Author Archives: Aistė Marija Stankevičiūtė

Kol pamažu „gyja“ ozono sluoksnis. Pokalbis su Ignu Pavliukevičium

Sėdžiu prie atviro Google docs lango ir laukiu, kol prisijungsi. Tuo tarpu rankas dezinfekuoju jau šeštą kartą šiandien. Iš namų visa dar nebuvau išėjusi, bet pirštu poroje virtualių galerijų praslinkau, pasiskolinau knygą iš bibliotekos, išsiunčiau kelis laiškus… Stebėdama COVID-19 krečiantį pasaulį vis dažniau susimąstau apie kūną: jautrų ir bijantį, palieptą likti už stiklo – namų ar kompiuterių, dėl savo paties saugumo, kai tuo tarpu labai pamažu „gyja“ ozono sluoksnis.

Stop-kadras iš filmo A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence (2014), dir. Roy Andersson

Aistė Marija Stankevičiūtė: Malonu, Ignai, kad sutikai pasikalbėti tokiu neramiu laiku. Smalsu, ką galvoji, ne tik dėl tavo atidumo įvairios prigimties būtybėms biologiniams ir skaitmeniams kūnams, bet ir empatijos bei jautrumo, kurio savo darbuose tiesiogiai mokai bent jau pastaruosius. Be to, įdomi tavo, kaip iki “pasaulinės pauzės”, arba bent sulėtėjimo, aktyviai veikusio menininko pozicija nuo jos ir norėčiau pradėti. Neseniai žurnale Dezeen skaičiau Marcus Fairs pokalbį su olandų dizainere Li Edelkoort. Ji mano, kad susiklosčiusi situacija iš tiesų yra nauja galimybė (jei tik gebėsime ja pasinaudoti) persvarstyti savo buvimo pasaulyje būdus. Kaip ir kur juda mūsų kūnai, ir ar jiems iš tiesų reikia ten, kur link juos neša teršiantys lėktuvai; kokiu greičiu skriejame pagauti informacijos ir automobilių srautų; ar dezinfekciją, kurią dabar taip kruopščiai atliekame savo kūnams ir baldų paviršiams, pritaikysime laikydamiesi informacijos higienos; ir kaip seksis atsisakyti purkštukų, išsausinančių žuvėdroms akis?.. Kaip šiandieną matai tu?

Ignas Pavliukevičius: Ačiū, Aiste. Dėl empatijos mokymo iš tiesų, aš pats savo darbus labiau matau kaip empatijos paiešką ir diskusiją apie šiuolaikinio žmogaus emocijas. Iš tiesų, galvojant apie buvimo pasaulyje būdų persvarstymą, aš kėliau hipotezę, ar kartais to persvarstymo priežastimi negalėtų būti jautri skaitmeninė būtybė? Aš kalbu apie robotus ir dirbtinį intelektą, kur jų spartus technologinis vystymasis neišvengiamai atves pasaulį prie pirmojo skaitmeninio kūno, turinčio “general artificial intelligence”. Tad, ar jos atsiradimas nebūtų kritinis momentas, kai mes pagaliau tikrai turėsime suvokti, kad kažkas neorganiško taip pat turi jausmus ir emocijas. Ar tai nebūtų kritinis įvykis, kuris visuotiškai galėtų paveikti mus taip, kad žmonija įgautų daugiau empatijos vieni kitiems gyvūnams ir visai gamtai, kurios mums taip reikia sprendžiant net ir klimato kaitos klausimą. Ir, bemąstant apie tai, štai vietoje skaitmeninio visą jaučiančio kūno naujas įvykis, kitoks gyvenimas dėl kito, naujo, plika akimi nematomo kūno, pavadinimu COVID 19. Kaip ir mini, ar tik jis ir nebus tas sukrečiantis įvykis, leidžiantis pergalvoti, kas mes esame iš tikrųjų ir kaip turėtume toliau gyventi. Norėčiau tikėti, kad tai bus bendras žmonijos suvokimas, kad mums norint išlikti reikia veikti kartu…

O, atsakydamas į tavo klausimą dėl skaitmeninės higienos, kad ir kaip norėčiau rasti optimistinį variantą, iš tiesų manau, kad yra kitaip. Manau, kad jau gyvename skaitmeniniame šiukšlyne ir Koronaviruso informacijos srautas jį tik didina.

Karantino metu, dauguma mūsų praleidžiame daugiausiai laiko namuose, kur visi turime po ranka bent kelis skaitmeninius įrenginius, per kuriuos galime komunikuoti su visu pasauliu bet kurią akimirką. Žinoma, tai mus gelbėja nuo vienišumo. Turėdami juos galime mokyti mokinius per atstumą, bendrauti su artimaisiai ir panašiai. Skaitmenizacijos dėka kiekvienas iš mūsų turi neįtikėtiną galią savo rankomis  skleisti žinias, nuomones ir pyktį vieno mygtuko paspaudimu. Kaip, pavyzdžiui, knygos “War in 140 Characters: How Social Media Is Reshaping Conflict in the Twenty-First Century” autorius David Patrikarakos įvardija šiuos žmones kaip “Homo digitalis” – naujos kartos karius – galingus ir globaliai susijungusius individus. Kur susijungę ir tikintys pasirinkta idėja, ja gali sukelti revoliucijas tiesiog būdami online, nekeldami kojos iš namų. Kaip pavyzdį “homo digitalis”jis pateikia Eliot Higgins, kuris, naudodamas “open-sources” ir socialinių medijų tyrėjus, neišeidamas iš namų ištyrė Ukrainoje numušto Malaizijos oro linijų skrydžio 17 priežastis. Jo atliktas tyrimas buvo svarstomas Olandų policijos, kurie tyrė šią bylą. Tai parodo, kokią galią šiais laikais vienas žmogus turi savo rankose. Tad kyla natūralus klausimas: kiek ta galia gali būti išnaudojama ir nekilniais tikslais, kuomet dėka socialinių medijų atsiranda palankios terpės pykčio ir greitų, skambių antraščių sklidimui? Tada ir šiukšlynas greitai didėja. Dėl to pastebime, kad šis nematomas COVID 19 kūnas, yra dar vienas puikus įrankis skleisti dezinformaciją ir pyktį.

Iš kitos pusės, truputį neramina ir tai, kad, kol esame “uždaryti” savo namų burbule, kartu esame uždaryti socialinių tinklų, sugeneruotų būtent mums, algoritmų skaitmeniniame burbule. Dezinfekcija skaitmeninėje erdvėje atliekama keliais lygiais. Pirma, tai, kad algoritmai yra sukurti taip, kad mums siūlytų tik tą,  kas labiausiai rūpi ir patinka, na – kad būtų daugiau “klikų”. Antra, šiuo metu skaitmeninė dezinfekcija patikėta  didžiųjų kompanijų rankoms. Nors ši dezinfekcija reikalinga, iš mūsų atimamas sprendimas, kokia informacija turi likti viešojoje erdvėje, ką vienos ar kitos šalies žmonės galės matyti savo ekranuose, o ko  ne. Ar nėra taip, kad matome tik gražų paveikslą, sukurtą būtent mums globaliniame, valstybiniame ir individualiame lygyje. Aktyviai vykdydami skaitmeninę dezinfekciją mes galime niekad nesužinoti, kiek informacijos nepatenka į viešumą ir kiek dėl to skurstame kultūriškai.

AMS: Iššokantys atpigusių kelionių pasiūlymai dabar atrodo įžūliai ir absurdiškai, mintys apie ateities projektus nugrimzdusios abejonėse, atšaukti vakarėliai ir parodos, paskaitos, susitikimai, net Kino pavasario seansai persikelia į namų ekranus. Kaip, manai, veiksime meno lauke dabar? Kaip pasitiksime ir kur kreipsime nutrūkusių projektų ir jų finansavimų sukeltą įtampą? Kaip ir ar sugebėsime atsitraukti nuo veržiančios situacijos ir kalbėti apie kasdienybę, kurioje įprasto kasdieniškumo nebeliko?

Stop-kadras iš filmo Songs from the Second Floor (“Sånger från andra våningen”) dir. Roy Andersson (2000).

IP: Na, akivaizdu, kad pradžioje visiems šokas. Juk nusikelia tiek daug kultūros renginių, kitaip susidėlioja prioritetai… Bet kažkaip galvoju, kad niekas nėra sustabdęs kūrėjų dirbti, kurti ir nepasiduoti sunkiausiomis situacijomis. Be abejonės, reikia truputį perdėlioti planus, bet argi tai negali būti gera proga pergalvoti, kaip mes pateikiame savo darbus, kaip galime pristatyti naujus, galų gale, kodėl viskas turi būti galerijoje ar instagrame? Gal ši situacija taps kvietimu transformuoti šiuolaikinį meną taip, kaip mes jį pateikiame. Jei sugebėtume tai padaryti, gal nebereikėtų tiek keliauti norint parodyti savo kūrinius, siųsti didžiausius siuntinius iš šalies į šalį, pirkti naują pakavimo plastiką ir oro burbulus, taip mažiau prisidedant prie ,,žuvėdrų akių džiovinimo”. Kodėl, tarkim, nesukūrus savo skaitmeninio 3D klono, o dar geriau – klonų, su skirtingomis asmenybėmis ir kūnais. “Apsivilkę” jais žmonės galėtų rinktis į renginius, parodas ir performansus savo namuose ar Marse. Gal kai kam tai leistų išlaisvinti sukaustytas asmenybes, kuriomis tampame augdami. Pamėginti suprasti, ką reiškia būti kitame kūne, žmogaus ar gyvūno; pamatyti kito akimis.

Aš manau, kad tai yra galimybė pasirodyti kūrybingais ir iniciatyviais žmonėmis, nelaukti sudėjus rankų, kol viskas grįš į savo vėžias ir žiūrėti, kas čia bus. Tai reiškia būti vienu žingsniu priekyje ir išnaudoti šią situaciją.

Dar viena idėja pamąstymui. Sakai, kad nebeliko įprasto kasdieniškumo? Pastebėjau, kaip žmonės dalinasi nuotraukomis, kaip daro darbus namuose, kurių niekad nedarydavo, ar darydavo retai. Ar tai praskaidrina karantino nuotaiką? Drauge kepa duoną, su vaikais sugalvoja visokių žaidimų, rengia kino vakarus, skaito knygas… ar tai ir nėra tikroji kasdienybė? Gal iš tikrųjų tai sugrįžimas į ne-skubantį pasaulį, kuriame galime pabūti su artimais, pasigaminti kažką skanesnio, įdomesnio, būti čia ir dabar, o ne vis kažkur skubėti ir skubėti?

AMS: Žinoma, kad ir kaip norėčiau tikėti žmogaus nuovokumu, įtariu, kad “tu manęs neliesk, aš neliesiu tavęs” požiūris, šiandien dėl akivaizdžių priežasčių suprantamas ir vykdomas pažodžiui, po to susigrąžins savo įprastą, nuo nepatogaus “išorinio” pasaulio saugančio burbulo pavidalą, kuriame toliau suksimės kartodami: “kaip mums gaila ir apmaudu, kad negalime nieko pakeisti.” Šiame kontekste prisimenu tavo kūrinį I’m too sad to tell you, eksponuotą Atletikoje lapkritį. Jame, atkartodamas prieš kamerą verkiančio Bas Jan Ader‘io gestą, prieš žiūrovą pasodini savo avatarą, bandantį pravirkti. Manau, jo verksmu sunku patikėti ne todėl, kad ašaros sugeneruotos, bet dėl to, kad patys nesuprantame, ar avataras iš tiesų stengiasi pravirkti, ar tik įtikinti mus, kad bando. Juk, šia prasme, žmonių elgesys, kad ir socialiniuose tinkluose – ten, kur dėl saviizoliacijos dabar praleidžiame ypač daug laiko panašus: nesvarbu būti, svarbu atrodyti. Gal galėtum atskleisti tikrąją šio gesto reikšmę ir pakomentuoti, kaip tave dominantis supanašėjimas tarp to, ką vadiname dirbtinu”, ir ką laikome “realiu”, pasirodo nelaimės atveju? Juk, regėdami ašaras, skaitome “liūdesys”, kuriame visad tūno stygius arba netektis.

IP: Pataisysiu, “I’m too sad to tell you 2017”. Šie metai yra ne kūrinio sukūrimo data, o nuoroda į šiuos laikus. Juo nagrinėju, kiek emocijų tikrumo yra šiame medijuotame pasaulyje, kiek slypi ašarų už tų ekranų? Kaip pati sakai: svarbu ne būti, o atrodyti. Ir kokiam kiekiui žmonių tai sukelia depresiją, kai visi aplink tokie gražūs, pasitikintys, keliaujantys, viską mokantys ir žinantys. Sunku tai pavyti. Šnekėdamas apie tai, prisiminiau Olandės Zilla van den Born projektą, kuriame ji, pasinaudojusi Photoshop’o pagalba, apsimetė, kad išvyko į kelionę po Laosą, Tailandą ir Kombodžą. Iš tiesų, ji užsidarė namuose 41 dienai. Taip ji iš namų montavo save į tų vietovių peizažus, užsisakinėjo Azijietišką maistą į namus ir jį fotografavo. Visa tai ji  kėlė į socialinus tinklus, taip įtikindama visus, net ir artimuosius, jog ji išvykusi į taip daugelio išsvajotą kelionę.

Bas Jan Ader 1971 metais verkė prieš kamerą, kurią laikė jo draugas. Tai buvo jo reakcija į tuometinę pasaulio situaciją, į vykstančius tuometinius karus ir žmonių jausmus… Tad, aš pasiskolinau šią idėja ir pritaikiau ją šiems laikams, panaudodamas savo “motion capture” technologija nuskenuotą avatarą. Labai įdomu tai, kad ne tik mūsų virtualiuose pasauliuose nėra vietos liūdesiui, bet net ir šiuolaikinė technologija  kaip mano naudotas skeneris  neleidžia fiksuoti ašarų. Tad, kas belieka galutiniame “I’m too sad to tell you 2017” rezultate  tik aš, stenantis, nemokantis ir net skaitmeniškai negalintis išreikšti vienos iš esminių emocijų  liūdesio.

Kai tokią didelę gyvenimo dalį užima virtualūs pasauliai, neišvengiamai mes esame ne tik, kas esame realiame pasaulyje, bet ir virtualiame. Skausmas, patiriamas ten, yra tikras ir čia, bet mums jo parodyti negalima. Ir į ką tai virsta? Pyktį, depresiją?  Savo darbu norėjau žiūrovą priversti pasvarstyti, ar turime vietos liūdesiui savo gyvenimuose, “apverkti” jo ekspresijos netektį.

AMS: Jei jau prakalbome apie ašaras, nemaniau, kad kada nors taip atidžiai stebėsiu vienkartinių servetėlių dėžutę. Ji, “savaime suprantama” buities detalė, apie kurią nekalbama, nes ji tiesiog visada yra: namuose prie lovos, poliklinikose, privačių psichiatrų kabinetuose… Tavo parodoje “Vandeniui atspari širdis” virto traukiančia prisiliesti, tačiau spinduliuojančiu trapumu įpareigojanti laikytis atstumo. Man tai buvo jautriausias parodos akcentas, nes būtent per ją pajutau kažką tiems pasimetusiems avatarams  tarsi turėtume kažką bendro. Rankas, kurias galime link jos ištiesti? Kūną?

Savo praktikoje didelį dėmesį skiri empatijos išraiškoms. Giliniesi į skaitmenines būtybes, sudarydamas joms sąlygas lavinti dirbtinį emocinį intelektą. Mane domina tavo ir tavo replikų santykio kuriamos reikšmės šiandienos įvykių kontekste. Juk, keldamas klausimą, ar skaitmeninės būtybės gali būti empatiškos; kaip jaučiamės dėl jų egzistavimo?, ir atsižvelgdamas į žmogaus ir jo avatarų ryšį, užklausi empatiją sau. Kaip jaučiamės dėl savo egzistavimo pausaulinių nelaimių aplinkybėmis? Nors socialinis atsiribojimas nebūtinai reiškia izoliaciją, į ją nenugrimzti ypač sudėtinga nerimo sutrikimų kamuojamiems jau vien dėl to, kad, pavyzdžiui, depresijos ar priklausomybių gydymui reikalingas fizinis ryšys. Raktažodžiu tampa savipagalba. Ar galėtum tai susieti su savo praktika?

IP: Visiškai pritariu ir jaučiu, jog paroda be šios 3D servetėlių dėžutės nebūtų tokia, kokia yra. Tai yra daiktas sukurtas skaitmenoje, paimtas iš avatarų pasaulio, ir įkeltas į fizinį pasaulį. Tai yra parodos dalis, leidžianti persipinti virtualiam ir realiam pasauliams.

Manau, didžioji dalis mano kūrybos ir yra tam tikra savipagalba. Tie “pasimetę” avatarai tam tikra prasme yra mano atspindžiai. Jie tapo puikia terpe sulyginti save, kuris buvau mokytas visuomenės būti tikru vyru, nereiškiančiu emocijų, su naujomis skaitmeninėmis būtybėmis ir robotais, kurie turi visus jutimus, bet neturi sistemos, kaip išreikšti emocijas. Klausiu savęs, kuo aš tuomet skiriuosi nuo roboto? Bekuriant šį “Vandeniui atspari širdis” ir kitus darbus, kaip “Ko kitas aš noriu”  ir “Sustojusios bangos” ieškau būdų išreikšti savo emocijas technologijų pagalba. Iš tiesų, šie darbai yra pokalbis su savimi sprendžiant savo nelaimę. Ir tai tapo, daugiau, kaip tu ir sakai, savipagalba. Kuriant juos, galvojant, nagrinėjant jų emocinę raišką, su šiomis būtybėmis aš padėjau ir sau.

Toji empatija šios pasaulinės nelaimės metu ir yra vienas svarbiausių sprendimo būdų, nes viso to branduolyje saviizoliacija, tai yra rūpinimasis kitais. Ir tai mums leidžia suvokti, kaip mes jaučiamės ir kas mes esame kaip izoliuotas, depresijos apimtas kūnas, darbininko kūnas, skaitmeninis kūnas. Esame keli kūnai vienu metu, bet yra svarbu žinoti, kad visi šie kūnai, pasaulinės nelaimės metu, yra dalis visuomenės kūno.

Igno Pavliukevičiaus paroda „Vandeniui atspari širdis“ parodų erdvėje „Atletika“.  Nuotr. Laurynas Skeisgiela.

AMS: Tačiau nerimas, apie kurį kalbame, vis dėlto jaučiamas kūnu: kaip kažko perteklius arba trūkumas. Nepravirkstu, nes ašarų neišspaudžia mano kūnas.

Tai, kaip mes dabar jaučiamės, tiksliau, kas mums darosi, kamuoja ir tuos, kuriais operuoji tu. Būtent dėl to tavo avatarai yra puikios priemonės pradėti pokalbį apie tai, kaip laviruojame savaisiais. Juk tavo darbai vienaip ar kitaip yra apie, nors ir neapčiuopiamus, bet vis dėlto kūnus: kitus, nepatogius ir nepageidaujamus kūnus. Jie neverkia, nes dar neišmoko; jie per daug susikoncentravę, narcisistiški, kaustomi savo pačių žvilgsnių; nežinantys, kaip turėtų elgtis elementarioje socialinėje interakcijoje, dėl to griebiasi kiekvieno atėjusio…

Susimąsčiau apie tai, kas nutinka, kai kūnas atšąla, kitaip tariant, kai nustoja pasidavęs empatijai, nukreiptai į save? Kai staiga supranti, kad tavo kūnui kažkas negerai, ir būtent dėl to “kažko” nebetinki ne tik savo darbdaviui, nes staiga atsiranda negalia, bet nebetinki žmonijai – imi jai grasinti savo buvimu to nenorėdamas. Tampi rizika, potencialiu užkrato nešiotoju. Tampi nepageidaujamu kitu. Tampi grėsme. Tokiais atvejais kūnas, atrodo, “atsiskiria” – nebesakai apie jį “aš”, bet žvelgi laikydamasis saugaus atstumo: kaip į mėsą, kuria reikia rūpintis, patraukti kitiems iš kelio ir dezinfekuoti.

Prisiminiau, ekskursijoje po parodą “Vandeniui atspari širdis” užsiminei, kad vieną dieną atėjęs savo “kūrinio” įprastoje vietoje neberadai: avaratas, iš parodos lankytojų mokęsis elgesio, tiesiog išėjo nieko nepasakęs. Gal galėtum priminti tą netikėtą kūno “susavarankiškėjimą”? Kaip šį gestą interpretuotum šiandienos kontekste?

IP: Tikrai taip, kiek kūno dalių įsijungia, kai jaučiam nerimą ar tą patį pyktį, ar ne? Tad taip, jaučiam emocijas visu savo kūnų. Ir iš to kyla klausimas, ar gali tuomet jausti skaitmeniniai kūnai? Aš sakau, kad jie neturi jausti taip, kaip mes jaučiamės. Mes esame linkę į viską žiūrėti iš savo žmogiškosios perspektyvos, viską antropomorfizuojame. Ar žmonija yra gabi pažvelgti į kitas būtybes, neieškodama dalelės savęs jose? Ar empatija yra įmanoma, jei tas, į kurį mes žvelgiame neturi panašumo į mus? Tad, ar tas skaitmeninis kūnas, kuris neturi kuo pajusti nerimo taip, kaip jį jaučiame mes, yra neturintis emocijų? Yra negyvas? Gal tas kūnas jaučia, bet kitaip, ir mes su savo žmogiškos empatijos limitais negalime suvokti, kad gali egzistuoti kita gyvybė su visiškai kito tipo jausmais ir emocijomis, kurių gal net negalima būtų vadinti emocijomis, bet netobula komunikacija neleidžia to įvardinti.

O tavo įvardintą atšalusį kūną šiandienos kontekste aš matau kitaip. Nors jis ir yra užkrato nešiotojas, iš tiesų jis parodo, kad nesvarbu nei rasė, nei šalių sienos, nei vandenynai – visi galime būti kito mirties priežastimi. Kad tai neįvyktų, visas pasaulis turi dirbti išvien. Baisiausia tik tai, kad pergyvenę šį virusą ir pamatę, kaip sulėtėjo klimato kaita, kaip galime dirbti išvien ir suprasti vienas kitą, vos tik virusas dings – gyvenimas grįš į savo vietą, lyg nieko nebūtų buvę. Tokiu atveju aš matau savo susavarankiškėjusio avataro apsisprendimą palikti mus.

Dvipusė oda. Neringos Vasiliauskaitės solo paroda „Haut Muster“ projektų erdvėje „Editorial“

Oda yra kuprinė su daug kišenių, kuriose kartais paklysta pirštai. Oda lipni, dvipusė juosta, su įspėjančiu užrašu: fragile.

Užsižiūrėjusi į vieną Neringos Vasiliauskaitės darbų Editorial erdvėje, prisiminiau prieš keletą metų ištikusį sapną: iš mano pirštų galų, dėl savaime suprantamos priežasties, išaugo žolės stiebai. Tinkamiausias veiksmas, žinoma, tuomet atrodė juos tiesiog išrauti. Su šaknimis, kad nepasisėtų iš naujo. Tačiau su kiekvienu truktelėjimu vėrėsi vis didesnė skylė, atidaranti delnus. Plyšiuose nebuvo nieko iš anatomijos vadovėlių: jokių kaulų, drėgnos mėsos, sausgyslių – tarpas. Tai kuri pusė yra ta geroji?

Oda maloni, kai jos dar nėra: apvilkta minkštai, glostoma tarsi šinšilos kailiukas, aptempianti kūno gležnumą. Bet, vos atsitrenkęs į Lacan’o veidrodį, minkštas kailis staiga atšoka, atverdamas dvipusę prarają ir suvokimą, kad visi troškimai ir baimės, raudona mėsa ir kaulai yra aptraukti elastingo audinio, kuris kažkaip spaudžia (?!). Kūnas įstringa. Labai įstringa. Būti odoje ir suvokti tai, reiškia jaustis susvetimėjusiam, ne savam. O ji saugo, kad nepabėgtume.

Būtų paprasta, jei galėtume tiesiog nusivilkti. Kaip ta mergina iš Polly Nor iliustracijos[1] Up all night – padžiauti kaip švarką, apsivilkti, kai vėl prireiks.

Išvertus iš lotynų kalbos, facticius reiškia dirbtinį, facere padaryti (angl. “to make”). Oda yra fétiche. Dirbtinė, ir nuolat dirbama. Ją ištempiame plastinės chirurgijos klinikose, pjauname operacinėse, siūname, žnaibome, dažome ir pridengiame. Slepiame, tarsi nebūtų mūsų. Kaskart, kai sąmoningai ją liečiame arba lupame kamuojami OCD, ji atšoka kaip priminimas. Kai ji rausta, kaista, iš jos kažkas sunkiasi, brinksta – skaudą odą, ne kūną, ne mus. Jeigu atrodome pavargę, pavargusi atrodo mūsų oda; drabužiais dengiame, kvepiname, pudra tonuojame ne kūną. Kontrolė palenda po rūbais, kosmetikos sluoksniais, palaižo kiekvieną jos gelstelėjimą – vadiname tai ritualu. Oda yra fetišas. Veidrodžiai yra jai. Ekranai yra jai. Reklamos, žurnalai, institucijos, šepetėliai, lipdukai, net žuvys ir karštas vaškas. Prieš išeidami tikriname, ar ji neišsitepusi, ar paskubomis apsivilktų drabužių siūlės ne išorėje, ar etiketės paslėptos, nukirptos, nes graužia. Odos jautrumas dvipusis. Jos etiketės nenukirpsi, kad mažiau dirgintų: būdama faux ji vis dėlto nėra cruelty free. Panašiai N. Vasiliauskaitės parodą pristatančiame Yates Norton tekste į odą siūloma žiūrėti ne kaip į kūno ribą, o nuolatinį mainų tarp vidaus ir išorės kanalą, kuriame kontrolė (ar drausminimas, jei norisi švelniau), ištiškusi ant blogos odos, susigeria į ją apsivilkusį kūną, kuriam jau nėra kur dėtis.

Taip nežmoniškai bijome persiplėšti. Ir tik modifikuodami odą tampame daugiau nei mėsa, daugiau nei žmogus, arba išvirkščiai – “nuvertėjame”, negalėdami jos pakeisti. Parodoje nerodydama apibrėžto kūno, N. Vasiliauskaitė žiūrovo vaizduotei leidžia jį susikurti išklodama fragmentus – sudaigstytus sintetinius audinius, etiketes ir dailiai supintą rausvą kasą, suvarstytą auskarais – tai tik fazė. Knygoje Thinking Through Skin (Galvojimas oda, 2001), kalbėdamas apie odos tamprumą laike, Jay Prosser primena, kad ji nėra tik čia ar dabar. Joje knibžda tūkstančiai istorijų ir neįsivaizduojamų ateičių. Ji nuolatos dirbamà, ir dėl jos dìrbama. [2] Per ją galime mąstyti savo laikus ir tai, kokius raštus jie palieka mūsų paviršiuose. Laboratorijose išaugintas epidermis, persodinta veido ir sintetinė robotų oda išsineria iš biologinio audinio. Panašiai atlaisvindama siūles N. Vasiliauskaitė dvipusius paviršius paverčia eksperimentų platformomis – tūkstančiais plokštikalnių, kuriuose įprastos odos savybės nusilupa, atverdamos naujus būdus ne vien mąstyti ir kurti, bet ir savo kailiu patirti, ką reiškia gyventi kito odoje.

