Šmirinėjimo įgūdžiai. Sallamari Rantala paroda „Kūdikis kaulas“ Marcinkonių stoties galerijoje

2022 m. gegužės 18 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė

Prieš ateidama paklydau miške. Matyt, navigacija buvo sumanusi man parodyti daugiau Marcinkonių kraštovaizdžio. Keista, bet iš pradžių stoties pastato nepastebėjau, pralėkiau pro šalį lyg jo ten išvis nebūtų, tarsi kažkas žaistų mano mintimis. 

Į Sallamari Rantala parodą „Kūdikis kaulas” įžengiau ant pirštų galų ir tai pajutau tik kulnais pasiekusi grindis. Taip dažniausiai vaikštai, kai nenori kažko pažadinti arba sieki prisėlinti tyliai prie grobio ar draugo. Tiek ryžto ir baimės tada balansuoja ant pirštų kaulų. Erdvėje vaikštinėjo keli žmonės ir šuo, kurį laiką juos stebėjau. Šuo stebėjo mane. Esu ne kartą girdėjusi, kad jei per ilgai žiūri šuniui į akis, jis gali tave neteisingai suprasti ir užpulti, dėl to nusukau žvilgsnį į kūrinius ir pagalvojau, kad gerai, jog jie nėra šunys (bent šiuo atveju). 

Kiekvienas objektas šioje parodoje reikalavo atidaus ir ištęsto žvilgsnio. Mano dėmesį iškart patraukė mieli užpakalio arba širdutės formos baldai, išsidėstę prie laukimo salės sienų. Jie atrodė per trapūs išlaikyti žmogų, bet spiraliniai kaulai ant jų jautėsi puikiai. Labiausiai nutolusioje erdvės vietoje, virš kėdę primenančio baldo, iš sienos išniro ranka. Jos smilius buvo trigubas, gestas triskart užtikrintesnis. Supratau, kad ten sėsti turbūt irgi negalima. Pradėjau jausti, kad tarp parodos „Kūdikis kaulas” kūrinių mano kūnas savaime elgėsi atsargiau. Žvelgdama į trigubą smilių galvojau apie mandagumą laukiamuosiuose, ypač tokiuose, kaip šis, kur knibžda įvairiausios būtybės, kvapai ir gyviai, kurių nesupranti, juos regi pirmą ir galbūt paskutinį kartą, jie tave verčia neįprastai jaustis, tačiau kažkaip išmoksti tarp jų laviruoti, pasidalinti erdve, neužkliudyti. 

Laukimo salės įspūdį sustiprino už sienos sustojęs traukinys, ką tik atvykęs iš Vilniaus. Jį galėjai matyti per galerijos langą, kaip išlipa ir išsibarsto keleiviai. Seniau, kol traukinių stoties salė veikė pagal paskirtį, išvykstantys ir pasitinkantys laukdavo čia, trypinėdami vietoje ir retkarčiais pasistiebdami, tarsi keli centimetrai laikino ūgio padėtų įžiūrėti tai, kas turėtų jau tuoj pasirodyti. Galbūt tokiomis aplinkybėmis čia atsirado bato vidpadį–liežuvį primenantis daiktas, gulintis ant grindų netoli įėjimo. Tarsi būtų iškritęs ir susirietęs iš laimės arba liūdesio. Kai tampi tokių situacijų stebėtoja, išrandi įvairiausių būdų kaip neišsiduoti, kad viską girdi ir matai. Toliau sekant šiuo naratyvu, kuris „Kūdikis kaulas” parodoje yra tik vienas iš daugelio įmanomų, ant baldo gulintis, po stiklu pakištas grafikos darbas atrodė atsiradęs iš to ilgo laukimo, kada aplinką stebi akyliausiai. Jame išryškėja žemėlapį primenantis vaizdas, kuriame susilieja kraštovaizdžio ir būtybių fragmentai.

Nors Sallamari Rantala kūriniai pasklidę, išsilydę ir pabirę erdvėje, jie neatrodo nerūpestingi – gali pastebėti ir jausti sukontroliuotą menininkės ranką, priimančią aiškius sprendimus po laisvo, bet atidaus erdvės stebėjimo. Mane nudžiugino spalvų pasirinkimas: atrodė, kad Marcinkonių stoties galerijos šviesus rožinis fasadas prasitęsia kūriniuose, ir šie pradeda žaisti su žydromis salės lubomis. Ta rausva taip pat labai kūniška, papjė mašė skulptūras ir reljefus atgaivinanti, įkvepianti gyvybės. Taip atrodo, kad bandai įskaityti kažkieno kūno gabalėlį — kas jame įsispaudę, įsirėžę. Kiti, maži kauliniai kūneliai, išsislapstę salės kampučiuose, pečiuose ir pasieniuose, reikalauja ypatingo atidumo, jų beieškant gali ugdyti šmirinėjimo įgūdžius. 

Išėjusi iš parodos neskubėjau atgal į Vilnių. Matyt, Sallamari kūriniai buvo išjudinę smalsumo raumenį, tad apsižvalgiau apylinkėse, išbandžiau prie Marcinkonių stoties suręstą poilsio vietą su vaizdu į bėgius. Traukinys dar nebuvo pajudėjęs.

Nuotraukos: Vitalij Červiakov

Sallamari Rantala paroda „Kūdikis kaulas” Marcinkonių stoties galerijoje (Kastinio g. 1C, Marcinkonys, Varėnos sav.) veikė iki gegužės 15 d.

Straipsnio autorius:
Aistė Marija Stankevičiūtė yra menininkė, kurianti formas, nardančias tarp tekstų ir fizinių erdvių. Ji baigė Fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje, rašo Lietuvos bei Baltijos šalių šiuolaikinio meno internetiniams žurnalams, dalyvauja ir rengia grupines bei solo parodas. Šiuo metu gyvena bei kuria Vilniuje, yra meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ alternatyvios edukacijos programos dalyvė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *