„Šio amžiaus iššūkis yra rasti būdų, kaip kalbėti be iliuzijų ir paralyžiaus“. Pokalbis su Gediminu Žygum

Gediminas Žygus. Fot. Martin Kohout

Aistė Marija Stankevičiūtė: Pastarosiomis dienomis nemažai laiko skyriau kelionei nuorodomis, kuriomis dalijiesi socialiniuose tinkluose. Mano jusles užplūdo stimuliuojantys žodžiai, garsai ir kūnai, todėl jaučiu, kad pokalbį norėčiau pradėti nuo blizgesio ir įtampos. Turiu omenyje praeitais metais AQNB pasirodžiusį Freefall. Kūrinyje greitai ir ritmiškai besikeičiantys kaulų, vandens ir sunkiai atpažįstamų, bet „kūniškų“ objektų vaizdiniai kontrastuoja su dieviškai švytinčiu žmogaus atvaizdu. Šie junginiai savaime kelia įtampą, tačiau garso takelis vis greitėjančiu tempu ir aštrumu tą išgyvenimą dar labiau sustiprina. Žvelgiant į šį kūrinį ir kilo klausimas apie blizgesio ir įtampos sąveiką. Ar galėtum papasakoti, kaip gimė šis projektas? Prie jo dirbo nemaža komanda, tad įdomu sužinoti, ar proceso eiga taip pat galėtų būti įgarsinta Freefall takeliu?

Gediminas Žygus: Freefall pirmiausia atsirado iš kolaboracijos su Holly Childs kaip dalis performanso „Gnarled Roots of Creation Theory“ ir ilgą laiką egzistavo tik garso forma. 2020-ųjų pabaigoje sugalvojome sukurti kelis video darbus iš „Gnarled Roots“ albumo, kuriuos režisuotų, patys nufilmuotų ir būtų pagrindiniais aktoriais mūsų abiejų albumų pagrindiniai „balsai“ – Marijn Degenaar, Elif Satanaya Özbay ir Mark Prendergast. Freefall yra pirmas šios serijos video darbas, kurį režisavo Elif ir Tomasz Skibicki. Kiti du – „Hand Axe“, režisuotas Mark, ir „throw“ – Marijn ir Nicola Baratto.

Freefall tekstas gimė galvojant apie garsųjį „Falling Man“. Tai Richard Drew nuotrauka, kurioje užfiksuotas žemyn galva krentantis „World Trade Center“ darbuotojas. Nuotrauka dažnai naudojama siekiant poetiškai pavaizduoti žmogiškąją Rugsėjo 11-osios įvykių pusę. Dirbant su video, mes su Holly stengiamės sukurti laisvės ir saugumo jausmą Elif ir Tomasz laisvai interpretuojant ir įkūnijant savo mintis, taigi jie apie video galėtų papasakoti konkrečiau.

Kadras iš „Gnarled Roots of Creation Theory” performanso Berlyne, 3hD festivalyje 2022. Fot. Visvaldas Morkevičius

Aistė Marija: Tavo meninė praktika tampriai susieta su kitais kūrėjais. Veiksmų, laiko ir energijos sinchronizavimas tarp skirtingų kūnų yra puikus, gyvybiškai ir kūrybiškai svarbus įgūdis – taip susieti tampame beveik nenugalimais šimtakojais. Smalsu, ar turi „solo“ projektų? Kaip juose jautiesi?

Gediminas: Ganėtinai ilgai dirbau su J. G. Biberkopf solo projektu, sukurtu eksperimentinės elektroninės muzikos scenoje. Atsidūriau Vakarų Europos muzikos industrijoje, kuri greitai randa būdų, kaip išnaudoti idealizmą bei naivumą, ir nesugebėjau sukurti savo karjerai tvarios struktūros. Viskas gerai sekėsi, atrodė, kad laukia šviesi ateitis, bet perdegiau ir padariau jau 5 metus trunkančią pertrauka nuo solo veiklos. Pastaruoju metu pradedu riboti kolaboracinį darbą ir palaipsniui grįžtu prie solo praktikos.

Aistė Marija: Ar galėtum papasakoti apie Holly Childs & Gediminas Žygus kombinaciją?

Gediminas: Su Holly Childs pradėjom dirbti 2017 metais, kai abu gyvenome Amsterdame. Mūsų išleistų albumų ir performansų pagrindas buvo sukurtas 2017–2018 metais, bet viešumą pasiekė tik po 2020-ųjų.

Bendra praktika yra tarp draugystės ir profesionalumo, joje naviguojama tarp formalumo ir neformalumo. Meninis tyrimas visada yra tarp asmeninio augimo ir bandymo suvokti aplink esančias geopolitines struktūras, apima savęs supratimo santykį ir vaizduotę bei Žemės konceptą. Su Holly nuolatos vedame intensyvų kritinį dialogą apie šiuolaikinę Vakarų kultūrą ir balansuojame kūrybos vertės XXI amžiuje klausimu, siekdami netapti nuo realybės nutolusia šiuolaikinio meno kūrėjų karikatūra.

Kadras iš „Gnarled Roots of Creation Theory” performanso Berlyne, 3hD festivalyje 2022. Fot. Visvaldas Morkevičius

Aistė Marija: O kam dabar skiri daugiausia laiko ir energijos?

