Kūnai, pilni teniso kamuoliukų: pokalbis su menininke Saule Noreikaite

Saulė Noreikaitė yra menininkė ir antropologė, veikianti vizualaus meno ir šiuolaikinio šokio laukuose. Savo kūryboje pagrindinį dėmesį skiria (socio)kultūrinių žmonių kūno sampratų ir jų priklausymo tam tikrai aplinkai tyrinėjimui. Menininkės performansai, videokūriniai, instaliacijos, objektai-skulptūros ar instrukcijos žiūrovui, kaip reikėtų atlikti kūrinį, pasižymi linksma ironija ar noru smagiau ir dėmesingiau pažvelgti į tai, kaip mes suvokiame, naudojamės ir rūpinamės savo kūnu. Šiuo metu gyvendama Lietuvoje, Saulė taip pat dirba edukatore, koordinatore ir atlikėja.

Saulei neseniai grįžus iš rezidencijos Performing Arts Forum (PAF) Prancūzijoje, susitikome pasikalbėti apie jos patirtį ten bei apie kasdienę studijos ir sveikatingumo praktiką.

Aistė Marija Stankevičiūtė: Ar galėtum papasakoti apie savo kūrybos procesus? Kaip atrodo tavo pasiruošimas performansams?

Saulė Noreikaitė: Kai studijavau Olandijoje, turėjome studijas, kur vieną didelę erdvę galėjome išsiskirstyti dvylikai žmonių. Ten kūriau performansų kostiumus, kuriuos su kurso draugais ir atsitiktiniais žmonėmis vis pasimatuodavome. Mano kūrybos procesai nuo studijų laikų, žinoma, keitėsi, tačiau struktūra liko panaši. Didelė dalis tyrimo apima gilinimąsi į man jau kurį laiką aktualias temas – sveikatingumą, ką reiškia būti sveikam ar nesveikam, kaip brėžti savo kūno ribas. Tirdama renku medžiagą, turiu žmogaus kūno audinių ir ląstelių vaizdų, matomų per mikroskopą, kolekciją, kaupiu spausdintą medžiagą, dirbu ir su silikonu, lateksu, gipsu, pigmentais, medžiagomis, kurios primena odą. Taip pat naudoju taftingo (angl. tufting) techniką, dažnai iš tokių fragmentų darau kostiumų dalis, o tai virsta ir skulptūromis – neseniai meno mugėje ArtVilnius rodžiau nedideles rankų skulptūras iš skirtingų tyrimo procesų. 

Rašymas taip pat svarbus, tai darau keliaudama, sėdėdama, užsirašinėju į telefoną, dažnai chaotiškai. Bet kai ateina kūrimo laikas, tos dalys tampa reikšmingos – susirenku skirtingus sakinius, medžiagas ir pradedu konstruoti. Mano video kūriniai sulipdyti iš daug skirtingų šaltinių, filmuotų vedžiojant šunį, keliaujant, iš trumpų epizodų, kuriuos archyvuoju ir kuriu specialiai. Galvodama apie performansą, piešiu choreografinius užrašus, planus. Dirbant su kitais atlikėjais, daug laiko užima koordinavimas, žinučių rašymas, patogaus laiko derinimas, ryšio palaikymas, repeticijų vietos suradimas – tai didelė proceso dalis. 

Dabar neturiu atskiros studijos, visa ji yra mano namų rūsyje. Anksčiau turėjau Kaune, dabar ten išaugo prabangūs loftai. Šią vasarą, rengiant parodas Retrito Smarse, Kaune, ArtVilniuje, nusileisdavau į rūsį, pasiimdavau dėžę, kadangi esu viską kruopščiai suarchyvavusi, susirašiusi, kur kokios medžiagos, išsikraudavau, ko reikia. Smagu būtų turėti erdvę, bet dabar dirbu kitaip. Neturint erdvės, atsiranda vietos atlikėjų indėliui ir improvizacijai. 

