Žemyn varžto spirale. Pokalbis su menininku Algirdu Jaku

Algirdas Jakas – menininkas, šiuo metu gyvenantis Vilniuje, studijavęs grafiką Vilniaus dailės akademijoje ir skulptūrą Hamburgo menų universitete (HFBK). Jo meninė praktika orientuota į nerimo bei skirtingų savidiagnozės formų sintezę. Naudodamas su hobiais ar terapine veikla siejamas medžiagas ir technikas (pvz., piešimą, DIY estetiką), jis tyrinėja individualias savipagalbos praktikas taip kurdamas „nerimo instrumentus“. Menininką taip pat domina kūno permatomumas ir jo datafikacija, vilties technologijos. Tai dažnai siejasi ir su projekto vietos istorija, jos specifiškumu bei tampa papildoma kūrinio dalimi.

Algirdas sausio pradžioje SODAS 2123 projektų erdvėje atidarė solo parodą „Grandininė plokštė“, kurios kontekste kalbamės apie nežmogiškas perspektyvas, garažo įveiklintojus, kūrybą ir lenktyninius balandžius.

Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Vaikštinėdama šviežiai atidarytoje tavo parodoje galvojau, kad ji savo formomis, spalvomis ir medžiagiškumu išsitempia keliuose laikuose, ir tai man yra viena charizmatiškiausių šios parodos savybių. Neslėpsiu, kad mano mėgstamiausias kūrinys „10 tūkstančių žingsnių“ savo rausvomis kurpaitėmis nuneša į pūstų barokinių suknelių laikus, tuo pačiu metu šauna į mokslinės fantastikos aštuoniasdešimtuosius, peršoka epoksidinę šiandieną ir lekia link nerimo ateities. Kaip atradai šias jungtis? Gal galėtum papasakoti, kaip atsirado šie kūriniai?

Algirdas Jakas (A. J.): Darbo procesas buvo gana intuityvus, kaip koliažas dėliojosi žingsnis po žingsnio. Man buvo nauja piešti ne ant popieriaus, o tiesiai ant gruntuoto aliuminio. Tai suteikė darbams savitą tekstūrą, leido neužsižaisti su detalėmis ir tarsi sukūrė savotišką ekrano triukšmą. Nors darbuose yra nuorodos į šiuolaikines technologijas, tokias kaip išmanieji laikrodžiai ar telefonai, šios nuorodos man pačiam netikėtai nukėlė į kitą laiką. Su drauge Egle diskutavome, kokiame dešimtmetyje galėtų būti sukurti šie darbai, nes viskas tarsi dvelkė, kaip ir tu mini, 80-tųjų ar kokio kito artimo dešimtmečio jausena. Šis aspektas pasirodė įdomus ir vedė prie minčių apie erą prieš mikroschemą, vadinamąją silikono revoliuciją. Kadangi darbuose dar vieną piešinį kuria iš epoksido lieti varžtai, kurie suveržia aliuminio plokštes, man tai pasirodė kaip tinkama nuoroda į minėtą iki-mikroscheminį amžių. Žinoma, čia yra ir tam tikro paradokso, nes varžtai išlieti iš gana šiuolaikiškos medžiagos, jie galbūt atrodo labiau dabartyje nei vaizduojami išmanieji įrenginiai. Bežiūrint į kūrinių visumą, jie man kažkuo, gal dėl varžtų „takelių“ ar pirminių spalvų, priminė tas pačias mikroschemas, tuomet tarsi viskas sugulė į man gana logišką bendratį.

A. M. S.: Lyginant su ankstesne tavo kūryba, „Grandininės plokštės“ kūriniai atrodo žaismingesni ir spalvingesni. Kas lėmė šį pokytį? Nors parodos tekste rašoma, kad stebėjimo kampas darbuose – nežmogiškas, kūriniai išlaiko taisyklingą, „paveikslišką“ stačiakampį. Tuo tarpu piešiniams atlėpsta ausys, susiraito čiuptuvai, išdygsta kojos… Ar galėtum atskleisti savo motyvus?

