistinių, pirmiausia) protagonistas gali būti laikomas A. A. avatara (labai gražiai skamba). Tik gal čia reikėtų pridurti, kad tuose tekstuose (sakykime, kai kada) egzistuoja lyg ir du protagonistai: vienas, kai pasakojama pirmuoju asmeniu; antrasis – kai kažkieno balsu (veikiausiai jau to antrojo) šnekama, kas nutiko pirmajam. Čia tarsi turėtume atvejį, kuris dailėje įvardijamas apropriacijos sąvoka: pertapomas (bet nekopijuojamas) kieno nors kito sukurtas personažas, bet paliekami aiškūs kilmės įrodymai… O žodinių tekstų (bent jau manųjų) srityje galėčiau sakyti, jog tas kažkas (antrasis protagonistas) perrašo personažą, kuris buvo (atsiprašau už savimylišką savęs citavimą) „taip parašytas“… Žodžiu, protagonistas rašo protagonistą!

Šiaip ar taip, abiejų paminėtų protagonistų kilmė (bent jau vienu požiūriu) yra autobiografinė. Išties, pramanytų istorijų ir faktų manosiose esė nedaug, didžioji jų dalis – tikri, tai kas kad literatūriškai apdoroti. Vis dėlto… Ne sykį, girdėdamas priekaištą, kad rašau apie save, mintyse nusijuokdavau. Viešpatie, aš ne apie save rašau. Aš save, savo gyvenimą naudoju tik kaip medžiagą sukurti literatūrinį tekstą. O pastarasis (jei jis pretenduoja į „neblogo“ statusą), manau, privalo pasižymėti bent dviem savybėmis: jame turi būti ištirpusios (įsišaknijusios, įsiraususios, bet ne šiurkščiai deklaruojamos) „filosofinio tipo“ idėjos (apie tai kalbu esė „Flirtas su idėjomis“ knygoje „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai“); jis („autobiografinis“ tekstas) turi suteikti skaitymo malonumą, vadinasi, būti smagiai stilizuotas. Štai ir atsakiau į jūsų klausimą: protagonisto (protagonistų) kilmė ir autobiografinė, ir stilistinė, ir poetinė. Ar tai chimera? 

O šiaip jau istorijos-teritorijos „už lapo ribų“ (jūsų formuluotė) mano gyvenime nemenka dalimi pasitaikydavo sūrokos. Įveikinėdavau jas (ypač antroje gyvenimo pusėje) daugiausia dviem būdais. Pirmas – įmesdavau savo situaciją į daug platesnį (tarkime, pasaulio) kontekstą: tuomet išvysdavau, kad esama šimtą kartų blogesnių atvejų už manąjį. Kitas – žvelgdavau į save (neretai – su žiupsniu pašaipos) kaip į parašytą personažą, kurį bus galima dar kartą perrašyti (vėl toji apropriacija!). Bet… Niekuomet nenorėjau (išskyrus paauglystę, Jacko Londono ir Karlo May’aus skaitymo laikus) gyventi kieno nors kito gyvenimą (įsivaizdavau, kad jausčiausi lyg apsirengęs nešvariais svetimais drabužiais). Taip pat netroškau, kad kas nors nugyventų manąjį (tokią galimybę kai kuriuose savo eilėraščiuose eksploatuoja mano favoritas Markas Strandas). Nežinau, kaip ten būtų buvę, jei man skirtą scenarijų kuriuo nors metu būčiau gavęs perskaityti iš anksto… Pabaigti būtų galima kad ir šitaip: esu šioks toks melancholikas (bet ne pesimistas). Esu šioks toks fatalistas (bet ne verksnys). Nors esu egocentrikas, kada ne kada vaizduojuosi, kad turiu ne vieną sielą, ir kad jos (mano sielos) kartais komunikuoja tarpusavy, kartais – ne. Buvau taip parašytas!