Author Archives: Aistė Marija Stankevičiūtė

Straipsnio autorius:
Aistė Marija Stankevičiūtė yra menininkė, kurianti formas, nardančias tarp tekstų ir fizinių erdvių. Ji baigė Fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, rašo Lietuvos bei Baltijos šalių šiuolaikinio meno internetiniams žurnalams, dalyvauja ir rengia grupines bei solo parodas. Šiuo metu gyvena bei kuria Vilniuje, yra meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ alternatyvios edukacijos programos dalyvė.

Užmiršti miesto istorijos naratyvai. Pokalbis su „Lokomotif“ kuratoriais

 

Žinia apie Lokomotif mane pasiekė gando pavidalu. Nugirdau, kad kažkur, ne taip toli nuo Vilniaus, duris atveria nauja erdvė: kažkoks mistiškas kambarys ežerais apsupto Lentvario stotyje, į kurį atvažiuoji traukiniu, ir vos tik išlipi – įžengi tiesiai į pokalbį apie balto kubo alternatyvas, įvairaus plauko periferijas, vietas, į kurias vangiai užsuka menas, ir naujus būdus jį ten atvesti. Kitaip tariant, pačioje pradžioje Lokomotif mano vaizduotėje iškilo, ir iki šiol išliko savotišku tolimos pilies miražu, nuolat keičiančiu savo mirgėjimą, mainančiu formą ir tviskesį, tarsi bandydamas užmegzti ryšį su Lentvario vietovėje sklandančiais vaiduokliais.

Pagrindiniai šio pokalbio veikėjai: erdvę 2019–aisiais atidarę menininkai Milda Dainovskytė ir Laurynas Skeisgiela.

Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Milda ir Laurynai, kai susiskambinome prieš kelias dienas, užsiminėte, kad šiuo metu išgyvenate gana specifišką laiką – galbūt net būtų galima sakyti, kad šis pokalbis yra jo žodinis skirtukas, žymintis baigtą, beveik trejus metus trukusį Lokomotif veiklos etapą, ir naujo mirgėjimą, dar tik išnyrantį horizonte.

Nuo pat pradžios, keisdami vietas, veiklas ir veidus, jūs ieškojote tinkamiausios vietos, kurioje megztųsi pokalbiai, vyktų kūrybinės dirbtuvės ir parodos, atgytų vietinės istorijos ir būtų kuriamos naujos, bendruomenes buriančios aplinkybės, kviečiančios kurti ir mąstyti bendromis patirtimis. Turint omenyje komplikuotą Lentvario praeitį, kurią taikliai iliustruoja jau beveik visai sutrupėjusi buvusios universalinės parduotuvės iškaba – joje dabar įsikūrę balandžiai (atkreipiau dėmesį paskutiniosios ekskursijos Raktas, bokštas ir karūnos metu), kokie jausmai ir mintys jus lydėjo kelionės pradžioje? Kaip buvote priimti vietinių kultūros institucijų ir kaip sekėsi su jomis bendradarbiauti? Ar Lokomotif lokacijos keitimas buvo su tuo susijęs?

Milda Dainovskytė (M. D.): Pirmieji mūsų veiklos metai Lentvaryje buvo labai aktyvūs. Stiprus įkvėpimas, nauji kontekstai ir erdvė leido mums atrasti istorijas, kurias papasakojome, bei tas, kurias dar papasakosime. Paraleliai veikėme tiek būsimo turinio formavime, vietos tyrimuose, tiek buityje – į gerokai apleistą erdvę geležinkelio stoties antrajame aukšte įdėjome daug energijos, kad ten galėtume pakviesti auditoriją.

Iš pirmo žvilgsnio regiono infrastruktūra, plėtojanti kultūrinį vietos gyvenimą, buvo mums palanki. Tačiau greitai pajutome, kad kompetencijos ir lūkesčiai ne visada sutampa, tad rinkomės naujus kelius. Bėgant laikui keitėsi tiek pačios institucijos, tiek mūsų statusas jų atžvilgiu, tad šiandien sulaukiame palaikymo ir pagalbos.

Neišvengiamai, tenka paminėti ir tvyrančią pandemiją, padariusią įtaką mūsų veiklai, nuomos mokesčiams, ir susitikimų kambario idėją teko permąstyti, pažiūrėti į ją naujai. Tačiau situacija padiktavo naujas formas mūsų kuratoriniams sprendimams, išspyrė mus iš susitikimų kambario į įdomiausius Lentvario miesto užkampius.

Laurynas Skeisgiela (L. S.): Kai žengėme pirmuosius žingsnius, mus lydėjo stiprus susižavėjimas ir prisirišimas prie erdvės, kurią radome antrame Lentvario geležinkelio stoties aukšte. Tai padiktavo ir pavadinimą, ir beveik visos būsimos veiklos kryptį. Iškart supratome, kad savo sutiktais džiaugsmais ir atradimais norėsime dalintis su kuo platesniu žmonių ratu. Galimais savo bendraminčiais ir auditorija laikėme tiek aktyvius vietinių kultūros institucijų narius, tiek stoties praeivius, kaimynus, svečius iš Vilniaus ar kitų šalių. Tokiomis aplinkybėmis teko atrasti ir mokytis labai universalių kalbėjimo būdų. Bendravardiklindami savo parodų, renginių turinį pradėjome kurti raktą–įrankį, kurį naudojame iki šiol.

Verta paminėti, kad pirmaisiais metais mūsų projektą administravo Lentvario kultūros rūmai. Vietinių kultūros organizacijų buvome draugiškai priimti, tačiau organizaciniame lygmenyje mes veikėme skirtingomis bangomis. Čia susidūrė ilgus metus formuota kompleksiška biurokratinė administravimo sistema ir mūsų pačių ypač dinamiška freelancerių darbo kultūra. Lokomotif lokacijos keitimas, tiksliau, praradimas, buvo jau vėlesnių negandų išdava.

A. M. S.: Įprastai menas į Lentvarį įvairiomis formomis atkeliauja iš sostinės ar didesnių miestų, kuriuose specifinis kalbėjimo būdas ir vizuali kalba yra jau gerai pažįstama, kartais net pabodusi. Tuo tarpu, atokesnes vietoves šiuolaikinis menas aplanko rečiau, ir kai jau pasirodo su neįprastais savo atributais, tikriausiai sulaukia ne vieno įtaraus sušnairavimo. Įdomu, kaip save matote šiose aplinkybėse? Žiūrint iš šono, jūsų veikla atrodo gana prometėjiška, bet tuo pačiu reikalaujanti atidžios savistabos ir įsivardinimo: kaip save matote vietinės kultūros kontekste? Laurynai, minėjai raktus – kaip jie atrodo?

L. S.: Būtent šia ugnies ir šviesos nešimo tema nuolat diskutavome tarpusavyje. Supratome, kad nenorime dirbtinai nuleisti turinio kartelės, tačiau tokios prometėjiškos pozicijos stengėmės kiek galima labiau išvengti. Šią lygsvarą išlaikyti mums padėjo sąmoningas Lentvario miestelio kaip pagrindinės temos išlaikymas. Taip atsidūrėme situacijoje, kurioje vietiniai lankytojai dažnai žinojo daugiau negu mes patys – tad parodų siekiamybe laikėme ne žinių perdavimą, o kiek įmanoma lygiavertiškesnį apsikeitimą jomis. Anksčiau minėtas raktas, kurį gludinome, ir buvo ta mainų forma, susiformavusi praktikoje. Pastebėjome, kad pagaviausi susitikimai įvyksta, kai jusliškai turtingos aplinkos kontekste gyvai dalinamės aiškiais ir trumpais naratyvais. Taigi konceptus keitėme istorijomis, o baltą kubą vertėme į gyvus turus ar ekspozicijas mieste, specifinėse vietose. Galiausiai šie rakto ieškojimai mus nunešė toliau nuo to, ką esame įpratę įvardinti paroda.

Galiu pasidalinti pavyzdžiu. Ilgai planavome organizuoti parodą apie Vladislavo Tiškevičiaus Lentvario dvare sukauptą meno kolekciją. Galų gale tai pavirto į susitikimus Lentvario dvaro kopijoje, Timofėjaus Ževžikovo 30 metų savomis rankomis statytoje gelžbetonio pilyje. Šie įsimintini Timofėjaus rūmai diktavo sąlygas pakviestų menininkų kūriniams, o jis pats tapo ryškiausiu parodos menininku–akcentu. Prie teorinės parodos dalies prisidėti kvietėme ne tik profesionales menotyrininkes Mariją Drėmaitę ir Aistę Bimbirytę-Mackevičienę, bet ir Timofėjaus dukrą Sniežaną Raižienę bei anūką Martiną Raižį, kurie pasidalino neįtikėtinais pasakojimais apie Timofėjų ir jo dvarą. Taip Warowland tapo įvykiu, kurį pavadinti „paroda“ būtų sunku.

Paroda Warowland. Gedvilė Tamošiūnaitė the cruelest gaze is the one of diplacement, darling

M. D.: Iki tol, kol su Laurynu pradėjome veiklą Lentvaryje, buvau šiek tiek susipažinusi su Lietuvos Respublikos regionų kultūros politikos specifika, kultūros centrų veiklos ypatybėmis, o ypač su Lentvario situacija. Įstatymas, kuriuo šiandien vadovaudamiesi veikia šie centrai, gali sukurti pavojingą uždarą cirkuliaciją, kurioje nelieka kultūros židinių, plečiančių savo kuriamo turinio įvairovės. Tad Lokomotif matau kaip alternatyvą mieste, kurios temoms nedaro įtakos vietinės politinės sistemos formatai.

Mūsų iššūkiai – užmiršti miesto istorijos naratyvai: kai žinai, kad plyname lauke užkasta daug lobių, apčiuopęs juos turi perprasti ir įvertinti. Mus jaudina nejautrus miesto identiteto formavimo braižas, tarsi dar giliau įspraudžiamos tos dėmesio vertos detalės, nebetelpančios tarp trinkelių – kaip anksčiau tavo paminėta iškaba, priglaudžianti balandžius.

Iš šios per trejus metus sukauptos medžiagos susiklojo metmenys, tarsi nematomas sluoksnis, kurį dengia anksčiau mano paminėti aspektai, susiję su miesto piešiniu. Man jis, tas sluoksnis – tarsi periferinis pasaulis, kurį buvo galima pajusti ir paskutinėje mūsų kuruotoje grupinėje parodoje Raktas, bokštas ir karūnos – tarsi lindėčiau tame geležinkelių stoties rūsyje, kuriame sienos ištapytos langų motyvais, o juose matosi žydras dangus, patrankos, paukščiai ir simboliai.

A. M. S.: Man jūsų veikla dar įdomi tuo, kad į savo akiratį įsileidžiate ne tik dvarus, kultūros rūmus ir detales tarp trinkelių, bet ir, pavyzdžiui, farmacijos institucijas ar Maximos parkingus – tokios vietos atrodo jau iš anksto paruoštos nutikimams. Po paskutiniosios ekskursijos Raktas, bokštas ir karūnos – kurios metu aplankėme ir neįprastai kvepiančią Lentvario vaistinę – pasakojote, kad vienoje iš ekskursijų vaistinės vedėja taip pat įsitraukė į tos dienos nuotaikos kūrimą pasakodama savo prisiminimus ir apie nežinomo autoriaus vitražą, sukurtą 70-aisiais. Arba tas liūdnas juodas automobilis, nutūptas saulės atokaitoje ištirpusių kūrinių, kurį visą parodos laiką kamavo vietiniai, bandydami atsukti spynas, nuimti kūrinius–numerius, pakelti valytuvus, kol šalia autobusiuke miegojo benamiai. Tikrai esate neįprastų aplinkybių ir netikėtumų meistrai, dėl to smalsu, kas per veiklos metus buvo dar nutikę, tik nebuvote paklausti? Man kažkodėl susidarė įspūdis, kad Lentvaryje vaidenasi. Ar esate pastebėję paranormalių reiškinių?

Paroda Raktas, bokštas ir karūnos. Algirdas Jakas ir Eglė Ruibytė Prietemų atokaitos. Nuotr. Lauryno Skeisgielos

M. D.: Istorinė miesto vaistinė, įkurta prieš beveik 130 metų, ar skulptūrinė universalinės parduotuvės iškaba yra gyventojų sentimentus žadinantys taškai: mumyse tūnoję ir aktyvuoti prisiminimai yra dalis miesto širdies. Todėl šios dalelės man atrodo svarbios, ir vertingi tampa pasakojimai apie tai, kaip prieš kelis dešimtmečius mergaitei mama iš po prekystalio pirko flanelinę suknelę, kažkam žaislus – tai ir dar daugiau talpina aprūdijusi metalinė iškaba, turinti perspektyvų šviesti ir toliau kyboti savo vietoje, jei tam bus sudarytos sąlygos.

Lentvaris padalintas į dvi dalis, kurias skiria traukinio bėgiai, ir tai stipriai prisideda prie miesto charakterio, bendruomenės formavimosi. Per pėsčiųjų tunelį išnėrusi į industrinį kvartalą, pasijutau lyg ne savo teritorijoje –pabūgau, nors ne vienerius metus pėdinau tuo kursu į mokyklą.

Kai su Egle Ruibyte ir Algirdu Jaku ruošėme jų kūrinį Prietemų atokaitos, svarstėme galimus scenarijus, transformacijas ar net tragišką baigtį. Svarstau, kokį santykį su šiuo kūriniu turėjo smalsuoliai, klibinę spyneles. Gal šis jiems buvo nematomas, o saulės kaitroje išsilydę objektai virto kamufliažo dėmėmis, nuklojusiomis jų pasąmonę? Tuo tarpu, Lentvaris turi ir daugiau tokių „miegančių“ lokacijų: viena tokiųužmirštos Tiškevičių laikų kapinės ežero pašonėje, dėl nesuprantamų priežasčių apleistos ir uzurpuotos krūmynų. Kai 2019-aisiais metais ruošėmės parodai Kurortas, lankėme šią vietą dėl ten esančių unikalių objektų: butaforinių kelmų, kurių vienas veda į požeminį tunelį. Pro šalį ėjusi ir šunį vedžiojusi moteris papasakojo istoriją iš savo vaikystės: kaip sovietmečiu šiame tunelyje, išsišakojusiame į tris kryptis, žaidė keletas vaikų, o vienas jų dingo be žinios. Po šio tragiško įvykio taip ir neradus vaiko, šie tuneliai neva buvo užbetonuoti. Ši istorija mus pasiekė atsitiktinai, kaip ir daugelis kitų detalių apie šias apylinkes.

Traukinių stotis kurioje įkūrėme Lokomotif yra 1862 metų statinys, atlaikęs karą, anglimi varomų garvežių ir dyzelinių traukinių virpesius. Gatvėse, skendėjusiose industriniame triukšme dar galime atrasti pavienių, iš praėjusio šimtmečio išlikusių medžių, ežere – nuskendusį garlaivį, (na, bent jau metalinį gaublį tai tikrai : ) ), o užakusiuose parko kriokliuose – dvaro ponių šnabždesius. Šie vaiduokliai vienaip ar kitaip įsliūkindavo į mūsų parodas. Būtent tavo pajaustos pamėklės mane labiausiai žavi šiame mieste.

Paroda Kurortas. Ekskursija po parką. Lokomotif archyvas

L. S.: Atrodo, kad tokiems nutikimams ir istorijoms Lokomotif veikla buvo užprogramuota nuo pat pradžių. Jas priimu kaip savo “uždarbį”. Galėčiau pasidalinti ne vienu nutikimu, tačiau tokios istorijos mieliau pasakoju gyvai – tekste jos sustabarėja ir praranda žavumą. Parodų ir ekskursijų metu susitikę su žmonėmis mes prisistatome ir papasakojame, ką matysime ir veiksime. Tai visus sinchronizuoja į bendrą “gaują”, o tada judame toliau. Tačiau ekskursijos ir pristatymai yra tik dalis laiko, kada susitinkame su aplinkybėmis. Klausi apie vaiduoklius… Man atrodo, kad mes ten ir vaidenamės. Ne kartą esu jautęs kaip savo keistais veiksmais sujaukiu gana įprastą aplinkinių kasdienybę. Kai mane stebi grupė žmonių, o tai, ką aš veikiu, žinau tik pats vienas, jaučiuosi kaip paranormalus reiškinys.

Tavo minėta Maximos aikštelė, 7 valanda vakaro, stipriai lyja. Vietinis vyras slepiasi nuo lietaus po parduotuvės stogu. Bandau įsivaizduoti save jo akimis: “Kažkoks bičas atsiranda prie čia jau mėnesį stovinčios paliktos mašinos, prie pat manęs. Jos nė neatrakinęs, išsitraukia atsuktuvą ir pradeda lupti automobilio galą, tada prisuka naujus valstybinius numerius. Vis dar stipriai lyja. Kažko ieškodamas aikštelėje jis dar randa keletą švino gabalų ir juos sukrauna į tą patį automobilį. Tada skambina telefonu ir vaikščiodamas ratais pasakoja, kad kažkas per stipriai prilydė plastmasės salone ir neaišku, ar nusiims. Tuomet atvažiuoja “tralas”, keltuvu užsikelia mašiną ant priekabos ir išvažiuoja.”

Tokie smulkmeniški nutikimai ir juos įdėmiai stebinčios akys padeda suvokti, kad tas pirmo žingsnio žengimas į mūsų kuriamą situaciją yra labai svarbus. Kitaip, manau, mes patys būtume vis atsirandantys ir pranykstantys vaiduokliai.

A. M. S.: Neįtikėtinai smagi istorija! Tikriausiai, būnant kuratoriais, tenka pabūti įvairiausiuose amplua. Net jei tai – lietuje permirkusios figūros, dealinančios pasibaigusios parodos kūrinių eksportą supermarketo aikštelėje.

Apžvelgus trejus veiklos metus – visai nemažai nuveikėte: sukūrėte situacijų ir užrašėte istorijų, užminėte mįslių, suorganizavote pasivaikščiojimų ir pokalbių, vaidenotės ir kėlėte įtarimų… Įdomu sužinoti, ar buvo sumanymų, kurie taip ir neįvyko? Kas jiems pakišo koją?

M. D.: Kas dieną prisimenu tai vieną, tai trečią – tai dar, tikiu, bus įgyvendinta. Sumanymų, kurie nebuvo pristatyti– nemažai, bet jie dar laukia savo dienos. Tai, ką darėme iki šiol, tarpusavyje aptarinėdavome pusmetį, kartais – metus, kitą – dvejus, kol mintys įgaudavo pavidalą.

Kartosiuosi sakydama, kiek istorijų snaudžia Lentvaryje, nors kartais gali pasirodyti, kad nebėra apie ką čia kalbėti. Bet, vis dėlto, yra temų, kurių mes nepalietėme savo projektuose. Viena tokių – karas ir su juo susijusi lokacija – įspūdinga gynybai suprojektuota infrastruktūra.