A. J.: Šis pokytis atsirado natūraliai. Dar iki šių kūrinių aš pradėjau daugiau dirbti su spalva, 2023 m. studijoje Bėgių parke su kolegomis darėme atvirų durų renginį, kur rodžiau ant popieriaus spalvotais pieštukais atliktus kūrinius. Eksperimentavimo fazė buvo labai naudinga, ji padėjo susikrauti tam tikrą estetikos ir motyvų bagažą. Pasirinkti šias pirmines spalvas taip pat pastūmėjo išmanių medicininių įrenginių grafinės sąsajos, kurios informaciją turi perteikti labai betarpiškai, be jokios nereikalingos papildomos grafikos. Kalbėdamas apie „nežmogišką kampą“, turėjau omeny perspektyvą, kuri naudojama darbuose. Toks žvilgsnis iš viršaus būdingiausias drono stebėjimo kamerai ar kokioms kitoms technologinėms akims. Sutinku, kad darbų formatas paveiksliškas, kita vertus, prieš tai kūryboje buvau „išėjęs“ iš šio stačiakampio – karpiau įvairias formas iš popieriaus ir paskui ant jų piešdavau. Galiausiai pajutau, kad tokia kūrinių forma pasakiau viską, ką galėjau. Norėjau grįžti prie labiau įprasto formato, bet visiškai neapleisti mechaninio paviršiaus traktavimo. Šis dažnai proporciškai neteisingų žmogiškų siluetų atlupimas iš vienos pusės gali pasirodyti kaip naivus veiksmas, kita vertus, man šis gestas siejasi su naudojamomis medžiagomis, tokiomis kaip spalvoti pieštukai ar epoksidas. Šios priemonės dažnos hobiuose ar terapiniuose užsiėmimuose. Tai taip pat yra artima DIY, kas iš esmės buvo visa ši paroda organizacine prasme – nuo paraiškos rašymo LKT iki erdvės paieškų. Kitas šių formų atlenkimo motyvas yra gana formalus – man tiesiog buvo smalsu, kaip tuomet kūrinys veiks erdvėje, kaip piešinys išvirkščioje pusėje „kalbėsis“ su išoriniu piešiniu. Tai taip pat buvo vienas iš motyvų, kodėl pasirinkau aliuminį vietoje popieriaus. Vėliau pastebėjau, kad šie žmogiški siluetai yra gana ikoniški, kas pradėjo sietis su išmaniųjų įrenginių abstrahuota žinučių grafika.

A. M. S.: Tavo praktikoje dažnai galima pastebėti nuorodų į terapines praktikas, pasikartojančius veiksmus – kad ir spalvinimas, savo ritmiškumu įvedantis į savotišką hipnozės būseną. Terapinėse praktikose, kaip ir mokslinės fantastikos išpranašautoje technologijų industrijoje, pagrindinė veiklioji medžiaga yra tikėjimas, kurį suaktyvina vaizduotė ir kartais krislas iliuzijos. Parodoje gausu įvairiaspalvių pieštukinių garų, įrankių karikatūrų ir užuominų į tai, ką nenustebtume pamatę „Deksterio laboratorijoje“. Koks tavo santykis su konspiracijos teorijomis? Ir, grįžtant prie nežmogiškos perspektyvos, kaip ateiviai vertintų šiuolaikinį meną? Ir tavo kūrinius?

A. J.: Aš gal atsakyčiau į šį klausimą truputį iš toliau. Įdomu, kad paminėjai „Deksterio laboratoriją“. Pats mėgau šį serialą, ir animaciją apskirtai. Mano giminėje yra animatorių, dėl to man ankstyvoje vaikystėje namuose darė didelį įspūdį krūvos kalkinio popieriaus, šviečiantis animatoriaus stalas ir lengva linija pieštos tuščiavidurės figūros. Ir visai gali būti, kad šitas įspūdis, kad ir garų nuosėdų pavidalu, atsidūrė mano darbuose. Grįžtant prie Deksterio ir sąmokslo teorijų, įdomu tai, kad Deksteris yra užsidaręs berniukas, kurį nelabai kas supranta, o vienintelis draugas, su kuriuo jis kalbasi, yra jo kompiuteris. Savotiškas šių dienų „incelis“. Kuriant šiuos darbus, kadangi juose vaizduoju ir veržliarakčius, varžtus, vis atmintyje šmėsteldavo Lee Lozano darbai. Nors aš į juos nereferuoju, bet paraleliai mąsčiau apie neįvardintą „atskalūno“ figūrą, vyriškumo simbolius ir „garažo įveiklintojus“. 2023 m. dalyvavau rezidencijoje „Ubiškės3“ ir ten sukūriau „kaubojaus“ skulptūrą iš 2 noragų ir skardinės skrybėlės. Tuo darbu kalbėjau apie vienkiemių radikalizacijos potencialą. Nors šios temos tarsi ir nėra šalia pagrindinių interesų, jos potencialas ar efemeriškos nuorodos į tai tikrai galėtų būti pastebimos.

O dėl ateivių galima paspekuliuoti. Esu įmetęs į chat gpt savo kūrinį ir gavau labai diplomatišką vertinimą, tikiu, kad ir ateiviai irgi panašiai bendrautų. Tačiau, be ateivių, mane dar visai intriguotų spiritizmo seansas kad ir su ta pačia Lee Lozano.

