Liūdesio ambasadoriai. „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ Kauno menininkų namuose

Turbūt nėra tinkamesnio laiko rašyti apie liūdesį nei prieš didžiąsias metų šventes. Tai metas, kai mūsų sakiniuose, veiksmuose ir žvilgsniuose atsiranda visokių nemalonumų, apie kuriuos kalbėti nei vieta, nei laikas. Nejauku, kai šalia puraus dirbtinio sniego kalnų, tikromis eglėmis dekoruotų šokoladinių sėkmės linkėjimų pasidaro taip nepakeliamai liūdna, kad norisi prasmegti. Šiuo tekstu kviečiu daryti būtent tai (jau laukiame apačioje).

Kauno menininkų namuose ką tik baigėsi beveik metus trukusi Agnės Bagdžiūnaitės, Edvino Grinkevičiaus ir Astos Volungės kuruota renginių programa „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“, kurioje visos prožektorių šviesos buvo skirtos liūdesiui. Jis vilkėjo daug kostiumų – rizikuojančio, neramaus ir bėgančio, flirtuojančio su tuštuma, laukiančio emocinės dresūros sesijų ir apkabinimų, kurie neišsipildo. Sunku būtų paneigti liūdesio ryšius su chtonišku, pabrėžtinai šešėliniu pasauliu, nuo žmonijos pradžios velkančiu tamsos (ir demonų!) šleifą. Rodos, per tiek liūdesio istorijos metų jau turėjome būti išmokę bent būti jam mandagūs. Tačiau sveikintis pirmiems keista, ypač, kai tikimės, kad prasilenksime ir mūsų nepastebės. Žvelgiant iš Viduramžių perspektyvos, kuri, užbėgant sakiniui už akių, iš esmės nepasikeitė iki šiol, tik atnaujino priemones, nėra kada būti apsėstam melancholijos demonų ar kitų nepalankių ir darbo našumą slegiančių jėgų, o tikriausiai nesiginčysime, kad juodosios tulžies perteklius blužnyje irgi neskamba labai patraukliai.

Nesvarbu, kiek prožektorių į jį nukreipta, liūdesys išlieka šešėlyje. Kaip apsukriausias nusikaltėlis, jis žino trumpiausius kelius iki ašarų, yra taikliausias peilio metimo meistras, visad pataikantis į širdį. Jis geriausiai žino, kada užspausti gerklę, kad žodžiai sustotų svarbiausią akimirką, ir tai, kas nepatogu, liktų paslaptyje. Liūdesiui nereikia specialių pabėgimo planų, mes patys jį išsinešame iš įvykio vietos. Sudėtinga išaiškinti jo ypatingumo mįslę – ar tai be pagrindo romantizuotas, ar kaip tik neįvertintas jausmas? Bet kuriuo atveju jis slepia konfliktišką santykį su pasauliu. Jei liūdesio industriją lygintume su laimės, pirmasis veikia iš pasalų, antrajai atitenka žurnalų viršeliai, o kartu jie mezga artimus ryšius su gedulu – ilgėjimusi ne tik to, kas prarasta, o ir to, kas neįvyko arba ko niekada neturėjai. Neparašytas tekstas, kurio žodžių jau nebeprisimeni, kitokio kūno ilgesys, kai jautiesi įstrigęs savajame, arba lygiavertės galimybės mylėti, save išreikšti ir liūdėti, kurias vis nusineša aukštesniosios jėgos. Šioje vietoje tinka prisiminti projektą pristatančiuose tekstuose ne kartą išnirusią citatą iš Sara Ahmed knygos „Laimės pažadas“: „Laimė dažnai apibūdinama kaip kelionė, kaip tai, ką gauni, jei eini teisingu keliu. Tokiuose aprašymuose laimė siūlo tikslą, o pozityvioji psichologija suteikia maršrutą jo link…“ Gedėjimas, kurį turiu omenyje, yra tarsi išvirkščia laimės pusė, nebegyvos žuvies ir pasitikinčio šuns pilvas – jis pasirodo tada, kai, rodosi, matai tikslą ir nutuoki, kaip jis galėtų būti pasiektas, tačiau yra stipresnė nepaaiškinama jėga, kuri teleidžia suktis aplink savo ašį.

„Sapne pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ viena ryškiausių siūlių yra queer kontekstai, svarstymai apie įvairius kūnus, jų su mitologiniais pasakojimais persipynusias praeitis ir ateitis, panašias į sapną. Parodų ciklą atidariusi britų menininkė Zoe Williams be užuolankų kvietė iškart įsisukti tarp gyvačių, ugnimi alsuojančių šunų, erotinių vaizdinių ir vartojimo kultūros liežuvių, puikiai atliekančių savo darbą, ir paliekančių norą gauti daugiau. Norintys pasijusti apleisti ir praradę, atėjo būtent ten, kur reikia. Čia krenta blizgančios monetos ir plaukai, galūnės atitrūksta nuo kūno. Rodosi, šiame žaidime yra viena taisyklė – kaupti kuo daugiau tuštumos ir vis bandyti ją užpildyti. Kaip toksiška eks, vartojimo kultūra prisijaukina ir atstumia, tačiau esate ilgam susiję įtampos ir kaltės saitais.

