Author Archives: Aistė Marija Stankevičiūtė

Sapnai nėra iš maloniųjų. Paroda „XVII a.“ „Autarkijoje“

Įžengusi į Autarkijoje vykstančią beveik šešiasdešimties menininkų parodą, pasijuntu atsidūrusi vienoje iš tų septyniolikto amžiaus kunstkamerų, kur iki pat karnizų keliais aukštais iškabinti tapybos darbai, o po jais tarp keistų, abejones keliančios prigimties objektų susėdusi publika iš didžiosios M raidės šnekučiuojasi ką tik atvėrę pirmųjų salonų duris. Galbūt apie tai, kad gyvenime nesiseka, nesiseka, nesiseka, o po to ima ir taip nepasiseka, o tada ir vėl nesiseka, nesiseka, nesiseka. Niekaip negali rasti. [1] Arba atvirkščiai, apie tai, kad, štai, miestai klesti (bent jau dvarų kiemuose), o kažkur Prancūzijoje benediktinas vienuolis išrado šampaną. Tuo tarpu dvidešimt pirmame amžiuje žmogui jau įsuka dirbtines rankas, Marse pirmąkart rasta skysto vandens, bet Žemėje vis dar nesiseka – informacijos kiekiai ir jūros lygis kyla bauginančiai sparčiai – nesiseka, bet jau galbūt tuoj bus įmanoma sąmonę perkelti į visa galintį superkompiuterį, ir tada pasiseks.

Lauros Kaminskaitės ir Roberto Narkaus kuruota paroda XVII a. Autarkijoje veikia kaip atsakas į nuolatinį tikėjimąsi, savotišką save realiu laiku į ateitį projektuojamą sapną, kuriame jau įvykę procesai kartojasi, primindami praeitį – tokią tolimą, miglotai nujaučiamą kaip ateitis. Ambicijos vis dar yra ir problemos tokios pat, kaip ir tada.

Pasaulis tirpsta ir keistas to, deja, nemetaforiško vyksmo trofėjus – Augusto Serapino besmegenio galva, gulinti raudoname ledų šaldytuve, netiesiogiai primenanti ankstesnių kartų istorijas apie speiguotas žiemas, iš kurių dabar teliko plonas sniego sluoksnis, į besmegenius įveliantis purviną, neužsnigtą žolę. Stebėdama pro apšerkšnijusio inkubatoriaus stiklu gulinčią sniego galvą, prisimenu nejaukią James Bridle mintį apie kaistančius mūsų kompiuterius, su kiekvienu pertekliniu YouTube’o video generuojančius perteklinę išmetamą šilumą, ir kambarius didėjančiu pajėgumu vėsinančias sistemas, pradedančias kaisti ir įsijungiančias į uždarą ciklą, kuriame kiekvienas kaistantis kūnas reikalauja vis didesnio kiekio vėsos. Sistemos, kurias sukūrėme, kad užmuštume laiką ir keistume erdvę, dabar patiria jų kontrpuolimą, ir, nors procesas nematomas, kristalinės struktūros reaguoja jautriai. Ant Autarkijos palangės patupdytas Lauros Kaminskaitės cukriukas veikia kaip miniatiūrinis įrašymo prietaisas, fiksuojantis ir išsaugantis galerijos erdvę kaip savotiška laikmena ateičiai, kai, galbūt, perkaitus paskutiniams kompiuteriams, kristalai liks funkcionuoti kaip viena iš pagrindinių atminties formų.

Šalia ledų šaldiklio ir prisimenančio cukraus, prikabintas Neringos Vasiliauskaitės darbas iš tolo primena Rombinę Rają arba, veikiau, nežemišką jos gentainį, paliekantį vietos fantazijai apie tikrąją kilmę – spalva ir tekstūros atrodo lyg nulupta tampri oda: tarsi tai, kas ką tik joje lindėjo, išsimovė ir pakeitė vietą. Palubyje įsikūrusios Juozo Laivio gupijos ir Anastasijos Sosunovos lydekos tęsia keistą atminties natiurmortą, intensyvindamos kunstkameros įspūdį, kur eksponuojami neapibrėžtos kilmės, tik buvimu vienoje erdvėje susiję objektai, talpina informaciją apie prie jų prisilietusį žmogų: kaip specifiškai ruoštos lydekos, leidžiančios spręsti apie jas preparavusio žmogaus geografiją ir bendruomenę, kuriai priklauso. Egidijaus-Egyboy ir Remigijaus Praspaliauskų asambliažai iš rastų gatvėje daiktų kalba jau nebe apie bendruomenes, o nežinomus individus, kuriuos galima spėlioti, arba apie daiktus, nešančius informaciją: prie dėmėto audinio prispausta pirštinė, laikanti nuorūką, kaip Jurgos Barilaitės bokso pirštinės arba gipso atlieja, primenanti žmogaus galūnę (Gabrielė Gervickaitė), vaizduote kuria istorijas praeičiai – įvykių versijas, tikriausiai, labiau reflektuojančias paties stebėtojo būseną ir kontekstus.