A. M. S.: Kalbant apie garažo įveiklintojus, „Grandininės plokštės“ kūrinius matau ir šalia juodojo golfo, kurį, pripildęs neaiškios prigimties būtybių, palikai Lentvario parkinge praeivių įtarimams. Varžtai, poliruoti paviršiai, dažų garai ir nepriekaištingų jungčių romantika yra ne taip toli nuo spalvotais pieštukais pieštų svajonių. Ar šalia meninės praktikos turi interesų, į kuriuos visiškai panyri?

A. J.: Taip, dabartiniai kūriniai turi daug bendro su Lentvario stovėjimo aikštelės infiltracija, įgyvendinta kartu su menininke Egle Ruibyte. Tai buvo bendro projekto „Raktas, bokštas ir karūnos“, incijuoto projektų erdvės „Lokomotif“ 2021 m. (kuratoriai Milda Dainovskytė ir Laurynas Skeisgiela), dalis. Ten irgi buvo galima rasti besiilsinčių įrankių, varžtų bareljefų ir kitokių nuorodų į industrinę miestelio praeitį. Jei kalbame apie kitus interesus, aš tokių savo „garažo projektų“, į kuriuos visiškai panirčiau, neturiu. Tačiau, nors tai gal ir nelabai siejasi su mano menine praktika, aš domiuosi paukščiais, mėgstu juos stebėti. Svajoju apie daugiau infrastruktūros jiems mieste, gal net norėčiau suręsti jiems kokią įdomią vonelę. Nors dabar pagalvojus, gal tai ir siejasi su mano darbuose aptinkamu „nežmogišku“ žvilgsniu, atitraukta perspektyva. Čia tiktų Donna Harraway mintis apie lenktyninius balandžius, kaip labai svarbią rūšį, kuri istoriškai atstovavo stebėjimo ir komunikacijų technologijoms.

A. M. S.: Kaip manai, kodėl tau įdomus nežmogiškas žvilgsnis? O taip pat, kaip vyksta tavo kūrybinis procesas, nežmogišką žvilgsnį paverčiantis kūriniu, skirtu žmonių akims? Ar žinai kokių specialių pratimų, kurie tau padeda įsijausti į droną, vorą ar balandį?

A. J.: Ir pats kartais pagalvoju apie šį aspektą. Čia tikriausiai susipina keletas dėmenų. Vienas iš jų – tai iš anksčiau atkeliaujantis susižavėjimas architektūriniais brėžiniais ir jų vizualizacijomis. Tai taip pat ir bandymas kalbėti apie savo asmenines patirtis, įdarbinant mikroschemos žvilgsnį ar kokio nors įrankio perspektyvą. Kartais tokiu būdu kai kurie darbai tampa personažiški, kaip, pavyzdžiui, darbas „Lenkiant pirštus, lenkiant šonkaulius #2“. Jis nulipa nuo sienos, jau stovi pats, bet balansas labai pažeidžiamas. Man tai kažkuo primena Boston-Dynamics šunis-robotus, kurių trumpi filmukai vis pakliūna į vaizdų srautą. Jie bando apeiti kliūtis, demonstruoja, kaip gali bėgti ar atsistoti nugriuvę. Jie gerai iliustruoja mašininio mokymosi evoliuciją. Susidomėjimą nežmogiška perspektyva lėmė ir Hito Steyrel tekstai. Vis prisimenu jos duomenų jūros (sea of data) ir apofenijos reiškinio paralelę, kaip technologinė akis duomenų jūroje daro tokias pat klaidingas išvadas bandydama susieti nesusiejamus reiškinius. Bėda tik, kad tokių klaidingų išvadų kaina yra labai didelė.

A. M. S.: O kam dabar skiri daugiausia laiko? Ar turi numatytų parodų?

A. J.: Dabar beveik visą laiką suvalgo darbas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, ten dirbu parodų architektu. Taip pat turiu mažą hobį / darbą – dėstau piešimą Vilniaus dizaino kolegijos studentams. Save sunkiai įsivaizduoju dirbantį tik su menu. Kitos veiklos labai padeda atsitraukti, džiaugiuosi, kad galiu kurti lėtai. Dėl parodų, tai nusimato pora grupinių projektų, kuriuose, tikiuosi, pavyks sudalyvauti. Tačiau beveik niekada neturiu daug kūrybinių veiklų, suplanuotų toli į ateitį, viskas vyksta spontaniškai. Tai, žinoma, visada kuria tam tikrą neužtikrintumą, abejonę, bet, kita vertus, leidžia neįsitempti ir pasidžiaugti įdomiais ir netikėtais pasiūlymais.