Jei Zoe Williams kvietė panirti į Eroto mito sapną, Žygimantas Kudirka žiūrovą įtraukė į tamsą, kurioje švyti ateitį sapnuojantis Narcizas. Toje tamsoje lengva prisiminti užliejančios tuštumos sekundę, pirmą kartą supratus savo mirtingumą. Tarsi žvilgsnis į tavęs neatspindintį veidrodį, ta sekundė meistriškai priverčia savęs gedėti anksčiau laiko. Tada viskas pradeda įkyriai tą žinojimą priminti – žilas plaukas, raukšlė, iš kažkur atsiradęs atsidusimas keliantis nuo sofos, paauglių kalba, kurios nebesupranti. Į Žygimanto Kudirkos video kūrinį „Totalus svetimumas“ sutalpinta daug nuorodų į pop kultūrą, mokslinės fantastikos literatūrą ir filmus, tačiau keista būtų apie kūno siaubą kalbėti nepaminint šviežio „Substance“, kuris Lietuvos kino salėse įsižiebė vykstant „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ projektui. Ar gali būti kas nors totaliau svetimo nei tūnojimas tamsoje laukiant, kol tave prisimins? Ir šalia to dar gerbs ribas ir balansą? Gedulas ir idealizavimas vienas kitą tobulai papildo. Nereikia toli ieškoti, kad išvystume naujų kūno dalių pasiūlymus – kaip „Substance“, užtenka pažiūrėti pro langą, o tavo nauja versija į tave jau žiūri! Grožio industrijai jau seniai žinomos rūgštys atidengia po raukšlėmis slypinčią kūdikio odą, atsodina išslinkusius plaukus ir atkuria natūralių senėjimo procesų paveiktą atspalvį. Visi žinome, kad plati balta šypsena atbaido mirtį!

Pasiduoti suirimo baimės dramatizmui – vienas juokas. Ji užlieja vos suteiki jai progą, o progų baimei, kaip ir liūdesiu, daug: karas, ligos, neaiškios kilmės kūno pojūčiai, juodosios skylės, kurių atviravimus mokslininkai stebi, bet nesupranta; neaiškūs santykiai su mylimaisiais, bendradarbiais ir realybe, cenzūruojančia tavo svajones. Kristoffer Ala-Ketola į visą tai žiūri su šypsena ir siūlo bent trumpam nusimesti savo apsaugos struktūras, pabūti ištižusiais, visai kaip tame filme. Liliana Zeic ribų nepaisančias ir išsibarsčiusias queer istorijos veikėjas surenka į intarsijos kūrinius, kūnų formas ir linijas sluoksniuodama iš skirtingos rūšies, spalvos ir tekstūros medienos. Šios drąsios, iš menininkės vaikystės atkeliavusios istorijos į mus žiūri nuo levandų spalvos sienos, kurios savo raminančiomis savybėmis išjudina neramias kūriniuose įsikūrusias būtybes.

Tuo tarpu „Liudmilos“ parodoje nėra aišku, ar Fortūna šiepiasi, ar šypsosi. Sunku pasitikėti bibliškai tikslių angelų, šmaukšto ir biliardo kamuoliukų palikuonimis, įstrigusiais šviestuvuose. Nežinia, ką tiksliai turime daryti šioje prieblandoje, kuri labiau primena sapną karščiuojant nei tikrovę, kurioje veiksmai turi apibrėžtą prasmę. Sukant ratus tarp neįprastame aukštyje pakabintų lempų, užplūsta užstrigimo jausmas, ir laimikis, kurį turėtum sugauti lošimo automate, yra visai ne prieš tave, o tu.

Tik tada, kai mąstymo užtikrintumas pakibs ant plauko, mums turėtų atsiverti nauji pasaulių pažinimo būdai – tokie raktažodžiai sklandė Ievos Rižės parodoje. Pagrindiniai parodos objektai – kabliai ir nagai, kuriuos matėme besiraitančius video kūrinyje ir erdvėje, kabinosi į mėgstamiausias veiklas, žmones ir daiktus, neišduodami motyvų. Galbūt iš noro kabintis į gyvenimą, o galbūt iš pykčio ir beprasmiškumo norint kažkur suleisti nagus.

Kaip baisiausiems mokslinės fantastikos veikėjams atauga galvos ir uodegos, taip mūsų kūnuose ir jausmuose vis atauga liūdesio siūlės. Liūdesys Kauno menininkų namų programoje pristatomas kaip reiškinys, kaip veiksmas, kaip estetinė kategorija, kaip nepatogus palydovas, o drauge – kaip artimiausiai pažįstamas, bendruomenių kūrėjas, maišto kurstytojas, rokstaras, šokantis vienas kambaryje. Tai, kad iš tikrųjų negalime išspręsti laimės ir liūdesio santykių, o atsakymai vis išslysta iš rankų kaip žuvys (ar šunys?), leidžia kurti, susiburti, svarstyti drauge, užimti ir dalintis mintimis, kuriose vis atsiveria nerimo, baimės ir liūdesio prarajos.