Gediminas: Grįžtu prie albumų serijos „Ecologies“, kurią kūriau naudodamasis J. G. Biberkopfo alter ego. Tai turėjo būti trilogija, bet trečiojo albumo taip ir neužbaigiau. Šiuo metu jį kuriu dirbdamas su reiškiniais korporacinėje kultūroje remdamasis keršto filmų žanru. Šią temą plėtosiu artimiausius porą metų, tikėdamasis išvystyti pilnametražį filmą.

Aistė Marija: Keliskart tavo projektų aprašuose esu perskaičiusi, kad giliniesi į savasties patirtis post-antropocene. Kodėl svarbi ši „tema“?

Gediminas: Išties nelabai suvokiu, kiek tas terminas aktualus. Gal tai labiau bandymas iškomunikuoti plačios praktikos kategoriją naudojant vieną iš šiuolaikinio meno marketingo raktažodžių. Antropoceno terminas yra plačiai kritiškai išnagrinėtas, ir visa ši kritika apie termino problemiškumą, manau, adekvati.

Man įdomiausia dirbti su projektais, užimančiais poziciją, iš kurios naivus tikėjimas Vakarų pasaulio self-described racionalumu yra nebeįmanomas. Dažniausiai dirbu su įvairiomis kritinėmis pozicijomis, analizuojančiomis Vakarų pasaulio racionalumo supratimą.

Su šia tema dirbu jau gerą dešimtmetį, paskutiniuoju metu aktyviai stebėdamas, kaip post-krizinė kultūra tampa aktyvia mainstream’o dalimi. „Societal collapse is in the air“, – sako Timothèe Chalamet, o UN IPCC Climate Report tiesmukai teigia, kad Žemė artimiausiu metu taps negyvenama be didesnių civilizacinių pokyčių. Įdomu, kad Ukrainos invazija ar pandemija Vakarų kultūrai buvo beveik nesuvokiami apokaliptiniai įvykiai.

Dėl to, man atrodo, Shumon Basar pastaruoju metu diagnozuoja „ENDCORE“ kaip trendą ir bendresnę Vakarų pasaulio nuotaiką. Shumon sako: „Is it the end? Has the end finally come? No one is sure exactly when it’s happening. We have waited and waited. A long time now. Our entire lives. We did not know what the end would be like. Could it be here, now?“

Kadras iš „Gnarled Roots of Creation Theory” performanso Berlyne, 3hD festivalyje 2022. Fot. Visvaldas Morkevičius

Aistė Marija: Apokaliptinės nuotaikos tikrai sklando ore, ir labai natūralu, kad mąstome apie save – žmones – didžiulių nemalonumų akivaizdoje. Paskutiniuoju metu vis dažniau galvoju apie kitas būtybes, su kuriomis dalijamės aplinkas. Mums dar visai gerai sekasi – tai, ką vadiname katastrofomis, ištinka sąlyginai retai, ir tai, kad mes galime šią akimirką apie tai kalbėtis, leidžia manyti, kad jos dar ne „iki galo“ mus užklupo. Žinoma, kalbant vyksta lėti naikinantys procesai, esame jų aukos nė nejausdami ir t. t… Tačiau galvojant apie, pavyzdžiui, paukščius ir fejerverkus arba lėktuvų turbinas, tai šios būtybės katastrofas išgyvena kas sekundę visame pasaulio danguje. Mirtini nemalonumai sparnuočius įsuka taip pat lengvai kaip mus pasiglemžia kokia socialinė diagnozė ar trendas joje nardyti ieškant nuodingų deimantų. Įdomu išgirsti, ką galvoji – būdamas arti šių naratyvų, galbūt net kurdamas jiems garso takelius? Ar pastebi apokalipsės estetizavimo, romantizavimo atvejų meno lauke? Kaip tai verčia tave jaustis?

Gediminas: Krizių ir katastrofų estetizavimas yra neišvengiamas, nes šių istorijų perteikimas reiškia tam tikrą pasakotojo tarpininkavimą. Pasakotoja/as turi nustatyti prioritetus, rasti būdą, kaip tai papasakoti, kad įtrauktų auditoriją. Tiesioginio atvaizdavimo galimybės bet kokiems masinės žūties įvykiams nėra, todėl manau, kad šio amžiaus iššūkis yra rasti būdų kalbėti be iliuzijų ir paralyžiaus. Karo ir mirties deestetizacija taip pat gali reikšti kančios redukavimą iki skaičių, nes tai laikoma objektyvia ir gryna forma.

Kita apokalipsės sąvokos pusė, kaip ji vartojama anglų kalboje, manau, įkūnija reikšmingesnių sistemos pokyčių baimę. Vakarai ir globalioji Šiaurė daugelį metų sugebėjo laikyti užtrenktus vartus apokaliptiniams įvykiams, tačiau šiame dešimtmetyje tai nebepavyksta, todėl „apokaliptinė“ realybė žmonių, kurie buvo istoriškai kolonizuoti arba kenčia nuo dramatiškų klimato kaitos įvykių, prasiskverbia į Vakarų visuomenės sąmonę. Mano akimis, įvardyti kokį nors reiškinį kaip apokaliptinį – reiškia jo nebematyti.

Kadras iš „Gnarled Roots of Creation Theory” performanso Berlyne, 3hD festivalyje 2022. Fot. Visvaldas Morkevičius