Žuvys, iškeltos virš jūros lygio, vėjo užgintos į kopas, nardina į pusiau siurrealų sapną, panašų į paskutinius Andalūzijos šuns (Luis Buñuel) kadrus, kuriose pajūriu į laimę ėjusiai porai vis dėlto nepasiseka – lieka džiūti saulės atokaitoj, pustomi smėlio. Labiausiai nesinori matyti to, kas neišvengiama [2], užklupti laikinumą saulės atspindžiuose, žvilgsniu ir tik akimirką. Beatričės Mockevičiūtės Asukas užlaiko žvilgsnį tarsi vienas stop-kadras iš nenuspėjamo atspindžio kelio, sugauto viename mirksnyje tam, kad galėčiau grožėtis bent replika, kai originalas išnyks. Nubėgęs per kopas, atspindys dingsta, palikdamas mane stebėti įdubas smėlyje, banguojančias, nežinau, ar dėl to, kad veiksmą atlieku užvertusi galvą, ar dėl Gerliko algoritmiškai, tarsi vėjo genama ranka išsiūbuotų kontūrų. Pojūtis panašus į tą, kai kaitrią dieną ilgai stebiu vangų pajūrio horizontą ir vėjas pradeda traukti į kuodą susuktus plaukus tarsi selektyviai, po vieną, užpūsdamas juos prieš akis ties riba, kur žvilgsnis nesuveda fokuso. Kopos plaukais suvingiuoja į ritmišką štrichą, kuriantį tos akimirkos įspūdį, ir labiausiai nesinori matyti to, kas neišvengiama, kai dramatiškas Pokyčių vėjas (Vytautas Viržbickas) paberia smėlį po akių vokais, išstumdamas iš susiklosčiusio sapno į Žemę, kurioje nesiseka. Metai iš metų viena ant kitos klijuotos afišos iš viltingo Liverpulio gatvių (Robertas Narkus, Master, 2019) pajūrio peizažą keistai papildo primindamos laiką, sluoksniuojantį miesto sienas reklamomis tol, kol prireikia nulupti ir viską pradėti iš naujo.

Tokiuose miestuose žmonės, atrodo nesikeičia, o panašėja. Į Viktorijos Damerell kameros akiratį pakliuvę dvyniai paverčiami keistais augančios kolekcijos egzemplioriais, keliančiais intensyvėjančią abejonę: agento Smith’o portretas (Rūtenė Merkliopaitė), tarsi įgarsintas pasikartojančiu I know; I don’t know (Ignas Krunglevičius), išjudina klausimą: kas, jeigu tie susidvejinę žmonės išties yra vienas tų matricos glich’ų? Atsiradusių, nes simuliacija perkaito taip, kaip ir mūsų įkaitusios duomenų bazės? Nors situacija labiau primena internete plūduriuojančias 14 Quick Stories Of People’s Glitch In The Matrix Experiences That’ll Freak You Out antraštes, konspiracijos teorijų pririjusios smegenys pažeidžiamumo nuovoką suintensyvina – ypač, kai tarp I know; I don’t know atsiduria Igno Krunglevičiaus interneto jammeris – prietaisas, išjungiantis visą internetą aplinkui ir keliantis nerimą: kas, jei suveiks?