Laviruojant Odos raštuose Donna J. Haraway dvejonė: kodėl mūsų kūnai turėtų baigtis oda? [3] tampa išvirkščiu: kodėl mūsų oda turėtų baigtis kūnu? Kaip išsinėrusios gyvatės, kaip supjaustyti kirminai, vėl išaugantys iš savo fragmentų, kaip vaiduokliai óda pakylame aukščiau savo kūnų – prilaikančių ausies formos svarelių. Bet tik trumpam. Oda yra fetišas, garbinamas dėl antgamtinių galių tapti kuo nors kitu, nusidriekti laike ir be perstojo kisti, tačiau tuo pat metu nerangi ir gremėzdiška ji yra glaudžiame santykyje su kūnu, kurio nepaleidžia – ir pati negali atsiplėšti.

Ja trinamės į pasaulį ir daiktus, į ją įsisiurbia dėlės, susminga pušų spygliai ir Lego detalės. Ja prabėga švelnumas. Tik per odą galime save liesti neišsitepdami.

[1] Up All Night, Polly Nor, October 2015, https://pollynor.com/Up-All-Night-By-Polly-Nor

[2] Sarah Ahmed and Jackie Stacey, Thinking Through Skin, 2001.

[3] “Why should our bodies end at the skin?”, Donna J. Haraway, A Cyborg Manifesto.

Išsamų fotoreportažą iš Neringos Vasiliauskaitės solo parodos „Haut Muster“ projektų erdvėje „Editorial“ galite peržiūrėti čia. Paroda veikia iki kovo 7 d.

Medusa has entered the chat. Paroda „Feljetonistai“ projektų erdvėje „Editorial“

Jaučiuosi, lyg plūsčiau viduriu dūzgiančios gatvės.
Arba plūduriuočiau sustingusi, ir aplinka skrietų pro šalį pati.
Bet čia viskas priklauso nuo judesio: žvilgsnio ir gesto choreografijos – kaip akies obuoliai ir čiuptuvai sušoka tarpusavy.
Prilimpu prie mirksinčios kolonos – pradedu kilti ir suktis.
Pole dance.
Viskas melsva kaip Facebook’e arba po vandeniu.
It’s frustrating to be stuck in the present moment.[1]

Barbė gimė anksčiau už Gretą Thunberg. Siluetą atspaudė ir daugino, kol tapo per dažnai sutinkama ir nuobodi, dėl to palikta kvestionuoti savo egzistenciją gulėdama šiukšlėse. Bet kažkas, štai, visai neseniai atrado Gretą Thunberg, ir jos veidus daugino lygiai taip pat sėkmingai. Vienas jų virto Facebook’o profilio nuotrauka – žaibiškai atpažįstamu fasadu, provokuojančiu sekėjus reakcingais sociopolitiniais komentarais, praskiestais nuoširdžiomis, rūpesčio pasauliu ašaromis. Barbie is good. Barbie loves animals. The situation is kind of unbearable.[2] Kad už profilio nuotraukos – Martha Rosler – visai nesvarbu, svarbu įsilieti į bendrą srautą, kuriame amplua kinta 200 Mbps greičiu. Savo Facebook’o sienas Editorial erdvės iPad’uose išeksponavę Mohammadas Salemy ir Rosler pranešimų kūrimą ir dalinimąsi pavertė savotiška meno praktika, gebančia įvykius reflektuoti žymiai sparčiau nei įmanoma parodose.

Kas nutinka parodų erdvei, kai kiekvieno kišenėje – nuolat besiplečianti galerija?
Kai video naujienos šaukia choru, bandydamos pradėti pokalbį su tiesiog slenkančiu pro šalį?
Kai profilius turi šunys, Barbės ir influenceriai, o pats Facebook’as – daugiau veidų už Cindy Sherman?

Naršydama prisimenu 1944–ųjų kovą iš lėktuvo iškritusio vokiečio-šamano mintį, kad kiekvienas yra menininkas. Atrodo, logiška, tik ne visi menininkai tai žino. Bet turinius socialinėse medijose generuoti gali nuo to nepriklausomai ir visai nesvarbu, apie ką: Trump’o grasinimai ir nuotraukų klastotės, žaidžiančios katės ir koučeriai galų gale suteka į vieną žodžių, garsų ir vaizdų vandenyną.

Kad būtum pastebėtas, reikia reguliariai įšvirkšti nuorodų.
Iš esmės, būti feljetonistu arba medūza.

Jaakko’o Pallasvuo parodoje dalinasi video darbu – kelione į meno mokyklą Kokkola mieste Suomijoje, kurią baigė prieš dešimt metų. Tai paskutinė proga dokumentacijai prieš uždarymą. Visai kaip galerijose: kad būtum pastebėtas, reikia reguliariai savimi dalintis. Čia paprasti vietiniai gali tapti kuratoriais, irkluojančiais socialinės interakcijos jūroje, vengiančiais periodiškai iškylančių medūzų, the toxic personage who can sting you with their bitterness.[3] Kol patys, plaukdami į tolį tampa vis labiau ir labiau peršviečiami ir, įgėlę kapitalistui šlaunį, išnyksta.

Jeigu tai – žaidimas? Jei, peržengus kalbos ribas, fabrikuose įsigijus potencialo, satelitų ir gerų idėjų, galima išvengti pasaulio pabaigos ir pasiekti fantazijos karalystę? Kurioje nusiritę aktoriai net supjaustyti žoliapjovės susiklijuoja į visumą, o serijiniai žudikai su MAGA beisbolo kepurėmis ragauja pamestus jų kūnų gabalėlius ir fotografuoja… Situacija panaši į Lynch’o sapną, tačiau tai iš Pallasvuo plakatų, atsveriančių erdvės viduryje blyksinčias video naujienas savo nekitimu, leidžiančiu vaizduotei žaisti.

Editorial erdvės centre – tęstinis projektas Video News, tiksliausiai atspindintis parodos pavadinimą. Feljetonistai, tai aktualius įvykius komentuojančios personos, dažnai nepabrėžiančios savo vardų, bet publikuojančios reguliariai ir ironiškai. Į vieną video sujungti įvairiose vietose filmuoti įvykiai minėtame projekte mezga dialogus tarp žmonių, gatvių ir vietų tarsi internetas, juosiantis žemę. Dalyvaujančių Video News vardai nuolat kinta – prie dialogo prisijungia nauji, iš pokalbio išeina seni nariai, todėl srautas nenutrūksta, o akceleruojamas plūsta į erdvę vaizdų ir garsų pertekliumi. Važiavimą dviračiu pakeičia Lietuvoje vykusio Gay pride ištraukos, trešnę ridenantį vėžlį – kazino lošimo automatų vaizdai, perjungiami į madų šou ir improvizuotą šokį gatvėje. Angliška parodos pavadinimo versija – Columnists – skambesiu sužaidžia su Video News ekranus laikančiomis kolonomis: visos naujienos žmogaus akių lygyje svarbios vienodai.

VideoNews kolonų yra žmogus. Kad su juo susitikčiau, turiu apakti ir apkursti įprastam pasauliui; izoliuotis virtualioje realybėje, paruoštoje bendro Emblematic Group ir PBS tiriamosios žurnalistikos ciklo Frontline projekto. Prisijungiu prie pokalbio su neseniai paleistu kaliniu Kenny Moore, daugelį metų praleidusiu vienutėje. Kalinių bendravimas Meino valstijos kalėjime irgi veikia socialinių tinklų principu: permeta nuorodas pririšę prie siūlo, ir užklausa grįžta su prisegtuku – trumpa žinute, tekstu arba įrankiais. Bet jokių privatumo nustatymų, grįžimo atgal ikonų. Pokalbiai nutildyti metams.

Viskas veikia dalinimosi principu: tarp draugų ir draugų draugų, žmonių, kuriuos galbūt pažįstate.
Parodoje kažkas paskolina kamerą, atitempia kompiuterį ir VR akinius, dar kažkas pažymi Instagram’e, sukuria įvykį ir permeta nuorodą.

 Going.

 Kažkas Feljetonistams sukuria Facebook’o paskyrą:
Redaguokite informaciją, nes žmonės, kuriuos galbūt pažįstate jau susirinkę.
Columnists: iš kokio jūs miesto?

[1] Jaakko Pallasvuo plakatas

[2] ten pat.

[3] Jaakko Pallasvuo, Medusa (2018).

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Feljetonistai“ galite peržiūrėti čia.

Iliustracijoje: Jaakko Pallasvuo, Medūza, 2018. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Oda šviesai nebejautri. Tarptautinis fotografijos simpoziumas Nidoje

Permainingas rugsėjo oras Nidoje šiemet neįprastai derėjo prie Tarptautiniame fotografijos simpoziume diskutuotų ateities prognozių. Kalendorinė vasara baigėsi ir įžengęs ruduo tarsi turėjo su savimi atsinešti aiškių permainų, tačiau atrodė kažkoks pasimetęs ir sunkiai nuspėjamas. Nidos meno kolonijoje situacija panaši: dienas pradedančios teorinės paskaitos ir menininkų prisistatymai, parodų atidarymai bei dieną užbaigiančios filmų peržiūros lietė temas, supinančias nuo Klodo Loreno iki CGI nusidriekusį laiką tam, kad nuspėtų scenarijų, kur link fotografija eina šiek tiek pasimetusi.

Pirmos dvi dienos buvo skirtos klausimams, kas yra fotografavimas ir, iš viso, kam tas nuolatinis artėjimas link savęs, link savo vidinės tikrovės [1]? (Liutauras Degėsys) Vėliau pereita prie mažiau egzistencinį nerimą keliančių diskusijų apie komercinę fotografijos pusę: kadrų kainas ir sienos kodus (Ernestas Parulskis), muziejuose saugomus fotografijos rinkinius (Aistė Paulina Virbickaitė) bei projektą, ieškantį naujų būdų vizualizuoti šiuolaikines vaizdų duombazes (Jon Uriarte) – lyg privaloma įžanga, pratęsta greitai parduodančiu how to: Kaip daug keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis ir pamatyti įdomiausius fotografijų albumus. Vilioja! ir truputį primena How to Become Successful in Life antraštes. Beje, šmaikštūs aprašymai simpoziumo lankstinuke po patarimus dalijančių menininkų vardais, matyt, irgi buvo būtini: Kevinas Beckas pristatytas kaip aistringas fotografas mėgstantis raudoną vyną, o jo kolega Williamas Sadowskis – dažnai sau prieštaraujantis ir mėgstantis alų. Vadinasi, tokie patys kaip mes (?), dėl to ir mes galime daug keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis ir pamatyti įdomiausius fotografijų albumus. Parduota.

Ernesto Parulskio pranešimas Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Todėl kitos dienos tema – (ne)Aktyvizmo mene – kaip savotiškas komentaras paliestam kapitalizmo simptomui, vyko kritinės dokumentikos fotografo (critical documentary photography) Mathieu Asselin prisistatymas. Komplikuotu Skype skambučio formatu, kuriame jis grakščiai, konkuruodamas su dėl prasto interneto ryšio trūkčiojančiu vaizdu, prisidegė cigaretę tarsi testuodamas rūkančiųjų salėje savitvardą. Menininkas, savo fotografinį požiūrį suformavęs Jungtinėse Valstijose, simpoziume svarstė fotografijos ir fotografo vietą keičiant kapitalizmo produkuojamą pasaulį. Tiesa, kaip ir vėliau prisistatęs menininkas Cyril Albrecht, Asselin aktyvisto etiketę nusiklijuoja: I’m not an activist. I’m a concerned citizen – dėl viso pikto patikslina ir plėtoja, kad fotografija vis dėlto nėra pati geriausia medija būti aktyvistu – ji tegali padėti suprasti problemas ir kelti klausimus, bet pasaulio pakeitimas, deja, ne jos galioje. Mąstymą priešingai menininkas laiko dokumentinės fotografijos romantizavimu, ypač, kai einama lengviausiu keliu: fotografuojama tai, kas jau nutiko, tai, kas dramatiška, nekreipiant dėmesio į problemos kilmę. Mes įpratę fotografuoti pasekmes ir emigracija – puikus to pavyzdys. Nuo sunkaus fizinio darbo perkreiptas išeivio veidas tėra pagal patikrintą modelį produkuojama, didelę paklausą turinti prekė ir jos fotografavimas dažnai tampa ant situacijos užmestu menišku filtru.

Mathieu Asselin prisistatymas Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Kalbant apie atributus ir dekoracijas, į fotografijos simpoziumo areną įžengusi kritiškai angažuotų menininkių grupė Cooltūristės ne tik kalbėjo apie nuveiktus projektus ir fotografiją kaip inspiraciją ir konspiraciją, bet ir savo neįprasta vizualine reprezentacija – astronautų kostiumais ir dujokaukėmis – netiesiogiai privertė suabejoti, ar papildomos dekoracijos viešųjų pasisakymų metu nėra perteklinis, dėmesį nuo turinio nukreipiantis elementas.

Coolturisčių performatyvi paskaita Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Rugsėjo penktadienis, trylikta ir pilnatis suveikė tarsi baugi simpoziumo temų apie nežmogiškas būtybes iliustracija.

Žinoma, disciplinų sankirtos yra jau įprastas šiuolaikinio meno reiškinys, persikeliantis ir į tradicinę fotografiją išpažįstančių simpoziumo dalyvių fokusą, skatinantį permąstyti fotografijos ištakas ir įtakas kasdieniam (nebūtinai) žmogaus buvimui. Dailės istorikė ir kritikė Dr. Erika Grigoravičienė, kalbėdama apie XXI a. jaunosios kartos tapytojų tendenciją hibridinę raišką sieti ne tik su medijinės realybės vaizdavimu, bet ir su tarprūšinės visuomenės vizijomis, akcentuoja dėmesio centre vis dažniau atsirandančias poshumanistines idėjas. Vis dėlto kyla klausimas, ar tikrai mes esame pasiruošę bioįvairovę pripažinti? Taip, kaip priimame rasių, religijų, lytinių orientacijų ir politinių pažiūrų įvairovę [2]. Čia jau, rodos, reikėtų paskubėti, jei norime išsaugoti ne tik nykstančius gyvūnus, bet ir savo rūšies kultūrą. Nes toji bioįvairovė yra ne tiek gamtos mokslų, kiek socialinė ir kultūrinė kategorija [3], apibūdinanti ir etinius, ir estetinius, teisinius bei politinius gyvojo pasaulio aspektus, o ir šiaip, pakankamai agresyviai besikėsinanti į centruotą žmogaus poziciją. Labai nepatogu. Tokią antropocentrizmo kritika pasižyminčią situaciją Grigoravičienė įvardina gyvūniniu posūkiu, ne tik išstumiančiu žmogų iš visatos centro, bet ir iš viso abejojančiu antropologiniu skirtumu, esmiškai atskiriančiu homo sapiens nuo kitų gyvūnų ir gamtos pasaulio. Todėl vizualiojoje kultūroje žmonės pradeda virsti tik veikėjais tarp veikėjų, kompanionais tarp kompanionų, o fotografija – savotiška jų sąjungos terpe. Dialogą su kitarūšėmis būtybėmis inscenizuoja kritikės minėtas 1982 – ųjų Negatyvus požiūris (Šarūnas Sauka), tarsi siūlantis kitą šeimos modelį, kuriame žuvys, skulptūros ir kengūros yra lygiateisiai šeimos nariai. Tačiau, bioįvairovės ateitis vis dėlto miglota ir labiau panaši į utopinę viziją arba projektą, kuriame šalia žmonių pertapyti gyvūnai taip ir lieka tik įvairoves vaizduojanti iliustracija.

Erikos Grigoravičienės pranešimas Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Mūsų susidomėjimą vis dar egzistuojančiomis gyvybės formomis didžiąja dalimi lemia naujos formos – dirbtinis intelektas ir dirbtinė gyvybė.[4] Tačiau, kas nutinka, kai skaitmeniniame pasaulyje sukurtos naujos tapatybės nustoja gyventi tik anapus ekrano ir ima veikti neskaitmeninį gyvenimą? Pilką zoną tarp žmonių ir technologijos nagrinėjantis Ignas Pavliukevičius pokalbį apie žmogų ir skaitmenines tapatybes simpoziume pradėjo atviru skaitmeniniu performansu, kurio metu išdavė savo tapatybės frustracijas lėmusias praeities istorijas. Tačiau visa tai vyko į auditoriją atsukta nugara ir Photo Booth rodomu jo veidu, apšviestu mėlynos kompiuterio ekrano šviesos. Tik pagal savo paveikslą sukurtais naujais kūnais ir jiems suteiktu dirbtinu intelektu, menininkas gebėjo parodyti prieš tai tramdytas emocijas ir jausmus, kuriuos vaikystėje buvo išmokytas slėpti – nevyriška. Jeigu anksčiau būtybės buvo vertinamos pagal tai, ar geba mąstyti, vėliau – ar gali kentėti, Pavliukevičiaus antrininkai ekrane, atrodo, ir mąsto, ir kenčia realiu laiku, čia ir dabar po truputį mokydamiesi nesusižeisti krisdami begaliniais laiptais ir surasti garaže pamestą alyva vemiančia galvą. Skaitmeniniai avatarai nebėra tik įrašytas judantis vaizdas ar sustingusi fotografija, bet jausti žmogui padedantys asmenys, ištrinantys priešpriešas tarp gyvo ir negyvo, tikro ir dirbtinio. Skauda, atrodo, abiems, ir kartais sintetinis kūnas tampa empatiškesnis už lyties stereotipų nujautrintą žmogų, sėdintį priešais melsva melancholija šviečiantį ekraną.

