Šis netrumpas tekstas susideda iš dviejų dalių: pirmoji yra pabandymas pažvelgi į situaciją problematiškiau, antroji – patirčių ir įspūdžių, lankantis Gedimino Akstino ir Antano Gerliko parodoje, išklotinė.
I dalis
Neseniai vienas menininkas pasiūlė pabandyti pamiršti apie jį rašytus tekstus, interviu, kūrinių aprašymus ir tiesiog „pavartyti jo kūrinius erdvėje“ ir „gal net nusišnekėti“. Prisipažinsiu, kiek sutrikau – ką reiškia „pabandyti pamiršti“ ir juo labiau – „gal net nusišnekėti“? Įvykdyti pirmąjį pageidavimą pavėlavau, o antrasis gal ir pavyko. Tas pats menininkas kaip galimo žiūrėjimo ir rašymo apie jo darbus pavyzdį atsiuntė šį anekdotą be pabaigos:
Du golfo žaidėjai ruošiasi pirmam kėliniui. Pirmasis eina pasiimti kamuoliuko ir taria savo draugui: „Ei, kodėl tau nepabandžius šio kamuoliuko“. Pirmasis žaidėjas prieina prie savo krepšio ir ištraukia žalią kamuoliuką. „Imk, jo neįmanoma prarasti“. Jo draugas nustemba: „Kaip tai neįmanoma prarasti?!“. Pirmasis žaidėjas atsako: „Aš rimtai, jo neįmanoma prarasti. Jei mesi jį į medžius, jis supypsės, jei įmesi į vandenį, jis sukels burbulus, o jei sviesi į ugnį, jis virs dūmais, ir tu negalėsi jo nerasti“. Žinoma, antrasis žaidėjas nepatiki, bet pirmasis parodo jam visas galimybes, kol galų gale įtikina.
Panašią (bet ne visai tokią pačią) žaidimo situaciją buvo galima pamatyti Alex Checcetti parodoje „Baimėj ir nuostaboj“ vykusiame performanse „Žaidėjai“. Jame išbandytos įvairios galimybės ir situacijos, kol vienas žaidusiųjų pasijuto laimėjęs/pralaimėjęs/sužaidęs lygiosiomis ar pavargęs.
Anekdotas apie golfo žaidėjus veikia ne tik kaip galimas rašymo apie pirmojoje pastraipoje minėto menininko kūrybą būdas, bet ir kaip šio teksto veikėjų Gedimino Akstino bei Antano Gerliko parodos-pokalbio apibūdinimas. Apie ją likusioji šio teksto dalis ir vartysis, sukiosis bei šokinės, skleisdama pypsėjimo, pliumpsėjimo, spragsėjimo ir kitokius garsus. Sekant jais, kūrinių (ar tekstų apie juos) kamuoliukas yra neprarandamas. Jeigu techniškai būtų įmanoma, jį (tekstą) viršuje esančiu anekdotu ir pavadinčiau*.
Kad anekdotas mąstymui apie parodą ypač parankus, supratau ir pakalbėjusi su viena jos kuratorių Gerda Paliušyte (kita kuratorė – Monika Lipšic), pasiūliusia į parodą pažvelgti (iš dalies) kaip į žiūrovo interpretacijų parodą. Kita vertus, tokia meninė strategija, kai žiūrovas tampa „antruoju žaidėju“, kūrėju ir prasmės įpūtėju, o menininkas (suteikdamas žiūrovui galią) paneigia savo kaip menininko instituciją, jau kurį laiką yra viena svarbiausių Lietuvos (ir ne tik) neokonceptualistų kūrybos savybių. Galvojant apie savęs neigimą kūriniu ir jį kuriančiu žiūrovu, paranku turėti omenyje nuo nieko nepriklausančius, otikais ir pinokiais virtusius (ar paverstus) kūrinius bei šį virsmą įsteigiančią spekuliatyviojo posūkio teoriją.