Iš antro Autarkijos aukšto atsiveria susivėlusio laiko ir erdvių peizažas: Patricijos Jurkšaitytės Viduramžių technika iš turistinio katalogo perpieštas kurortas; įrėminti Gintauto Trimako filtrai, nei sugeriantys, nei praleidžiantys saulės šviesą; ant grindų pabirę Monikos Janulevičiūtės ir Antano Lučiūno inkrustuoti muilai; ant sienos nubrėžta Artūro Railos schema ir Kristijono Zakaro kontraktas su banku, padidinantis dienos išlaidų limitą iki dešimties milijonų eurų; Dalios Dūdėnaitės peizažai; tvoros iškarpa iš Amsterdamo (Gediminas G. Akstinas); Nomedos ir Gedimino Urbonų paukščių lenktynių plakatas ir šviečianti plastikinio maišelio stiklinė atlieja – prizas; išlankstyta Autarkijoje stovėjusi spintelė, tarsi amžiams užstrigusi matricos glich’e ir ilgas akių kontaktas. Jokūbo Čižiko visa reginti akis nužvelgia lipančius laiptais, tačiau ignoruoja tylų Gianni Versace (Eglė Karpavičiūtė) flirtą su akimis iš erotinio filmo (Dainius Liškevičius), nuo garažo stogo žiūrinčiomis į Autarkijos langus. Į provokuojantį žvilgsnį tarsi atsako drėgnos Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus akys, arba akinys, sudarantis žiūrėjimo į žiūrintįjį situaciją, kurioje turiu kažkaip elgtis, todėl pasišalinu.

Ir dar įdomus dalykas, kad tai kartojasi, kad sapnuotojai pasidalina panašias patirtis į savo arba į kitų sapnuotojų. Kažkas daugiau slypi už kiekvieno patirto (prisiminto) sapno (Ieva Rojūtė) sukasi galvoje, kai praeinu prie Autarkijos lango pakibusį Michelin’ą (Donatas Jankauskas), pavargusį ir aptirpusį kaip pasaulis, kuriame nesiseka. XVII a. paroda iš tiesų pasilieka kaip tariamas sapnas, tik ne kaip tas iš maloniųjų.

[1]XVII a. parodos aprašymo.

[2] Monika Kalinauskaitė, Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“ galerijoje „Vartai“, artnews.lt, https://artnews.lt/vytauto-virzbicko-paroda-mirtinose-mintyse-galerijoje-vartai-2-47321 .

Nuotraukos: Autarkia

Civilizacijos nesugadinti? Augusto Bidlausko paroda „Tiek tos gamtos“ galerijoje „Kairė-dešinė“

But that day, in the rainless tempest, Simone and I, our clothing lost, were forced to leave the chateau, fleeing like animals through the hostile darkness, our imaginations haunted by the despondency that was bound to take hold of Marcelle again, making the wretched inmate almost an embodiment of the fury and terror that kept driving our bodies to endless debauchery. [1]

Švariuose baltuose fonuose pakibę pavidalai Augusto Bidlausko parodoje Tiek tos gamtos verčia suabejoti tų, į kuriuos žiūrime, prigimtimi. Pradžioje keista pozicija ant kilimo nuvirtęs kūnas primena XXI a. simptomą – nervinį susijaudinimą, kai nugintam už savo paties kraštutinės ribos individui gresia patirti kolapsą. [2] Bandydamas persiplėšti (galbūt dėl to ir pametęs galvą) jis susmunka iškankintas jautrumo kvapams, garsams ir šviesai, svaigulio, nemigos ir tuščio silpnumo. [3] Tačiau stebint parodą toliau, mintys apie susilaikiusį civilizuotą žmogų susvyruoja: šalia kritusio kūno kitas patiria sparnuotą orgazmą, kumštyje suspaudęs prasižiojusį paukštį. Čia neįprasti gamtos reiškiniai, susijungę su įprastomis kultūringo žmogaus išraiškomis, formuoja natūros ir kultūros chimeras, išbraukiančias individualybę iš etikečių. Individas, lotynų kalboje reiškiantis nedalų, nedalinamą, nebėra Bidlausko būtybių bruožas – surinktos iš civilizuoto, kultūringo žmogaus ir gyvūno elementų, jos tampa savybių deriniu – kažkuo panašiu į naują hibridinę rūšį, kurioje žmogiškas kūnas yra karkasas arba vieta netipiškų sąsajų įvairovei.