Igno Pavliukevičiaus performatyvus pranešimas Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Simpoziumui artėjant į pabaigą rodosi, kad fotografija vis dėlto nyksta iš šviesai jautrių paviršių ir migruoja anapus – į virtualiąją tikrovę. Jeigu Ignas Pavliukevičius kuria skaitmeninius kūnus, Virginijus Kinčinaitis savo paskaitoje kalba apie peizažą, į kurį tie jautrūs avatarai galėtų būti įkelti. Paradoksalu, kad realybės, kompiuteriniuose žaidimuose turinčios būti idealaus pasaulio versijos, vis dėlto veikia pagal mūsų pasaulio taisykles. Tik nuspaudžiamas ne skaitmeninio ginklo gaidukas, o command + shift + 3, ir ekrano nuotrauka išsaugoma. Screenshot fotografai fokusuojasi į tuos pačius dalykus kaip ir jų kolegos fizinėje tikrovėje, ir, laukdami lemiamo momento, ilgus metus tupi skaitmeniniuose krūmuose, kad užfiksuotų kadrą, kuris paskui, kaip ir priklauso tradicinei fotografijai, pakimba ant fizinės galerijos sienų. Susidaro įspūdis, kad screenshot fotografija dėmesio objektais visgi nėra tokia tolima tradicinei: Arizonos kanjonai peizažų kompozicijose atsiranda tiek Ansel Adams 1942 – ųjų fotografijose, tiek XXI a. kompiuterinių žaidimų realybės naršančių akiratyje. Ar vaizdų fiksavimas kompiuterių ekranų viduje iš tiesų gali būti vadinamas fotografija? Jei net optika nereikalinga? Virginijus Kinčinaitis, pateikdamas Niépce’o pirmos nuotraukos pavyzdį, sako, kad fotografija nuo pat savo pradžios nebuvo orientuota į išorinį pasaulį, o nuolatinis žiūrėjimas į ekranus ne toks tolimas XVII amžiui, kai be Klodo Loreno tamsiojo veidrodžio peizažu grožėtis nė nebuvo išeinama.

Virginijaus Kinčinaičio pranešimas Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Diskusijoje apie fotografijos ateitis Tomas Pabedinskas įvardina susidariusį įspūdį, kad esame užsibuvę po kažko. Visą laiką daug ką bandome įvardinti “post” terminais: buvusį postmodernizmą, Lietuvos post-fotografijos etapą ir jau kurį laiką madoje esantį posthumanizmą. Bet norėtųsi klausti, ar šiandien vyksta kažkokie esminiai lūžiai, atsiranda esminės naujovės fotografijoje, kurios reiškia ne tik buvimą po kažko arba reakciją, atsiribojimą, bet taip pat ir naujas ateitis, naujas pradžias.[5] Galerijų ir reklamų slenksčiai trinasi, virtualių ir fizinių erdvių skirtis praranda prasmę… Fotografija dabar primena tarp realybių migruojančią būtybę, bandančią išsinerti iš tradicinės šviesai jautrios savo odos. Tai ar vis dėlto esame pasiruošę įvairovę pripažinti?

Tomo Pabedinsko moderuojama diskusija Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Tarptautinis fotografijos simpoziumas Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotraukos

[1] Tarptautinio fotografijos simpoziumo 2019 programa.

[2] Dr. Erika Grigoravičienė, Intermedialumas ir bioįvairovės vizijos Lietuvos dailėje nuo XX a. 9 dešimtmečio, Tarptautinis fotografijos simpoziumas, 2019/09/13.

[3] ten pat.

[4] ten pat.

[5] Tomas Pabedinskas, Ateitys arba kas vėliau?, Tarptautinis fotografijos simpoziumas, 2019/09/14.

Narcisyphus goes Thrash. Džiugo Šukio paroda „Kūno tęsiniai“ galerijoje „(AV17)“

 

Sisyphus was a king,
So clever he tricked the gods,
And for this was condemned
To roll a boulder up a hill.
The boulder would then roll back
And Sisyphus would roll it up again,
Ad eternum.
Cleverness has been a punishable
Offence since the beginning of time.
Camus slapped a smile on Sisyphus’
Face and made a point:
“One must imagine Sisyphus happy.”
Joy can be found in the struggle itself.
Now imagine the Grecian king
Holding a smartphone and capturing
His own image, under strain of the rock.
A myth updated to our post-modern age:
Joy no longer lies in the struggle itself,
But in making sure everyone
Observes us while we struggle. [1]

Žmogus, pakliuvęs į situaciją, kai norai arba lūkesčiai viršija fizines jo kūno galimybes, susierzina, ir pradeda daug apie tai kalbėti, tada imasi veiksmų. Vėl ir vėl. Pradeda konstruoti mechanizmus savo negalėjimą kompensuoti – kad galėtų pakilti aukščiau negu įprasta (kaip Otto Lilienthal 1896-aisiais ne ypač sėkmingai – nusilaužė kaklą), išjudinti per sunkius objektus, transformuoti erdvę… Žodžiu, kovoti prieš sunkio ir svorio jėgas. Vėl ir vėl. Toks yra ir pagrindinis Džiugo Šukio parodos leitmotyvas: tyrinėjami fizinių kūnų ir aplinkos santykiai, kuriuose būtent žmogaus kūnas desperatiškai bando užimti dominuojančią poziciją.

Parodos pavadinimas „Kūno tęsiniai“ siūlo apie eksponuojamas konstrukcijas ir įrankius galvoti kaip apie savotiškus patobulinimus, potencialiai įgalinančius žmogų neįprastai elgtis. Tačiau pasinaudoti jais kažkaip nepavyksta – neaišku, kaip jie turėtų veikti, nes kreivi pastoliai užgriozdina koridorių – žiūri, kad neįsivarytum rakšties. Sunkius kūnus išjudinantis įrankis pats atrodo nepajudinamas, o kambario viduryje įspraustas statybinis kranas iš viso sukelia įtarimą, kad viskas… absurdiška? beprasmiška? netikra? Būtent. Na, bent jau taip siūlo parodos aprašymas.

Nors Šukio skulptūriniai objektai išvaizda ir artimi schematiškai paprastaĩ ir logiškai minimalizmo krypčiai, jai būdingas nuasmeninimas autoriaus išmušamas video performansais. Viena vertus, bandymas ištrinti menininką kaip formos ir medžiagos valdovą, paliekant tik smalsią, judrią ir ieškančią, viskam atvirą jo figūrą [2] video performanse gali būti įžiūrimas (juk, jei kas nors užtikrintai kartoja tą patį judesį, pats repetatyvumas, pakankamai ilgai žiūrint, tikriausiai sudaro prasmės įspūdį). Kita vertus, destruktyvūs veiksmai – talžomas, mėtomas, į šaligatvio bortą braukomas skardos gabalas – atliekami prieš dokumentuojančią kamerą, kelia įtarimą, kiek pačios absurdo ir beprasmybės sąvokos nėra tik hashtag’ai, žymintys nesibaigiančią kančią tam, kad būtų lengviau ją surasti pertekliniame nusivylimo žmogaus fiziniu kūnu sraute. Netransliuojamas gestas – tikriausiai beprasmis, tiesiog kamuotis neužtenka – svarbu, kad žiūrėtų.

Joy no longer lies in the struggle itself,
But in making sure everyone
Observes us while we struggle.

Video performanse Sizifas, savo pastangas fiksuodamas kamera ir pats savo atvaizdą kabindamas ant galerijos sienos, gali tapti savotiška Narcizifo versija, beprasmybę paverčiančia užloopintu vaizdiniu, kuriame jo likimas priklauso ekranui. Jo akmuo yra jo savastis. [3] Tik tą akmenį parodos atidarymo metu ištinka agresyvūs Narcizifo gestai: betoninis luitas paverčiamas mušamuoju instrumentu. Svorio kategoriją kaip kūrybinę atspirtį pasitelkiantis autorius groja sunkią muziką, taip tarsi testuodamas aplinkos ir talžomos masės ryšį. Mušamo, daužomo kūno sukeltos vibracijos išjudina svorį ir garso pagalba išsklaido jį po erdvę [4] ir atrodo, kad viskas… absurdiška, beprasmiška ir šiek tiek abejotina. Narcisyphus goes Thrash?

Sugrįžtant į pradžią ir dar kartą stabtelėjant prie Džiugo Šukio parodos pavadinimo – Kūno tęsiniai – jis iš tiesų atrodo kaip prie ekspozicijos priklijuotas, tačiau jai nepriklausantis žodžių junginys, trumpinantis žvilgsnį iki žmogaus kūno ir kūriniais jį paneigiantis. Atsidūrusi parodoje be aprašyto karkaso, arba bent jau be kūno tęsinio sąvokos, galėčiau galvoti apie vienoje erdvėje esančių skirtingos prigimties kūnų santykį, performanso vibracijomis suliejamą į vienį, kuriame visų kūnų atomai suvirpa bendru absurdu.

Each atom of that stone, each mineral flake of that night filled mountain, in itself forms a world. The struggle itself toward the heights is enough to fill a man’s heart. [5]

 Bet jei netransliuojamas gestas – beprasmis, tiesiog kamuotis neužtenka – svarbu, kad žiūrėtų.

You go, Narcisyphus.

[1] Mr Woods, Narcisyphus, 12/10/18. https://www.poempigeon.com/poem/21404/narcisyphus/

[2](AV17)GALLERY, Džiugo Šukio parodos “Kūno tęsiniai” aprašymas.

[3] Jo likimas priklauso jam. Jo akmuo yra jo savastis.
Albert Camus, Sizifo mitas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 2007.

[4] AV17)GALLERY, Džiugo Šukio parodos “Kūno tęsiniai” aprašymas.

[5] Albert Camus, The Myth of Sysiphus, http://schmieder.fmp-berlin.info/collectibles/pdf/sisyphos_eng.pdf

Kiekviena šito akmens kruopelytė, kiekvienas mineralo žybtelėjimas šitam nakties apgaubtame kalne jau pats savaime – ištisas pasaulis. Jau vien sunkaus kopimo į viršūnes pakanka žmogaus širdžiai užpildyti. (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė).

Nuotraukos: (AV17) galerija

Sapnai nėra iš maloniųjų. Paroda „XVII a.“ „Autarkijoje“

Įžengusi į Autarkijoje vykstančią beveik šešiasdešimties menininkų parodą, pasijuntu atsidūrusi vienoje iš tų septyniolikto amžiaus kunstkamerų, kur iki pat karnizų keliais aukštais iškabinti tapybos darbai, o po jais tarp keistų, abejones keliančios prigimties objektų susėdusi publika iš didžiosios M raidės šnekučiuojasi ką tik atvėrę pirmųjų salonų duris. Galbūt apie tai, kad gyvenime nesiseka, nesiseka, nesiseka, o po to ima ir taip nepasiseka, o tada ir vėl nesiseka, nesiseka, nesiseka. Niekaip negali rasti. [1] Arba atvirkščiai, apie tai, kad, štai, miestai klesti (bent jau dvarų kiemuose), o kažkur Prancūzijoje benediktinas vienuolis išrado šampaną. Tuo tarpu dvidešimt pirmame amžiuje žmogui jau įsuka dirbtines rankas, Marse pirmąkart rasta skysto vandens, bet Žemėje vis dar nesiseka – informacijos kiekiai ir jūros lygis kyla bauginančiai sparčiai – nesiseka, bet jau galbūt tuoj bus įmanoma sąmonę perkelti į visa galintį superkompiuterį, ir tada pasiseks.

Lauros Kaminskaitės ir Roberto Narkaus kuruota paroda XVII a. Autarkijoje veikia kaip atsakas į nuolatinį tikėjimąsi, savotišką save realiu laiku į ateitį projektuojamą sapną, kuriame jau įvykę procesai kartojasi, primindami praeitį – tokią tolimą, miglotai nujaučiamą kaip ateitis. Ambicijos vis dar yra ir problemos tokios pat, kaip ir tada.

Pasaulis tirpsta ir keistas to, deja, nemetaforiško vyksmo trofėjus – Augusto Serapino besmegenio galva, gulinti raudoname ledų šaldytuve, netiesiogiai primenanti ankstesnių kartų istorijas apie speiguotas žiemas, iš kurių dabar teliko plonas sniego sluoksnis, į besmegenius įveliantis purviną, neužsnigtą žolę. Stebėdama pro apšerkšnijusio inkubatoriaus stiklu gulinčią sniego galvą, prisimenu nejaukią James Bridle mintį apie kaistančius mūsų kompiuterius, su kiekvienu pertekliniu YouTube’o video generuojančius perteklinę išmetamą šilumą, ir kambarius didėjančiu pajėgumu vėsinančias sistemas, pradedančias kaisti ir įsijungiančias į uždarą ciklą, kuriame kiekvienas kaistantis kūnas reikalauja vis didesnio kiekio vėsos. Sistemos, kurias sukūrėme, kad užmuštume laiką ir keistume erdvę, dabar patiria jų kontrpuolimą, ir, nors procesas nematomas, kristalinės struktūros reaguoja jautriai. Ant Autarkijos palangės patupdytas Lauros Kaminskaitės cukriukas veikia kaip miniatiūrinis įrašymo prietaisas, fiksuojantis ir išsaugantis galerijos erdvę kaip savotiška laikmena ateičiai, kai, galbūt, perkaitus paskutiniams kompiuteriams, kristalai liks funkcionuoti kaip viena iš pagrindinių atminties formų.

Šalia ledų šaldiklio ir prisimenančio cukraus, prikabintas Neringos Vasiliauskaitės darbas iš tolo primena Rombinę Rają arba, veikiau, nežemišką jos gentainį, paliekantį vietos fantazijai apie tikrąją kilmę – spalva ir tekstūros atrodo lyg nulupta tampri oda: tarsi tai, kas ką tik joje lindėjo, išsimovė ir pakeitė vietą. Palubyje įsikūrusios Juozo Laivio gupijos ir Anastasijos Sosunovos lydekos tęsia keistą atminties natiurmortą, intensyvindamos kunstkameros įspūdį, kur eksponuojami neapibrėžtos kilmės, tik buvimu vienoje erdvėje susiję objektai, talpina informaciją apie prie jų prisilietusį žmogų: kaip specifiškai ruoštos lydekos, leidžiančios spręsti apie jas preparavusio žmogaus geografiją ir bendruomenę, kuriai priklauso. Egidijaus-Egyboy ir Remigijaus Praspaliauskų asambliažai iš rastų gatvėje daiktų kalba jau nebe apie bendruomenes, o nežinomus individus, kuriuos galima spėlioti, arba apie daiktus, nešančius informaciją: prie dėmėto audinio prispausta pirštinė, laikanti nuorūką, kaip Jurgos Barilaitės bokso pirštinės arba gipso atlieja, primenanti žmogaus galūnę (Gabrielė Gervickaitė), vaizduote kuria istorijas praeičiai – įvykių versijas, tikriausiai, labiau reflektuojančias paties stebėtojo būseną ir kontekstus.

Žuvys, iškeltos virš jūros lygio, vėjo užgintos į kopas, nardina į pusiau siurrealų sapną, panašų į paskutinius Andalūzijos šuns (Luis Buñuel) kadrus, kuriose pajūriu į laimę ėjusiai porai vis dėlto nepasiseka – lieka džiūti saulės atokaitoj, pustomi smėlio. Labiausiai nesinori matyti to, kas neišvengiama [2], užklupti laikinumą saulės atspindžiuose, žvilgsniu ir tik akimirką. Beatričės Mockevičiūtės Asukas užlaiko žvilgsnį tarsi vienas stop-kadras iš nenuspėjamo atspindžio kelio, sugauto viename mirksnyje tam, kad galėčiau grožėtis bent replika, kai originalas išnyks. Nubėgęs per kopas, atspindys dingsta, palikdamas mane stebėti įdubas smėlyje, banguojančias, nežinau, ar dėl to, kad veiksmą atlieku užvertusi galvą, ar dėl Gerliko algoritmiškai, tarsi vėjo genama ranka išsiūbuotų kontūrų. Pojūtis panašus į tą, kai kaitrią dieną ilgai stebiu vangų pajūrio horizontą ir vėjas pradeda traukti į kuodą susuktus plaukus tarsi selektyviai, po vieną, užpūsdamas juos prieš akis ties riba, kur žvilgsnis nesuveda fokuso. Kopos plaukais suvingiuoja į ritmišką štrichą, kuriantį tos akimirkos įspūdį, ir labiausiai nesinori matyti to, kas neišvengiama, kai dramatiškas Pokyčių vėjas (Vytautas Viržbickas) paberia smėlį po akių vokais, išstumdamas iš susiklosčiusio sapno į Žemę, kurioje nesiseka. Metai iš metų viena ant kitos klijuotos afišos iš viltingo Liverpulio gatvių (Robertas Narkus, Master, 2019) pajūrio peizažą keistai papildo primindamos laiką, sluoksniuojantį miesto sienas reklamomis tol, kol prireikia nulupti ir viską pradėti iš naujo.

Tokiuose miestuose žmonės, atrodo nesikeičia, o panašėja. Į Viktorijos Damerell kameros akiratį pakliuvę dvyniai paverčiami keistais augančios kolekcijos egzemplioriais, keliančiais intensyvėjančią abejonę: agento Smith’o portretas (Rūtenė Merkliopaitė), tarsi įgarsintas pasikartojančiu I know; I don’t know (Ignas Krunglevičius), išjudina klausimą: kas, jeigu tie susidvejinę žmonės išties yra vienas tų matricos glich’ų? Atsiradusių, nes simuliacija perkaito taip, kaip ir mūsų įkaitusios duomenų bazės? Nors situacija labiau primena internete plūduriuojančias 14 Quick Stories Of People’s Glitch In The Matrix Experiences That’ll Freak You Out antraštes, konspiracijos teorijų pririjusios smegenys pažeidžiamumo nuovoką suintensyvina – ypač, kai tarp I know; I don’t know atsiduria Igno Krunglevičiaus interneto jammeris – prietaisas, išjungiantis visą internetą aplinkui ir keliantis nerimą: kas, jei suveiks?

