Kadras be išėjimo. Paroda „Atbuli griaučiai“ Sapiegų rūmuose

Rūmų laiptų viršuje mus pasitinka mirtis. Ji groja klarnetu, sutvertu iš jos pačios kaulo, ir į mus, lankytojus, nekreipia dėmesio. Jai nėra kur skubėti – jai priklauso visas pasaulio laikas, ir vargu, ar jos kažkas laukia. Animacinis Özgür Kar’o skeletas, arba „Mirtis, grojanti klarnetu“ duoda toną ir lydi parodoje apsivikldama naujus pavidalus. „Atbuli griaučiai“ ne vien pasakoja animacijos istoriją ar seka animacijos technologijos pėdsakais – Edgaro Gerasimovičiaus ir Post Brothers kuruotoje parodoje įvairiomis formomis kalbama apie kūno ir technologijų ryšius, jo lemiamus pokyčius, vaiduoklišką kūną, įstrigusį tarp buvusio ir būsimo veiksmo, o svarbiausia – apie lankstumą, leidžiantį išlikti pasalų pilnuose pasauliuose.

Animaciniai personažai nuo seno yra manipuliacijos kūnu meistrai. Iš žmogiškos patirties žinome, kad stuktelti galvą į durų staktą yra menkas malonumas, o štai pieštiniam kiškiui ant viršugalvio gali nukristi priekalas, ir šis, nuvijęs aplink besisukančius paukštelius, nueis lyg niekur nieko. Animuotus kūnus nuolat kažkas ištinka, o nesėkmę persmelkia juokas, priklausantis stebėtojams – mums, esantiems kitapus ekrano, arba ekrano erdvėje veikiantiems blogiukams. Štai vienoje iš Nadios Naveau skulptūrų panašus likimas ištinka Gufį. Jį regime sustingusį eilinėje nesėkmėje – galėdamas tapti bet kuo, jis lieka nepataisomu juokdariu. Gufis, kaip kiti veikėjai, kuriuos sutiksime pakeliui, tarsi iššoka iš ekrano, atsidurdamas vienu kadru per arti tikrojo pasaulio, ir pakimba neapibrėžtoje, bet akivaizdžiai nepatogioje situacijoje. 

Martin Arnold skaitmeninės animacijos kūrinys „Tarpinė stotelė“ puikiai iliustruoja šių veikėjų būklę. Kelių minučių trukmės kūrinyje Antinas Dafis išardomas į judančias dalis, išimamas iš konteksto ir paliekamas tamsoje, o kūrinio nuotaika nuolat lūžta, tikrindama žiūrovo kantrybę. Trukčiojančios galūnės, tarsi įstrigusios zootrope, kelia nerimo, susierzinimo ir skausmo jausmą, skatinantį greičiau nešdintis iš erdvės, nes panašu, kad Dafis labai kankinasi. Tačiau animacija, kaip dirbtinų kūnų išjudintoja, puikuojasi gebėjimu pažadinti alkį smurtui ir kančiai. Nors „Atbuluose griaučiuose“ nėra kraujo, kūnai čia plyšta, lūžta, rangosi, yra perkūriami, perpilami į keisčiausius derinius prieš mūsų akis, kurias sunku atplėšti. Taip nutinka ir Theo Triantafyllidis begalinės trukmės simuliacijoje, kurioje vyksta nesibaigiantis, realiu laiku generuojamas mūšis. Žmonės ir kitos skirtingų socialinių sluoksnių būtybės kariauja, tačiau nė vienas jų kūno judesys neturi prasmės, pasekmės ar aiškaus tikslo, o gyvybė, kaip ir mirtis, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Oliver Laric kūriniuose sutinkami personažai – tirpstančios ir į naujus pavidalus sutekančios būtybės – taip pat įstrigę skausmingoje, tačiau vaizduotę suaktyvinančioje kaitoje. Šuns ir žmogaus mišrūnai migruoja laikmečiais ir prasmėmis, vieną akimirką jie – imperijų dievybės, kitą – interneto galerijų fursonos.