Atrodytų, kad ir ši paroda tęstų kūrinys kaip tuščia ženklo laikmena (remiantis meno kritike Neringa Černiauskaite) tradiciją, visgi čia esti kitoniškumo. Jis susijęs su konkrečia vieta, jos kontekstu, kuris veikia kažin kokiu cheminiu pavidalu. Pasijunti esąs „vietiškumo“ dujomis prisodrintoje kameroje. O įvairiai persipynę ir vienas kitą perdengę akivaizdesni ir mažiau akivaizdūs „vietiškumo“ reiškiniai, momentai skatina atmosferiškų patirčių atsiradimą, pačiumpantį parodą už rankų/skvernų/plaukų/etc ir pasivedantį ją iš minėtosios savęs neigimo kito teigimu tradicijos kelio. Bet apie šį neaiškų dujinį ir dar pasivedantį „vietiškumą“ kiek vėliau, dabar, regis, prasmingiausia šį bei tą sužinoti/prisiminti apie tuos, kurie susitiko.
Gediminas Akstinas (g. 1961) yra vyresnės kartos menininkas. Jo kūrybos pažinimą turbūt reikėtų pradėti prisimenant ar pažiūrint (kiek tai įmanoma) lentynėles, tapusias Akstino reprezentantu, arba tokius darbus kaip, pavyzdžiui, „Vežimas“ (1998), arba instaliaciją „Mokytojas“, 2005-aisiais pristatytą ŠMC. Dar rekomenduočiau paskaityti interviu, pavadintą „Įdomu kaip rūdija visuomenės konstrukcijos“, suteiktą menotyrininkui Alfonsui Andriuškevičiui, ir tai daryti turint omenyje kelis Jurgitos Ludavičiūtės tekste apie Akstiną esančius sakinius. Juose autorė mini išminčius, „kurie ieško žmogaus, praradusio žodžius, kad galėtų su juo pasikalbėt apie tuos, kurie įstengia pereiti kiaurai ugnį ir vandenį, bet dar daugiau pasiekia tada, kai įstengia to nedaryti“. Akstino kūriniai yra tokio nekalbumo, įstengimo nedaryti, žodžių praradimo kondensatas (arba materializacija). Panašaus laipsnio kondensato esti ir Mindaugo Navako kūriniuose.
Dar vienas (gal net svarbesnis) Akstino kūrybos bruožas yra santykis su erdve. Tas santykis visada kuo kruopščiausiai išjaustas ir/ar apgalvotas, todėl daugelį menininko kūrinių galima pavadinti įvietintais. Ką tik užsidariusioje lenkų menininko Michało Budny paroda „Didelė šalis“ tvyrojo stebėtinai panaši atmosfera arba „erdvės tonacija“ (taip vadinasi ir menotyrininko Tautvydo Bajarkevičiaus parodai „Didelė šalis“ skirta recenzija).
Antanas Gerlikas (g. 1978) yra jaunosios kartos menininkas. Jo kūrybos pažinimą man patinka pradėti, pavyzdžiui, nuo „gido lazdelės“, turinčios daug atšakų ir rodančios į įvairiais puses. Arba nuo parodos „Adatos akis“, susidedančios iš keturių skirtingais intervalais vienas ant kito projektuojamų kadrų, arba nuo filmo-parodos „Sekant skirtingo kvapo takus“, neturėjusios nei aiškios pradžios, nei pabaigos ir trukusios visą parodos veikimo laiką, kaskart kiekvienam ji buvo vis kitokia. Nujaučiu, kad vienas esminių Gerliko kūrinių akstinų – erdvėlaikio ir jame esančių elementų ryšių mezginys, tiksliau, konsteliacija. Kalbant apie Gerliko darbus, žodis „konsteliacija“ yra parankesnis, jį vartojant galima galvoti ir apie kosmoso (plačiąja prasme) apraiškas mene.
Paskutinis su kosmosu ir menu susijęs pagalvojimas mane ištiko klausant (vėliau ir skaitant) filosofo Algio Mickūno straipsnių rinkinį „Estetika. Menas ir pasaulio patirtis“ (2011) (pastaruoju metu vis nepavyksta jo necituoti). Pasak Mickūno, „<…> menininkai tampa menininkais pagauti apsupties nuotaikos: ar tai būtų specifinė spalva, kuri išreiškia tokios aplinkos nuotaiką, ar nakties tamsos gelmė, ar kilni artojo giesmė saulei“. Anot jo, menininkai dėl sugebėjimo suprasti ir pagauti apsupties nuotaiką žymiai geriau nei mokslininkai supranta kosmoso dėsnius. Tas supratimas yra esmiškas. Esmiškumą kol kas geriausiai suprantu atsimindama Vydūno tekstus apie tai, kuo skiriasi moteris nuo vyro, bet čia galbūt reikėtų kiek sulėtėti, atsigręžti ir žvilgtelti ten, kur buvo užsiminta apie „vietiškumą“ ir apie tai, kaip jis pasiveda Gedimino Akstino ir Antano Gerliko parodą-susitikimą į šalį, tačiau kol kas dar šiek tiek sudvejokime.
Dvejonei, kuri nebūtinai yra abejonė, iš prieš tai buvusios pastraipos pasiskolinkime teiginį apie menininkus, kurie kosmoso dėsnius supranta esmiškai. Esmiškumas, aptariamos parodos (ir lietuviškojo neokonceptualizmo) kontekste, man kartais siejasi su autistiškumu (bet toks palyginimas reikalingas tik pasimatavimui). Autizmo simptomų turintį žmogų paprastai atpažįstame pastebėję, kad jis vengia žvilgsnių susidūrimo. Kai žiūrovo intencija yra žūtbūt sugauti kūrinio-„autisto“ žvilgsnį, pagaunamas nebent tik savo intencijos aklumas, tuo tarpu vaizduotės žemėlapis lieka neišlankstytas. O jis galėtų tapti tuo žaliu kamuoliuku, kurio tu negali nerasti: „Jei mesi jį į medžius, jis supypsės, jei įmesi į vandenį, jis sukels burbulus, o jei sviesi į ugnį, jis virs dūmais, ir tu negalėsi jo nerasti“. Turbūt panaši (atmetanti vaizduotę) yra mokslininkų pastanga suprasti kosmoso dėsnius arba žiūrovo siekis suprasti ką, pavyzdžiui, turėjo omenyje Gerlikas, atrėmęs sieną į lazdą.
Kalbame apie „vietiškumą“ ir vietinio konteksto įtaką. Šie žodžiai vartoti siekiant suprasti ir apibrėžti vietos (mokyklos?) įtaką ir jose kūrusių, kuriančių ar pradėjusių kurti menininkų kūrybos ypatumus. Jie ne visada aiškūs, bet dažnai nujaučiami. Panašios tvyrančios ir „nujaučiamos“ struktūros yra rūkas. Rūką, atmosferinį ryšį, apsupties nuotaiką (kaip pasakytų Mickūnas) jaunesnioji karta greičiausiai paveldėjo iš vyresniosios. Panašiai mąstantys žmonės atpažįsta, traukia vienas kitą ir juda tame pačiame apsupties nuotaikos erdvėlaikyje. Kartais nedrąsiai pagalvodavau, kad nepažįstamieji susipažįsta, o nesuprantantys supranta pagauti apsupties nuotaikos. Vienas jaunas menininkas tokią situaciją apibūdina dar kitaip: „sutampa vibracijos arba ne“. Šios parodos atveju galima pamąstyti ir apie psichologinį konceptualizmą arba psichologinę konceptualizmo galimybę. Kažkada netyčia užtikau psichologo Davido Markley teoriją apie asmenybės tipą „konceptualistas“, tam tikri šios kiek anekdotinės ir mainstreaminės teorijos niuansai šiuo atveju būtų visai parankūs.
II dalis
Pirmojoje dalyje jau buvo minėta, kad Akstino ir Gerliko paroda-susitikimas yra įvietinta, atsirandanti dėl konkrečios vietos ir skirta jai. Pavyzdžiui, išimtas „The Gardens“ langas, atidarytos durys. Patalpa iš klaustrofobiškos ir uždaros tapo perpučiama ir pralaidi, tarsi traukinio vagonas (tai daugelis jau pastebėjo). Traukinių vagonuose iš tiesų apima labai panašus jausmas: tuo pačiu metu išgyveni ir klaustrofobinius ir jiems priešingus potyrius. Galvojant apie parodos erdvę kaip apie traukinio vagoną, puikiai suskamba ir spaudos pranešime paminėtas traukinių stoty laikraščiais apsikeičiančių ir toliau savo keliais nuvažiuojančių keleivių įvaizdis.
Pasistiebus ir persisvėrus pro lango ertmę (vagono langą), gali pamatyti gretimoje, žemiau esančioje salėje (perone) stoviniuojančių planetariumo lankytojų kojas. Jeigu atsistoji kiek toliau nuo lango, kojų jau nematai, bet girdi šurmuliavimą, žingsniavimo garsus. Nežinant, kad langas veda į kitą erdvę, pamanytum, kad garsai sklinda iš įskilimo sienoje, kuriam nepermatoma, bet perregima lipnia juosta kažkodėl užklijuota burna. Kiek susigėstu sužinojusi, jog „burna“ užklijuota turbūt „dėl kolorito“.
Ką Akstinas ir Gerlikas atsinešė į šį susitikimą? Regis, Akstinas atėjo pirmas ir paruošė vietą: išėmė langą, lentynėlę nuleido tiek žemai, kad būtų patogu atsisėsti, pasikabino senokai lietą akvarelę su žmonos atvaizdu ir sėdėjo, laukė, galbūt sklaidė laikraščio puslapius. Akstino darbai atrodo kaip savotiška erdvė erdvėje arba tam tikros erdvės sąlygos erdvėje, į kurias patenka Gerliko darbai.
Kiek vėliau į susitikimą atėjo Gerlikas pasiramsčiuodamas keliautojo lazda, kuria parėmė sieną. Vienoje pusėje ant Akstino spintelės-suolelio pasidėjo gido ar žynio lazdelę, rodančią įvairiomis kryptimis, kitoje pusėje – lapelį su vieno (nežinau, ar kas nors žino, kokio) rašytojo įspūdžiais iš lenktynių. Istorija tokia: vienas rašytojas po apsilankymo lenktynėse, kurios jį labai paveikė, pabandė užrašyti savo įspūdžius. Berašant raidės turbūt nespėjo viena paskui kitą, o gal kaip tik per daug skubėjo ir pradėjo lenktyniauti viena su kita, kol įspūdžiai virto – „t, s, kd c, t, s, kd,,, s, k, t, dct, ct,, s, k, d, k,,, . t, c, t“. Šios parodos kontekste panašiai lenktyniauja ir parodos kuratorių lankytojams pasakojamos istorijos, įdomu, kada jos virs kažkuo panašiu. Kiek kitokį raidžių lenktyniavimą esu patyrusi kai į interneto adresų langelį netyčia įvedžiau arba „įpeistinau“ netrumpą teksto atkarpą, o paskui įspaudusi „backspace“ jas tryniau po vieną. Kurį laiką stebint tokį veiksmą, raidės pradeda lenktyniauti, bėgdamos nuo sunaikinimo (o gal kaip tik į jį). Staiga atleidus „backspace“, raidės dėl tam tikrų optinių regos niuansų pradeda slinkti į priešingą pusę. Stebėdama taip lenktyniaujančias raides, atsiminiau antikinį galvosūkį apie greitakojį Achilą, kuris niekada nepavys lėtojo vėžlio.
Galvojant apie parodą, nepavyksta pamiršti kalbėjimo apie kartas ir palyginti Akstino ir Gerliko susitikimo situacijos su pirmojoje šio teksto dalyje minėtus skirtingoms kartoms priklausančius, bet panašiomis vibracijomis/kategorijomis/atmosfera ar dar kažkuo mąstančius menininkus. Jaunesnioji karta iš vyresniosios paveldi tam tikrą požiūrį į supančią aplinką. Kita vertus, Akstino darbai šios parodos kontekste irgi įdomiai atgyja – abipusė nauda ir atitikimas.
Pabaigai „paikai“, „nekritiškai“ ir „naiviai“ pasakysiu, kad parodos erdvė man primena dykumoje stovintį namelį. Jo durys ir langai atverti, kad gyventojus atgaivintų skersvėjis. Dykumoje žaliojo kamuoliuko negali nerasti. Atsiminiau menininko Richardo Longo eilėraštį „Desert Circle“ (1989).
Picking up,
Carrying
Placing, one thing to another
the base of a small
conical volcano.
Camel dropping to thorn.
Thorn to yellow flower.
Yellow flower to ant.
Ant to white stone.
White stone to black stone.
Black stone to stick.
Stick to goat’s horn.
Goat’s horn to seed pod.
Seed pod to cricket.
Cricket to seed.
Seed to orange stone.
Orange stone to beetle.
Beetle to the place
of the camel dropping.
Iliustracijoje – Antano Gerliko ir Gedimino Akstino parodos „The Gardens“ erdvėje fragmentas.
Paroda veiks iki gegužės 10 d.