A. M. S.: Įdomu išgirsti apie priemones, kurias naudoji, kai ruošiesi, nes tavo performansai dažnai gana minimalūs, atrodo, tarsi nieko jiems ir nereikia.

S. N.: Pastebėjau, kad dėl mano raiškos kūriniai atrodo sukurti be pastangų, kad tarsi jų sukūrimui nieko nereikia, tačiau, kai pagalvoji, kiek daiktų ir medžiagos reikėjo atsirinkti… Dirbant su atlikėjais, juos įvedant į kūrinio pasaulį, labai padeda toks archyvas. 

Performansą, kurį pristačiau parodoje JCDecaux’20: Turiu žodžius, dar porą kartų rodžiau Kaune su kitais atlikėjais – įdomu stebėti, kaip tiems, kurie performansą atliko jau trečią kartą, buvo viskas puikiai suprantama, bet nauji atnešė šviežią, kūrinį keičiantį požiūrį. Dažniausiai dirbu su šiuolaikinio šokio šokėjais, puikiai suprantančiais proceso trukmę ir tyrimo ilgį. Kartais, dirbdama su mažiau patyrusiais žmonėmis, turi apgalvoti ne tik, ką jie atliks, kaip išsidėstys erdvėje, bet ir kur bus žiūrovai, daug dedamųjų.

A. M. S.: Neseniai grįžai iš Performing Arts Forum (PAF) Prancūzijoje, kur pristatei kūrinį „iš tiesų viskas buvo ne taip“ ir vedei dirbtuves. Ar gali papasakoti apie patirtį ten? Kuo, lyginant su Lietuvos performanso lauku, skiriasi Prancūzijos?

S. N.: Galvojau, kodėl taip PAF veikia. Atvažiuoja 100 įvairia raiška kuriančių žmonių – kai esi atlikėjas, dirbantis performatyvių menų lauke, su tais, su kuriais dirbi, turi daug kuo dalintis: laiku, turi jausti kitų ribas, turi mokėti suprasti, kaip kitas jaučiasi, mokėti laviruoti didelėje bendruomenėje taip, kad ir tau būtų malonu, ir kitam. PAF būtent apie tai ir yra. Žinoma, tai didžiulė erdvė, turinti erdvės dalijimosi taisykles, kurios ir išskiria šią rezidenciją iš kitų. Ten nėra vieno autoriteto, kurio reikia klausyti, visi kuria bendras taisykles ir jaučia pagarbą erdvei bei vieni kitiems. 

Prancūzijos performanso meno lauką būtų sunku lyginti su Lietuvos. Žinoma, turime menininkų, kuriančių performansus. Aš pati irgi kuriu ir atlieku kitų – buvimas atlikėju suteikia visai kitą patirtį ir kartais didesnį įsitraukimą į šį lauką. Esu buvusi ImPulsTanz festivalyje Vienoje, kur kiekvieną vasarą vyksta dirbtuvės, panašūs procesai kaip PAF, kur susirenka daug žmonių iš to paties lauko, motyvuoti, norintys veikti, sužinoti, dalintis. Pastebėjau nemažą skirtumą, nes ten dauguma buvo šiuolaikinio šokio šokėjai, kuriantys speficinę dinamiką, grįstą „aš su tavimi nekalbėsiu, nes tu iš kitos šalies, nesi su žymiais choreografais“. PAF kaip tik atvirkščiai – būna, žmonės net neprisistato arba tai padaro taip neutraliai, kad tu tik po savaitės sužinai, kad to žmogaus kūrinius matei Venecijos bienalėje. Visai kita prieiga, kai kalbiesi apie temas, kurias tyrinėji, bet tai visiškai nesusiję su tavo pasiekimais ar statusu – betarpiškumas ir bendruomeniškumas labai jaučiamas, tai įkvepia, ir pasidaro lengva kurti. Gal kiek juokinga apie tai kalbėti, bet kai skaudėjo gerklę, prisiminiau PAF kerpių dirbtuves, kuriose kalbėjome apie kerpių struktūrą, ieškojome jų aplinkiniuose soduose, o dirbtuves vedę menininkai prieš tai buvo Masijoje (MASSIA) – panašiu principu kaip PAF veikiančioje rezidencijoje, kur daug kerpių ir švarus oras. Mes gėrėme kerpių arbatą, kurią gėriau ir Lietuvoje, tik pajutusi skausmą. Kai kurios kerpės yra pagrindinis elnių maistas, o mano šuo Uma, kai gėriau arbatą, jos labai norėjo, nes ji taip pat iš šiaurės. 

A. M. S.: Kadangi jau pradėjome apie kitus organizmus, ar esi dirbusi su kitais gyvūnais, ne tik žmonėmis? 

S. N.: Gerai pagalvojus, tai ne, savo praktikoje dažniausiai dirbu su žmonėmis, nes ilgą laiką buvau susifokusavusi į tai, ką reiškia būti sveikam, kuo žmogaus kūnas skiriasi nuo viso, kas jį supa. Bet naujas kūrinys sekė utopinę istoriją apie tai, kad atėjo pasaulio pabaiga, ir pagrindinė veikėja suprato, kad po truputį visko neteko. Tai buvo apie gedėjimo jausmą, kad šiais laikais gedime ne tik netekę artimo, bet ir netekę darbo, pametę asmeninį daiktą. Yra daug dalykų, kurių mes netenkame ir „neišgedime“. Tuo pačiu antropologijoje studijavau apie liminalią būseną ir tai, kaip svarbu yra švęsti perėjimus iš vienos būsenos į kitą – pabaigus universitetą, pakeitus šeimos statusą ir panašiai, nes nepaminėjus to su kitais žmonėmis, tiesiog psichologiškai neužsifiksuoja, kad dabar jau viskas yra kitaip. Taip atsiranda neišbūtų momentų gedulas, dalykų, kuriuos praradai ir negali susigrąžinti. Šiame kūrinyje naudojau daug filmuotų savo šuns vaizdų ir gamtos, filmavau rūką, neaiškias audras, ir įdomu, kad pusmetį, kai kūriau tą kūrinį, gavau daug šansų patirti tokios gamtos, kuri atrodė tikrai apokaliptinė. Taip pat yra keli judesiai, kurių savo šunį bandžiau išmokyti, tame videodarbe ji atlieka visai svarbų vaidmenį. 

Pastaruosius dvejus metus mes karts nuo karto kartu dirbam kurdamos choreografiją, bet manau, dar reikėtų poros metų pasiruošimo, kad kažkas pavyktų. Man ne tiek įdomu dirbti su kitais gyvūnais, kiek su savo šuniu, su kuriuo praleidžiu daug laiko, turiu neverbalų santykį. Šuo tavo būseną pajaučia per judesį. 

A. M. S.: Šunys juk perima šeimininkų reakcijas, kurios priklauso nuo psichologinių būsenų, atsiranda skirtingų kūnų derinys. Žinoma, performansai su gyvūnais iškart kelia klausimą, kodėl šuo turėtų dalyvauti, jei nežinai, ar jis tikrai tą sąmoningai pasirenka.

S. N.: Dėl to aš ir galvoju apie tokią choreografiją – būtent dėl to, kad mano šuniui labai patinka dėmesys. Jai patinka, kai į ją atkreipia dėmesį, manau, kad jai turėtų patikti buvimas dėmesio centre. Yra dalykų, kuriuos ji daro pati – turime kelias jos pačios išmoktas judesių dėliones, kurias namuose jau pavyksta atkartoti. Tad man norisi dėlioti tuos judesius, atsiradusius gyvenant kartu. 

Būna, važiuoju su ja traukiniu, ir ji lenda prie žmonių, kad ją glostytų. Šiandien, beje, traukiny kažkokia mergina dirbo kompiuteriu, tai aš net paskaičiavau, kad per pusantros valandos Uma penkis kartus prie jos priėjo, kad paglostytų. Uma yra „ultimate“ šuo – performeris, mėgstanti vaidinti, pasirodyti prieš kitus. Namie visai kitaip elgiasi.