Personažams gali nutikti bet kas, smurto pasekmės beveik neegzistuoja. Nei gyvi, nei mirę veikėjai, įsisukę į begalinį reinkarnacijos ciklą, atgimsta naujiems iššūkiams – jie subyra, kad vėl būtų surinkti kitame kadre. Pašėlusioje devyniasdešimtųjų animacijoje lengvai rastume pavyzdžių. Su siaubu ir apgailėstavimu prisimename filmą „Kas apkaltino Rogerį Triušį?“, kuriame blogiukas „Judge Doom“ ištirpina vargšą batą, kuris, lėtai nardinamas į mirties vonią, inkščia lyg šuniukas. Šiame filme animacija sujungiama su gyvu veiksmu – dirbtinis, animuotas kūnas sąveikauja su žmogiškuoju, kuris galų gale pasirodo visą laiką buvęs užsimaskavusiu pieštiniu. Jeigu žvelgtume į tarprūšinius santykius Tomo ir Džerio akimis, pamatytume pasaulį, kuriame konfliktas yra pagrindinis egzistencijos ingredientas. Katinas ir pelė nuolat dalyvauja smurto ritualuose, po kurių atsigauna vien tam, kad tęstų peštynes be tikros pabaigos. Skirtingos prigimties kūnų sąveiką regime ir Catherine Biocca kūrinyje „Nesibaigianti tragedija“, kur žmogaus pirštas grūmoja amžinai įsiutusiai piranijai, pasmerktai plūduriuoti nesėkmėje – vargu, ar ji žino, kad jos ateities kadrų sekoje įkandimas taip ir nebuvo nupieštas.

Sizifiška animacinio personažo diena seka panašiu scenarijumi – visad išaušta akimirka, kai veikėją sutrypia, suplėšo, priploja, nušluoja nuo žemės paviršiaus. Tačiau kiekvieną mirtiną nuotykį lydi naujas rytas. Ši paroda balansuoja tarp smurto ir juoko, atkreipdama dėmesį ir į mūsų žmogiškus kūnus, veikiamus aplinkos jėgų. Ebecho Muslimovos Fatebės, besišypsančios net nepatogiausiose aplinkybėse ir keisčiausiose kūnų padėtyse, pasakoja apie mus – besiverčiančius per galvą, nerimaujančius, įsipynusius savo pačių projekcijose, nepasiekiančius savo kartelių. Menininkės vizuali kalba, pilna perlenktų judesių, įkūnija ir psichologinį lankstumą – gebėjimą išlikti judesyje, net kai viskas aplink spaudžia sustingti.

Iš to, kokiose aplinkybėse atsiduria personažai, galime suprasti politinę šalių situaciją, pajusti jų temperatūrą, suprasti įsitikinimus, pamatuoti drąsą, dalintis neapykanta ar palankumu. Nors paroda nėra apžvalginė, neužsibrėžusi niuansuotai papasakoti pasaulio animacijos istorijos, menininkų kūriniuose sutinkame nemažai nuorodų į amerikietiškos ir japoniškos kultūros animaciją, tačiau aplenkiamos Šiaurės Europos ir Rytų šalys, kurių animacijos tradicija reikšmingai skiriasi nuo didžiųjų centrų. Tikriausiai dėl to kūriniai puikiai dera tarpusavyje – lyg būtų įkvėpti vienos franšizės. Tačiau, žvelgiant kiek atsitraukus, vizualinis parodos turinys supanašėja, ir pasirodo tie patys griaučiai, tik skirtingais kostiumais. Įdomu galvoti, kokias naujas prasmes įgytų „Atbuli griaučiai“, jei į ekspoziciją būtų įtraukta kūrinių, tyrinėjančių mažiau reprezentuojamus personažus ir filmus. 

Iš parodos išsinešame supratimą, kad animacija yra ne tik istorijos liudytoja ar jos atspindėtoja – ji geba sukelti nostalgijos jausmą, nutrūktgalvišką trauką ir kartų juoką arba būti kandi, asmeniškai puolanti, nepaisanti ribų – ji geba vienu metu būti ir taip arti tikrovės, ir atokiausiame fantazijų pasaulyje. Aplink personažus, įkūnijančius šias savybes, būriuojamės ir mes, ir fursonos, ir Disnėjaus suaugusieji, ir dar neįvardinti, atiduodami savo žvilgsnius, vaizduotę ir laiką. 

Atbuli veikėjų griaučiai lekia iš kadro į kadrą, kol sustingsta – išeindami iš parodos vėl sutinkame pieštinę mirtį klarneto repeticijoje, ir suprantame, kad jos technika vis dar tokia pati. Skeletas išlydi mus, paliekančius pasaulį be pasekmių ir tikrų pabaigų, į tą, kuriame lengva negrįžtamai subyrėti.