Susitikimų įgyvendinimas Lentvaryje susideda iš įvairių dėmenų – ne tik iš geros minties, bet ir iš biurokratijos. Ji mums pakišdavo koją, ir kartais atimdavo jėgas, nors per veiklos metus turime sukaupę patirties, žinome kaip tai veikia. Pandemija pakeitė visų mūsų ritmą, o Lokomotif veiklą tarsi truktelėjo už pakarpos kažkur į priekį.

L. S.: Buvo sumanymų, kurie neįvyko apskritai, tačiau juos dar tikriausiai pavyks realizuoti ateityje, tad nurašyti prie neįgyvendintų būtų gaila. Įdomiau yra tai, kad tam tikri jau įgyvendinti projektai užsimezgė ir įgavo visai kitokias formas. Pavyzdžiui, organizuodami paskutinę mūsų parodą Raktas bokštas ir Karūnos vitražą laikėme viską tarsi sujungiančiu objektu. Iš pradžių svarstėme, kad paroda galėtų liesti daugiatautiškumo, multikultūriškumo klausimus Lentvario mieste ir apylinkėse. Visgi, ši tema yra ypatingai jautri, subtili ir politiškai karšta. Supratome, kad patys negalime pilnai jos išplėtoti. Net ir vėliau, ieškodami profesionalų, kurie galėtų tai padaryti kartu su mumis, neradome tinkamo sprendimo. Tačiau vitražas išliko parodos ašimi, tik įgavo kiek kitokią reikšmę, nagrinėjančią paveldosaugos ir aplinkosaugos, palikimo ir paliktumo temas.

A. M. S.: Kalbant apie ateitį, įdomu sužinoti, aplink ką sukasi jūsų mintys. Lokomotif veikla pati šiek tiek primena vitražą – kuo ketinate jį pildyti? Arba galbūt kažką išimti, kažką pakeisti?

L. S.: 2019 metų pabaigoje rengėme parodą 2 0 9 0, į kurią kvietėme menininkus, piliečius ir institucijas nujausti ar nuspėti galimus Lentvario miestelio ateities scenarijus. Iš sulauktų pasiūlymų gausos ir įvairovės gimė pagrindinė parodos tema – loterija. Du tūkstančiai devyniasdešimtieji virto į atsitiktinę skaičių kombinaciją, 2 0 9 0.

Artimoje ateityje apžvelgsime savo veiklą kita forma, leidinio pavidalu. Bandysime pažvelgti į vitražą iš toliau, kitų žmonių akimis. Tolimesnei ateičiai norisi pasilikti laisvės naujoms iškritusių kauliukų kombinacijoms.

M. D.: Šis išgyventas etapas, apmąstytos temos ir mūsų mintys sukrito į Lentvario miesto istorijos, mitų ir nuogirdų archyvą, atsiskleidžiantį šiuolaikinio meno priemonėmis. Pastaruoju metu sklaidau vaizduotėje tai, ką sukaupėme, ką užsirašėme, ir svarstau kaip mudu su Laurynu tai paversime įdomiu ir vertingu leidiniu. Tai labai svarbus elementas, laiku ir vietoje suplanuotas projektas, leisiantis ne tik užfiksuoti patirtis, bet ir atrasti nepaliestas temas, pateikti naujas idėjas.

Lokomotif veiklą Lentvaryje katalogizuoti nusprendėme ne todėl, kad pažymėtume pabaigą, bet tam, kad galėtume dar viena forma bendrauti su auditorija, ypač vietiniais. Būsimas leidinys – savotiška miesto apybraiža, galinti tarnauti kaip alternatyvus ir pirmasis pažintinis miesto gidas, bei prisidėti prie miesto vertės kūrimo procesų.

Antanas Gerlikas Kopų prototipai. Nuotr. Lauryno Skeisgielos

Parodos Warowland atidarymas. Nuotr.: Simo Sirutavičiaus

Gyvenimas nėra vien žavingi dygliai ir giedantys grifai. Pokalbis su „Tzvetnik“ platformos kuratoriais

„Gyvenimas nėra vien žavingi dygliai ir giedantys grifai“, – sako Mirtišė, nupjaudama rožių žiedus ir dėliodama jų nuogus stiebus į krištolinę vazą be vandens. Tuomet su pasigėrėjimu ji braukia pirštais per dyglius.

Septintajame dešimtmetyje ji buvo su mirtimi flirtuojanti egzotiška keistuolė, besirūpinanti siaubą keliančiais augalais savo pilies oranžerijoje. Mirtišė mėgo maitinti plėšrią gėlę Kleopatrą, kuri buvo jos ištikima kompanionė. Herojės juoda pieštuko formos suknelė buvo tokia siaura, kad apsunkindavo judesius, kai jos kūnas šokio ritmu plazdėdavo mirusiųjų sieloms atviroje šiurpioje svetainėje.

Nuodingų augalų sukelti kraupūs sapnai buvo Mirtišės mėgstamiausi, nes palikdavo šmėklišką švytėjimą aplink akis. Viduramžiais šios pavojingos gėlės buvo nepamainomos meilės eliksyrų, mikstūrų ir stebuklingų balzamų sudėtinės dalys, tad tęsdama protėvių ritualus, dosniai vaišino svečius šiais garuojančiais užpilais. Ji buvo tokia miela, kad jos žemas švelnus balsas nuramindavo net baltosios meškos kailio kilimą, kurio vardas Bruno. Tačiau Mirtišė suglumdavo, kai sutikti žmonės neapdairiai padarydavo ką nors „malonaus“. Ji matė grožį groteskiškuose dalykuose, ją buvo sunku perprasti, jos šypsena buvo mirtina, o tamsa jai taip tiko, kad jos tapo sinonimais. Tačiau kai tūkstantmečių sandūroje jos kitoniškas atvaizdas užtvindė masinę kultūrą, Mirtišės egzotiškumas išgaravo, ir mes ėmėme ieškoti naujų baugių kaimynų, kurie mus intriguotų.

„Tzvetnik“ yra 2016 m. įkurtas meno gėlynas internete, kurį prižiūri filosofė Natalija Serkova ir menininkas Vitalijus Bezpalovas. Tai nuolat auganti meno parodų fotodokumentacijos, interviu ir tekstų kolekcija.

Aistė Marija Stankevičiūtė (AMS): Norėčiau pradėti pokalbį nuo bruožų. Kai atsidarau „Tzvetnik“ interneto puslapį, į akis krinta ryškūs vizualiniai kodai – daiktai, kuriuos labiau tikėtumeisi pamatyti nesaugiame skersgatvyje nei tipinėje parodinėje erdvėje; sunešioti pretenzingi sportbačiai; nuolaužos iš už gretimo kampo. Dažniausiai rodote nenublizgintus, kartais net pabrėžtinai nešvarius dalykus. Kaip atsirenkate parodas? Jos atrodo taip kruopščiai persijotos, kad norisi klausti: kokius kuratorinius ritualus atliekate spręsdami, ką įtraukti į kolekciją?

Tzvetnik: Atsakymas į šį klausimą nevienareikšmis. Viena vertus, sunku paneigti, kad mūsų publikuojamas menas galimai atitinka tam tikrą formalų kodą (kuriam, tarp kitų elementų, būdingi ir tavo išvardytieji). Tačiau kartu mes publikuojame ir projektus, kurie netelpa į atpažįstamus vizualinius to meno iš „Tzvetnik“ rėmus. Be to, įdomu būtų pagalvoti ir apie konceptualias prieigas greta formalių meno kūrimo būdų. Be abejo, konceptuali prieiga turi įtakos meno išvaizdai, tačiau ši įtaka gali pasireikšti labai skirtingais būdais, todėl sunku apibrėžti formalius rėmus. Konceptualiu, metodologiniu požiūriu galima išskirti šiuos punktus, kurie didesniu ar mažesniu mastu atsispindi mūsų atrenkamuose projektuose. Pirmiausia, tai menas, nepažįstantis ribos, už kurios baigiasi internetas (skirtingai nei postinterneto menas) – šiems menininkams internetas vienu metu yra visur ir niekur. Tai menas, kuris įtraukia dokumentaciją kaip vieną iš savo ypatybių, užuot suvokęs ją kaip trikdantį, bet neišvengiamą eksponavimo trūkumą. Tai menas, atviras įvairiausio pobūdžio spekuliacijoms, klastotėms ir apskritai visokiems masinės kultūros manipuliacijos įrankiams, priverčiantis šiuos dalykus dirbti jam. Galiausiai šis menas egzistuoja begaliniame tinkle (skaitmeniniame, konceptualiame, formaliame, naratyviniame) ir talpina savyje šią begalybę: jo dalimi gali tapti bet kas. Jei jaučiame, kad išvardytos savybės yra esminė konkretaus projekto dalis, mes jį publikuojame, nepaisydami galimų trūkumų ir nenušlifuotų kraštų.

A. M. S.: Paminėjote meną be ribos, už kurios baigiasi internetas; man atrodo, kad pačiame internete, kur jis bebūtų, veikia tam tikras vaizdų cirkuliacijos algoritmas. Socialiniuose tinkluose parodų fotodokumentacijos atsiduria viename sraute su selfiais, keistenybėmis ir mados prekių ženklais – vienas vaizdas lemia, ką matome išnyrantį po jo. Epoksidinės dervos skulptūros slenka paskui penkiagalvius katinus, „Balenciaga“ striukes, parodų ekspozicijų vaizdus ir kruopščiai nuglotnintą odą. Atrodo dėsninga, kad šiurkštūs fizinių parodų kraštai suminkštėja kaip „Instagram“ influencerių skruostai. Jūs tikriausiai sulaukiate milžiniško parodų ekspozicijų vaizdų srauto. Ar pastebėjote kokių nors pokyčių pačiuose meno objektuose išpopuliarėjus internetinėms meno archyvavimo platformoms? Kokias mutacijas jie patiria? Kiek, jūsų nuomone, menininkų pasitelkiami vizualiniai kodai yra paveikti objektų, kurie atrodo kaip menas socialiniuose tinkluose?

Tzvetnik: Nesunku pastebėti, kad vienas iš šiam menui reikšmingų vizualinių kodų yra siekis išryškinti kūrinyje panaudotą medžiagą. Niekada nesvarstome lengviausio kelio ir neflirtuojame su masinės žiniasklaidos išpopuliarintu neryškumo efektu (skirtingai nei postinterneto meno atveju). Priešingai, menininkai, regis, priešinasi tam pristatydami sulaužytus, deformuotus objektus, kuriuose medžiaga kyšo į visas puses ir maištingai įtvirtina save. Tiesą sakant, apibūdinti tai kaip protestą prieš žiniasklaidos ir socialinių tinklų vaizdų srautą būtų paprasčiausias sprendimas. Atrodo, yra giliau slypinti priežastis, dėl kurios menininkai taip įnirtingai laužo ir iš naujo surinkinėja objektus, kuria nežmogiškus monstrus ir bando atgaivinti negyvą materiją įvairiomis manipuliacijomis. Taip yra todėl, kad mūsų karta apskritai nebeužčiuopia jokios vidinės pasaulio logikos. Paminėjai penkiagalvius katinus, slenkančius paskui madingas striukes ir parodų vaizdus, – ši maišalynė vis labiau apsunkina aiškių priežasties ir pasekmės ryšių suvokimą. Todėl menininkai siūlo naują logiką. Svarbu tampa ne reaguoti į tam tikrus vizualinius kodus ar meno rodymo internete metodus, bet bandyti iš naujo surinkti šį pasaulį, sukurti ką nors kokybiškai kitokio. Šis impulsas buvo dingęs iš meno daugiau nei pusę amžiaus, o tai atitinka laikotarpį, kuriam priskiriamas šiuolaikinis menas. Šia prasme menas, su kuriuo mes dirbame ir apie kurį kalbamės dabar, pasirodo esąs postšiuolaikinis.

Vitalijus Bezpalovas, Atmintis… saugoma milijonus metų… papunkčiui su Bažnyčios kūnu, valstybe… ištartų šventų žodžių saugume, 2020 / Skaitmeninė spauda ant plėvelės, gitara, cigaretės nuorūkos, 100 x 38 x 10 cm

A. M. S.: Postšiuolaikybės sąvoka skamba intriguojančiai – ji paverčia šiuolaikinį meną tokiu vakarykščiu. Įdomu mąstyti apie meną „po šiandienos“, tarsi ta „šiandiena“ būtų pasibaigusi, ir mes kažkokiu būdu stebėtume tai, kas jau atėjo po jos. Ar galėtumėt išskleisti šią sąvoką man ir skaitytojams?

Tzvetnik: Taip, kaip mes ją suprantame meno kontekste, postšiuolaikybės samprata nurodo į kelis skirtingus aspektus. Vienas iš jų, be abejo, susijęs su priežodžiu tapusia „čia ir dabar“ būsena. Šiuolaikinis menas 60 metų bandė užčiuopti šį „dabar“ momentą, tad šį siekį atspindėjo jo konceptualios ir formalios prielaidos. Jis mėgino iššifruoti tą momentą, paaiškinti auditorijai, bendruomenei, meno istorijai. Be to, dažnai stengėsi nuspėti ateitį ar tarėsi darantis jai įtaką per apskrito stalo diskusijas muziejuose. Iš dalies dėl šito jis liko tvirtai pririštas prie amžinos dabarties – nesibaigiančios kapitalistinės šiandienos, kuri trunka amžinai ir nežada jokio išgelbėjimo. Ir jei šiuolaikinis menas iššifravo dabartį, jis turėtų reikalauti visiško savo paties konceptualaus dešifravimo. Nepaaiškintas šiuolaikinis menas dar nėra menas. Jis neįsiveržė į dalykų tirštymę ir išlaikė kritinę distanciją nuo pasaulio, būtiną stebėjimui ir pastabų užsirašymui. Šis šiek tiek (ar ne šiek tiek) arogantiškas stebėjimas tapo savotišku tamponu, pralaidžiu ne viskam, o tik dalykams, kurie buvo suvokiami kaip neabejotinai verti ištaros. Kitas aspektas buvo susijęs su santykiu tarp meno ir parodinės erdvės: kad ir kiek šiuolaikinis menas kritikuotų baltąjį kubą, jam visuomet pastarojo reikėjo – kad užtikrintų distanciją, vizualinį skirtumą nuo ne meno pasaulio, kad paryškintų prasijotą medžiagą, pats save patvirtintų, pripažintų save menu. Šiuolaikinis menas buvo ir tebėra elitistinė mašina, kurianti artikuliuotas reikšmes bei milžinišką perteklinę vertę, ir kiekviena tokios mašinos mechanizmo dalis turi užimti jai aiškiai priskirtą vietą.

Dabar pažvelkime, kas šiandien vyksta su menu. Vietoj artikuliuotų teiginių susiduriame su vaizdų, reikšmių, ženklų ir žodžių chaosu. Užuot atsitraukęs nuo pasaulio, kaip įpratome tikėtis, menas beveik visiškai susilieja su skaitmeninių ir fizinių erdvių šiukšlėmis, išplisdamas tose pačiose erdvėse visomis kryptimis. Vietoj baltojo kubo dažnai lieka tik fonas, kuriame išryškėja kūrinio kontūrai kaip objektų kontūrai išryškėja apšviestame (ne visuomet labai ryškiai) kambaryje. Žaismas, pajuoka, infantilizacija, parodija, juokdarystė. Ir visa tai be postmodernaus pašaipumo, būdingo menui, kuris tik žaidė žaidimus, bet niekada netapo žaidimu pats savaime. Labiausiai klaidina tai, kad šiandienos menininkai visa tai daro rimtai ir atsakingai aplink juos vykstančių procesų atžvilgiu. Seni reikšmių kūrimo būdai tiesiog nebetenkina; jie yra nepakankami, hierarchiniai, nelankstūs. Svarbus momentas yra naujojo meno konstruojamų struktūrų pamatinis pralaidumas. Jos yra mobilios, visavalgės, porėtos, atmetančios griežtą atranką ir distanciją. Būtent tokiomis kategorijomis jau gana ilgą laiką apibrėžiamos ir kapitalizmo struktūros, mums atrodo svarbu, kad menas šiandien atvirai pasisavina dominuojančią kapitalistinę logiką, užuot bandęs ją kritikuoti įmantrios refleksijos būdu. Šis atvirumas ir sąžiningumas talpina savyje daug grynesnę sprogstamą energiją, nei gali pasiūlyti postšiuolaikiniame pasaulyje įstrigęs pavargęs šiuolaikinis menas.

Norime papildomai pabrėžti minėtą struktūrų pralaidumą. Reikšmės sunkiasi pro šias struktūras, tačiau pabėga neįstrigusios grotelėse. Dėl to naujasis menas nebėra amžinosios dabarties įkaitas; jis gali atsigręžti į naują arba seną metafiziką, į asmeninę mistinę patirtį, į viduramžių elgetą arba spekuliatyvią ateitį. Šiuolaikinis menas taip pat sunkiasi pro šias struktūras – skirtumas nėra toks akivaizdus, ribos yra takios. Tačiau skirtumą visgi reikia apibrėžti. Žmonės mėgino naudoti postšiuolaikinio meno sampratą nuo XX a. pabaigos, tačiau ji niekada pilnai neįsitvirtino, tikriausiai todėl, kad meno produkcijos ir recepcijos logika liko nepakitusi. Pažiūrėsime, ar dabar vykstantys pokyčiai yra akivaizdūs ir ar atėjo laikas pasirodyti postšiuolaikiniam menui, remiantis jo vidine logika bei išorine būtinybe, o ne vien profesionalų bendruomenės užgaida.

Memas, nežinomas autorius

A. M. S.: Ar postšiuolaikinį meną galima pavadinti ateities menu? Kaip ši ateitis randa vietą tarp šiandienos daiktų?

Tzvetnik: Paradoksaliu būdu šis menas yra būtent dabarties menas, tačiau reikia paminėti svarbų dalyką – jei pasitelktume krikščionybės diskursą, šiuolaikinis menas yra šv. Augustino, vienos pagrindinių Vakarų krikščionybės figūrų, menas. Augustinui neegzistavo niekas, išskyrus dabarties akimirką, tą patį čia ir dabar, kuriame visi esame. Anot Augustino, jei išgyvensi šią akimirką pilniausiu, labiausiai atsakingu (prieš Dievą ar ką nors kitą, šiuo atveju tai nėra esminis klausimas) būdu, viskas bus gerai. Neįmanoma peršokti į ateitį, nes ateitis jam neegzistuoja, yra tik nuolatinis dabar. Postšiuolaikinis menas yra apaštalo Pauliaus menas. Beje, Paulius, būdamas apaštalas ir sugebėjęs patekti į Naująjį Testamentą, net nematė Kristaus savo akimis – lygiai taip pat, kaip mes šiandien galime aptarti meno objektus, kuriuos matėme tik ekrane. Apaštalui Pauliui dabarties akimirka buvo tokia pat svarbi, tačiau svarbi tik todėl, kad ji buvo – vartai į ateitį. Ateitis (antrasis atėjimas, pasak Pauliaus) gali įvykti bet kurią akimirką, ji jaučiama, ji turi nutikti, ir mūsų dabartį nuo ateities skirianti membrana yra tokio plonumo, kad jos neįmanoma užčiuopti. Šį spekuliatyvų, paradoksalų laikų sugretinimą regime kaip kitą žingsnį, kurį menas žengia šiandien. Postšiuolaikinis menas yra šimtu procentu dabarties menas – tačiau tokios dabarties, kurioje ateitis jau atėjo.