Aš pati turiu pilno etato darbą, eksponuoju savo kūrinius, esu šuns šeimininkė, turiu daug visokių rolių ir kartais jaučiuosi taip, lyg jas performinčiau. Pavyzdžiui, kai darbe vedu ekskursijas, kiekvieną kartą įsivaizduoju vis kitokią rolę ar personažą, kurį turiu performinti, tai palengvina veiklą. Uma, man atrodo, taip pat daro. 

A. M. S.: Dar prieš pradedant pokalbį minėjai, kad kūryboje tau reikšmingas vanduo – ir kaip mūsų vidinės struktūros dalis, ir kaip kūrybos šaltinis. Papasakotum apie tai plačiau?

S. N.: Pirmasis susidomėjimas atsirado, kai išvažiavau studijuoti į Olandiją, ir ieškojau aspektų, kuriais galėčiau palyginti šalių skirtumus. Belygindama supratau, kad Lietuvoje yra sąlyginai daug švaraus giluminio vandens.

Žinoma, vanduo buvo ir kasdienybės, kelionių dalis. Islandijoje yra geoterminiai baseinai lauke. Vanduo susijęs su sveikatingumu ir šokiu – tarkim, galvojant, kiek reikia per dieną išgerti vandens kad būtum sveikas, kas yra grynas vanduo. Žiūrėjau, kokie yra vandens filtrai, pavyzdžiui, mano šokėjai draugai dažnai naudoja tiesiog anglies gabalą vandens buteliuke. Būnant tarptautinėje aplinkoje, beje, kai buvau PAF, vanduo buvo labai keistas – turėjo chloro kvapą ir buvo labai saldus, bet kadangi buvo daugiau kaip 30 laipsnių šilumos, ir negalėjau kasdien važiuoti dviračiu į parduotuvę, teko prisiversti gerti tą vandenį, kuris buvo sveikas ir geriamas, bet tikrai kitoks. Visai juokinga, kad su manimi kambaryje tuo metu gyveno Austėja Vilkaitytė, ir ji kurį laiką taip ir neprisivertė to vandens gerti. 

Kaip atlikėjui, arba kai turi kitokią fizinę patirtį, vanduo tampa labai svarbus, kaip atsigaivinimo momentas ir švaros dalis. Dabartinė mano obsesija yra Epsom druska. Tai taip ir susidomėjau vandeniu – pradžioje tirdama, po to ramaus/neramaus vandens motyvų atsirado ir video kūriniuose. Kai domėjausi liežuviu, kaip nešvariausia mūsų kūno vieta, sukūriau vieną skulptūrą – liežuvio vandens vėsintuvą. Kūriau galvodama apie tai, kad kinai naudoja žalvarinį liežuvio valiklį, bet liežuvis yra ir kalbos raumuo. Mane labai domino švaros/nešvaros momentas.

A. M. S.: Daug kalbi apie terapines praktikas – įsižeminimą, įsijautimą, kurias pristatai meno lauko kontekste, nors šiaip jos galėtų vykti ir privačiose savipagalbos sesijose. Kodėl renkiesi šias praktikas rodyti meno lauke? Ar manai, kad šis laukas duoda joms krūvį, kurio negalėtų gauti nebūdamos jame? Koks elementas tai paverčia kūriniu?

S. N.: Savo bakalaurinį rašiau apie sveikatingumo praktikas mene, pradėjau nuo bauhauso bendruomenės, kuri, kaip sveikatingumo praktiką, atlikdavo pirštų pratimus prieš piešimo pamokas, kad pramankštintų rankas. Domėjausi Monte Veritas bendruomene, kaip tam tikrų specifinių sanatorijų pradininkais Šveicarijoje, kur važiuodavo menininkai ir praktikuodavo šokį, nudizmą. Tada perėjau prie menininko A. A. Bronson, kuris labiau kaip guru užsiėmė gydymu, ar Lygia Clark, kuri kurdavo skulptūras, turinčias gydomųjų galių. Paskutinis kūrinys, kurį analizavau, buvo The Museum Workout, kuriame kelios choreografės kūrė specialiai MOMA parodai rimtą sporto planą, kad patirtum kūrinius fiziškai. 

Mane, ateinančią iš šokio pusės, kur žmonės kaip atlikėjai turi rūpintis savo kūnu, nes tai yra jų pagrindinis instrumentas, stebino kursiokų iš vizualiųjų menų lauko požiūris – daugumai vienodai, ką jie valgo, kaip miega, kaip rūpinasi savo kūnu, nors tai irgi yra jų instrumentas kurti skulptūrai ar mąstyti. Tas kontrastas paskatino kūryboje kalbėti apie sveikatingumą. Taip pat prisimenu vieną Ivo Dimchev kūrinį/performansą „I cure“, kuris man paliko labai prastą įspūdį – prasidėjęs nuo sąrašo dalykų, kuriuos lankytojai norėtų išsigydyti, jis perėjo prie šlykščių, agresyvių vizualų ekrane. Šita prieiga man nebuvo aiški, tačiau pastūmėjo dar daugiau galvoti apie per paskutinius 100 metų veikusius ir veikiančius menininkus, prisiimančius sveikatingumo guru rolę. 

Tuo pačiu šias madas ir idėjas, praktikas pateikiu su nepašaipia ironija. Kūrinyje, kurį pristačiau PAF, yra dalis veido savimasažo. Dalyvavau veido savimasažo mokymuose su moterimis, kurios tikrai mano, kad jei darys tuos pratimus, nereikės botokso. Aš ėjau tiesiog dėl asmeninio intereso ir, naudodama jį performanse, sulaukiau įdomių komentarų: keli žmonės iš Amerikos į tai žiūrėjo kaip į smagų dalyką, menininkė iš Norvegijos sakė, kad suprato rūpinimosi savimi kritiką, kad tarsi gali rūpintis savimi kiek nori, bet niekad nebūsi visai sveikas. 

Laviruoju tarp ironijos ir savipagalbos, atkreipdama dėmesį į tai, kad yra aibė praktikų, nereikia nieko priimti kaip vienintelės tiesos. Bet tuo pačiu, niekad nežinai…

A. M. S.: Pamenu tavo mintį, kai pasakojai apie parodą A-XY galerijoje – kad esame įpratę naudoti tik tam tikras savo kūno dalis ir pamirštame, kad turime visą kūną. Savo praktikoje kūną matai ir kaip žaidimų aikštelę, kuri ne tik gali visaip judėti ir būti transformuojama, bet ir stebi jo santykį su architektūra, socialinėmis padėtimis. Kūnas – įtampų vieta, tiek psichologinių, tiek politinių. Kaip pradėjai domėtis kūno politiškumu? 

S. N.: Aš ir fiksaciją turėjau kažkokią skirtingoms kūno dalims: kūriau apie liežuvį, po to apie veidą, rankas, pėdas. Kalbant apie kūno politiškumą, pasirinkau studijuoti socialinę antropologiją. Ten tyrinėti kūno, sveikatos temas buvo gana sudėtinga, nes dauguma gilinasi į bendruomenių temas, kitakalbių, kitataučių, ir apie kūną labai mažai kalba. Vienas dėstytojas, Artūras Tereškinas, pas kurį rašiau savo magistrą, kūną nagrinėjo iš lytiškumo perspektyvos.

Pradžioje buvau sumaniusi vykdyti projektą apie sanatorijas, bet ištiko pandemija, ir buvo neįmanoma į jas patekti, tuomet perėjau prie plastinių operacijų, kurios yra susijusios su kūnu kaip žaidimų aikštele, kurią gali keisti. Šią temą tyrinėjau kalbėdama su pacientėmis, kurios tas procedūras darosi, tai man buvo įdomu ir dėl asmeninio intereso, nes pati esu turėjusi kelias neplastines operacijas ir galvojau, kad niekad nesidaryčiau jokios operacijos savo noru. Man buvo įdomu, kas motyvuoja ryžtis tokiam iššūkiui, po kurio paskui pusę metų trunka atsigauti. Šie sprendimai susiję ir su socialinėmis, kultūrinėmis nuostatomis ir su politiškumu, darbo statuso palaikymu ir įsitikinimais – kad liktum darbe, turi atrodyti ne per senas, o jei jausies laimingas dėl to, kaip atrodai, tai laiminga bus ir tavo šeima. Išgirdau nemažai priežasčių, kodėl moterys ryžtasi operacijoms, ir vis tiek nepriėjau prie išvados, ar tai tik jų vienų asmeninis sprendimas, ar kultūrinis spaudimas.

Buvo įdomu lyginti Pietų Ameriką su Šiaurės, kaip skirtingai suvokiamos plastinės operacijos, kur ir kas daroma legaliai. Dabar kūnas tikrai yra žaidimų aikštelė. Dariau ir trumpą istorinę analizę, ką reiškia įvairios kūnų modifikacijos tam tikrose gentyse, tarkime, auskarai yra bendruomenės narių ženklas, tikima, kad vizualus kūno pokytis atspindi reikšmę visuomenei. Galima panašiai galvoti ir apie plastines operacijas, tik tiek, kad tai dar nėra taip plačiai visiems priimtina, bet kad jos susijusios su socialiniu statusu, tai faktas. 

Kalbant apie mano kūrybą, aš nesu tokia menininkė, kuri, norėdama parodyti idėją, pradeda pati darytis visas operacijas. Tačiau, dirbdama su atlikėjais, visad pagalvoju, kiek grupėje bus vaikinų/merginų, nes žmonės tai perskaito, analizuoja lyčių santykį. 

A. M. S.: Galvojant apie kūną kaip apie žaidimų aikštelę, atsiranda ir daug laisvės, kiek tu gali save keisti – viena yra, kai nosis ne tokia tiesi, tai išsitiesini ir gerai jautiesi, o kita, kai jautiesi esantis visai ne tame kūne, jis tave spaudžia.

S. N.: Mano tyrimo dėmesio centre buvo moterys, kurioms kai kurios operacijos buvo daromos ir dėl sveikatos. Bet kiek skaičiau tyrimų ar straipsnių, iš išorės tos modifikacijos suprantamos kaip paprastas dalykas, bet iš tiesų jų atlikimas susijęs ir su daug teisinių procesų. Tarsi sakoma, kad tu gali tai daryti, bet farmacija ir medicina vis dėlto nėra tiek pažengusi, kaip galvojame. Kūno modifikacija, man atrodo, yra intensyvus iššūkis kūnui.

A. M. S.: Turbūt, jei bijai intervencijų, kad ryžtumeisi pokyčiams, vis tiek turi kažkiek atsitraukti nuo savo kūno. Rašei, kad mes tarsi nuolat kabame ant savo griaučių, mus nuolat kažkas tempia – gravitacija, kiti žmonės. Nuolat esame ne tik vidinėje raumenų ir sausgyslių įtampoje, bet ir intensyvioje pasaulio turbulencijoje. 

S. N.: Mane sudomino kūno modifikacija, nes būtent ir galvojau apie tai, kiek gali atsiriboti nuo kūno, jo nejausti. Tai atveria kontrastą, kurį minėjau kalbėdama apie šokėjus, – kai tavo kūnas yra tavo darbo įrankis, turi viską jausti, nes jis visas atlieka performansą, ir judėdamas turi žinoti, kur yra tavo pirštų galiukai. 

