Techno mutantai. Interviu su menininku Ignu Krunglevičium

Ignas Krunglevičius (g. 1979, Lietuva) šiuo metu gyvena ir kuria Osle, Norvegijoje. 2010 metais Norvegijos muzikos akademijoje įgijo muzikos kompozicijos magistro laipsnį. Pasitelkdamas garsą ir tekstą, menininkas video darbuose bei skulptūrose tyrinėja galios, ekonomikos, pasaulio technologinės raidos, sukurtos gamtos ir egzistencinių realijų mišinį. Krunglevičiaus kūriniai buvo eksponuojami OCT šiuolaikinio meno terminale, Šanchajuje, Kinijoje; Kunsthall Oslo, Norvegijoje; Ultima, Osle, Norvegijoje; Šiuolaikinio meno institute Filadelfijoje, JAV; Transmedialėje, HKW, Berlyne, Vokietijoje; Venecijos bienalės Šiaurės šalių paviljone, Italijoje ir 19-ojoje Sidnėjaus bienalėje, Australijoje, bei kitur.

Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Tavo meninės praktikos apibūdinimuose dažnai iškyla kalbinių žaidimų, galios struktūrų, žmogaus psichikos mechanizmų, visuomenės ir individo kontrolės raktažodžiai, bet mano smalsumą sukėlė sakinys, kurį perskaičiau „Muzikos antenoje“ publikuotame interviu. Sakei, kad Tau „labai nepatinka romantinė muzika“. Kas yra ta romantinė muzika, kurios taip labai nemėgsti? Kodėl?

Ignas Krunglevičius (I. K.): Visada domėjausi ateitimi: tiek moksline fantastika, tiek įvairiomis spekuliacijomis, kuriomis mes bandome įsivaizduoti, kaip ateityje atrodys pasaulis. Kai šis klausimas buvo užduotas, nostalgiją ir romantizmą interpretavau kaip žmogaus reakciją bei negebėjimą suprasti, kas vyksta dabar. Žiūrėti į praeitį, pasiilgti to, kas buvo, ir lyginti su dabartimi – toks praeities idealizavimas manęs nedomina. Bet jau daug laiko praėjo nuo to pokalbio – dabar atrodo, kad supainiojau meną ir ideologiją, tad dabar ant romantizmo nebepykstu, domina visoks menas.

A. M. S.: Kalbant apie mėgstamus dalykus, Tavo kūryba įvairiais ryšiais glaudžiai susijusi su techno: tiek skambesiu, tiek vizualia ir ženklų kalba. Pavyzdžiui, kūrinyje „Playable character“ tekstas ir spalva ekrane pasirodo bei kinta sinchroniškai garsui, tai sukelia įtampą, primena keistus vakarėlius, veikia kaip įtaigi reklama ar šalta soc. tinklų reakcija, kuri ir baugina, ir įtraukia. Įdomu, kad visi šie dėmenys, virtę kūriniais, dažniausiai pakimba švarioje, sterilioje aplinkoje – tokioje, kurioje nepasislėpsi, tokioje, kuri primena, kaip mes įsivaizduojame ateitį. Būtų įdomu sužinoti, kokias sąsajas su techno muzika Tu matai „dabartinėje ateityje“? Kokia politine galia tai pulsuoja?

I. K.: Devyniasdešimtaisiais, tik po nepriklausomybės, pamenu tą momentą, kai muzika staiga pasikeitė. Atsidarė Lietuvos sienos, atsirado nauji klubai ir prasidėjo legendiniai vakarėliai… Tas naujasis garsas, kuris pilnai įsikraustė į zeitgeistą. Gal dėl to, kad būtent šis elektroninės muzikos žanras dominavo mano jaunystėje, jis toks artimas ir suprantamas dabartinėje mano kūryboje? Techno pilnai priklauso nuo skaitmeninės garso gaminimo technologijos, tembrai greitai keičiasi įsisavindami naujus garsų išgavimo būdus.

Technologija, žiūrint plačiau, yra visiškai susijusi su ideologija ir kultūra. Kai tik įvyksta technologinis šuolis, kiek vėliau keičiasi kultūra ir atsinaujina pasaulio supratimas. Kaip Benjamin Bratton dažnai mini savo tekstuose, tai Koperniko šokas: atradus naujai technologijai, susiformuoja naujas būdas matyti pasaulį. Gimsta nauji išraiškos būdai ir nauja estetika. Pavyzdžiui, šiuo metu vyksta protrūkis dirbtinio intelekto (AI) ir garso sintezavimo srityje, naujų dalykų galime išgirsti ne tik Techno garso mutantuose, bet ir eksperimentinės, triukšmo, lauko ir kitos elektroninės muzikos užkampiuose.

Ignas Krunglevičius, VISIONS, Thailand Bienalle, 2018. Fot. aut. Thailand Bienalle

A. M. S.: O ar esi pastebėjęs, kad techno mutantai įgauna kūną? Kadangi, be kompozitorius veiklos, dar priklausei projektų erdvės PODIUM Osle komandai, turėjai galimybę aktyviai stebėti meno tendencijas ir madas. Ar pastebėjai iš techno ir triukšmo muzikos kilusių mutantų ar reiškinių vizualiniuose kūriniuose?

I. K.: Po aštuonerių metų veiklos PODIUM Oslo komandoje įvyko pasikeitimas – visą programos vystymą atidavėme naujai kartai. Mums jau prieš pora metų tapo akivaizdu, kad PODIUM turi atsinaujinti. Ilgai ieškojome, kas galėtų perimti estafetę. Nuo šių metų pradžios dabartinė komanda kuruoja visą seriją jaunųjų menininkų parodų, ir nesunku pastebėti, kad garsas daro didelę įtaką (ir ne tik vakarėliuose). Visai neseniai PODIUM pristatė seriją darbų, kuriuose rašantys menininkai bendradarbiavo su garso menininkais. www.futurematter.institute dabar turi tris garso darbus. Šalia PODIUM, KAFÉ HÆRVERK (legendinis eksperimentinės muzikos klubas) dažnai organizuoja triukšmo pusryčius, kuriuose Harald Fetveit nuo 8 val. ryto tvarko kiekvieno lankytojo, užsukusio į klubą ragauti kavos ir košės, smegenis. Post-Covid laike jaučiasi publikos ir menininkų noras būti kartu, tad organizuojama kur kas daugiau grupinių parodų bei ilgų, iki išnaktų trunkančių vakarėlių.

A. M. S.: O ar Tau svarbu būti kuriančios bendruomenės ar grupės dalimi? Ar dažnai tenka bendradarbiauti su kitais menininkais?

I. K.: Menininkai, manau, niekada nebūna izoliuoti nuo bendruomenės, tad kažkiek esame bendrojo menininkų kolektyvo dalimi – įtaka visada dalijamės tarp kolegų. Norint tiksliau atsakyti į klausimą, reikėtų paminėti kūrinio autorystės aspektą ir jos dalijimąsi. Kuriant solo, autorystė paprastai būna gana aiški, bet kolektyve tai kur kas sudėtingiau. Kai nusprendėme perduoti PODIUM veiklą naujai kartai, kartu su buvusia PODIUM komanda įkūrėme kolektyvą INFOPSIN (Kartu su Ragnhild Aamås, Lesia Vasylchenko, Istvan Virag, Ayatgali Tuleubek). Pirmas mūsų projektas – multimedijinis kūrinys, trunkantis daug metų. Čia autorystė padalijama pagal grupės menininkų ekspertizę.

Kurti kolektyve mane labai traukia jau vien dėl sudėtingumo, kompleksiškumo ir rezultatų. Šalia mano solo darbų Infopsin meta tam tikrą balastą ir destabilizaciją. Kolektyvo terpėje dažnai atsitinka nenumatyti kūrybiniai sprendimai, kurie vėliau daro įtaką solo darbams, ir tai skatina peržengti savo estetines ribas.

Ignas Krunglevičius, Hard Body Dyspraxia, Longyearbyen, Svalbard, 2021. Fot. aut. Tom Warner

A. M. S.: Būtų įdomu sužinoti apie menininkų grupes Norvegijoje. Lietuvoje tai nėra labai dažnas reiškinys – labiausiai mėgstame vienkartinius „subėgimus“. Kaip įprasta Skandinavijoje?

I. K.: Šalia INFOPSIN dar yra Tenthaus, FRANK, Spatial Operations, Svartjord, Usikker kunstjente, Sexy boyfriend, Skeiv kopp, Louise Dany, Lilithists, Verdensrommet, Textfuckers ir kiti kolektyvai. Ilgesnių menininkų kolaboracijų atsiradimas, manau, yra neišvengiamas. Kad kai kurie meno kūriniai atsirastų, reikia grupės, bendro kūrybos proceso. Kurti kartu su draugais yra labai smagu. Dar svarbu paminėti, kad kolektyvinis darbas yra skatinamas kultūros fondų, tai leidžia realizuoti didesnes idėjas.

A. M. S: Praeitais metais Artica Listens sukūrei garso instaliaciją Hard Body Dyspraxia – šiauriausioje pasaulio gyvenvietėje Longyearbyen nebenaudojamą anglies elektrinę pavertei garsiakalbiu, prie joje esančių objektų prikabindamas specifiškus garso keitiklius. Gal galėtum daugiau papasakoti apie šiuos įrankius ir garso įrašymo procesą? Įdomu, kaip tokiame milžiniškame kūne aidi mažiausios būtybės. Kaip tavo kūryba susijusi su taktilika? Kaip supranti, kad tos prisilietimų ir smūgių bangos jau tampa kūriniu?

I. K.: 2020 metais buvau pakviestas į menininkų rezidenciją Artica, Longyearbyen mieste. Tuo metu buvau naujai atradęs kompozitorės Maryanne Amacher kūrybą, ir kai vyko turas po apleistą elektrinę, organizatoriai paklausė, ką norėčiau čia sukurti. Įkvėptas Maryanne darbų, pasiūliau garso instaliaciją, nusidriekiančią per visą apleistos elektrinės erdvę. Maryanne Amacher domino struktūrose gimęs garsas. Ir nors niekada neturėjau progos patirti jos kūrinių gyvai, ši idėja labai stipriai sinchronizavo su mano kūryba. Įsivaizduojant, kaip tai galėtų skambėti, Hard Body Dyspraxia buvo mano bandymas sukurti terpę, kur erdvė tampa garso šaltiniu. Tiesa, garsas yra prisilietimo būdas, šioje instaliacijoje garsą buvo galima pajusti ne tik ausimis, bet ir kūnu.

Garso keitikliai, kuriuos naudoju garso instaliacijose, garso energiją siunčia į medžiagą, prie kurios garso keitiklis prijungtas. Pavyzdžiui, prie medinių durų prijungtas keitiklis pavers šias duris garso šaltiniui, o bet koks garsas, leidžiamas per keitiklį, įgaus fizines šių medinių durų garso savybes – skambės minkštai ir truputį dusliai. Prie metalo prijungtas garso keitiklis generuos daug skaidresnį, metalinį garsą. Šis medžiagiškumas pavirsta garso savybe, tembru – Hard Body Dyspraxia instaliacijoje musių stiklinėje garsas skambėjo garo turbinos briaunose: aidėjo kažkas tarp varpo, stiklo ir vabzdžio dūzgimo.

Ignas Krunglevičius, Hard Body Dyspraxia, Longyearbyen, Svalbard, 2021. Fot. aut. Tom Warner

A. M. S.: Kam skiri daugiausia minčių ir planų dabar? Kokie projektai laukia ateityje?

I. K.: Šiuo metu ruošiuosi keliems projektams – solo parodai ir instaliacijai Astrup Fearnley muziejuje Osle šį rugsėjį. Čia planuoju toliau vystyti idėją, kurią išbandžiau Svalbardo saloje: paversti muziejų garsiakalbiu, kuriame sienos, durys ir įvairūs daiktai pavirstų į garso šaltinius.

Spalio mėnesį galerijoje Vartai Vilniuje rodysiu naujas garso skulptūras. Be šių, jau greitai įvyksiančių parodų, dirbu su medžiaga, kurią atradau kartu su menininkų kolektyvu Infopsin. Praeitais metais Galerijoje 1986 Vilniuje rodėme performansą-operą Echopraxia, kurią dabar bandau atkurti 3D terpėje. Choreografinius elementus įrašėme judesio fiksavimo studijoje; pastatus, kuriuose dalyvavome, nuskenavome Lidar būdu, kostiumų medžiagas atkūrėme 3D, kad fizika būtų simuliuojama kuo realiau. Labai smalsu, kaip ši nusampluota realybė toliau bus transliuojama įgavusi kompiuterinių žaidimų terpės estetiką. Ir paraleliai kontrastuos su nufilmuota medžiaga iš performanso ir studijos. Bus sintetinė operos versija, kuri pavirs į filmą arba žaidimą, arba kažką tarp filmo ir žaidimo, ir operos. Labai domina simuliacijos, atkūrimai, tiek egzistuojančių daiktų ar būtybių, tiek spekuliuotų įdėjų. Ir čia turiu omeny ne Jean Baudrillard mintis, bet naujus kompiuterinės simuliacijos pasiekimus. Gamtos atkūrimą gaminant mašinas, architektūrą, politiką, ekonomiką. Kaip visa tai atrodys? Kaip skambės naujas techno mutantas?

Ignas Krunglevičius, ECHOPRAXIA, 3D eskizai, 2022. Fot. aut. Ignas Krunglevičius