A. M. S.: Man patinka jūsų pasirinkimas aiškinti meno procesus per tokias sakralias figūras. Ar yra kitų jus dominančių kūrybinių jėgų, nutolusių nuo menininkų ir meno parodų vaizdų? Menininkai, regis, yra pagrindiniai jūsų puslapio rubrikų „tekstas“ (text) ir „rinktiniai“ (special) veikėjai. Būtų įdomu sužinoti, ar būna kitų, paslėptų reiškinių…

Tzvetnik: Menas pasirodo kaip burbulai ant pasaulio paviršiaus, ir mums įdomu stebėti ne tik jų vidinį gyvenimą, bet ir viską, kas suteikia jiems formą, kuria jų išvaizdą ir prasmę. Menas gražus tuo, kad turi ką nors bendra su viskuo, o viskas savo ruožtu potencialiai gali turėti ką nors bendra su menu. Šia prasme, nors mūsų profesinė veikla susijusi su menu, mūsų gyvenimai neapsiriboja konkrečia specializacijos sritimi. Į mūsų interesų orbitą gali patekti įvairūs, netikėti dalykai: nuo raketų paleidimo įrenginių projektavimo iki viduramžių maro epidemijos istorijos arba modernios rinkodaros technologijos. Šiandien mūsų interesų lauką apibrėžia kino teorija ir siaubo filmų specifika, mistinių doktrinų istorija ir šiuolaikinė metafizika, politinė filosofija ir komunikacijos teorija, taip pat bandymas suprasti, kas vyksta augančios katės galvoje (tai skaudi tema). Turbūt vertingiausia, ką menas gali suteikti, yra gebėjimas mąstyti plačiau nei įprasta, energingai žvalgytis aplinkui, išlikti vaiku ir džiaugtis, kai boružėlė nutupia tau ant rankos, bet tuo pat metu diskutuoti apie visatos sandarą ir suprasti, kad tu dirbi, o ne darai pertrauką savo kasdienėje rutinoje. Mes auginame „Tzvetnik“, kad turėtume savo gyvenime kuo daugiau tokių akimirkų.

*Mirtišė iš „Adamsų šeimynėlės“.

Smirnovo piešiniai, laikraščių iškarpos, tvarsčiai, medicininės kaukės, saliamis ant medžio, 250 x 120 x 10 cm, detalė / „Quintessence II“, Plague Space, Krasnodaras, parodos vaizdas

Iš anglų kalbos vertė Jurijus Dobriakovas.

 

Monstro nasruose. Anastasijos Sosunovos paroda „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“

Neprisimenu, ar kada lankiausi monstro nasruose, bet prieš kelias savaites tai įvyko Swallow. Prie pragaro nasrų (angl. hellmouth) į parodą mane draugiškai pasitiko Anastasija Sosunova ir pakvietė po ją pasivaikščioti. Tiesa, po poros dienų dar perskaičiau Anastasijos užrašus (Express Metodą), kurie viską užklojo buitinės magijos šydu ir saugios kaimynystės fenomenu, atvėrusiu dar vienus vartus į parodos patyrimą.

Liepsnojantys nasrai buvo mėgstamiausias Viduramžių teatro propsas, bauginęs žiūrovus medžiaginėmis pragaro liepsnomis, atliekančiomis savotišką rūšiavimo funkciją. Įdomu, kad tie vartai Anastasijos parodoje yra iš nebereikalingų JCDecaux reklaminių tentų (tik perdarytų taip, kad neprimintų jokios gera žadančios istorijos). Dar įdomu, kaip čia veikia saugios kaimynystės sistema. Anastasija savo leidinyje sako, kad kai jai tenka instaliuoti parodą, ji jaučiasi tarsi turėtų įsirengti namus – vertina ekspozicijos vaizdą ne iš įėjimo perspektyvos, o iš giliausio patalpos kampo. Tartum siektų užtikrinti, kad parodos objektams yra jauku, jie nesijaučia pažeidžiami. Tačiau Potvynių Slėnių objektai – jau būtybės pilve ir, tiesą sakant, nesu visiškai tikra, kurioje nasrų pusėje saugiau.

Pasakodama apie Perėjimo pyragą, Anastasija užsiminė apie iniciacijos ritualus, prilyginamus buvimui prarytam monstro. Tai procedūra, pilna išbandymų ir kančių, kurias ištvėręs pradedi naują, iš esmės pakitusį gyvenimo etapą – randi savo vietą. Panašiai elgiesi, kai esi naujakurė ir turi žūtbūt susidraugauti su kaimynais, arba esi sena rajono vilkė ir privalai patikrinti, kokia nauja siela įžengė į tavo valdas. Atlikusios visus simboliškai kodifikuotus veiksmus, abi pusės jaučiasi aiškios, sugromuluotos, galbūt šiek tiek apiplyšusios, bet vėl galinčios grįžti į saugius savo guolius, į kuriuos neužklys jokia neaiški būtybė.

Anastasijos Sosunovos paroda „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Mane sudomino Vilniaus priemiestyje įsikūrusių Bendorėlių istorija, kurią perskaičiau Express Metode. Tai tokia vieta, įkurta pagal amerikietišką priemiesčio kaimynystės modelį. Prie vartų, prižiūrimų cerberio, aiškiai parašyta, kad gyventojai – į kairę, svečiai – į dešinę; betikslių klajotojų tenai nėra, ir pakelti šlagbaumai pirmą kartą atėjusiam turbūt prilygsta leidimui į Eliziejaus laukus. Skamba kaip visiška idilė. Vaikštinėdama parodoje svarsčiau, kaip šis saugios kaimynystės modelis galėtų veikti meno apylinkėse.

Priėjusi aptvertą daugiabučių teritoriją, paženklintą, kad pašaliniams eiti draudžiama, šunys pikti, o saugu tik už tvoros, iškart susikuriu ten įsikūrusios bendruomenės vaizdą. Visi jie turėtų būti panašūs, turėti bendrą bruožą. Galbūt nešioja to paties reklaminio ženklo drabužius? Arba gal išvis nenešioja. Gal stato baldus griežtai tose pačiose butų vietose, kaip rusiškame aštuoniasdešimtųjų filme Office Romance, kurį vis dar rodo kasmet per Naujuosius. Bet kuriuo atveju svarbiausiu veikėju čia tampa Anastasijos Express Metode nagrinėtas kodavimo veiksmas – tiek terapine, tiek ritualine, tiek vizualinio kodo prasme. Kalbant apie meno lauką, aktualiausia atrodo pastaroji.

Potvynių Slėniai yra puiki vieta galvoti apie apsvaigimą. Turiu omenyje būseną, kai atrodo, kad situaciją jau išgyvenai anksčiau, nors iš tiesų tai tau nutinka pirmą kartą. Pavyzdžiui, atsirandi kambaryje kitoje Žemės pusėje ir atrodo, kad viskas jame jau matyta, arba klausaisi šiandien debiutavusios dainos ir supranti, kad jau žinai visus žodžius. Dėl to Slėnyje jaučiuosi saugiai (nepamiršdama, kad esu praryta), kad ir koks slėpiningas jis būtų. Monstrai kartais tampa kaimynais ir nejučia imi su jais sveikintis.

Anastasijos Sosunovos paroda „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Apsukusi ratą, vėl atsiduriu prie druskos tešlos pyrago, nuo kurio į mane žvelgia išraižyti Niurnbergo kronikų veikėjai su kaukolių lipdukais vietoje veidų. Pagalvoju, ar toks aktyvus pyragų kepimo bumas meno lauke turi ką nors bendro su pandemijos lockdownu? Arba montavimo putų objektai – su nerimo priepuoliais, užklupusiais per ilgai užsibuvus namuose? Galbūt tai ir yra bendras bruožas, vizualinis kodas, tatuiruotė, pažyminti bendruomenes, įsikūrusias meno salose? Šiuos mane kamuojančius klausimus išsiunčiu Anastasijai.

A. S.: Vizualiniai pakartojimai, kaip ir visos kitos subkultūrinės estetikos, atsiranda kaip būdas apsibrėžti grupę, kuriai priklausai, ir atsiskirti nuo grupių, su kuriomis nenori turėti nieko bendra. Tai susiję su žodynu, kurį aš naudoju Express Metode – su vizualiniais ir kitais kodais, relikviniu santykiu, kaimynysčių modeliais. Šiuolaikinis menas taip pat yra savotiška kaimynystė su ją formuojančiais kodais. Tavo minimas trendiškumas, kaip reiškinys, man atrodo be galo įtraukiantis raibuliavimas visuomenės gyvenimo paviršiuje, kartais pats pirmas išduodantis, kad kažkas lėtai ir užtikrintai formuojasi kolektyvinės pasąmonės gelmėse. Aš mėgstu referuoti trendus ir juos tyrinėti. Vieną ar kitą „hot“ medžiagą dažniausiai renkuosi todėl, kad jos turi vieną ar kitą krūvį už šiuolaikinio meno scenos ribų, o ne viduje. Pavyzdžiui, montavimo putų naudojimo trendas“ cirkuliavo tiktoko diy interjero sraute 2020-aisiais ir atspindi jaunosios kartos pasipriešinimą minimalizmo estetikai bei už minimalizmo slypinčioms kolonialistinėms idėjoms, taip pat rodo pigaus dekoravimo poreikį pandemijos metais. Tai smelkiasi į mano kūrybą, kur sąmoningai kolekcionuoju savo aplinkos, kartos, laikmečio saviraiškos priemones. Kita vertus, kioskų gumose randami „tattoo stickeriai“, kurių grafiniai motyvai liko nepakitę nuo 2000-ųjų, ar ištaigingi provincialūs kepiniai, mano manymu, yra laiko kapsulės, būdas turėti labai intymų, šeimynišką ryšį su vaizdais ir medžiagomis, grįžimas į vaikystės situacijas ir bandymas jas įvertinti iš naujo, atrasti politines žinutes, kurios už jų slėpėsi. Tai, kad tai kažkur persipina su visuotine duonos kepimo manija, yra tik dar įdomiau! Turiu pripažinti, man jau kiek pabodo „belaikis“ menas. Toksstymas yra elitistiškas, juk išeinant už „bangos“ komforto zonos, neretai išeinama į nusistovėjusio kanono zoną, ir kaip jauna menininkė aš bandau rasti savo autentišką balsą „as I go“ – kartais su daug klaidų ir supanašėjimų. Bet vis dėlto vizualus menas ir yra darbas su vizualiais kodais, kur absoliučiai viskas turi savo krūvį – ir man pačiai įdomu tyrinėti, kodėl man neatrodo blogai būti panašiai į kažką ar būti „just like other girls“, nuoširdžiai kalbėti apie dalykus, kurie vyksta dabar ir su manimi, išraiškomis ir būdais, tvyrančiais ore.

Anastasijos Sosunovos paroda „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Skaitydama atsakymą, prisiminiau kažkada į mano akiratį pakliuvusį antgamtinį reiškinį. Jo buveinė – atvirame vandenyne, o vardas, išvertus į lietuvių kalbą, reikštų moliuskų alsavimo bokštą, arba miražą. Jis pasirodo tolimų, fantastiškų miestų pavidalu su aukštais bokštais ir milžiniškomis pagodomis tik jūreiviams, esantiems toli nuo kranto. Besivejantys šiuos fantominius miestus, niekada jų nepasiekia: kad ir kiek keliautų, miestai lieka raibuliuoti horizonte. Galėčiau taip ir palikti, nebandydama iššifruoti savo asociacijos, nes tai tikriausiai užkirstų kelią vaizduotės kelionėms, panašiai kaip paaiškintas juokelis nužudo juoką. Galbūt tai ir yra vienas iš raibuliavimo žavesių? Turiu omenyje Anastasijos minėtą strategiją kūriniuose naudoti karštą medžiagą, kurios kilmė – už šiuolaikinio meno scenos ribų, prie Tiktoko kranto. Ji tokia mirguliuojanti ir spindinti, įtraukianti ir grobuoniška, kad tikrai primena moliuską. Žinoma, parodoje skambanti undinėlės daina, susipynusi su Beyonce’s Halo interpretacija, turi tam įtakos.

Panašu, kad Potvynių Slėnių gyventojai nė nemėgina mėtyti pėdų (ar uodegų) – jie kilę iš mums jau pažįstamų pasaulių, kuriuose monstrai ragauja žmones, o žmonės ryja degančius kardus; kur montavimo putos užgožia kolonialistines idėjas ir tolyje raibsta salos, pilnos meno bendruomenių ir tattoo lipdukų.

Šį tekstą rašau jau išlipusi iš monstro nasrų. Daiktai, kurios regėjau jo viduriuose, jau tapę nebyliais vaiduokliais, tikriausiai keliaujančiais į kitas erdves. Tačiau Anastasijos pasakojimus pamenu kuo puikiausiai – ypač apie vieną baltą kojinaitę, kurią kažkada gavo dovanų. Pasirodo, tai trečiojo laipsnio relikvija! Arba apie daugiagalvius šunis, kurie jai labai artimi… Vis dėlto gidės, mokančios sekti istorijas, sukeistina net įprasčiausius daiktus, ir pasikartojimai virsta ornamentais pyragų krašteliuose. Visai kitas jausmas.

Anastasijos Sosunovos paroda „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Išsamų fotoreportažą iš Anastasijos Sosunovos parodos „Potvynių Slėniai“ projektų erdvėje „Swallow“ galite peržiūrėti čia.

Kurti kolektyvines išgyvenimų patirtis. Pokalbis su Jurgiu Paškevičium

Jurgis Paškevičius – jaunosios kartos menininkas, kurio personalinė, specialiai Šiuolaikinio meno centrui kurta, paroda „Kintanti srovė“ iki balandžio pabaigos kvietė žiūrovus pasinerti į melsvą meditatyvią ir levituojančią instaliaciją. Šį projektą sudaro dvi dalys – garso instaliacija, susidedanti iš per visą ŠMC stogo plotą sukonstruotos antenos bei garso skulptūros ŠMC Šiaurinėje salėje – ir renginių ciklas, kurių metu skulptūra tampa scena gyvam pasirodymui. Projektas įgyvendintas menininkui bendradarbiaujant su fiziku, kosmologu Edgaru Zaronskiu, architektu Dominyku Dauniu, inžinieriumi, garso menininku Antanu Dombrovskij bei šviesų dizaineriu Martynu Kazimierėnu.

Kintanti srovė yra pirmoji tavo, specialiai Šiuolaikinio meno centrui kurta personalinė paroda iš dviejų nuolat kintančių dalių – garso instaliacijos ir renginių Šiaurinėje salėje. 

Pokalbį norėčiau pradėti nuo melsvoje šviesoje skendinčio pakabinamo stogo, forma primenančio paukščių lesyklą. Aplink jį vaikštinėdama lėktuvų pakilimo taku, pažymėtu ant Šiaurinės salės grindinio, prisiminiau šiemet keliems mėnesiams nutilusį dangų, paliktą žvirbliams. Kaip atsirado stogo konstrukcija? Apie ką galvojai kurdamas jo formą?

Viena vertus, stogo linkius ir kampus nulėmė atrasta „statybinė medžiaga“ – laikinos ŠMC sienos, kurios, būdamos interjero elementu, atspindėjo bendras pastato architektūrines proporcijas bei istorijas. Kita vertus, „kabantis stogas“ šalia kitų projekto dalių atkeliavo kaip kombinuota emocija. Nesvarumas ir žvilgsnis pakėlus galvą, potencialus bendruomeniškumas ir lengva grėsmė, interjeras ir eksterjeras.

Mane patraukė japonų kultūroje sutinkami erdvių sprendimai, ypač Sumo arenose kabantys stogai, kurių ištakos yra japonų šventyklos (shinto shrines). Kultūrinėje evoliucijoje šios šventyklos atsiskyrė nuo jas įžeminančių laikančiųjų kolonų ir Sumo tradicijoje stogas tapo levituojančiu. Mane žavi daugiafunciškumo idėja, jungianti skirtingus laikus ir jų krūvius.

Tad funkcija atranda formą, kaip gal ir žiūrovas akistatoje su levituojančia poza. Kartu vis pagalvoju, kad gal ši scenografija priverčia pasijausti lyg būnant po ledu (?).

Jurgio Paškevičiaus paroda Kintanti srovė Šiuolaikinio meno centre, 2021. Nuotrauka: Gintautas Trimakas

Įdomu galvoti apie prasmes, kurias suteiki Vlado Ozarinsko sienoms – jos tampa kabančia šventykla virš pakilimo tako; pakylėjimu, kurį gali pajusti žiūrėdamas aukštyn į ažūrinį palubį, nutviekstą šaltos, ledinės šviesos. Čia prisiminiau Ingold’o mintį apie paukščius ir žmones: flying does not make a bird, but speaking makes us human. Kiek tau svarbūs pasakojimai; parodos aprašyme ir Šiaurinėje ŠMC salėje įsisukusios istorijos?

Daug galvojau apie tekstą ir daug galvojau tekste. Stengiausi, kad jis būtų informatyvus ir didintų pagreitį. Dėl to norėjau asmeninio, gyvo, koncentruoto pasakojimo, kuris ragintų judėti. Tuo tarpu rašymo praktika – išties svarbus procesas, turintis terapinių kokybių, tačiau istorijų vardan paties pasakojimo (kaip story telling) neketinau pasakoti. Man svarbu daugiasluoksniškumas ir kaip kūrinys sukuria galimybę skleistis įvairiems kontekstams. Svarbu turėti omenyje, kad viskas susiję su viskuo.

Parodą įvardini kaip „white cube“, „black box“, bei „dance hall“ mitologijų junginį su nebematomomis gamybinėmis dirbtuvių dulkėmis. Gal papasakotum apie tai plačiau?

Bandžiau vienu sakiniu pasakyti daug :). Nors kabantis stogas šiaurinėje salėje atspindi visas šias skirtingas praktikas:
1. Kūrinys įtraukia meno institucijos egzistavimo parametrus ir komunikuoja jos kokybes.
2. Kūrinio poza bei atmosfera turi teatro aplinkoje sutinkamo paveikumo.
3. Parodos galimybė talpinti garso renginius ar klausyklos transformacija į sceną generuoja galimai naujas socialines trajektorijos. Gal kabantis stogas kada nors taps muzikos / šokių aikštele viešoje erdvėje (?).
4. Turėjau išskirtinį laiką – šiaurinė ŠMC salė karantino metu keliems mėnesiams tapo mano personaline darbo studija. Viskas projektuota ir atlikta savomis jėgomis su neįkainojama draugų, šios srities profesionalų, pagalba, o naujos praktikos ragina žengti į tolesnius pasaulio pažinimus.

Neabejoju, kad kabantis stogas rastų vietą virš kurios nors triukšmingos Vilniaus gatvės. Ypač jei galvotum apie jį kaip apie lesyklą arba objektą, verčiantį pasijausti po ledu. Ketini tai įgyvendinti?

Labai tikiuosi, kad šis laikotarpis ir aplinkybės paliks teigiamą poveikį kultūrai. Labai noriu muziką ištraukti į dieną. Galvoju, gal tai proga klausytis dar dienos energijos pritvinkusios choreografijos neišblaškyto miego ritmu. Viešas žalias saulėtas miesto parkas ir visiems prieinama muzikos bei šokių scena be sienų – labai norėčiau kad tai būtų dažnai mūsų kultūroje sutinkamas reiškinys.

Jurgio Paškevičiaus paroda Kintanti srovė Šiuolaikinio meno centre, 2021. Nuotrauka: Gintautas Trimakas

Būtų įdomu sužinoti apie parodą iki jos atidarymo – kaip keitėsi tavo sumanymai ir idėjos bendradarbiaujant su parodos kuratore bei kitais komandos nariais? Kiek tau svarbi bendraautorystė?

Kelis kartus nukeltas parodų atidarymas bei pandeminis užsidarymo laikas apskritai, galvoju, buvo labiau produktyvus kokybiškai nei kiekybiškai. Per tą laiką daug naujo neprigalvojome, labiau sau išartikuliavome, ką norėjome iškomunikuoti. Turėjome laiko išsibandyti, ir tai buvo labai vertinga. Darbas komandoje kelia daug iššūkių, dažnai – ir nesėkmių, išsiskyrimų. Man labai patinka dirbti komandoje, labai svarbu apsikeiti patirtimi, ir ši apykaita, matyt, yra vienas iš vertingiausių dalykų, liekančių po projekto. Kita vertus, bendraautorystė, manau, – labai geras apibūdinimas šiam globaliam laikotarpiui –pandemija yra bendraautorystė. Tai planetos masto empatija, kai beveik kiekvienas kampelis gali jausti ir užjausti kitą kampelį, nes visi dalinasi panašiais išgyvenimais tuo pačiu metu. Bendrai paėmus – mūsų pasaulis yra bendraautorystė.

Viena vertus, kalbi apie neregimus ir kintančius, jautrius dalykus: muzikos ritmų sukeltą pakylėjimo jausmą ir kūnų choreografiją, skrydžius, pasaulio jautrumą ir empatiją, tekste – mistišką Jupiterį; kita vertus, Šiaurinėje salėje pakibusi struktūra yra monumentali – nors ir pakibusi ore, ji atrodo sunki ir grėsminga. Ką apie tai galvoji?

Galvoju, kad projekto pradžioje nebuvau sau to aiškiai išartikuliavęs, bet dabar atsitraukęs matau, kad šis projektas tapo savotiška dedikacija ŠMC.

Jurgio Paškevičiaus paroda Kintanti srovė Šiuolaikinio meno centre, 2021. Nuotrauka: Gintautas Trimakas

Bendraautorystę palyginai su apykaita – kai ji sustoja, organizmas žūva. Kokių įgūdžių prireikė, kad šią cirkuliaciją palaikytum? Esi baigęs fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, savo veiklas sieji su kinu, teatru, skulptūra ir daugeliu kitų sričių – kokios įtakos tavo struktūrai turėjo šis daugiasluoksnis fonas? Kas labiausiai lėmė pasirinkimus? Būtų įdomu sužinoti tavo kūrybos užkulisius. Kuo gyveni dabar?

Paskutiniu metu domiuosi juodojo metalo apdirbimo technologijomis ir praktikuoju TIG suvirinimo procesą. Ketinu tęsti ir plėsti šį lauką. Apskritai gamybiniai procesai šiuo metu yra inspiracijos šaltinis greta muzikos. Retrospektyviai vertinant, dažnai būdavo situacijų, kai su draugais kažką „statėme“, kad žmonės burtųsi tiek individualiam, tiek kolektyvinam išgyvenimui patirti. Buvo etapai, kai „imdavau“, džiaugiuosi, kad dabar galiu ir „duoti“. Prieš tai minėjome momentą, kai renginio metu kabantis stogas virsta scena: antroje klausymosi sesijoje pasiūliau sudalyvauti dviem garso kūrėjams, kurių sceniniai pavadinimai yra „Požemis“ ir „Sraunus“. Pasiruošimo metu šie kūrėjai susitiko pirmą kartą, ir Sraunus, žiūrėdamas į Požemį, sako: „Patirtis ir energija“. Man tai buvo labai gražus momentas, kuris, atrodo, virto dienos trukmės renginiu, kai aplinkui buvo daug besidžiaugiančių žmonių veidų.

Jurgio Paškevičiaus paroda Kintanti srovė Šiuolaikinio meno centre, 2021. Nuotrauka: Gintautas Trimakas

Išsamų fototeportažą iš Jurgio Paškevičiaus parodos Kintanti srovė Šiuolaikinio meno centre galite peržiūrėti čia.

Oda ir kailiai. Živilės Minkutės paroda „Nertis iš kailio“ galerijoje „Kairė-dešinė“

Pasistiebusio suoliuko audinį (apsidairiusi) perbraukiau pirštais. Įvardintas Jūsų paslaugoms, jis vis tiek kėlė nepasitikėjimą, o aš tądien neketinau ropštis kažkam ant nugaros. Į baldą įvestas kūnas, sustojęs erdvės viduryje, siūlė prisėsti ramiam stebėjimui: regėti videodarbe besiglamžančią odą, atsukus nugarą kūnų išklotinėms, arba atsukti veidą į erdvės linkį, išgaubtą lakuotu audiniu ir prieblanda.

Živilė Minkutė solo parodoje Nertis iš kailio dėmesio centru pasirenka kūną. O tiksliau – pasirenka tai, kaip prie jo prislenka mintys, ketinančios įsikurti. Dėl to kūnas čia ne tik keturkojis – sušvelnindama galerijos erdvę, griežtas stačiakampes linijas pakeisdama banguojančiomis, menininkė pačios parodos kūną įvelka į minkštą, sakralų audinį, paruošdama ją įsipatoginimo ritualams. Visi kūriniai parodoje prasidėję nuo prisilietimo – spausdama odą prie stiklo plokščių, dažą kūnu perduodama popieriui ir vėl kūnu jį pasiimdama, Minkutė kūrė neįprastas situacijas, kuriose grafika kaip atspaudo menas virto performatyvia raiška, palikusia pėdsakus ne tik paviršiuose. Pasistiebusio suoliuko kojos ir rankos, gulinčios ant palangės, yra tūrinės atliejos, kurios, atkartodamos menininkės odos linijas, virto skulptūriška grafika.

Apie šią parodą nekalbėti odos metaforomis būtų tas pats, kas ją nudirti. Vien parodos architektūra, rausvu linkiu išgaubianti galerijos erdvę, susiliedama su nenutrūkstančiu, iš videodarbo sklindančiu garsu, suminkština atėjusio žingsnius ir žvilgsnį, praslystantį užuolaida. Živilei Minkutei šis linkis – altorinė niša, vieta, kur sustoji, atėjęs ieškoti sąsajos su fizine būtimi. Menininkei svarbus įsikūnijimo, įsipatoginimo savo fiziškume veiksmas – savotiškas prisijaukinimas kūno, kurį reikia išbūti. Autorei kūnas yra tai, ką, rašydamas apie pojūčio logiką Francis Bacon tapyboje[1], Gilles Deleuze įvardina mėsa. Tai – prikabintas faktas, menininkės žodžiais – „kažkas“ ant manęs, ką kiti mato, nuo ko pradeda susipažinti. Tarsi minties turinį dengiantis rūbas, į kurį reikia iš naujo įsivilkti, ir tai tampa menininkės užduotimi, nuolat atnaujinama kiekvienu atspaudu.

Živilės Minkutės paroda „Nertis iš kailio“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Kūrinių nuogumu, kūnu, kuriam nepridėta, Živilė Minkutė sąmoningai atsisako pridėtinių simbolių, į odą įvertų ir įpieštų ženklų, kurie padeda perteikti mintį, bet visada yra apie galvą. Paveiksluose lieka tik oda – nuoga ir sluoksniuota monochrominė fosilija, kurioje laikas įsispaudė raštus. Sustingę veiklos pėdsakai paveikslų sluoksniuose nėra abstrakcijos – net jei neturi apibrėžto kontūro, yra visaip susilieję, sukibę ir persidengę – atspaudai palikti kūno, kuris yra konkretus, bet neatpažįstamas. Didžiuosiuose parodos kūriniuose išnyra beveidės galvos, kurios, jei užsižiūri, įgauna gyvūniškų bruožų ir vaiduokliškumo. Grįžtant prie kūniškų Gilles Deleuze svarstymų apie Bacon’o tapybą – mėsa nėra negyva. Ji atmena visas kančias, išduoda konvulsišką skausmą ir pažeidžiamumą, ir tai įsispaudžia odoje, slenkančioje kaulų trapecijomis. Įdomu, kad, išvertus į lietuvių kalbą, mėsa (angl. meat) tampa turiniu arba esme. Ar galima sakyti, kad galva yra mėsa (kaip mėsa yra dvasia)? Ar iš visų kūno dalių galva nėra vieta, esanti arčiausiai kaulų?[2] Živilės grafikoje galva nėra kūno kulminacija – didžiausios įtampos momentas, kuriame užsibūna žvilgsnis. Čia raukšlėjasi ir įsitempia visa būtybė, žvilgsnio išjudinta, kintanti ir stingstanti prieš akis.

Žvilgsnis, slysdamas kailiu ar oda, regi po ja judančius kaulus. Kailis, atskirtas nuo kaulų, daugelyje kultūrų tampa antgamtiniu – fetišu, turinčiu magiškų galių, galinčiu burti, apsaugoti arba prakeikti. Odoje slepiasi dvasios, joje visada kažkas slypi. Amerikos čiabuviams oda, tiesiogine prasme, buvo namai. Lakotos kalba thípi – būstas iš nudirto gyvūnų kailio – šildė žiemą, vėsino vasarą ir leido klajoti žinant, kad namai visada šalia. Galbūt todėl iki šiol žmogaus siela svajoja, kaip palieka kūną, nes tiki, kad turės kur sugrįžti.[3]

Živilės Minkutės paroda „Nertis iš kailio“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Autorei nertis iš kailio reiškia ieškoti namų nuo kūno nutolusiai minčiai. Atspaudai lieka to pėdsakais, žymėmis, likusiomis po kruopščiai atlikto ritualo. Jei prisilietimas prie mūsų odos staiga grąžina į dabartį, tai odos vaizdas […] iškelia į paviršių praeities prisiminimus.[4] Menininkė, kūnu perkeldama dažą nuo vieno paviršiaus ant kito, priglunda čia ir dabar, o tai akimirksniu tampa atspaudu, kuris lieka, nors kūnas juda. Taip video instaliacijoje skenuojama oda raukšlėjasi ir išsitempia nenutrūkstančio laiko kilpoje, ant stiklo palikdama ploną drėgmės sluoksnį. Živilė Minkutė Kairės-dešinės galeriją pavertė salonu, minkšta ir saugia erdve išsiblaškiusioms mintims ir kūnams, kurie jas vejasi.

Živilės Minkutės paroda „Nertis iš kailio“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

[1] Gilles Deleuze, Francis Bacon: The Logic of Sensation, Bloomsbury Academic, 2017.

[2] Ten pat.

[3] Chun-Mei Chuang, Politics of Orbits: Will We Meet Halfway?, e-flux.com, 2020.

[4] Sara Ahmed, Thinking Through the Skin, 2001.

Apie liūtus, daiktus ir jų susitikimo vietas. Pokalbis su Ona Juciūte

Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Į Tavo parodą Every Dog is a Lion, vykusią Editorial erdvėje, atėjau internete jau pasklidusiai dokumentacijai iš paskos, tad jau su išankstiniu įsivaizdavimu ir smalsumu. Nežinau, kur buvo mano mintys, kai žiūrėjau parodos nuotraukas, nes galbūt dėl apgaulingos kompozicijos ar rakurso dvi ant sienos pakabintos formos – kaulai, turintys saugoti kaulų čiulpus – man pasirodė kaip du tualetinio popieriaus ritinėliai su vanilės grandinėlėmis. Turėdama omenyje Tavo šmaikštumą, šyptelėjau – gal ir visai neblogas būdas namus pripildyti gamtos. Kita vertus, atidžiai stebėdama kasdienybės aktualijas, šioje parodoje Tu atsispiri nuo fakto, kad vanilė šiuo metu brangesnė už sidabrą. Man atrodo, ritinėlio versija šiomis dienomis irgi visai reali, turint galvoje pandemijos kontekstą ir parduotuvių lentynas siaubiančius pirkėjus.

Norėčiau nuo šios parodos ir pradėti. Gal galėtum papasakoti pavadinimo Every Dog is a Lion atsiradimo istoriją?

Ona Juciūtė (O. J.): Šis pavadinimas atsirado iš posakio „Every Dog is a Lion at Home“. Jis gana populiarus Vakaruose. Rytiečiai turi savo versiją – „Every Dog is a Tiger in His Own Street“. Lietuviško varianto, deja, neturime, įdomu, koks jis būtų. Gal – „Kiekvienas šuo yra briedis savoje girioje“? O jei rimtai, mane apskritai domina liaudies išmintis, visokie neva nepajudinami posakiai. Labai gerai prisimenu, kaip pirmoje akademinio rašymo paskaitoje mums buvo pasakyta, kad po kiekvienu teiginiu turime nurodyti šaltinį: autorių, leidinį ir pan. Nebent teigiame ką nors savaime suprantamo. Kaip tokio teiginio pavyzdys buvo pasiūlytas „dangus yra mėlynas“. Įdomu, kad vienas chameleoniškiausių reiškinių gamtoje tapo stabilios spalvos pavyzdžiu, ir dar savaime suprantamu. Šis pasakojimas turbūt gerai iliustruoja mano santykį su patarlėmis ir posakiais. Panašiai nutiko ir su Every Dog… Reikšmė atrodo akivaizdi: drąsa nulemta aplinkos. Bet drauge pačioje formuluotėje esama šiek tiek suvokimo apie žmogaus žvilgsnį į gamtą. Todėl radusi tą patarlę aš norėjau dar labiau tai akcentuoti ją nežymiai transformuodama. Nuimdama sąlygą at home paverčiau ją kiek absurdišku sakiniu – „Kiekvienas šuo yra liūtas“. Juk joks šuo nėra liūtas, liūtas galbūt yra katė, bet tai irgi žmonijos išrastas būdas kategorizuoti gyvūnus, versti juos rūšimis. Šiame posakyje liūtai ir šunys nustoja būti gyvūnais ir tampa cartoons personažais, kurie įmamomi tik pro žmogiškus akinius.

 

Kadangi viena didesnių šios parodos teminių gijų buvo medžiagų hierarchija, pamaniau, kad toks pavadinimas būtų visai nebloga įžanga. O dėl kaulų ir tualetinio popieriaus paralelės – pati jos nepastebėjau, bet labai daug žmonių man sakė lygiai tą patį. Aš nieko jiems tada nesakiau, bet pasakysiu tau: mano šuns du mėgstamiausi žaislai yra kaulų čiulpus apkabinantis kaulas ir tualetinio popieriaus ritinėliai. Tiesiog rūšių skirtumus ignoruojantis panašumas.

A. M. S.: Kiekvienas šuo yra žaltys savo upėje? Kad ir kaip būtų, tavo parodų pavadinimus mėgstu skaityti kaip įspėjančius ženklus ant keistų kambarių durų rankenų. Kačiukai!; Uodega ir galvos!; Kiekvienas šuo yra liūtas! Šioje vietoje man dar įdomus daiktų gebėjimas kalbėti už save. Juk, atrodo, savaime suprantama – daiktai tyli; ir turbūt mažiausiai norėtume paslaptis šaukiančio stalčiaus. Žinome puikų nutildymo būdą – užkalbame daiktams dantis juos paaiškindami savo demistifikuojančiais liežuviais. Nors, į naujas vietas atkeliavę iš pačių skirtingiausių kontekstų, daiktai tarsi pamiršta, iš kur atėję, paskui juos vis tiek atseka buvusių erdvių vaiduokliai. Įdomu, kaip yra su menu. Ar daiktas, prakalbęs už save, tampa kūriniu? Tavo kietmedžio lentyną Editorial erdvėje nusėda dulkės, aukščiausiame jos kampe apsigyvena voras (jį sutikau!). Saulė po truputį keičia riešuto atspalvį, vanilė praranda kvapą. Kaip manai, kūrinys tada kinta ar kuriasi? Ar vis dėlto tai tas pats „mėlyno dangaus“ klausimas? Atrodai žinanti įvairiausių burtažodžių ir įsižiūrėjimo technikų.

O. J.: Man patiko viena Every Dog is a Lion lankytojo pastaba, kad paradoksalu, tačiau šioje parodoje pats stabiliausias dalykas atrodo judantis vaizdas. Metalas siūbuojantis, medis plonas, beveik popierinis, duona trupanti ir pelijanti, vanilė džiūdama praranda kvapą ir pan.

Ona Juciūtė, Triufeliai, 2020. Vengės, vyšnios lukštas, Editorial projektų erdvė. Vaizdai iš Onos Juciūtės solo parodos Every Dog is a Lion. Nuotr. Ugnius Gelguda

Ona Juciūtė, Topics, 2020. Sidabras, vanilė, chromuotas varis, duona. Editorial projektų erdvė. Duonos ausis užmaišė Kamilė Krasauskaitė. Vaizdai iš Onos Juciūtės solo parodos Every Dog is a Lion. Nuotr. Ugnius Gelguda

Nežinau, ar paroda kuriasi dėl to, tiesiog medžiagų stabilumas man apskritai kelia klausimų. Sakykime, mediena, net virtusi baldais, grindimis ir durimis, yra pusiau gyva, tartum zombis. Juda, plečiasi, girgžda. Savo filme „Slow Glass“ Johnas Smithas klausia, iš kur mes žinome, kad kažkada buvęs skysčiu stiklas jau visiškai sustingęs. Gal jis vis vos vos juda, tik plika akimi neįmanoma to pamatyti. Kuriant šią parodą tos temos man buvo svarbios.

Smagu, kad sutikai vorą. Ši paroda buvo apskritai mėgstama vabzdžių, vabalų ir nariuotakojų, tavo sutiktasis voras ten įsikūrė tik pakabinus lentyną ir beveik nejudėjo visos parodos metu. Aš kaip ir laukiau, kad jis sumegztų voratinklį, bet, atrodo, mano sukurti namai jam buvo tinkami. Priėmiau tai kaip komplimentą.

Bitė parodos Every Dog is a Lion instaliavimo metu

Man neatrodo, kad daiktai kalba už save ar kalba apskritai. Sakiniai ir žodžiai turi pradžią, pabaigą ir kažkokias trajektorijas. O objektai pasakojimų fone gali pasirodyti mąslūs, kuklūs ar susigėdę, nesiveržiantys ir priekį ir nieko neaiškinantys. Tuo mane jie ir traukia – tam tikra žvilgsnio laisve. Pats gali apsispręsti, kiek laiko ar kokiu kampu nori juos apžiūrinėti. O jei apsisprendi nežiūrėti, vis tiek jau būni bent šiek tiek matęs. Jie neturi iš anksto sugalvotos trukmės, priešingai nei vaizdo ar garso kūriniai, ir aš, kaip nekantri asmenybė, esu jiems už tai visada dėkinga. Gal keistai skamba, bet tie statiški jų pasireiškimai tarsi išlaisvina mane elgtis taip, kaip noriu. Ir tai galioja ne tik parodose sutinkamiems objektams.

A. M. S.: Skaitydama prisiminiau tavo pokalbiuose su Viktorija Damerell vis prašmėžuojančios rašytojos Clarice Lispector pastraipą iš A Breath of Life, kurioje ji neįtikėtinai dėmesingai medituoja apie krėslą: jai jis nebylus, stambus ir jaukus, švelniausiai priimantis kiekvieną nugarą ir atidžiai ją saugantis. „The armchair is mute, it’s fat, it’s cozy. It greets every backside like any other. It’s a mother.“ Atrodo, ši mintis ir tavo kūryba vis prisėda šalia. Sakai, kad objektai išlaisvina elgtis taip, kaip nori, tarsi paleidžia tave iš rankų. Man pačiai, rodos, yra atvirkščiai: būtent savo vienatve ir nebyliu buvimu daiktai taip sugriebia mano galvojimą, trukteli už liežuvio arba pirštų galų, nebūtinai tam, kad imčiau juos kalbinti arba liesti, – pakanka noro įkristi į glėbį, nes įtariu, kad turime daug bendro. „To be alone is a state of being. I learned this from things. It’s obvious, it’s clear that things tend to be alone. But a living room set is so lonely!“[1]

Šiemet pirmą kartą duris atvėrusioje projektų erdvėje Swallow pastatei Bruno Mathssono Pernilla krėslą ir pavadinai tai Savaitgaliais. Tik mintys ir dulkės galėjo ant jo nusėsti – toks trapus! Smalsu, kad anglų kalboje armchair dar reiškia „nepraktišką“ – kažką, kam trūksta konkretumo, kuo sunku naudotis. Kokios tavo mintys jį supa?

Ona Juciūtė, Savaitgaliai, 2020. Bruno Mathssono Pernilla krėslas, šilkas. Ekrane windysilk „YouTube“ kanalo medžiaga iš 2019–2020 metų. Vaizdai iš grupinės parodos PALYDOS Swallow projektų erdvėje. Nuotr. Laurynas Skeisgiela

O. J.: Jei buvai Swallow debiutinėje parodoje Palydos, galbūt matei ir vaizdo ekraną, pakibusį vos virš raudono Pernilla krėslo. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Tame ekrane aš rodžiau „YouTube“ rastą windysilk kanalo medžiagą. Tai dešimt labai panašios choreografijos trumpų vaizdo siužetų, kuriuose matome autorių, filmuojantį savo torsą, vėjyje glostomą šilkinių marškinių bangų ant aukštos kalvos, gana svetimoje mūsų akiai geografinėje zonoje. Mane nuoširdžiai nustebino, kad tas vaizdo įrašas buvo ir labai subtilus, specialus, ir tuo pat metu grubus, atsainus. Iš vienos pusės, šilkiniai marškiniai vėjyje, iš kitos pusės, jokio montažo, dulkėtas automobilio stiklas, atsainiai numestas telefonas ir pan. Mane nustebino ir prajuokino toks kaubojiškas solo act– vienas žmogus, automobilis, gamta. O filmuoja save su įvairiaspalviais plazdančiais šilko marškiniais. Net dešimt skirtingų marškinių savo kolekcijoje šis anonimas turi sukaupęs. Sakau „anonimas“, nes jo veido mes taip ir nepamatome, tik nugarą, pilvą ir rankas. Dar šiek tiek užpakalio. Tas nerūpestingumas šalia šilko marškinių atrodo genialus – taip pati medžiaga ir jos elgesys gamtoje tampa pagrindiniu herojumi. Tarsi šalia vėjo ir šilko kombo visa kita taip nebesvarbu. Šioje situacijoje man įdomus žmogaus ir gamtos reiškinio santykis. Atrodo, reikia nemažai įrankių vėjui patirti: savo kūną vežti už miesto automobiliu, apsivilkti marškinius, filmuoti tai telefonu ir pan. Kitas šio kūrinio herojus Bruno Mathssonas buvo vienas garsiausių Švedijos baldų dizainerių, savo dizaino ištakas rėmęs santykiu su gamta, pats kilęs iš miškingos kaimo vietovės. Kurdamas Pernilla ir kitus tos serijos baldus, jis eksperimentavo su kita stichija – sniegu. Per jį mėgino geriau suprasti savo kūną, pavyzdžiui, sėsdamasis į pusnis ir tyrinėdamas savo sėdmenų atspaudus, jis ieškojo idealios formos sėdėti. Keista, kad ne jis išrado memory foam. O gal ir visai nekeista, nes atsisėdus į Pernilla krėslą apima nejaukumo jausmas – ar man patogu, o gal tas krėslas jau per artimai kartoja mano kūno linkius, pasijunti, lyg kas mėgintų nuimti tavo formą. Panašiai elgiasi ir vėjas drauge su šilku. Užsinorėjau šiuos du vyrus supažindinti viename kūrinyje, kurį pavadinau Savaitgaliais, – pavadinimas toks pat dviprasmiškas, kaip ir mūsų santykis su gamta. Iš vienos pusės, savaitgaliai yra mūsų laisvės teritorija, iš kitos pusės, pats savaitės principas neturi jokio pirmykščio atitikmens, tai tarsi civilizacijos išradimas. Savaitgaliai – kaip dovana už savaitės darbą. Pervilkdama tamsiai rudos odos solidžią pernilą raudonu skirtingų atspalvių šilku, norėjau iš jos atimti gero interjero solidumą, paversti minkštimu, gabalu mėsos ar žiedu. Pauliui Andriuškevičiui (jis rašė recenziją) ji priminė burną be dantų, bet su dviem liežuviais. Nors tiesiogiai šiame kūrinyje nesirėmiau Clarise Lispector, smagu, kad ją paminėjai, man atrodo, ji galėtų pasiūlyti įdomią trajektoriją šiam kūriniui skaityti.

Clarice turbūt kaip niekas kitas moka kasdienę aplinką paversti brutalia pirmykšte situacija. Jos kuriamos scenos, iš pirmo žvilgsnio tokios paprastos, kasdienės, net nuobodžiai buitiškos, kažkokiu sunkiai suvokiamu būdu virsta visiškai nepažiniu nėrimu gilyn link pačių mūsų prigimties šaknų. Ir net darydama tai ji sugeba išlaikyti lengvą ar net šmaikštų toną.

Ona Juciūtė skaito Clarice Lispector

Savaitgaliai plačiąja prasme yra apie laisvę ir trajektorijas, kuriomis tai laisvei galima judėti. Šiame kūrinyje daiktai tampa pagrindiniais veikėjas, bet tik santykyje su žmogumi. Jie tarsi antagonistai, viliojantys mus pažinti gamtą, vėją ar savo kūną, tuo pat metu mus pametantys tą pačią akimirką, kai patikime tokia galimybe.

A. M. S.: Dažnai apie parodas kalbi kaip apie magišką vietą arba dėvėtų drabužių parduotuvę, kurioje daiktai susitinka, kad sukurtų naujus derinius. Esi tikrai puiki kontekstų dizainerė, gebanti taikliai susieti pačius skirtingiausius radinius į vieną netikėtumą. Kadangi ne tik kuri, bet ir kuruoji parodas – su bendražyge Viktorija leidiesi į kuratorines keliones po užsienio ir Lietuvos akademijas, – įdomu sužinoti, ar turi ypač mėgstamą vietą, į kurią labiausiai norisi skubėti dėl jos naujo asortimento. Ar jaunų menininkų istorijos, skauduliai ir juokai, išgirsti, pavyzdžiui, Frankfurte, ypač skiriasi nuo Vilniaus?

O. J.: Nemanau, kad galėčiau apibendrinti istorijas iš Vilniaus ar Frankfurto, ar bet kokios kitos akademijos, nors tuomet mes jų ir nemažai išgirdome. Labai įvairių žmonių sutikome visur. Kita vertus, pats peržiūrų kontekstas ir nuotaika kai kuriose užsienio meno akademijose nuo Vilniaus skiriasi kaip diena nuo nakties. Užimtumas, gyvumas, ekspozicijos įvairovė, aktyvi publika ir savo kūrybos nesigėdijantys jauni menininkai nuteikia pozityviai, to Vilniuje pasigendu. Savo ruožtu Vilnius galėtų pamokyti lėtumo, erdvės ir įsiklausymo.

Ieškodama meno kūrinių simpatijų, visada skubu į Art Viewer, bet šiandien ypač smagu pasitvirtinti išorinio pasaulio egzistavimą. Jei kalbame apie kitokias keistas daiktų susitikimo vietas, aš gyvenu netoli Halės turgaus ir ten, prie įėjimo į parduotuvę „Maxima“, būriuojasi pavieniai savo daržo gėrybių pardavėjai, o jų eilės gale visada būna toks vyriškis. Jis atsineša kelis daiktus, kasdien vis kitus. Tų daiktų kombinacijos dažnai būna itin netikėtos, specialiai tokių nesugalvotum. Turiu teoriją, kad jis tuos daiktus randa išmestus ir tokiems našlaičiams bando surasti naujus namus išmainydamas į porą eurų. Dažnai rytais vedžiodama šunį skubu jo aplankyti. Kaip kasdien kintančios pop-up galerijos ar kokio Vilniaus naujienlaiškio – ko mums nebereikia šiandien.

Turgaus prekeivis ir jo prekės. Onos Juciūtės asmeninio archyvo nuotraukos

[1] Clarice Lispector, A Breath of Life, New Directions, 2012.

Neturiu troškimo išsinerti iš odos, labiau – visiškai į ją įsinerti. Pokalbis su Egle Budvytyte


Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Egle, esi vaizduojamojo meno ir performansų kūrėja, ypatingą dėmesį skirianti judesiui. Mėgsti išmušti žmones iš vėžių ir nepalikti jiems kito pasirinkimo – tik spiestis ir užsiimti keista grupine veikla, ištrinančia skirtį tarp organo ir organizmo, tarp vieno ir daugybės kūnų. Tarsi tūkstančius kartų save klonuojantys sifonoforai, sukibę čiuptuvais ir verčiantys žmones atsisukti.

Pastarąjį kartą Tavo kūrinį sutikau antrojoje Rygos šiuolaikinio meno bienalėje. Vaizduojamajame darbe grupelė paauglių braidžiojo vandeniu, kopomis, Nidos pušynais plaikstomi vėjo ir dainų, skambančių garso takelyje. Tada svarsčiau, kas jaunus jų kūnus taip traukia prie žemės – glaustis prie kerpių ir vienam prie kito, tarsi turėtų tuoj tuoj susigerti į miško paklotę. Atrodė, tie švarūs jų kūnai taip nedera prie aplinkos, gaudžiančios apie mirtį, kuriai kūnai jau pusiau paruošti Marijos Olšauskaitės, Julijos Steponaitytės ir dirvos vabalų sukurtais drabužiais. Nenatūralia ir hipnotiška elgsena Tavo performansuose pasižymi ne tik mutuojantys kūnai, privilioti komposto dainų, – į nepatogią padėtį įstumi ir bėgančius vyrus, virš miesto stogų kalbančią moterį, moteris, virstančias raidėmis ir architektūra… Tavo darbais teka sraunios poetinės srovės, todėl įdomu, kaip tavo kūrybinėje praktikoje veikia žodžiai.

Eglė Budvytytė (E. B.): Įdomu, kad pastebėjai švarius kūnus, čia mes būsim praleidę galimybę padirbėti su oda… Vis dėlto tos dainos gaudžia ne tiek apie pačią mirtį, kiek apie takią ribą tarp gyvavimo ir irimo, puvimo procesų, kurie labai matosi miško gyvenime.

Kalbant apie žodžius, kažkada užtikau J. L. Austino knygelę Kaip daryti dalykus su žodžiais (How to Do Things with Words). Jis išvystė sąvoką performatyvios kalbos veiksmas. Man atrodo, tada aš ją skaitydama ne iki galo supratau arba supratau, kaip man tuo metu norėjosi, bet pasilikau mintį, kad kalba ir žodžiai turi galią ne tik apibūdinti reiškinius, bet ir juos performatyviai atlikti pačiame ištarimo procese. Man patinka idėja, kad žodžiai ir pasakojimai turi galios įkalbėti dalykus į būvį ir taip transformuoti tikrovę.

Dažnai suvokiu darbą su žodžiais kaip spell making (kerėjimo, užkalbėjimo) praktiką. Atsimenu Sun Ra mintį, išgirstą jo 1971 m. vykusios paskaitos Black Man in Cosmos įraše, kad kalba ir žodžiai yra vibracijos, kurios formuoja mus pagal taip, kaip juos vartojame, ir kad mes tampame tuo, ką kalbame.

Dirbu su kalba kaip su labai medžiagiška, apčiuopiama materija, gilinuosi į jos skambesį, greitį, ritmą, pasikartojimus. Mėgstu kapstyti – pasiimti ar gal pasivogti pavienius žodžius iš tarpusavy nesusijusių šaltinių – podcast’ų, knygų, dainų, žodynų. Dainavimo atveju žodžiai tampa kūno tęsiniu, seilių judėjimas burnoje ir kvėpavimas irgi tampa pasakojimo dalimi.

Eglė Budvytytė, Songs from the Compost: Mutating Bodies, Imploding Stars, 2020 (kadras iš filmo)

A. M. S.: Esu skaičiusi apie kraupoką sporų gebėjimą prasiskverbti į smegenis. Po kurio laiko vaizduotėje, jei palaikai ją drėgną ir gūdžią, pridygsta keisčiausių minčių. Tad smalsu – kokį dėmesį jai skiri Tu savo kasdienoje ir kūryboje? Turiu galvoje vaizduotę kaip erdvę netikėtoms jungtims, kaip terpę keistiems šnabždesiams tarp nesusikalbančių būtybių, kurių Tavo kūriniuose – daugybė. Visokio plauko gyvybės, išnirusios iš vandens, išsiritusios iš komposto, dainų ir žinduolių įsčių, susisuka guolius žmonių galvose, pradeda šertis. Ir, net jei nėra visai tikros, jų plaukeliai aplimpa tikrovę.

E. B.: Vaizduotę stengiuosi maitinti skirtingais dalykais, pastaraisiais metais ypač daug naujų jungčių toje erdvėje atsirado skaitant rašytojos O. E. Butler knygas. Ji yra visokio plauko gyvybių, mutavusių ir evoliucionavusių kūnų – sąmonių ir tarprūšinių sąjungų – mama.

Turbut vaizduotė yra kaip raumuo, kurį galima visaip kultivuoti: man padeda pokalbiai su draugais, pasivaikščiojimai, kolaboracijos ir somatinės praktikos. Manau, išlavinta vaizduotė labai reikalinga išlikimui, jos trūkumas masinėje ir dominuojančioje kultūroje yra destruktyvus. Aš ją naudoju ir virdama sriubą, ir užsiimdama savigyda, klastodama dokumentus.

A. M. S.: Tęsdama apie tikrovę ir kūno dangas, norėčiau pakalbėti apie drabužius Tavo performansuose. Šiemet Rygos bienalėje ir Šmėklų miško parodoje Nidos meno kolonijoje dalyvavusiame kūrinyje Dainos iš kosmoso: mutuojantys kūnai, bliūkštančios žvaigždės paaugliai buvo apsivilkę Marijos Olšauskaitės, Julijos Steponaitytės drabužiais, kurtais bendradarbiaujant su dirvos gyventojais. Papasakotum apie juos plačiau?

E. B.: Kažkada Marijai paminėjau, kad man pasidaro neramu, kai gatvėse matau žmones labai šviežiai apsirengusius, su labai naujais rūbais (matyti, kad dar niekada neskalbti), nes iš karto įsivaizduoju išteklius, kurių reikia tam įvaizdžiui sukurti. Pamaniau, kad būtų įdomu apversti mūsų prisirišimą prie naujumo ir pasiūlyti nušiurimą, audinių susidėvėjimą kaip geidžiamą estetiką. Kai pradėjome dirbti prie filmo, Julija jau buvo susipažinusi su ilgamečiu rūbų pūdymu kaip kompleksiška audinio apdirbimo praktika, naudojama vieno mados kūrėjo Paryžiuje. Marija pasiūlė įsigyti dėvėtų drabužių bei audinių ir juos užkasti pasibūti po žeme porai savaičių ir mėnesiui. Į kai kuriuos dar pridėjome bananų žievių ir daržovių gabalų, kad paskatintume požeminius spalvų ir materijų mainus. Marija su Julija pratęsė rūbų kūrimo procesą pasitelkdamos žirkles ir švitrinį popierių. Buvo labai džiugu juos išsikasti ir tarp susiformavusių vaizdų rasti šikšnosparnio atvaizdą. Pamaniau, kad toks audinių pakasimas galėtų būti nauja pranašavimo, ateities spėjimo technologija, gal tokia jau yra? Kai kuriuos audinius labai suėdė, girdėjau, tai reiškia, kad dirvožemis sveikas ir kad ten gyvena pakankamai mikroorganizmų.

Eglė Budvytytė, Songs from the Compost: Mutating Bodies, Imploding Stars, 2020 (kadras iš filmo)

A. M. S.: Nesu tikra dėl audinių pakasimo kaip būdo nuspėti ateitį, tačiau apie biologiškai skaidomuose audiniuose ir micelio karstuose pakasamus kūnus esu girdėjusi. Kaip tik anądien domėjausi naujausiu Loop kokonu, Loop Living Cocoon, pirmuoju pasaulyje gyvu karstu iš grybienos, augintos be dirbtinių išteklių. Jis turėtų palengvinti prasmegimą. Beje, Loop jau priima išankstinius užsakymus pirmajam šimtui.

Dažnai pagalvoju, kad kiekviena gyvenimo akimirka turi jai skirtą audinį. Ir mirčiai duota savotiška uniforma, net jei tai micelis ant tavo krūtų. Žūtbūt reikia dangstyti. Viena vertus, drabužiai kūnus šiek tiek pakylėja – apvilkti jie neatrodo tokie bejėgiškai trapūs, silpni, žemiškumas ne taip akis dirgina. Ir sistema žiūri draugiškiau – „tinkamiems“ lengviau panirti. Tavo drabužiai pavojingesni – kapitalizmas bijo šikšnosparnių, ypač iš sveiko dirvožemio ir antrųjų rankų. Vaizduotė pragraužia skyles tokiuose audiniuose, kūnas gali pradėti mutuoti, visaip lankstytis, užčiuopti keistus dalykus.

Kita vertus, drabužiai yra visą žmoniją liečiantys paviršiai, kuriais teka aukšta abipusė įtampa: tarp kūno, bandančio save pranokti, ir aplinkos, kuri atrodo pakankamai erdvi esminiam pokyčiui, bet vienintelis stabdis – pats kūnas. Jis varžo drabužius, jis nusidėvi, jį norisi nusivilkti. Nuogumas nėra variantas, kai norisi išsinerti iš odos.

Dėl to Tavo kūriniai atrodo pakibę utopinių vizijų, sąmoningumo, pritaikymo ir vilties skyriuje. Šalia – žemė ir krintančios žvaigždės.

E. B.: Apie micelio pomirtinius kostiumus girdėjau! Girdėjau, kad ta grybiena ne tik suvalgo kūnus, bet ir neutralizuoja juose esančias toksiškas medžiagas, kurias kitokiais būdais palaidoti kūnai skleidžia į aplinką. Pomirtinė ekologijos galimybė.

Aš manau, kad kūnas yra neištirta teritorija, noriu išmokti, kaip jame visiškai įsikūnyti, neturiu troškimo išsinerti iš odos, labiau – visiškai į ją įsinerti. Mano draugė Corazon pasakojo, kad ji įsisavino dieviškumo (divine) egzistavimą dalyvaudama skrodime – stebėdama neįtikėtino kompleksiškumo pasaulį, atidengtą skalpelio. Labai įdomus pastebėjimas, nes jis apverčia daugumos religijų praktikuojamą kūno nuvertinimą binariniame santykyje su sąmone / protu. Traumos irgi yra įstrigusios mūsų raumenyse ir fascijoje, ne tik smegenyse. Man rodos, viena iš modernybės problemų yra ta, kad esame ganėtinai išsikūnyję (disembodied), todėl lengvai manipuliuojami išorinių jėgų ir galios struktūrų.

Eglė Budvytytė, Songs from the Compost: Mutating Bodies, Imploding Stars, 2020 (kadras iš filmo)

A. M. S: O grįžtant prie metaforų ir performatyvios kalbos veiksmo – žodžiai prie kūnų priglunda ne prasčiau už drabužius. Jie taip pat leidžia judesį, varžo, jie dėvisi ir būna nepatogūs, vartojami tarsi greitoji mada, greitasis maistas skrandžiui užkimšti. Jais dar ir paspringti galima! Metaforos, kuriomis prieiname prie daiktų, gali juos nuvesti ne į pačius maloniausius kambarius. Dėl to virusus vedame su jais kovoti, bandyti įveikti, arba švaistome laiką, užuot buvę produktyvūs, t. y. vertingi. Čia puikiai tiktų Lakoffo pasiūlymas įsivaizduoti kultūrą, kurioje į ginčus žiūrėtume kaip į šokius, į jų dalyvius – kaip į šokėjus, kurių tikslas – harmoningas judesys[1]. Net jei vienintelis judantis organas būtų liežuvis.

Tavo kūriniuose šoka ir kūnai, ir žodžiai. Būtų įdomu sužinoti, kur link šiuo metu jie veda. Kam dabar skiri daugiausia minčių?

E. B.: Dabar labai daug galvoju apie struktūras, kurios įgalina šiuolaikinio meno produkciją, jo globalią cirkuliaciją ir savo kūrybą, veikimo būdus šiuose kontekstuose. Pastaruoju metu neapleidžia nuojauta, kad šiuolaikinio meno centrai, muziejai ir meno mugės yra mirusios zonos storomis sienomis, dažnai labai nepralaidžiomis gyvenimui arba tik ribotoms ir tam tikroms gyvenimo, gyvybės formoms. Kažkuri mano dalis yra labai prisirišusi prie šių veikimo ir kūrybos būdų, dažnai apibrėžtų kvietimų, terminų ir įvertinimo ekonomikos, bet kita dalis ilgisi veikimo būdų, įsivėlusių į transformatyvią politiką konkrečių bendruomenių ir geografijų kontekstuose. Iš smalsumo prieš porą dienų atvažiavau pasigilinti į šiuos klausimus į kaimą šiaurės Ispanijoje, kuris yra socialinės skulptūros ir kultūrinės strategijos Inland – Campo Adentro viena iš sudedamųjų dalių. Bandau paleisti savo įprotį mąstyti apie meną arba kūrybą kaip apie autonominį reiškinį, kas istoriškai iš tiesų yra labai jauna ir problematiška idėja.

Taip pat daug galvoju, kaip suorganizuoti gyvenimą ir rutiną, kad pavyktų daugiau laiko praleisti ne tik žmonių, bet ir kitų gyvybės bei sąmonės formų draugijoje.

[1] George Lakoff and Mark Johnsen, Metaphors We Live By, 2003, London: The University of Chicago Press.

Akimirkos iš Eglės Budvytytės viešėjimo Ispanijoje. Asmeninio menininkės archyvo nuotraukos

Šiemet RIBOCA2 skamba kaip gėlės, virpančiose rankose

Rygos centre, netoli blizgančios Art Nouveau architektūros, yra zona, kurioje nesutikti nors vieno Tarkovskio filmų herojų vaiduoklio būtų tiesiog keista: Andrejsala stūkso kaip žlugusių sovietinių svajonių ir kapitalistinių vilčių metafora, kurioje dabar šmirinėja katės, iš griuvėsių stiebiasi augalija ir žydi antroji Rygos šiuolaikinio meno bienalė. Kelionėje po ją patariama nenukrypti nuo kurso ir paslapčių ieškoti chronologine, bienalės žemėlapyje nurodyta tvarka – niekada negali žinoti, kas tyko už oranžinių RIBOCA2 ribų (kalbama, šiais laikais nematomos būtybės ypač aktyvios).

ir staiga viskas pražysta (and suddenly it all blossoms), po praeito Visko, kas buvo amžina, kol išvis nebebuvo (Everything Was Forever, Until It Was No More). Anot šių metų kuratorės Rebecc’os Lamarche-Vadel: Pasaulio pabaiga jau įvyko, ir dabar jau turime kažko imtis. Pavyzdžiui, išauginti naują pasaulį [1], arba bent jau per ilgai neužsižiūrėti į apokaliptinius scenarijus ir eiti, nuolat eiti toliau – ateitis atidaryta! [2] dėl to jau reikėtų skubėti megzti ryšius su visais į ją persikėlusiais: vorais, tylomis, ateiviais, vaiduokliais, augalais, fikcijomis, moterimis, poezija [3]… kurti apie tai filmus, mitus ir rašyti knygas. Kam nėra malonu galvoti apie pasaulio pabaigą? Ypač, jei ne tau blogai baigiasi.

O kažkas visada lieka nuskriaustas. Nors, bet kuriuo atveju gauna gėlių: net jei negali jų pasiimti gyvomis savo rankomis, arba viskas, ką gali, tai ropoti jų žiedlapiais, kol kažkas filmuoja. Šiemet bienalėje veši metaforos, ir, kad būtų lengviau susikalbėti, paruoštas specialus dvidešimties žodžių žodynėlis, į kurį telpa pabaigos, gamta, meilė, griuvėsiai, gijimas, magija, kosmosas, pogrindis, rūpestis, svajonės, šokis, vaizduotė, žmogus, sulaukėjimas, vaiduokliai, kalba, metamorfozės, balsai, fikcijos ir ateitys [4]. Ekologija paliekama tarp eilučių, tačiau atrodo, būtent ji ir yra tas trapus žiedas, turimas omenyje visuose programos renginiuose ir tekstuose. Ekologija nėra vien plastmasinio šiaudelio pakeitimo popieriniu klausimas, kaip ir metafora nėra tik vaizdingas prisiartinimas žodžiu, turinčiu mažai bendro su veiksmais kasdienybėje. Ekologijos klausimas visada kartu ir etinis, ir politinis, nes apima mūsų santykį su kitomis būtybėmis [5] – sakytų Timothis Mortonas stalui, kuris, ko gero, sutiktų. Taip pat ir metaforos yra labiau akiniai, per kuriuos žiūrime į pasaulį – reikalai už stiklų nepakinta, bet paryškiname dalykus arba pritemdome, ką norisi ignoruoti. Šiomis dienomis apie mus puolančias bakterijas ir virusus kalbame karo metaforomis: juos reikia įveikti, prieš juos laimėti. Žinoma, koronavirusas ne visai ta būtybė, su kuria norisi palaikyti artimą ryšį, bet bienalės tekstuose ir atidarymo kalboje Ji įvardinta kaip svarbi bendraautorė, gerokai pakoregavusi planus. Kataloge ir bienalės architektūroje į kuratorės ir dalyvaujančių menininkų(-ių) sumanymus ši neregima būtybė įsipaišo oranžine – prie nubrauktų sakinių prirašo, kaip ji pakeitė sumanymus.

RIBOCA2 atidarymas su kuratore Rebecca Lamarche-Vadel. Fone – Ugo Rondinone kūrinys life time, 2019. Ugniaus Gelgudos nuotrauka

Bienalės pradžioje pasitinkanti LIFE TIME vaivorykštė [6] paruošia žvilgsnį perspektyvų įvairovei: į RIBOCA’os kelionę pakviesti ne tik šiuolaikiniai ir ankstesnės kartos menininkai, bet ir dalyviai iš kitų laukų. Išbarstydama sėklas Andrejsalos teritorijoje, farmacijos daktarė latvė Vija Eniņa suteikia šansą bienalės pavadinimo išsipildymui, bet svarbiausius sprendimus palieka orams ­– gydantys augalai pražys, jei sezonai jais pasirūpins. Tik ar augalai sąmoningi ir turėtume juos valgyti? [7] klausia Kosmoso institutas (The Institute of the Cosmos), narpliojantis bioetikos, gyvenimo trukmės ir bendros ateities su kitomis būtybėmis klausimus, šiandien keliančius nerimą ir panišką baimę. Tokiais atvejais prisimename, kaip svarbu nepamiršti kvėpuoti.

Bet dalintis deguonimi sutinkame ne su kiekvienu: būtina visiems kūnams, ši neregima prabanga cirkuliuoja tik saujoje plaučių. Į tuos, kam dar trūksta erdvės alsuoti, atkreipia dėmesį šiemet ryški queer problematika. Rygos senamiesčio parkai ir Jūrmalos pajūris sovietmečiu buvo tapę laisvo kvėpavimo oazėmis, į kurias suvažiuodavo užspaustieji iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos. Estas Jaanus Samma dalinasi Rygos atvirukais (Riga Postcards) iš Kaspars Irbe (1906-1996) dienoraščių, pilnų ilgus metus fiksuotų kvėpavimo praktikų ir patirčių. Samma kūrinio elementais atskleidžia oficialios istorijos nutylėtą praeitį, kurioje ši pikantiškų kruizų kultūra išliko beveik nematoma. Kaspars Irbe namų kieme Jūrmaloje vykusiame pokalbyje su menininku, istorikais Ineta Lipša ir Uku Lember, moderuotame Kaspars Vanags, buvo papasakota smalsių istorijų ir atversta Irbe’s nuotraukų albumų. Atskleista, sovietmečiu smerktą kūno kultūrą queer atstovai atlikdavo dienomis arba per pietų pertraukas – vakarus palikdavo tuo metu vienintelės priimtinos, tradicinės šeimos reikalams.

Jaanus Samma, Riga Postcards, 2020. Ugniaus Gelgudos nuotrauka

Bendik Giske tiki kvėpavimo galia pažadinti jautrumą kitiems kūnams. Grodamas saksofonu jis atveria erdvę kelionei emocinėmis būsenomis ir išgyvenimais, skriejančiais kiaurai maskulinistinius stereotipus ir saviraiškos baimes. Tuo tarpu už sienos video kūrinyje Faggots, Friends [8] queer filmo herojų kūnais ropoja trapus vabzdys-maldininkas.

Tarp 65 bienalės dalyvių ir 9 kolektyvų, Lietuvai atstovaujančių menininkų(-ių) kūriniai reaguoja į jau esančias aplinkas, ieško būdų jose apsigyventi ir įsipaišyti. Tarp dažasvydžio miestelio pastatų – militarizuotų žaidimų visuomenei vietos – atsiranda smalsūs objektai iš neaiškios, bet keistai pažįstamos realybės. Šmirinėdama po Anastasijos Sosunovos Habitaball, jaučiuosi tarsi ateivė, kažkodėl leidžianti sau žvalgytis svetimuose namuose, kol šeimininkai išėję. Beje, esu ne viena – sutinku vieną kitą kūrinį apraizgiusį vorą ir smalsią katę. Įkurti pramoginių karo žaidimų griuvėsiuose, Sosunovos kūriniai netiesiogiai užsimena apie šią akimirką mūsų kaimynystėje vykstančius konfliktus, betaisykliais galios žaidimais primenančius siaubo pasaką.

Katinas Sosunovos mieste. Gretos Eimulytės nuotrauka

Tuo tarpu pagrindiniame Andrejsala uosto pastate pūpso Augusto Serapino besmegeniai, iš sniego senių virtę Purvažmogiais (Mudmen). Kūrinys šmaikščiai primena nuoširdų žmogaus bandymą priartėti prie to, ką vadina gamta, ir su ja bendradarbiauti, tikint, kad ji elgsis “taip, kaip turėtų”. Šią žiemą dėl šiltų orų Rygoje taip ir nesnigo, tad Serapino sumanymas gatvėse pastatyti šimtą sniego senių virto vasaros kūrybinėmis dirbtuvėmis ir užduotimi vaizduotei: kaip keisime žiemiškus ritualus, jei nebesnigs?

Optimistinį atsakymą sugalvoti sudėtinga, ir tai atsispindi Eglės Budvytytės video kūrinyje Songs from the Compost: Mutating Bodies, Imploding Stars, dainuojančiame ir šokančiame mirtį. Nufilmuotas Lietuvos pušynuose, pelkėse ir smėlynuose, vedamas dramatiškų dainos žodžių: mes niekada nebuvome tyri, niekada nebuvome švarūs (we have never been pure, we have never been clean), filmas virsta poetiniu–erotiniu tamsesnių ekosistemos pusių tyrinėjimu [10]. Į tamsos kategoriją patenka mirtis ir irimas, kurių sujaudinta paauglių grupė juda posthumanistinės erotikos įkvėpta choreografija. Braidžiodamos vandenyje, sinchroniškai glausdamosi viena prie kitos ir samanų, žmogiškos prigimties būtybės 12–os minučių kūrinyje ieško būdų įsivaizduoti nelinijinį laiką [11], megzti ryšį su kitomis gyvomis ir negyvomis būtybėmis, susilieti. Toje pačioje erdvėje įkurtas dueto IevaKrish Polemic of Two Metrics taip pat juda sava, kosmine choreografija. Besisukanti instaliacija kilo iš latvių ir lietuvių tradicinio sodno (puzuris): gebėdamas atbaidyti piktąsias dvasias ir kaupti energijas, jis buvo kasdienis protėvių kompanionas-visatos miniatiūra. Iš esmės, kosmosas tavo virtuvėj. IevaKrish sodno versija, perskirta pusiau ir akomponuota ambiento, nuausta serbų rašytojo Milorad Pavič mintimis: visata buvo sukurta, kai laikas amžinybę perskėlė į dvi dalis ir iš vienos amžinybės padarė dvi: dabartį ir ateitį [12].

Eglė Budvytytė, Songs from the Compost: Mutating Bodies, Imploding Stars, 2020 (kadras iš filmo)

Linos Lapelytės ir Manto Petraičio instaliacija Currents (liet. Srovės) iš kosmoso sugrąžina į Andrejsalos uostą, kur dar viduramžiais plaukiodavo sielininkai, aprūpinantys Vakarų Europą Baltijos miškų medžiu. Laikui bėgant, jie išmoko prisitaikyti prie upės choreografijos, sakytume, pradėjo bendradarbiauti su vandeniu, šokti kartu. Tačiau kažkas, žinoma, liko nuskriaustas. Plūduriuojanti laikina, pušinė sala, garso takeliu atsakanti sielininkų dainoms, nuvingiuoja link kapitalizmo ir ekologijos problemų: bendradarbiavimas su vienomis gamtos būtybėmis, žmogui padeda išnaudoti kitas.

Lina Lapelytė ir Mantas Petraitis, Currents, 2020

Taigi esame puikūs veidmainiai, gebantys išsinarplioti iš sau užduotų nepatogių klausimų, kalbindami kitas gyvybes ir reikšdami joms užuojautą. Be Tarkovskio vaiduoklių, vorų ir vietinės augalijos, Andrejsaloje per apleistus metus apsigyveno ir benamės katės (panašu, sutikau vietinę, šmirinėjančią tarp dažasvydžio pastatų). Nepriklausomi katinai gyvenamuosiuose rajonuose nėra jau toks retas reiškinys: prisimenu, turėjau kaimynę, kuri buvo įsitikinusi, kad katėms neturėti namų šildomomis grindimis – visiškas praradimas. Dėl to prie laiptinės durų visada palikdavo bent dubenėlį pieno. Jai tiesiog būdavo malonu kažkuo rūpintis, nuoširdžiai; ir tai, atrodė, visiškai atpirko detalę, kad kačių organizmams pienas ne taip jau ir tinka. Nina Beier kūriniu Total Loss (liet. Visiškas praradimas) siūlo kur kas prabangesnį prieglobstį: marmurinius liūtus, laistomus augaliniu pienu (tinkančiu net laktozės netoleruojantiems katinams!). Visiškas praradimas, akomponuotas nėščiųjų Range Rover’iuose performansu, įvardinamas kaip metafora žemę alinančioms kapitalistinėms veikloms, tuo pat metu, panašu, prie gamtos melžimo ir prisideda. Sojos produkcija per paskutiniuosius dešimtmečius jau tapo miškų kirtimo sinonimu ir prabangos preke, gelbstinčia vieną rūšį nuo mirties mėsos pramonėje, naikindama kitą. Na ir šiaip, juk esame vienintelė rūšis, galinti pasigirti, kad jai jau beveik pavyko sunaikinti Žemę. Juolab, turime prabangą ne tik svarstyti pasaulio pabaigų variantus, bet juos dar ir įgyvendinti kūrybiškai.

Nina Beier, Visiškas praradimas, 2020. RIBOCA archyvas

Pavyzdžiui, šokant. Kad ir savo miegamajame; arba virtuvėje su puodeliu kavos. Latvių deivė Veļu Māte rengia mirtinus vakarėlius tiesiog kapinėse, pritraukdama minias šmėklų (jos vardas pažodžiui reiškia patalynės, baltinių bei apatinių motiną). Mirusiųjų pasaulio žvaigždė turėjo pasirodyti ir Andrejsaloje, tarp prabangių audinių ir nėriniuotų užuolaidų. Tačiau uostą pavyko pasiekti tik mieguistos širdies nuobodžiui (Yawn of a Sleepy Heart). Tai – Veļu Māte portretas Dominikos Olszowy vitraže, kuriame iš kavą uodžiančios nosies išbėga vaiduoklis. Kartais aktoriai sėdi prie jo ir rauda. Nuobodis veikia kaip langas, pro kurį skersvėjai įpučia neramių sielų į mūsų kambarius. Tik šokdami su jomis pajuntam griūvančio pasaulio kvapą.

Dominika Olszowy, Yawn of a Sleepy Heart, 2020. RIBOCA archyvas

Smalsu, kokius žiedus paliksime savo šmėkloms.

Išsamų fotoreportažą iš RIBOCA bienalės galite peržiūrėti čia.

[1] https://riboca.digital/en/page/curatorial-concept-by-rebecca-lamarche-vadel

[2] the future is now open, https://riboca.digital/en/page/curatorial-concept-by-rebecca-lamarche-vadel

[3] https://riboca.digital/en/page/curatorial-concept-by-rebecca-lamarche-vadel

[4] Endings, Nature, Love, Ruins, Healing, Magic, Cosmos, Underground, Care, Dreams, Dance, Imagination, Human, Wildness, Ghosts, Language, Metamorphosis, Voices, Fictions and Futures https://www.rigabiennial.com/en/riboca-2/programme#tandc

[5] https://www.lrt.lt/naujienos/mokslas-ir-it/11/89593/t-mortonas-mes-visi-neisvengiamai-esame-siek-tiek-veidmainiai

[6] Ugo Rondinone, Life time, 2019, https://riboca.digital/en/artworks/02

[7] https://riboca.digital/en/artworks/38

[8] Alex Baczynski-Jenkins, Faggots, Frriends, 2019-tęsiamas. https://riboca.digital/en/artworks/28

[9] https://riboca.digital/en/artworks/25

[10] https://riboca.digital/en/artworks/25

[11] The universe was created when time cut eternity into two and thus made two eternities out of one: the present and the future. https://riboca.digital/en/artworks/23

Įtinklintas vienišumas. Interviu su tapytoja Rūte Merk

Vos per kelis pastaruosius mėnesius, pasauliui sustingus karantine, Berlyne gyvenanti lietuvių tapytoja Rūtė Merk (Rūtenė Merkliopaitė) parengė ir atidarė net dvi solo parodas: birželio viduryje galerijoje Vacancy, Šanchajus (Kinija), duris ativėrė paroda „Solitaire“, o vos prieš kelias savaites Niujorke, Downs & Ross galerijoje pristatyta ekspozicija „SS20“, kurioje dauguma darbų yra sukurti bendradarbiaujant su mados namais Balenciaga ir buvo publikuoti meno žurnale Mousse Magazine. Pastarųjų prisistatymų proga ir kalbiname jaunąją menininkę.

Aistė Marija Stankevičiūtė (A.M.S): Rūte, džiaugiuosi, kad skiri savo laiką šiam pokalbiui. Kaip tik prieš porą savaičių virtualiai pasivaikščiojau dvejose naujausiose tavo parodose – Solitaire Vacancy galerijoje, Šanchajuje ir SS20, galerijoje Downs & Ross, Niujorke. Abi parodos lempas įžiebė ypač ryškų vietinį kontekstą turinčiose vietose, turiu galvoje Niujorko mados savaites, Kinijos duomenų privatumo politiką, ir panašiai. Tad pokalbį norėčiau vingiuoti link technologijų, mados ir tapybos sąlyčio, kaip jis veikia Niujorko ir Šanchajaus įtampose.

Man ypač įdomus tavo ėjimas Solitaire parodoje: renkiesi apie privatumo, asmeniškumo ir intymumo patirtis kalbėti Kinijoje. Žinoma, skaitmeninių kūnų sielos įvairiomis formomis tave lydi nuolat, Šanchajus nėra išimtis, tačiau Kinijos kontekstas tavo tapybą užkloja dar vienu aktyviu sluoksniu. Socialinio kredito sistema, dažnai lyginama su Black Mirror epizodais, visa reginčios kamerų akys ir ryškios spalvos kuria reikšmingą foną tavo paveikslams. Įdomu sužinoti, kaip vyko tavo pasiruošimas parodai Šanchajuje? Kas tau buvo svarbu atrenkant kūrinius?

Rūtė Merk (R.M.): Aiste Marija, ačiū už kvietimą pokalbiui – vis dar prisimenu tą laiką studijoje Berlyne, kai visi Solitaire ir SS20 darbai buvo po vienu stogu, aprėpiami vienu žvilgsniu ir dar neišvykę į šias susijusias, tačiau taip pat skirtingas parodas.

Rūtė Merk, paroda Solitaire, galerija Vacancy, Šanchajus, 2020

Šanchajaus parodai intensyviai pradėjau ruoštis po to, kai jau buvo baigta dauguma ciklo SS20, sukurto bendradarbiaujant su mados namais Balenciaga, darbų. Būtent siekdama atsvaros pastarojo projekto rėmams ir ritmui pradėjau judėt beveik priešinga, labiau asmeniška kryptimi. Įsiveržusi pandemija, o kartu ir karantinas, socialinė izoliacija, visuotinis darbas iš namų dar labiau paskatino mintis apie vienišumo, atskirtumo patirčių aktualumą.

Sutinku, Kinijos futuristinis, o kartu galbūt ir kažkiek distopinis, fonas parodos lyriškas tonacijas įdomiai paryškina, tačiau vis dėlto ne ši įtampa man rūpėjo pirmiausiai. Labiau domino prieštaravimas tarp technologijų kuriamų galimybių ir apribojimų. Ekranas tapo ir pramogos ir darbo vieta. Dažnai esame nepaliaujamai įsitinklinę ir socialūs, tačiau taip pat atskirti ir susvetimėję tuo pat metu. Tarsi lošdami nepabaigiamą Windows Solitaire partiją.

Kita vertus, ruošdamasi parodai galvojau ne tik apie informacines technologijas, bet ir apie technologijas plačiąja prasme, todėl rinkausi tapyti mėlynai dažytas gėles ar veislinius kumeliukus. Technikos kuriamos galimybės kartu yra ir stulbinančios – net didingos – ir gąsdinančios.

Rūtės Merk studija Berlyne2020

A.M.S.: Kalbant apie milijoninius miestus ir ūžesį, tavo tapomi kūnai atrodo paklydę – tarsi žvelgiantys į savo atspindį, išsklidusį vitrinų ir bėgančių reklamų sluoksniuose. Tačiau klaidžioja būtent tie kūnai, būtent tie objektai – blankūs kontūrai man neatrodo kaip galimybė pakeisti jų kitais. Galbūt dėl to, kad turime bendro  – patys liejame save iš begalės mus jaudinančių vaizdų, mokomės kameros kampų, juos šlifuojame odą lyginančiais filtrais, dalyvaudami nenustojančioje vaizdų cirkuliacijoje. Tačiau tavo paveiksluose personažai atrodo keistai ramūs ir šiek tiek abejingi, jie panašūs į senų Windows’ų paveikslėlius – reikia laiko, kad pasikrautų. Vaikščiodama Solitaire dokumentacijoje galvojau, kaip kinta tavo paveikslai, žiūrimi kompiuterio ekrane. Kilę iš skaitmeninių inspiracijų (filmo kadrų, “screenshotų” ir nuotraukų – išskaičiau ankstesniuose interviu), jie laikinai ištrūksta iš sparčios vaizdų cirkuliacijos ir tapomi sulėtėja, kad vėl įsilietų į srautą.

R.M.: Žinoma, nepaisant to, jog esame tankiai apraizgyti informaciniais ir technologiniais tinklais, vis tiek turime savo nepakeičiamus individualumus. Veido neryškumas, jo paslaptis, jo pilno reprezentavimo negalimybė yra tarsi darbinė taisyklė. Bet ji nepritaikoma mechaniškai, nes neryškumas negali panaikinti portreto individualumo, charakterio, emocijos. Negaliu nutapyti dviejų vienodų veidų tarsi robotas-spausdintuvas.

Sutinku, kad dauguma mano personažų turi keisto ramumo ar abejingumo. Mama sako, kad jie dažnai yra tarsi be nuotaikos. Man įdomus ramumo, pasyvumo apgaulingumas, nes tai gali reikšti ir išsekimą ir susikaupimą, ir persidirbimą ir neveiklų priešinimąsi jam.

Menas, norėdamas daryti įtaką vaizdų srautui, tame sraute turi ir pats dalyvauti. Kita vertus, nors paveikslas yra dvimatis vaizdas, jo patyrimas parodoje yra artimesnis toms aplinkybėms, kuriomis jis buvo sukurtas, t.y. studijos fizinėje erdvėje, dienos šviesoje. Kompiuteriu generuotų vaizdų (CGI) atspindžiai paveiksle, nutapytame tradicine, aliejinių dažų ant drobės technika, gali paskatinti susimąstyti apie skaitmeninį vaizdą, kurio nuolatinėj apsupty gyvename.

Rūtė Merk, Jomantė, aliejus ant drobės, 118 x 87 cm, 2020

A.M.S.: Parodos pavadinimas Solitaire žymi ne tik atskirtį, bet ir devyniasdešimtųjų Microsoft kortų žaidimą, bandantį per pramogą lavinti kompiuterinio aktyvumo įgūdžius. Ar savo beveik pasikrovusius paveikslus galėtum įvardinti savotiška įsižiūrėjimo ir kantrumo kitam treniruote?

R.M.:  Žinoma, tai taiklus visų gerų portretų apibūdinimas! Klaidžiojant dideliame muziejuje, kai tenka praeiti šimtus paveikslų, geri portretai šitą įsižiūrėjimą į kitą figūrą spinduliuoja įtaigiau, stipriau, nepakartojamai. Jie yra nepasenstančios jautrumo kitam pamokos.

A.M.S.: Man taip pat įdomus mados ir skaitmeninio kūno santykis parodoje SS20, Niujorke. Dalyje paveikslų personažai pametę galvas – dėmesio centre palieki drabužį. Modeliai juk ir taip yra nešiotojai, savo kūnais įvaizdžius perkeliantys iš podiumo į ekranus. Kaip tik prisiminiau Filthydreams kadaise skaitytą Adam Lehrer tekstą [1], nagrinėjantį, kaip drabužiai įgalina žmogų tapti kažkuo daugiau negu tiesiog mėsa, ar suteikia erdvės mutuoti į būtybę aukščiau žmogaus. Drabužių audiniai slepia odos audinį arba atskleidžia jos fragmentus; jie suvienija ir atskiria, kuria ir perkuria kūną, tačiau gali ir panaikinti, ištrinti. Dalis modelių SS20 parodoje kūno neturi – drabužis neatidengia, nes nėra odos, kurią reikėtų slėpti. Gal galėtum papasakoti, kur jų kūno dalys?

Rūtė Merk, paroda SS20, galerija Downs & Ross, Niujorkas, 2020

R.M.: Visiškai sutinku, rūbas yra technologija, kuri atlieka daug funkcijų. Kartu tai yra giliai politiškas paviršius, čia susikerta privatumas ir socialumas, darbas ir grožis, tradicija, inovacija ir industrija ir t.t.

Rūbai yra tarsi avatarai, kūnų antrininkai turintys beveik maginę galią mus pakeisti. Kita vertus, dažnai tai tėra mados sezono miražas – maginė galia gali lengvai pavirsti vaiduoklišku kartojimusi. Apie tai galvojau ir SS20 parodoje.

Rūtė Merk, SS20, Balenciaga Look 7, aliejus ant drobės, 69 x 82 cm, 2019

A.M.S.: Praeitų metų interviu su Art of choice [2] esi sakiusi, kad tave domina erdvė tarp žmogaus ir jo įvaizdžio, o pats vaizdas tau – dokumentas ir iškraipymas tuo pat metu. Tęsdama apie dirbtinius kūnus ir mados industriją, negaliu nepaminėti Lil Miquela – vienos iš virtualių mados veikėjų. Skaitydama apie ją susipažinau su skaitmenine mada (digital fashion) ir ypač susidomėjau norvegų kompanija Carlings, pristačiusia mados kolekciją, kurios produktus galima įsigyti ir “nešioti”, tačiau neįmanoma jų paliesti fiziškai. Tereikia pateikti savo nuotrauką, kuri bus atsiųsta atgal, tik jau su tavimi, vilkinčia įsigytą drabužį. Panašiai, kaip SS20 kūnai, neliečiantys audinio, Carlings pirkėjai aprengia skaitmenines savo versijas ir paleidžia į vaizdų srautą, kuriame, pasiplaiksčiusi akimirką-kitą, reprezentacija dingsta. Žinoma, kompanijos, kuriančios kolekcijas skaitmeniniams modeliams, savo veiklą pristato vienu iš būdų mažinti taršą ir išmestą greitą madą (fast fashion). Tačiau tuo pat metu kuria greitai sužiūrimus vaizdus, liekančius cirkuliuoti kartu su dirbtiniais kūnais pamirštų paveikslėlių šiukšlynuose. Kaip šiame kontekste matai savo praktiką? Ar tapybą, jungiančią jau sukurtų, matytų vaizdų fragmentus, galėtum pavadinti savotišku “perdirbimu”, prikėlimu dar vienam mirksniui?

Rūtės Merk studija Berlyne, 2020

R.M.: Panašu, kad Carlings kuria ne tiek rūbus, kiek jų simbolinio vartojimo ženklą, kurį galima realizuoti mūsų sukomercintoje tarpasmeninių santykių komunikacijoje. Simbolinio kapitalo spindesys ir regimybė, susijusi su mados ar meno kaupimu, manau yra jų neatskiriamas, bet neesminis elementas.

Kalbant apie vaizdų kultūros “perdirbimą” tapyboje, manau, kad viena iš tapybos funkcijų yra laikmečio, šiuo atveju sezono, kartu su visais jo prieštaravimais, archyvavimas, jo įrašymas į kolektyvinę atmintį. Kita vertus, SS20 nėra tik istorinio žanro paroda – man buvo įdomu savaip pažiūrėt ir į Demnos Gvasalia viziją.

Geras menas ir gera mada turi tą patį priešą – klišę. Žinoma, mados ir meno suartėjimas tikrai nėra pergalės prieš klišę garantas, veikiau dažniau įvyksta priešingai. Tačiau Cristobalo Balenciaga’os dėmesys Ispanijos senųjų meistrų tapybai galėtų būti geras mados ir meno bendrystės pavyzdys [3].

[1] https://filthydreams.org/2019/10/21/do-clothes-liberate-our-bodies-or-restrict-them-confusion-and-potentialities-in-life-and-limbs/?fbclid=IwAR0SrArtrnEVsgf80gQy50609fvWrsc_mwvE57zjRo7MCKVnxb6C2gH6EdI

[2] https://www.artofchoice.co/rutene-merk-paints-the-intersection-between-spirituality-and-technology/

[3] Nuoroda į parodą: https://www.museothyssen.org/en/exhibitions/balenciaga-and-spanish-painting

 

Kol pamažu „gyja“ ozono sluoksnis. Pokalbis su Ignu Pavliukevičium

Sėdžiu prie atviro Google docs lango ir laukiu, kol prisijungsi. Tuo tarpu rankas dezinfekuoju jau šeštą kartą šiandien. Iš namų visa dar nebuvau išėjusi, bet pirštu poroje virtualių galerijų praslinkau, pasiskolinau knygą iš bibliotekos, išsiunčiau kelis laiškus… Stebėdama COVID-19 krečiantį pasaulį vis dažniau susimąstau apie kūną: jautrų ir bijantį, palieptą likti už stiklo – namų ar kompiuterių, dėl savo paties saugumo, kai tuo tarpu labai pamažu „gyja“ ozono sluoksnis.

Stop-kadras iš filmo A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence (2014), dir. Roy Andersson

Aistė Marija Stankevičiūtė: Malonu, Ignai, kad sutikai pasikalbėti tokiu neramiu laiku. Smalsu, ką galvoji, ne tik dėl tavo atidumo įvairios prigimties būtybėms biologiniams ir skaitmeniams kūnams, bet ir empatijos bei jautrumo, kurio savo darbuose tiesiogiai mokai bent jau pastaruosius. Be to, įdomi tavo, kaip iki “pasaulinės pauzės”, arba bent sulėtėjimo, aktyviai veikusio menininko pozicija nuo jos ir norėčiau pradėti. Neseniai žurnale Dezeen skaičiau Marcus Fairs pokalbį su olandų dizainere Li Edelkoort. Ji mano, kad susiklosčiusi situacija iš tiesų yra nauja galimybė (jei tik gebėsime ja pasinaudoti) persvarstyti savo buvimo pasaulyje būdus. Kaip ir kur juda mūsų kūnai, ir ar jiems iš tiesų reikia ten, kur link juos neša teršiantys lėktuvai; kokiu greičiu skriejame pagauti informacijos ir automobilių srautų; ar dezinfekciją, kurią dabar taip kruopščiai atliekame savo kūnams ir baldų paviršiams, pritaikysime laikydamiesi informacijos higienos; ir kaip seksis atsisakyti purkštukų, išsausinančių žuvėdroms akis?.. Kaip šiandieną matai tu?

Ignas Pavliukevičius: Ačiū, Aiste. Dėl empatijos mokymo iš tiesų, aš pats savo darbus labiau matau kaip empatijos paiešką ir diskusiją apie šiuolaikinio žmogaus emocijas. Iš tiesų, galvojant apie buvimo pasaulyje būdų persvarstymą, aš kėliau hipotezę, ar kartais to persvarstymo priežastimi negalėtų būti jautri skaitmeninė būtybė? Aš kalbu apie robotus ir dirbtinį intelektą, kur jų spartus technologinis vystymasis neišvengiamai atves pasaulį prie pirmojo skaitmeninio kūno, turinčio “general artificial intelligence”. Tad, ar jos atsiradimas nebūtų kritinis momentas, kai mes pagaliau tikrai turėsime suvokti, kad kažkas neorganiško taip pat turi jausmus ir emocijas. Ar tai nebūtų kritinis įvykis, kuris visuotiškai galėtų paveikti mus taip, kad žmonija įgautų daugiau empatijos vieni kitiems gyvūnams ir visai gamtai, kurios mums taip reikia sprendžiant net ir klimato kaitos klausimą. Ir, bemąstant apie tai, štai vietoje skaitmeninio visą jaučiančio kūno naujas įvykis, kitoks gyvenimas dėl kito, naujo, plika akimi nematomo kūno, pavadinimu COVID 19. Kaip ir mini, ar tik jis ir nebus tas sukrečiantis įvykis, leidžiantis pergalvoti, kas mes esame iš tikrųjų ir kaip turėtume toliau gyventi. Norėčiau tikėti, kad tai bus bendras žmonijos suvokimas, kad mums norint išlikti reikia veikti kartu…

O, atsakydamas į tavo klausimą dėl skaitmeninės higienos, kad ir kaip norėčiau rasti optimistinį variantą, iš tiesų manau, kad yra kitaip. Manau, kad jau gyvename skaitmeniniame šiukšlyne ir Koronaviruso informacijos srautas jį tik didina.

Karantino metu, dauguma mūsų praleidžiame daugiausiai laiko namuose, kur visi turime po ranka bent kelis skaitmeninius įrenginius, per kuriuos galime komunikuoti su visu pasauliu bet kurią akimirką. Žinoma, tai mus gelbėja nuo vienišumo. Turėdami juos galime mokyti mokinius per atstumą, bendrauti su artimaisiai ir panašiai. Skaitmenizacijos dėka kiekvienas iš mūsų turi neįtikėtiną galią savo rankomis  skleisti žinias, nuomones ir pyktį vieno mygtuko paspaudimu. Kaip, pavyzdžiui, knygos “War in 140 Characters: How Social Media Is Reshaping Conflict in the Twenty-First Century” autorius David Patrikarakos įvardija šiuos žmones kaip “Homo digitalis” – naujos kartos karius – galingus ir globaliai susijungusius individus. Kur susijungę ir tikintys pasirinkta idėja, ja gali sukelti revoliucijas tiesiog būdami online, nekeldami kojos iš namų. Kaip pavyzdį “homo digitalis”jis pateikia Eliot Higgins, kuris, naudodamas “open-sources” ir socialinių medijų tyrėjus, neišeidamas iš namų ištyrė Ukrainoje numušto Malaizijos oro linijų skrydžio 17 priežastis. Jo atliktas tyrimas buvo svarstomas Olandų policijos, kurie tyrė šią bylą. Tai parodo, kokią galią šiais laikais vienas žmogus turi savo rankose. Tad kyla natūralus klausimas: kiek ta galia gali būti išnaudojama ir nekilniais tikslais, kuomet dėka socialinių medijų atsiranda palankios terpės pykčio ir greitų, skambių antraščių sklidimui? Tada ir šiukšlynas greitai didėja. Dėl to pastebime, kad šis nematomas COVID 19 kūnas, yra dar vienas puikus įrankis skleisti dezinformaciją ir pyktį.

Iš kitos pusės, truputį neramina ir tai, kad, kol esame “uždaryti” savo namų burbule, kartu esame uždaryti socialinių tinklų, sugeneruotų būtent mums, algoritmų skaitmeniniame burbule. Dezinfekcija skaitmeninėje erdvėje atliekama keliais lygiais. Pirma, tai, kad algoritmai yra sukurti taip, kad mums siūlytų tik tą,  kas labiausiai rūpi ir patinka, na – kad būtų daugiau “klikų”. Antra, šiuo metu skaitmeninė dezinfekcija patikėta  didžiųjų kompanijų rankoms. Nors ši dezinfekcija reikalinga, iš mūsų atimamas sprendimas, kokia informacija turi likti viešojoje erdvėje, ką vienos ar kitos šalies žmonės galės matyti savo ekranuose, o ko  ne. Ar nėra taip, kad matome tik gražų paveikslą, sukurtą būtent mums globaliniame, valstybiniame ir individualiame lygyje. Aktyviai vykdydami skaitmeninę dezinfekciją mes galime niekad nesužinoti, kiek informacijos nepatenka į viešumą ir kiek dėl to skurstame kultūriškai.

AMS: Iššokantys atpigusių kelionių pasiūlymai dabar atrodo įžūliai ir absurdiškai, mintys apie ateities projektus nugrimzdusios abejonėse, atšaukti vakarėliai ir parodos, paskaitos, susitikimai, net Kino pavasario seansai persikelia į namų ekranus. Kaip, manai, veiksime meno lauke dabar? Kaip pasitiksime ir kur kreipsime nutrūkusių projektų ir jų finansavimų sukeltą įtampą? Kaip ir ar sugebėsime atsitraukti nuo veržiančios situacijos ir kalbėti apie kasdienybę, kurioje įprasto kasdieniškumo nebeliko?

Stop-kadras iš filmo Songs from the Second Floor (“Sånger från andra våningen”) dir. Roy Andersson (2000).

IP: Na, akivaizdu, kad pradžioje visiems šokas. Juk nusikelia tiek daug kultūros renginių, kitaip susidėlioja prioritetai… Bet kažkaip galvoju, kad niekas nėra sustabdęs kūrėjų dirbti, kurti ir nepasiduoti sunkiausiomis situacijomis. Be abejonės, reikia truputį perdėlioti planus, bet argi tai negali būti gera proga pergalvoti, kaip mes pateikiame savo darbus, kaip galime pristatyti naujus, galų gale, kodėl viskas turi būti galerijoje ar instagrame? Gal ši situacija taps kvietimu transformuoti šiuolaikinį meną taip, kaip mes jį pateikiame. Jei sugebėtume tai padaryti, gal nebereikėtų tiek keliauti norint parodyti savo kūrinius, siųsti didžiausius siuntinius iš šalies į šalį, pirkti naują pakavimo plastiką ir oro burbulus, taip mažiau prisidedant prie ,,žuvėdrų akių džiovinimo”. Kodėl, tarkim, nesukūrus savo skaitmeninio 3D klono, o dar geriau – klonų, su skirtingomis asmenybėmis ir kūnais. “Apsivilkę” jais žmonės galėtų rinktis į renginius, parodas ir performansus savo namuose ar Marse. Gal kai kam tai leistų išlaisvinti sukaustytas asmenybes, kuriomis tampame augdami. Pamėginti suprasti, ką reiškia būti kitame kūne, žmogaus ar gyvūno; pamatyti kito akimis.

Aš manau, kad tai yra galimybė pasirodyti kūrybingais ir iniciatyviais žmonėmis, nelaukti sudėjus rankų, kol viskas grįš į savo vėžias ir žiūrėti, kas čia bus. Tai reiškia būti vienu žingsniu priekyje ir išnaudoti šią situaciją.

Dar viena idėja pamąstymui. Sakai, kad nebeliko įprasto kasdieniškumo? Pastebėjau, kaip žmonės dalinasi nuotraukomis, kaip daro darbus namuose, kurių niekad nedarydavo, ar darydavo retai. Ar tai praskaidrina karantino nuotaiką? Drauge kepa duoną, su vaikais sugalvoja visokių žaidimų, rengia kino vakarus, skaito knygas… ar tai ir nėra tikroji kasdienybė? Gal iš tikrųjų tai sugrįžimas į ne-skubantį pasaulį, kuriame galime pabūti su artimais, pasigaminti kažką skanesnio, įdomesnio, būti čia ir dabar, o ne vis kažkur skubėti ir skubėti?

AMS: Žinoma, kad ir kaip norėčiau tikėti žmogaus nuovokumu, įtariu, kad “tu manęs neliesk, aš neliesiu tavęs” požiūris, šiandien dėl akivaizdžių priežasčių suprantamas ir vykdomas pažodžiui, po to susigrąžins savo įprastą, nuo nepatogaus “išorinio” pasaulio saugančio burbulo pavidalą, kuriame toliau suksimės kartodami: “kaip mums gaila ir apmaudu, kad negalime nieko pakeisti.” Šiame kontekste prisimenu tavo kūrinį I’m too sad to tell you, eksponuotą Atletikoje lapkritį. Jame, atkartodamas prieš kamerą verkiančio Bas Jan Ader‘io gestą, prieš žiūrovą pasodini savo avatarą, bandantį pravirkti. Manau, jo verksmu sunku patikėti ne todėl, kad ašaros sugeneruotos, bet dėl to, kad patys nesuprantame, ar avataras iš tiesų stengiasi pravirkti, ar tik įtikinti mus, kad bando. Juk, šia prasme, žmonių elgesys, kad ir socialiniuose tinkluose – ten, kur dėl saviizoliacijos dabar praleidžiame ypač daug laiko panašus: nesvarbu būti, svarbu atrodyti. Gal galėtum atskleisti tikrąją šio gesto reikšmę ir pakomentuoti, kaip tave dominantis supanašėjimas tarp to, ką vadiname dirbtinu”, ir ką laikome “realiu”, pasirodo nelaimės atveju? Juk, regėdami ašaras, skaitome “liūdesys”, kuriame visad tūno stygius arba netektis.

IP: Pataisysiu, “I’m too sad to tell you 2017”. Šie metai yra ne kūrinio sukūrimo data, o nuoroda į šiuos laikus. Juo nagrinėju, kiek emocijų tikrumo yra šiame medijuotame pasaulyje, kiek slypi ašarų už tų ekranų? Kaip pati sakai: svarbu ne būti, o atrodyti. Ir kokiam kiekiui žmonių tai sukelia depresiją, kai visi aplink tokie gražūs, pasitikintys, keliaujantys, viską mokantys ir žinantys. Sunku tai pavyti. Šnekėdamas apie tai, prisiminiau Olandės Zilla van den Born projektą, kuriame ji, pasinaudojusi Photoshop’o pagalba, apsimetė, kad išvyko į kelionę po Laosą, Tailandą ir Kombodžą. Iš tiesų, ji užsidarė namuose 41 dienai. Taip ji iš namų montavo save į tų vietovių peizažus, užsisakinėjo Azijietišką maistą į namus ir jį fotografavo. Visa tai ji  kėlė į socialinus tinklus, taip įtikindama visus, net ir artimuosius, jog ji išvykusi į taip daugelio išsvajotą kelionę.

Bas Jan Ader 1971 metais verkė prieš kamerą, kurią laikė jo draugas. Tai buvo jo reakcija į tuometinę pasaulio situaciją, į vykstančius tuometinius karus ir žmonių jausmus… Tad, aš pasiskolinau šią idėja ir pritaikiau ją šiems laikams, panaudodamas savo “motion capture” technologija nuskenuotą avatarą. Labai įdomu tai, kad ne tik mūsų virtualiuose pasauliuose nėra vietos liūdesiui, bet net ir šiuolaikinė technologija  kaip mano naudotas skeneris  neleidžia fiksuoti ašarų. Tad, kas belieka galutiniame “I’m too sad to tell you 2017” rezultate  tik aš, stenantis, nemokantis ir net skaitmeniškai negalintis išreikšti vienos iš esminių emocijų  liūdesio.

Kai tokią didelę gyvenimo dalį užima virtualūs pasauliai, neišvengiamai mes esame ne tik, kas esame realiame pasaulyje, bet ir virtualiame. Skausmas, patiriamas ten, yra tikras ir čia, bet mums jo parodyti negalima. Ir į ką tai virsta? Pyktį, depresiją?  Savo darbu norėjau žiūrovą priversti pasvarstyti, ar turime vietos liūdesiui savo gyvenimuose, “apverkti” jo ekspresijos netektį.

AMS: Jei jau prakalbome apie ašaras, nemaniau, kad kada nors taip atidžiai stebėsiu vienkartinių servetėlių dėžutę. Ji, “savaime suprantama” buities detalė, apie kurią nekalbama, nes ji tiesiog visada yra: namuose prie lovos, poliklinikose, privačių psichiatrų kabinetuose… Tavo parodoje “Vandeniui atspari širdis” virto traukiančia prisiliesti, tačiau spinduliuojančiu trapumu įpareigojanti laikytis atstumo. Man tai buvo jautriausias parodos akcentas, nes būtent per ją pajutau kažką tiems pasimetusiems avatarams  tarsi turėtume kažką bendro. Rankas, kurias galime link jos ištiesti? Kūną?

Savo praktikoje didelį dėmesį skiri empatijos išraiškoms. Giliniesi į skaitmenines būtybes, sudarydamas joms sąlygas lavinti dirbtinį emocinį intelektą. Mane domina tavo ir tavo replikų santykio kuriamos reikšmės šiandienos įvykių kontekste. Juk, keldamas klausimą, ar skaitmeninės būtybės gali būti empatiškos; kaip jaučiamės dėl jų egzistavimo?, ir atsižvelgdamas į žmogaus ir jo avatarų ryšį, užklausi empatiją sau. Kaip jaučiamės dėl savo egzistavimo pausaulinių nelaimių aplinkybėmis? Nors socialinis atsiribojimas nebūtinai reiškia izoliaciją, į ją nenugrimzti ypač sudėtinga nerimo sutrikimų kamuojamiems jau vien dėl to, kad, pavyzdžiui, depresijos ar priklausomybių gydymui reikalingas fizinis ryšys. Raktažodžiu tampa savipagalba. Ar galėtum tai susieti su savo praktika?

IP: Visiškai pritariu ir jaučiu, jog paroda be šios 3D servetėlių dėžutės nebūtų tokia, kokia yra. Tai yra daiktas sukurtas skaitmenoje, paimtas iš avatarų pasaulio, ir įkeltas į fizinį pasaulį. Tai yra parodos dalis, leidžianti persipinti virtualiam ir realiam pasauliams.

Manau, didžioji dalis mano kūrybos ir yra tam tikra savipagalba. Tie “pasimetę” avatarai tam tikra prasme yra mano atspindžiai. Jie tapo puikia terpe sulyginti save, kuris buvau mokytas visuomenės būti tikru vyru, nereiškiančiu emocijų, su naujomis skaitmeninėmis būtybėmis ir robotais, kurie turi visus jutimus, bet neturi sistemos, kaip išreikšti emocijas. Klausiu savęs, kuo aš tuomet skiriuosi nuo roboto? Bekuriant šį “Vandeniui atspari širdis” ir kitus darbus, kaip “Ko kitas aš noriu”  ir “Sustojusios bangos” ieškau būdų išreikšti savo emocijas technologijų pagalba. Iš tiesų, šie darbai yra pokalbis su savimi sprendžiant savo nelaimę. Ir tai tapo, daugiau, kaip tu ir sakai, savipagalba. Kuriant juos, galvojant, nagrinėjant jų emocinę raišką, su šiomis būtybėmis aš padėjau ir sau.

Toji empatija šios pasaulinės nelaimės metu ir yra vienas svarbiausių sprendimo būdų, nes viso to branduolyje saviizoliacija, tai yra rūpinimasis kitais. Ir tai mums leidžia suvokti, kaip mes jaučiamės ir kas mes esame kaip izoliuotas, depresijos apimtas kūnas, darbininko kūnas, skaitmeninis kūnas. Esame keli kūnai vienu metu, bet yra svarbu žinoti, kad visi šie kūnai, pasaulinės nelaimės metu, yra dalis visuomenės kūno.

Igno Pavliukevičiaus paroda „Vandeniui atspari širdis“ parodų erdvėje „Atletika“.  Nuotr. Laurynas Skeisgiela.

AMS: Tačiau nerimas, apie kurį kalbame, vis dėlto jaučiamas kūnu: kaip kažko perteklius arba trūkumas. Nepravirkstu, nes ašarų neišspaudžia mano kūnas.

Tai, kaip mes dabar jaučiamės, tiksliau, kas mums darosi, kamuoja ir tuos, kuriais operuoji tu. Būtent dėl to tavo avatarai yra puikios priemonės pradėti pokalbį apie tai, kaip laviruojame savaisiais. Juk tavo darbai vienaip ar kitaip yra apie, nors ir neapčiuopiamus, bet vis dėlto kūnus: kitus, nepatogius ir nepageidaujamus kūnus. Jie neverkia, nes dar neišmoko; jie per daug susikoncentravę, narcisistiški, kaustomi savo pačių žvilgsnių; nežinantys, kaip turėtų elgtis elementarioje socialinėje interakcijoje, dėl to griebiasi kiekvieno atėjusio…

Susimąsčiau apie tai, kas nutinka, kai kūnas atšąla, kitaip tariant, kai nustoja pasidavęs empatijai, nukreiptai į save? Kai staiga supranti, kad tavo kūnui kažkas negerai, ir būtent dėl to “kažko” nebetinki ne tik savo darbdaviui, nes staiga atsiranda negalia, bet nebetinki žmonijai – imi jai grasinti savo buvimu to nenorėdamas. Tampi rizika, potencialiu užkrato nešiotoju. Tampi nepageidaujamu kitu. Tampi grėsme. Tokiais atvejais kūnas, atrodo, “atsiskiria” – nebesakai apie jį “aš”, bet žvelgi laikydamasis saugaus atstumo: kaip į mėsą, kuria reikia rūpintis, patraukti kitiems iš kelio ir dezinfekuoti.

Prisiminiau, ekskursijoje po parodą “Vandeniui atspari širdis” užsiminei, kad vieną dieną atėjęs savo “kūrinio” įprastoje vietoje neberadai: avaratas, iš parodos lankytojų mokęsis elgesio, tiesiog išėjo nieko nepasakęs. Gal galėtum priminti tą netikėtą kūno “susavarankiškėjimą”? Kaip šį gestą interpretuotum šiandienos kontekste?

IP: Tikrai taip, kiek kūno dalių įsijungia, kai jaučiam nerimą ar tą patį pyktį, ar ne? Tad taip, jaučiam emocijas visu savo kūnų. Ir iš to kyla klausimas, ar gali tuomet jausti skaitmeniniai kūnai? Aš sakau, kad jie neturi jausti taip, kaip mes jaučiamės. Mes esame linkę į viską žiūrėti iš savo žmogiškosios perspektyvos, viską antropomorfizuojame. Ar žmonija yra gabi pažvelgti į kitas būtybes, neieškodama dalelės savęs jose? Ar empatija yra įmanoma, jei tas, į kurį mes žvelgiame neturi panašumo į mus? Tad, ar tas skaitmeninis kūnas, kuris neturi kuo pajusti nerimo taip, kaip jį jaučiame mes, yra neturintis emocijų? Yra negyvas? Gal tas kūnas jaučia, bet kitaip, ir mes su savo žmogiškos empatijos limitais negalime suvokti, kad gali egzistuoti kita gyvybė su visiškai kito tipo jausmais ir emocijomis, kurių gal net negalima būtų vadinti emocijomis, bet netobula komunikacija neleidžia to įvardinti.

O tavo įvardintą atšalusį kūną šiandienos kontekste aš matau kitaip. Nors jis ir yra užkrato nešiotojas, iš tiesų jis parodo, kad nesvarbu nei rasė, nei šalių sienos, nei vandenynai – visi galime būti kito mirties priežastimi. Kad tai neįvyktų, visas pasaulis turi dirbti išvien. Baisiausia tik tai, kad pergyvenę šį virusą ir pamatę, kaip sulėtėjo klimato kaita, kaip galime dirbti išvien ir suprasti vienas kitą, vos tik virusas dings – gyvenimas grįš į savo vietą, lyg nieko nebūtų buvę. Tokiu atveju aš matau savo susavarankiškėjusio avataro apsisprendimą palikti mus.