Kalbant apie gravitaciją ar kitus palyginimus, jie kyla iš improvizacijos ar šokių pamokų. Pavyzdžiui, kartais šokant turi galvoti, kad tavo kūnas yra kaip vandens maišas ir kaip tu rideniesi būdamas tuo maišu. Arba įsivaizduoti, kad tavo kūne yra teniso kamuoliukų ir vizualizuoti, kaip jie gali judėti tarp kaulų ir sąnarių. Esu atlikusi daug panašių užduočių, dalyvavau anatomijos analizėse, būtent kaulų, raumenų. Yra mūsų skeletas, kuris, jei viskas teisingai išsidėstę, laiko mus, žmogui tarsi neturėtų reikėti papildomos jėgos, kad skeletas laikytųsi. Svoris tarsi tobulai paskirstytas, jei nejudėtum, tau nereikėtų įdėti papildomos raumenų jėgos. Bet jei pasvyri, vidiniai raumenys įsitempia. Mes nuolat esame veikiami žemės traukos, raumenys traukiami žemyn. Man patinka idėjos apie žemės trauką, pavyzdžiui, kontaktinė improvizacija, kaip technika, yra paremta žemės trauka, gravitacija, kaip gali, dirbdamas su kitu, išnaudoti savo svorio ir žemės traukos santykį, kad nereikėtų naudoti jėgos pakeliant kitą, kad darytum tai iš inercijos. Kai žiūri į kūną ir šokį iš fizikos perspektyvos, tuomet keista galvoti apie žmones, kurie savo noru į kūną įsideda implantus, pakeičiančius kūno svorį ir balansą.

A. M. S.: Šalia performanso užsiimi vizualiu menu, video ir fotografija, tam labai svarbu šviesa. Kiek šviesos valdymas yra svarbus kuriant ir performinant? 

S. N.: Apie tai sąlyginai neseniai pradėjau galvoti. Kai atlieki spektaklius teatre, o prieš tai dirbi neapšviestoje studijoje, kur choreografija atrodo kitaip ir nekuria įspūdžio. Perkėlus į sceną su intensyviu apšvietimu, reginys atrodo įspūdingiau, o kostiumai taip pat užaštrina judesius. Manau, nemažai choreografų dirba natūralioje šviesoje. Pirma galvojau apie tai, kiek teatre yra apgavystės ir melo, kuris sustiprina efektus, ir, tokie efektai sukuria įspūdį, kad žmogus savo kūnu, padaro daugiau nei yra iš tiesų.

Filmuojant video darbus, man šviesa labai svarbi. Ar ankstyvas rytas, ar vėlyvas vakaras, niekaip nesurežisuosi tų šviesų dirbtinai. O performansas, kurį atlieku galerijos erdvėje ir teatre, būtent labiausiai skiriasi šviesa, net ne atstumu tarp žmonių. 

Repetuojant su atlikėjais, taip pat galvoju, ar dirbsime tik ryte, ar tik vakarais, tai labai svarbu. Šviesa taip pat susijusi su energija, kaip ir žemės trauka.

A. M. S.: O kuo dabar gyveni?

S. N.: Dabar dalis mano praktikos yra edukacinės veiklos – šokio, judesio, vizualaus meno dirbtuvių vedimas. Kurį laiką galvoju, kad per pastaruosius 10 metų vedžiau daug skirtingų dirbtuvių, edukacinių praktikų, kurias pati sugalvojau ir išvysčiau. Dabar pradėjau rinkti viską į vieną vietą, struktūrizuoti ir rengti tokį pusiau leidinį. Jos visos iš dalies susijusios su procesais mano kūrybinėje praktikoje ar net konkrečiais kūriniais. Rengdama šį leidinį, galvoju, kad jis turėtų būtų naudingas ar įdomus ne tik man, kad labai norėčiau sužinoti daugiau ir apie savo kolegių menininkių, taip pat vedančių dirbtuves, edukacines praktikas. Apie tai kalbėdama, visuomet viltingai skatinu menininkų dalijimąsi savo kūrybos metodais ir praktikomis.