Nervinis susijaudinimas parodoje vis dėlto išlieka, spazmiškai virpinantis ne tik paukštį vyro tarpukojyje, bet ir nutraukiantis gyvūnėlių galvas ir galūnes, įvilktas į žmogaus drabužius, arba suvažinėdamas steriliame paplūdimyje atsidūrusį kūną – dabar jau nebegyvą mėsą, gulinčią kaip greitkeliuose partrenkiamos katės. Augusto Bidlausko atveju klausti, ar dėl ankstesnio atsitiktinio įvykio katė yra gyva, ar mirusi, irgi, rodos, nėra taip svarbu. Jeigu žiaurumas – tai civilizacijos nesugadinto žmogaus energija [4], o gamta parodos aprašyme įvardinta kaip tik fonas arba kilimas, tai visa, kas nėra homo sapiens – skirta perversiškai pramogai, mindymui ir pasitenkinimui, nekreipiant dėmesio į sadistišką arba bent jau neatsakingą elgesį su gyvūnu. Vėžlio galva, įsprausta į renesansinę rauktinę apykaklę, netiesiogiai primena vandenynuose plastmasiniais šiaudeliais springstančias gyvybes arba augintinius, atliekančius brangaus namų dekoro funkciją. Nors požiūris, kad gyvūnas turi tarnauti ir paklusti žmogui, sulaukia vis daugiau kritikos, augintiniai ne tik metaforiškai, bet ir fiziškai velkami į varžančius drabužius, įpareigojančius atlikti paklusnaus padarėlio vaidmenį, atitinkantį šeimininko norus.

Parodos aprašyme minimas nervas tarp kultūros ir natūros jautrus dėl to, kad žmogus, paprastai save pozicionuojantis kultūringoje, o gyvūną – laukinėje gamtos pusėje, pradeda įtarti save pakibusį tarpinėje būsenoje arba virsme, kurio finalinė forma neaiški, todėl bauginanti. Juos skiria saugus atstumas: nešvarūs gyvūnai tupi sandariuose narveliuose, o pavojinga gamta lieka už stiklo, garantuojančio nepavojingą estetinį peizažo patyrimą. Tačiau kurį nors vis ištinka pavasariškas sparnuotas orgazmas, iššaukiantis gėdingą kolapsą, kai bandymas išsportuoti arba išgulėti seksualinę energiją paplūdimyje šiandienos žmogui kažkodėl nebepadeda. Autorius, užsibrėžęs tikslą parodoje nusisukti nuo iki šiol kūryboje eksploatuoto žmogaus į peizažą, tai įgyvendina tik iš dalies – kitą palinkdamas žmogui arba jo fragmentams. Gamta ir kultūra, prancūzų filosofo Bruno Latouro įvardintos Siamo dvynėmis, Bidlausko darbuose sujungiamos į antgamtinius hibridus, panašėjančius į posthumanistinio tarprūšinio būvio parodiją arba nesėkmę. Vyrai sparnuotų karvių kailiuose, čiupinėjantys kažką panašaus į juodą cenzūros kvadratą nuogumui internete paslėpti, jau minėtas kūną ir tapatybę folijos maiše slepiantis egzibicionistas, masturbuojantis spiegiančios varnos kaklą, o ir vizualiai steriliose aplinkose sportuojantys, besideginantys kūnai ir gyvūnėliai nutrauktomis galvomis – viskas primena būseną po neaiškaus eksperimento, kai organizmai […] formuojami protingo sumanymo, o ne gamtinės atrankos [5].

Žinoma, autorius, ankstesnėje kūryboje nagrinėjantis žmogiško kūno ribas ir trūkumus, šioje parodoje tarsi ironiškai žmogų patobulina nepakankamas dalis pridengdamas arba priaugindamas papildomas: sparnus arba lyties organus, pavyzdžiui. Taip darbuose suformuojami neįprasti, vis užkliudantys jautrų kultūros/natūros nervą, artefaktai, sudarantys dirbtinį peizažą, kuriame tiek tos gamtos…

[1] Georges Bataille, Story of the Eye, City Lights Publishers, 2001, p. 15.

Tą kartą per audrą mums, Simonai ir man, teko bėgti iš pilies kiaurai per nedraugišką tamsą ir lėkti kaip pamišėliams be drabužių, persekiojamiems įsivaizduojamo sielvarto, kuris, be abejo, vėl prislėgė Marcelę. Nelaiminga uždarytoji buvo lyg liūdesio ir pykčio įsikūnijimas, vėl ir vėl metantis mūsų kūnus į ištvirkavimą. (vert. Algirdo Kestenio)

[2] Karin Johannisson, Melancholijos erdvės. Apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą, Vilnius, „Baltų lankų“ leidyba, 2011, p. 203.

[3] Karin Johannisson, ten pat.

[4] Marquis De Sade, Filosofija Buduare, Vilnius, “Lege artis”, 1994, p. 71.

[5] Yuval Noah Harari, SAPIENS: glausta žmonijos istorija, Vilnius, “Kitos knygos”, 2016, p. 2.

Paroda veiks iki birželio 22 d.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela