Laidų lizduose. Festivalis „Enter’21“ Šiaulių dailės galerijoje

Į festivalį užsukau jam besibaigiant. Kai kuriuose kūriniuose jau mirkčiojo nuovargio ženklai, ekranai rodė ne visai tai, ką reikia, o garso kūriniai tupėjo tyloje. Vaikštant Šiaulių dailės galerijos erdvėse, buvo smalsu stebėti, kaip jie už mano nugaros po truputį atsigauna tarsi prisimindami, kad kažko iš jų tikiuosi.

Festivalio „Enter’21“ parodos, kuruotos Mariaus Žalneravičiaus, Šiaulių dailės galeriją padalina į dvi visapusiškai skirtingas dalis. Pirmajame aukšte keturių menininkų vizualinės komunikacijos paroda „AIDI” maudosi melsvoje blyksinčių ekranų prieblandoje, kurios kampuose – susisukusių laidų gūžtos, atrodo, laukia tinkamiausios progos tave pačiupti. Kita, Galinto Laurišo tapybos paroda „Kažką galvojau Pt.2”, spalvota ir ryški, minkštoje dienos šviesoje drąsiai kišanti raudonus liežuvius tau į veidą. Žvalgydamasi pagalvojau, kad taip tikriausiai galėtų atrodyti žmogaus-mutanto smegenys – susilydžiusiais pusrutuliais, kuriuose kartais blyksteli saulė, nutrenkia elektra ir pabyra kodai. Aš – nedidelis svetimkūnis, slystantis smegenų vingiais, užrašinėjantis mintis telefone.

Pirmiausia patenku į tamsiąją pusę. Keturi kūrėjai – Natalija Čaiko, Sigitas Gužauskas, Renata Krasovskaja ir Audrius Deikus – įkurdinę kūrinius vizualinės komunacijos parodoje „AIDI” pirmajame galerijos aukšte, kurio bunkeriška architektūra suteikia palankią atmosferą distopinių scenarijų kūrimui, gilinasi į žmogaus ir dirbtinio intelekto santykius. Audriaus Deikaus video darbe „Realybės suvokimas per garsinės–spalvinės sinestezijos prizmę.” dėmesio centru tampa karo komunikacijos kontekstai, įrašyti vizualiniuose instaliacijos koduose. Stalai, nukrauti pabirusiais daiktais nudažytais 3D renderius primenančia pilka, ir ekranai, transliuojantys audiovizualinį turinį, kuria nerimo atmosferą, virpinančią erdvę garso ir šviesos bangomis. Šiam kūriniui skirtas pirmasis mano žvilgsnis. Negaliu sau padėti, nespėju sustabdyti įspūdžio, staiga įsliuogiančio į mano mintis ir užduodančio toną likusiai kelionei. Pirmosios minutės parodoms užvelka rūbą, liečiantį net smulkiausias detales, ir šį kartą jis nepabrėžia išraiškingiausių parodos formų. Vien dėl to, kad kūrinys paprasčiausiai neveikia. Turiu omenyje ne tai, kad objektai nesukelia egzaltacijos jausmo – ekranuose tiesiog sukasi nieko bendro su kūriniu neturinčios užsklandos, tik po kurio laiko ir kelių skambučių galerijos personalui pakeičiamos į tai, ką menininkas buvo suplanavęs. Atmatyti užsklandų nepavyksta, ir įtarimas, kad kiti kūriniai taip pat gali būti aptingę, neapleidžia.

Parodų salės centre Sigito Gužausko samanos sugeria neužtikrintą energiją drauge su vandeniu, kuriuo rūpinasi programa. Įdomu stebėti, kaip paprastoji rausvutė palenda po stiklu ir tampa žiniuone, bio-pikseliais išduodančia dažniausiai stichinių sausrų kamuojamas Lietuvos vietoves. Tiesa, kūrinio „Bioprinteris” vizualumas savo funkciją laiko paslaptyje – tai, kad samanose glūdi aplinkos scenarijai, sužinau tik perskaičiusi tekstą. Iki tol, kol menininkas atskleidžia raktažodžius šiam kūriniui atrakinti, man tai – stikliniame inkubatoriuje auganti naujų būtybių rūšis, kuri, galbūt, kažkada atsidurs Marse ir daugelyje kitų scenarijų.

Virš samanų pakibęs Renatos Krasovskajos tekstilės kūrinys „Manifestinė {Iš}klausykla” – vėliavomis paverstos skarelės – pasitinka politiniu tonu. Skarelių raštuose persidengia, išsisklaido ir į naujus derinius susideda socialinėse medijose sutinkami pažįstami vaizdai. Minkšti, prie kaklo priglundantys audiniai, asocijuojami su švelnumu ir šiluma, tuo pačiu yra ir ženklas, uniforma, kuriuos dėvinčios yra priskiriamos bendruomenei besidalinančiai panašia patirtimi. Skarelės jau savaime yra vėliavos, prisisiurbiančios odos kvapų, nuo jų minkštėjančios ir nešančios žinutes, kurios čia, sukabintos ant sienos, tampa dvigubai pabrauktomis išklotinėmis. Tarp vėliavų kabantis baltas audinys (iš teksto sužinau – klausykla) vizualiai kitoks, tad dar kartą patikrinu, ar tai iš tiesų yra to paties kūrinio dalis. Tiesa, jis turėtų turėti dar vieną sluoksnį, garso takelį su atvirais apklausoje dalyvavusių moterų išgyvenimais, kurie, deja, nepasiekia mano ausų. Mizoginijos problematika šiandienos kontekste vis dar yra ypač aktualus skaudulys, reikalaujantis jautrumo ir atidumo. Tai, kad menininkė tyrinėja ir eksponuoja šį reiškinį, yra sveikintina ir svarbu, turint omenyje, kad Lietuvos meno lauke politiniai kontekstai dažnai kuklinasi apie save atvirai pranešti. Aktyviausiai tai daro queer bendruomenė, kurios kontekste būtų įdomu pozicionuoti menininkės kūrinį ir apsvarstyti naudojamą moters sąvoką, savaime turinčią didelį stereotipų, galimybių ir variacijų svorį.

Slinkdama gilyn į tamsą užtinku dar du kūrinius. Vos įžengus mane pasitinka antrasis Audriaus Deikaus kūrinys, pulsuojančiais ekranais gaudantys nematomas jėgas. Tai iš Vilniaus atkeliavęs triukšmas–vaiduoklis, kuriam menininkas sukuria ekraninį kūną. Kad galėtum pričiupti nematomus dalykus, pirmiausia turi juos įsivaizduoti, sukurti pavidalą, o tada rasti apsukriausią gaudyklę. Menininkas šiuos triukšmo taršos vaiduoklius demaskuoja realiu laiku ir uždaro juos į virpančias sferas ekranuose, kuriuose jie praranda savo gyvumą, virsdami statistika. Įdomu, kad apie blaškantį miesto triukšmą kalbantis darbas atsiduria Natalijos Čaiko audiovizualinio kūrinio „Holos project. Create” kaimynystėje. Jis, beje, taip pat pamiršo, kad jam reikia veikti, tad man tenka truputėlį palaukti. Praskleidusi užuolaidą atsirandu prieš pjedestalą, ant kurio viliojančiai šviečia skaičiai. Surenku kombinaciją, kuri pavirsta švelniais aidinčiais sintezatoriaus garsais, pasiekiančiais visus galerijos aukštus ir kambarius. Po kelių kartų suprantu, kad tai – užkrečiantis užsiėmimas, o kiekviena suskambėjusi kombinacija dar labiau mane prikausto. Galbūt todėl, kad šiuose skambančiuose skaičiuose užkoduota matematiškai tiksli ir dėsninga visata, kurią menininkė išsamiai aprašo tekste–instrukcijoje.

Šiaip ne taip išsivadavusi iš garso kerų, persikeliu į antrą aukštą, kuriame Galinto Laurišo tapybos paroda „Kažką galvojau Pt.2“ netikėtai užpuola ilgais pirštais ir iššieptais dantimis. Yra įvairių būdų papildyti ar medijuoti realybę. Ant Galinto kūrinių liežuvių tirpstančios tabletės suteikia galią matyti ateitį, kurios nagus jau atpažįstame. Į mane žiūri dešimtys veidų, suaugusios galvos griežia dantimis, o voriškos galūnės taikosi iškabinti akis. Viskas – vidury dienos, ryškioje šviesoje, nė nesistengiant maskuoti ketinimų. Šie kūriniai nusidriekia laike, paliesdami komiksų nostalgiją, ir purkšdami dažus lekia į ateitis, kuriose žmonės-gyvalazdės kaukši griūvančių svajonių šaligatviais.

21-ojo festivalio „Enter” parodos sukėlė jau susapnuoto sapno nuojautą, kuri, dabar suprantu, yra gilesnė, nei galvojau vaikštinėdama Šiaulių dailės galerijos salėmis. Ji prasideda žvilgsniui vingiuojant juodais laidų lizdais, užkliūvant už raktažodžių, išnyrančių iš medijų meno chrestomatijų ir, galų gale, prasismelkia iki mano prisiminimų iš medijų meno studijų Vilniuje. Įdomu, kad temų impulsai ir ypač vizualumas yra tokie pažįstami, lyg būtume prijungti prie to paties laido. Viena vertus, tai buria, kuria ir išlaiko bendruomenes, kita vertus – apžavi ir supančioja, neleidžia keliauti tolyn, galbūt net atsirišti nuo jungčių ir ieškoti naujų, netikėtų būdų galvoti apie medijų meną. Taip pat, specialią vietą atmintyje užėmė galerijos darbo metu poilsiavę kūriniai. Galime galvoti, kad paroda – gyvas organizmas, kuris „į pabaigą“ pavargsta, tampa apatišku ir vangiu. Tačiau galime galvoti ir apie įspūdį, kurį šį situacija sudaro. Juk norint suaktyvinti dėmesį kultūrai, reikia rūpintis jos nešėjais, kurie, šiuo atveju, yra parodoje dalyvaujantys kūriniai. Bet kuriame mieste galioja tas pats susitarimas, kurio nepaisymas nustumia instituciją į keistą vietą. Šios parodos nėra vien kūrinių kolekcija, atspindinti šiandienos meno lauko aktualijas, bet ir dar viena galimybė galvoti apie tai, ką vadiname ir kaip vertiname dėmesį kultūrai vietose, šiek tiek nutolusiose nuo sostinės kultūrinio centro. Smalsu, kokius kelius „Enter” pasirinks kitąmet.

Medijų meno festivalio „Enter‘21“ parodos Šiaulių dailės galerijoje veikė iki birželio 10 d.

Tekstas parengtas kartu su Artnews.lt Šiaulių regiono redaktore Alberta Vengryte.