Atsidurti vietose, kurios laukia ne tavęs, o tavo daiktų. Paroda „Apsėdimas" Nidos meno kolonijoje

„Vieną dieną tavo gyvenime atsiras kažkas, kas bus tavimi apsėstas. Greičiausiai tai bus šuo.“ Tokią eilutę man pasiūlė instagramo algoritmas, kai skrolinau negalėdama susikaupti. Priėmiau ją kaip pavadėlį šio teksto pradžiai. Nesu tikra, kur mane jis nuves, tačiau žinau, kur viskas prasidėjo – kada ėmiau ieškoti ženklų ir žodžių bei juos užsirašyti ant pirmų pasitaikiusių paviršių.

Liepos 21-osios rytą kaip apsėsta tikrinau visus orų prognozių puslapius bandydama išsiaiškinti, kokioms Nidos aplinkybėms turiu būti pasiruošusi. Tai – savotiškas nerimo ritualas užbėgti stichijai už akių, kad atostogų planai nenueitų šuniui ant uodegos. Anastasijos Sosunovos kuruotoje parodoje kompulsyvaus domėjimosi situacijos yra pažengusios, o pavadinimas „Apsėdimas“ diktuoja ne tik temą, bet drauge atsispindi kuratorės santykį su dalyvaujančiais menininkais ir kūriniais. Puikiai matyti, kad Anastasija buvo apsėsta šia paroda jai ruošdamasi, ir įtariu, kad šis apsėdimas nelinkęs paleisti.

Paroda sujungia dvi teritorijas – Nidos meno koloniją ir Neringos miesto atliekų surinkimo aikštelę – kurių gyvybės priklauso nuo judėjimo. Vienoje cirkuliuoja žmonės, kitoje – daiktai; žodžiai virsta objektais, pažadai – išsipildymais, parodos – fotodokumentacijomis ir apžvalgomis, neriančiomis į informacijos jūrą. Bendradarbiaujant su menininke Laura Kaminskaite iš buities švaros priemonių sukurta parodos architektūra žaidžia su „viešbutine“ ir bendruomenine Nidos meno kolonijos pastato funkcija. Į vieną giją supintos rekreacijos ir rūšiavimo erdvės primena apie meno tvarumo problemą, o drauge sutrikdo jų judėjimo ritualus.

Staiga viename iš rūšiavimo konteinerių pasigirsta muzika, į atliekų surinkimo aikštelę, nutolusią nuo Nidos per 11 kilometrų, įvažiuoja autobusas, pilnas kultūros darbuotojų. Jie pasipila apsivilkę geltonomis atšvaitinėmis liemenėmis (kurios yra dueto Case kūrinio dalis), ir iš karto jaučiasi kaip namuose, tik truputį bijo erkių, dėl to per toli į žoles nenuklysta. Smalsu atsidurti vietose, kurios laukia ne tavęs, o tavo daiktų, kuriose draudžiančių eiti užrašų yra daugiau nei kviečiančių. Aikštelėje yra objektų, kurie – jau seni vilkai, žinantys savo kelius, juos galima atskirti iš saulėje išblukusių nugarų. Prie jų prisiglaudę kūriniai bėgant parodos laikui apsitrauks patirčių sluoksniais; juos užstos vis atvykstantys rūšiuotini objektai, galbūt jiems net pavyks išvysti save pro šalį nešamuose veidrodžiuose.

Neringą galima vadinti apsėdimų traukos centru. Kiekvienas kūnas atlieka savo vaidmenį – esi poilsiautojas arba poilsiautojas negalintis pakęsti kitų poilsiautojų, esi čia dirbantis ir laukiantis poilsio dienų, esi perdegęs kultūros darbuotojas, apsėstas neišsenkančių idėjų, esi vietinis katinas arba saulėlydis, kurį poilsiautojai fotografuoja kaip apsėsti… Tai – sudėtingos pozicijos, reikalaujančios nuolat pateisinti lūkesčius. Galvodama apie šioje parodoje dalyvaujančius menininkus ir kūrinius, juos sudėliojau į savotišką apsėdimų katalogą, kurį nešiojausi galvoje ir padrikuose užrašuose. Jo ribos vaiduokliškos ir minkštos, neturinčios tikrų vardų, tik užuominos, atviros interpretacijoms.

Taip nutiko, kad „Apsėdimo“ atidarymo savaitgalis sutapo su festivaliu „Ant bangos“. Kelioms dienoms Nidos „Maxima“ virto centru, kurio tuštėjančios lentynos atspindėjo festivališką potraukį kramtomajai gumai ir energetiniams gėrimams. Ši parduotuvinė impresija mane palydėjo iki Luko Danio „Ketamino klinikos „Pakalnė“, printų pavidalu pasitinkančios įeinančius į Nidos meno kolonijos parodų erdvę. Printuose galima pamatyti pirmąją ketamino kliniką Lietuvoje, žinoma, tik kaip Midjourney išsvajotą ateities viziją, bet aprašas sako, kad tik laiko klausimas, kada pasaulyje viena po kitos atsidarančios klinikos pasieks ir mus. Kol kas Lietuvoje ketaminas yra didesnis vakarėlių draugas nei profesionalus nuotaikos sutrikimų gydytojas. Patirčių gaudymas mainosi su bandymu atsitraukti ir „išsivalyti“. Luko Danio kūrinys, persipindamas su poilsiniais Neringos bruožais ir netoliese vykstančiais reivais, primena rekreacinį kapitalizmo apkabinimą, šnabždantį apie laiką sau ir tuo pat metu meistriškai „guilt-trippinantį“, kad nesi produktyvus.

Kalbant apie kapitalizmą, Tomasz Kobialkos kūrinio, esančio viename iš atliekų rūšiavimo aikštelės konteinerių, televizorių ekranuose šoka Dollarmite ateivis su kontraversiška istorija. Devyniasdešimt metų jis Australijoje veikė kaip priemonė pradinių klasių vaikus pripratinti prie banko sistemos, paverčiant juos vartotojais visam gyvenimui. Ateivis – bauginančiai išsišiepusi aštuonkojį primenanti būtybė, šokanti pagal muziką, taip įsirašiusią į mano atmintį, kad vien pamačiusi kūrinio nuotraukas telefone, ją vėl išgirstu ir negaliu sustabdyti. Šokančio ateivio fone – vaizdas iš 2021-aisiais Mianmare vykusio demokratiškai išrinktos vyriausybės nuvertimo, kurį netyčia užfiksavo aerobikos instruktorė, filmavusi sporto pamoką prieš parlamentą. Stiprūs politiniai kontekstai, persipinantys su nufilmuotais netikėtumais, taip pat ryškūs Fox Maxy kūrinyje Nidos meno kolonijoje. Dienoraštinio tipo videodarbe regime sparčiai besikeičiančius vaizdus, kuriuose pasirodo Fox Maxy kasdienos fragmentai, persipinantys su rasta video medžiaga ir antikolonijiniu Amerikos čiabuvių aktyvizmu. Vaizdą lydintys subtitrai, sulipdyti iš internetinės kalbos nukarpytomis galūnėmis ir trumpinių, sukuria atstumą nuo kūrinio, tarsi tiesiog skaityčiau įrašus tviteryje, kita vertus, primena asmenines žinutes verčiančias jaustis per arti.

Apsėdimas taip pat gali atsidurti puslapyje, pavadintame „kolekcionavimas“. Apie tai galvojau stebėdama aikštelės saulėje žibančius Marijos Olšauskaitės stikliukus, surinktus užsidariusioje „Raudonosios Aušros“ stiklo gamykloje Vilniuje, ir atidarymo metu klausydama Edvino Grin ir Egijos Inzulės skaitomų eilučių, kurias menininkė, aktyvistė Zoe Leonard surinko iš atvirukų prie Niagaros krioklių. Stikluose atsispindėję atvirukų žodžiai We are having the time of our lives, If only you were here ir panašūs šiuos du medžiagiškai skirtingus kūrinius atliekų surinkimo aikštelėje / NMK parodų erdvėje sujungė į fantominį vitražą, žadinantį nostalgiją vietoms, kuriose nesu buvusi, žmonėms, kurių nesu sutikusi ir nė nežinau, ar jie egzistuoja. Tačiau tą sekundę, kai žinojimas įkristų į galvą, pasidarytų nebeįdomu – paslaptis apsėda kviesdama aiškintis, tačiau jos atskleidimą svarbu laikyti žingsnio atstumu.

Ši paroda yra puiki vėjų stebėjimui – tai vienas iš labiausiai išjudinančių „Apsėdimo“ bruožų, atskleidžiantis kuratorės geeky pusę, apie kurią buvau užsiminusi pradžioje. Smalsu stebėti, kaip persipina ir vieni kitus papildo vėjai, atkeliavę iš skirtingų laikmečių. Mažuose vaiduokliškai peršviečiamuose piešiniuose, eksponuojamuose Nidos meno kolonijoje, slepiasi istorijos, kurias pasakoja keletą dešimtmečių kurianti tapytoja ir monumentalaus meno kūrėja Nijolė Vilutytė. Sunku nesusižavėti jos nuoširdžiu užsidegimu, kurį pamatyti ir išgirsti pasisekė dalyvavusiems parodos atidaryme. Kuratorės žodžiai, bylojantys apie jos susižavėjimą menininkais, apsėstais savo praktikų, šiose akimirkose atsiskleidė grakščiausia ir nuoširdžiausia forma. Nijolės pasakojimas apie freskos-sgrafito techniką, geometrinius ritmus ir siautėjimą linijomis išjudino vaizduotę, o ši – menininkės eskizus, metančius užuominą apie pastatus ir erdves, kuriose jie kažkada buvo.

Atliekų rūšiavimo aikštelėje esančioje parodos dalyje taip pat galime jausti skirtingų laikmečių ženklus nešančius gūsius. Jie aktyviausi Mykolo Valantino kūrinyje, sukurtame drauge su medžio drožėju Mečislovu Ežerskiu, kurio gyvenimą ir kūrybą Valantinas dokumentavo daugelį metų. Artėdami prie gėrimų šaldytuvo pamatome medines lazdas su neįvardijamų būtybių kūnais ir galvomis, stebinčiomis iš anapus stiklo. Nors medžiagiškumo ir laiko prasme jos nutolusios nuo šiuolaikinės edgy Valantino estetikos, abiejų menininkų kūriniai dalinasi panašiu velniškumu. Jame telpa daugiasluoksniai laiko, amato, įgūdžių ir paveldo klausimai ir, žinoma, apsėdimas – antgamtinė jėga, stiprėjanti su kiekvienu kūriniu ir, šiuo atveju, su kiekvienu susitikimu. Liaudiški artefaktai, pripratę prie kūrėjo rankų šilumos, atsiranda šalia sintetinių dirbtinio intelekto interpretuotų atvaizdų vienas kito neužstodami ir nekonkuruodami – tai panašiau į mokymąsi, į švelnų pakartojimą, ėjimą laiku į priekį pasiremiant patirtimi.

Orų tema yra chrestomatinis „small talko“ pavyzdys, Neringoje virstantis pirmu, viduriniu, paskutiniu sakiniu, o kartais ir dienos tema. Drauge su oru čia mainosi ekonomika, nuotaikos, lūkesčiai ir istorijos, kurias pagavo bei Nidos meno kolonijos parodų erdvėje nutupdė Miglė Vyčinaitė. Menininkės konstrukcijos iš Neringos savivaldybės lempų fragmentų, žaidimų aikštelės elementų ir perdirbtų audinių, vilioja potencialiu gebėjimu nuspėti orus ir vėjų kryptis ir pagal jas sėkmingai organizuoti savąsias. Esu pasibraukusi Elioto Weinbergerio eilutes apie vėjo bruožus, kad „yra tinkami vėjai ir blogi arba tušti vėjai, vėjai, kurie pūtė tinkamu laiku palankia kryptimi, ir tie, kurie nepūtė, sukeldami ligas arba chaosą. Sakoma, kad šimtai ligų kilo iš vėjo, patekusio į kūną per 84 000 skylučių, per akupunktūrinius taškus lygiai taip pat, kaip pateko į žemės duobutes.“ Turbūt oras yra ta būtybė, apie kurią pirmiausia sprendžiame pagal elgesį ir išvaizdą. Keičiantis ir impulsyvėjant klimatui darosi vis sunkiau nuspėti jo ėjimus, ir mes nebegalime nuspėti jo ateities. Žaidžiame pavojingą žaidimą ir galime tik tikėtis, kad mūsų sukurti sargybiniai apsaugos mūsų miestus.

Įtarus ženklų ieškojimas vaikštant miesto gatvėmis ir žmonių patirtimis taip pat yra apsėdimas dokumentiniuose Felixo Kalmensono darbuose. Menininkas leidžiasi į kelionę po istorinę žydų atmintį rinkdamas pasipriešinimo ženklus Lietuvos miestuose. Akmenys, kaip rašo kuratorė, darosi vis labiau įtartini žinant, kad žydų antkapių fragmentai buvo naudojami pastatų fasaduose ir mozaikose. Jungdamas erdvių stebėjimą su gyva atmintimi, kuria dalijasi išgyvenusieji Vilniaus getą, Felixas ieško ne galutinės išvados ir apibendrinančių žodžių, o atidaro duris klausimams – kaip saugome vieni kitų atmintį ir kokiuose archyvuose laikome atidumą.

Benamiai šunys, kurie nebėra apsėsti savo šeimininkų, tikriausiai nepateks į dopaminą, skatinantį instagramo srautą. Šiuos šunis galime pamatyti Annikos Eriksson video kūrinyje viename iš atliekų rūšiavimo aikštelės pastatų, kuriame žmonės gali pasiimti arba palikti nebereikalingus daiktus. Tarp stalų, spintų, skėčių ir vaikiškų automobilio kėdžių ekrane lakstantys šunys neša istorijas apie rūpestį ir abejingumą, gyvenimą drauge ir visišką susvetimėjimą, apie nepatogių kūnų patraukimą į atokias vietoves ir uoslę, padedančią grįžti.

Prieš kelionę namo dar užsukau į gelsvoje šviesoje skendinčią erdvę, primenančią apie geltonas liemenes ir saulėlydžius. Išeinu iš parodos, o drauge iš vietos, su kuria pora naktų dalinausi sapnais. Jaučiuosi maloniai apsėsta. Dar sugrįšiu.

Paroda „Apsėdimas” VDA Nidos meno kolonijoje (E. A. Jonušo g. 3, Nida) ir Neringos miesto atliekų surinkimo aikštelėje (Nidos-Smiltynės pl., Neringa, nutolusi 2,8 km nuo Preilos link Pervalkos) veikia iki spalio 8 d.

Fotografijos: Lukas Mykolaitis (išskyrus nuotrauką Nr. 7, ištrauka iš Luko Danio kūrinio „Ketamino klinika „Pakalnė”)