Iš antro Autarkijos aukšto atsiveria susivėlusio laiko ir erdvių peizažas: Patricijos Jurkšaitytės Viduramžių technika iš turistinio katalogo perpieštas kurortas; įrėminti Gintauto Trimako filtrai, nei sugeriantys, nei praleidžiantys saulės šviesą; ant grindų pabirę Monikos Janulevičiūtės ir Antano Lučiūno inkrustuoti muilai; ant sienos nubrėžta Artūro Railos schema ir Kristijono Zakaro kontraktas su banku, padidinantis dienos išlaidų limitą iki dešimties milijonų eurų; Dalios Dūdėnaitės peizažai; tvoros iškarpa iš Amsterdamo (Gediminas G. Akstinas); Nomedos ir Gedimino Urbonų paukščių lenktynių plakatas ir šviečianti plastikinio maišelio stiklinė atlieja – prizas; išlankstyta Autarkijoje stovėjusi spintelė, tarsi amžiams užstrigusi matricos glich’e ir ilgas akių kontaktas. Jokūbo Čižiko visa reginti akis nužvelgia lipančius laiptais, tačiau ignoruoja tylų Gianni Versace (Eglė Karpavičiūtė) flirtą su akimis iš erotinio filmo (Dainius Liškevičius), nuo garažo stogo žiūrinčiomis į Autarkijos langus. Į provokuojantį žvilgsnį tarsi atsako drėgnos Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus akys, arba akinys, sudarantis žiūrėjimo į žiūrintįjį situaciją, kurioje turiu kažkaip elgtis, todėl pasišalinu.

Ir dar įdomus dalykas, kad tai kartojasi, kad sapnuotojai pasidalina panašias patirtis į savo arba į kitų sapnuotojų. Kažkas daugiau slypi už kiekvieno patirto (prisiminto) sapno (Ieva Rojūtė) sukasi galvoje, kai praeinu prie Autarkijos lango pakibusį Michelin’ą (Donatas Jankauskas), pavargusį ir aptirpusį kaip pasaulis, kuriame nesiseka. XVII a. paroda iš tiesų pasilieka kaip tariamas sapnas, tik ne kaip tas iš maloniųjų.

[1]XVII a. parodos aprašymo.

[2] Monika Kalinauskaitė, Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“ galerijoje „Vartai“, artnews.lt, https://artnews.lt/vytauto-virzbicko-paroda-mirtinose-mintyse-galerijoje-vartai-2-47321 .

Nuotraukos: Autarkia

Civilizacijos nesugadinti? Augusto Bidlausko paroda „Tiek tos gamtos“ galerijoje „Kairė-dešinė“

But that day, in the rainless tempest, Simone and I, our clothing lost, were forced to leave the chateau, fleeing like animals through the hostile darkness, our imaginations haunted by the despondency that was bound to take hold of Marcelle again, making the wretched inmate almost an embodiment of the fury and terror that kept driving our bodies to endless debauchery. [1]

Švariuose baltuose fonuose pakibę pavidalai Augusto Bidlausko parodoje Tiek tos gamtos verčia suabejoti tų, į kuriuos žiūrime, prigimtimi. Pradžioje keista pozicija ant kilimo nuvirtęs kūnas primena XXI a. simptomą – nervinį susijaudinimą, kai nugintam už savo paties kraštutinės ribos individui gresia patirti kolapsą. [2] Bandydamas persiplėšti (galbūt dėl to ir pametęs galvą) jis susmunka iškankintas jautrumo kvapams, garsams ir šviesai, svaigulio, nemigos ir tuščio silpnumo. [3] Tačiau stebint parodą toliau, mintys apie susilaikiusį civilizuotą žmogų susvyruoja: šalia kritusio kūno kitas patiria sparnuotą orgazmą, kumštyje suspaudęs prasižiojusį paukštį. Čia neįprasti gamtos reiškiniai, susijungę su įprastomis kultūringo žmogaus išraiškomis, formuoja natūros ir kultūros chimeras, išbraukiančias individualybę iš etikečių. Individas, lotynų kalboje reiškiantis nedalų, nedalinamą, nebėra Bidlausko būtybių bruožas – surinktos iš civilizuoto, kultūringo žmogaus ir gyvūno elementų, jos tampa savybių deriniu – kažkuo panašiu į naują hibridinę rūšį, kurioje žmogiškas kūnas yra karkasas arba vieta netipiškų sąsajų įvairovei.

Nervinis susijaudinimas parodoje vis dėlto išlieka, spazmiškai virpinantis ne tik paukštį vyro tarpukojyje, bet ir nutraukiantis gyvūnėlių galvas ir galūnes, įvilktas į žmogaus drabužius, arba suvažinėdamas steriliame paplūdimyje atsidūrusį kūną – dabar jau nebegyvą mėsą, gulinčią kaip greitkeliuose partrenkiamos katės. Augusto Bidlausko atveju klausti, ar dėl ankstesnio atsitiktinio įvykio katė yra gyva, ar mirusi, irgi, rodos, nėra taip svarbu. Jeigu žiaurumas – tai civilizacijos nesugadinto žmogaus energija [4], o gamta parodos aprašyme įvardinta kaip tik fonas arba kilimas, tai visa, kas nėra homo sapiens – skirta perversiškai pramogai, mindymui ir pasitenkinimui, nekreipiant dėmesio į sadistišką arba bent jau neatsakingą elgesį su gyvūnu. Vėžlio galva, įsprausta į renesansinę rauktinę apykaklę, netiesiogiai primena vandenynuose plastmasiniais šiaudeliais springstančias gyvybes arba augintinius, atliekančius brangaus namų dekoro funkciją. Nors požiūris, kad gyvūnas turi tarnauti ir paklusti žmogui, sulaukia vis daugiau kritikos, augintiniai ne tik metaforiškai, bet ir fiziškai velkami į varžančius drabužius, įpareigojančius atlikti paklusnaus padarėlio vaidmenį, atitinkantį šeimininko norus.

Parodos aprašyme minimas nervas tarp kultūros ir natūros jautrus dėl to, kad žmogus, paprastai save pozicionuojantis kultūringoje, o gyvūną – laukinėje gamtos pusėje, pradeda įtarti save pakibusį tarpinėje būsenoje arba virsme, kurio finalinė forma neaiški, todėl bauginanti. Juos skiria saugus atstumas: nešvarūs gyvūnai tupi sandariuose narveliuose, o pavojinga gamta lieka už stiklo, garantuojančio nepavojingą estetinį peizažo patyrimą. Tačiau kurį nors vis ištinka pavasariškas sparnuotas orgazmas, iššaukiantis gėdingą kolapsą, kai bandymas išsportuoti arba išgulėti seksualinę energiją paplūdimyje šiandienos žmogui kažkodėl nebepadeda. Autorius, užsibrėžęs tikslą parodoje nusisukti nuo iki šiol kūryboje eksploatuoto žmogaus į peizažą, tai įgyvendina tik iš dalies – kitą palinkdamas žmogui arba jo fragmentams. Gamta ir kultūra, prancūzų filosofo Bruno Latouro įvardintos Siamo dvynėmis, Bidlausko darbuose sujungiamos į antgamtinius hibridus, panašėjančius į posthumanistinio tarprūšinio būvio parodiją arba nesėkmę. Vyrai sparnuotų karvių kailiuose, čiupinėjantys kažką panašaus į juodą cenzūros kvadratą nuogumui internete paslėpti, jau minėtas kūną ir tapatybę folijos maiše slepiantis egzibicionistas, masturbuojantis spiegiančios varnos kaklą, o ir vizualiai steriliose aplinkose sportuojantys, besideginantys kūnai ir gyvūnėliai nutrauktomis galvomis – viskas primena būseną po neaiškaus eksperimento, kai organizmai […] formuojami protingo sumanymo, o ne gamtinės atrankos [5].

Žinoma, autorius, ankstesnėje kūryboje nagrinėjantis žmogiško kūno ribas ir trūkumus, šioje parodoje tarsi ironiškai žmogų patobulina nepakankamas dalis pridengdamas arba priaugindamas papildomas: sparnus arba lyties organus, pavyzdžiui. Taip darbuose suformuojami neįprasti, vis užkliudantys jautrų kultūros/natūros nervą, artefaktai, sudarantys dirbtinį peizažą, kuriame tiek tos gamtos…

[1] Georges Bataille, Story of the Eye, City Lights Publishers, 2001, p. 15.

Tą kartą per audrą mums, Simonai ir man, teko bėgti iš pilies kiaurai per nedraugišką tamsą ir lėkti kaip pamišėliams be drabužių, persekiojamiems įsivaizduojamo sielvarto, kuris, be abejo, vėl prislėgė Marcelę. Nelaiminga uždarytoji buvo lyg liūdesio ir pykčio įsikūnijimas, vėl ir vėl metantis mūsų kūnus į ištvirkavimą. (vert. Algirdo Kestenio)

[2] Karin Johannisson, Melancholijos erdvės. Apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą, Vilnius, „Baltų lankų“ leidyba, 2011, p. 203.

[3] Karin Johannisson, ten pat.

[4] Marquis De Sade, Filosofija Buduare, Vilnius, “Lege artis”, 1994, p. 71.

[5] Yuval Noah Harari, SAPIENS: glausta žmonijos istorija, Vilnius, “Kitos knygos”, 2016, p. 2.

Paroda veiks iki birželio 22 d.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela