Pokalbis apie SLA meno erdvę New Yorke su koordinatore Rūta Pauliukaityte

2022 m. gegužės 9 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė

Susivienijimas Lietuvių Amerikoje (SLA) yra seniausia tebeveikianti lietuvių organizacija pasaulyje, įkurta 1886 metais. Ją sukūrė lietuvių emigrantai, norėdami padėti sau ir atvykusiems iš Lietuvos į Ameriką tautiečiams sveikatos draudimu bei piniginėmis paskolomis. Vėliau, įsigijusi keturių aukštų pastatą Manhattene, organizacija tapo svarbiu kultūros centru, kuriame taip pat įsikūrė laikraščio „Tėvynė“ redakcija ir spaustuvė. 

Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Keistas jausmas kalbinti instituciją, kuri savo veiklą pradėjo 112 metų anksčiau, negu aš gimiau. Turbūt daugelis kultūros organizacijų virsta vaiduokliais jau po dešimtmečio veiklos, o SLA dar ir kaip gyva, neketinanti sustoti. Pokalbį norėčiau pradėti atsispirdama nuo šiandienos – neseniai šventėte 130 jubiliejų Manhattene, kur esate įsikūrę. Mane ypač domina pirmasis pastato aukštas, gal galite papasakoti, kas jame vyksta pastaruoju metu?

Susivienijimas Lietuvių Amerikoje (SLA): Tikrai taip, SLA pastatas turi ilgą istoriją. Todėl turėti lietuvišką kampelį judriame New Yorke yra be galo įspūdinga ir prasminga.

SLA Meno erdvė yra kultūrinis centras, kuriame ne tik vyksta renginiai, paskaitos, koncertai, repeticijos, teatras, rodomi filmai, bet ir eksponuojamos meno parodos. Jos keičiamos kas mėnesį, todėl per metus turime apie 12 parodų. Nesustojome net per pandemiją – parodas rodėme internetu. Prieš gerus metus kilo idėja eksponuoti ne tik lietuvių menininkų darbus, bet sujungti parodas su menininkais iš viso pasaulio, kurie gyvena New Yorke. Rezultatas stulbinantis! Į SLA Meno erdvę pasipylė įdomiausių žmonių. Susidraugavome su viena seniausių New Yorke tebegyvuojančių meno galerijų „Pen and Brush“, kuri buvo įkurta plėsti moterų meną. Šios galerijos lankytojai ir menininkai lanko mūsų parodas, domisi lietuvių kultūra bei menu. Skulptorius iš Korėjos Haksul Lee, kuris pas mus rengė parodą, sakė: „Kai susipažinau su skirtingų kultūrų menais, aiškiau pažinau žmonijos esmę.“

Manome, kad plėsti lietuvybę, meną ir kultūrą turint gerus ryšius su kitataučiais ir yra tikrasis SLA Meno erdvės darbas. Pas mus pradėjo lankytis meno kolekcionieriai – tikimės, kad vis daugiau lietuviško meno iškeliaus puošti mūsų lankytojų namus.

Praeitą rudenį mus lankė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene. Buvo labai malonu jiems parodyti mūsų veiklą. O šių metų Vasario 16-ajai paminėti svečiavosi Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys.

Iki balandžio pabaigos turėjome parodą pavadinimu „Uncontested“ (liet. „Neginčijamas“). Joje dalyvauja 14 moterų, mininčių moterų istorijos mėnesį.

A. M. S.: Būtų įdomu sužinoti, kaip keitėsi SLA veikla, turint omenyje ir besikeičiančią Ameriką, ir „mažėjantį“ pasaulį. Juk kažkada jūsų patalpose buvo įsikūrusi laikraščio „Tėvynė“ redakcija ir spaustuvė, o pagrindinį dėmesį bei pagalbą skyrėte atvykusiesiems į Ameriką iš Lietuvos. Atrodo, kad dabar esate labiau susikoncentravę į kultūros sklaidą ir švietimą. Kokius sunkumus ir palengvėjimus patyrėte bėgant laikui? 

SLA: Manyčiau, kad SLA veikla nepasikeitė, bet „mutavo“ pats pasaulis, o tuo pačiu ir veikla. Čia panašiai kaip telefonai – kažkada skambinome tik iš namų, o dabar galime komunikuoti net keliaudami lėktuvu.

Kažkada spausdinti laikraštį SLA patalpose buvo modernu, dabar jau dirbame skaitmeniniu formatu, todėl šiuo metu net 60 metų senumo „Tėvynę“ galite skaityti SLA interneto svetainėje iš bet kurio pasaulio kraštelio. Dabar skenuojame daugiau nei 100 metų senumo „Tėvynės“numerius, kad jie būtų visiems prieinami. Šis darbas nėra lengvas, jį reikia atlikti labai kruopščiai ir naudojant specialią įranga. Manau, laikraštis „Tėvynė“ paseno iki tobulumo. Turime seniausius jos numerius, taip praturtėjo SLA archyvai, ji toliau leidžiama ir dabar jau yra prieinama visiems.

Kalbant apie pagalbą tautiečiams, atvažiavusiems iš Lietuvos senais laikais ir atvykstantiems dabar, manau, pasikeitė pagalbos pobūdis. Šiandien vieni lietuviai atvažiuoja atostogauti, kiti – su darbo pasiūlymais, dar kiti atvyksta mokytis arba plėsti verslą.

Meno erdvė skiria patalpas įvairioms organizacijoms ir grupėms. Daugiausia kultūrinių renginių ir susitikimų su atvykusiaisiais iš Lietuvos organizuoja nepakartojama Gintarė Bukauskas, Niujorko lietuvių bendruomenės vadovė. Tai pat yra „New York Lithuanian Professionals“ grupė, kuri sparčiai auga. Šios grupės vedlys – Justinas Adomaitis, jis ir kiti veda paskaitas, pasitarimus. Iš šitų ir kitų panašių grupių lietuviai sulaukia ieškomos pagalbos. Sakyčiau, mūsų pasaulis didėja! Palaikome tradicijas, kurias paliko tie, kurie SLA pastatą statė kaip lietuvių namus.

Visi SLA tarybos nariai ir SLA Meno erdvės kuratorė Francine Rogers esame savanoriai. Norėtume kuo daugiau nuveikti, bet turime ir savo gyvenimus, darbus. Stengiamės laiką, kurį galime skirti šiai organizacijai, dovanoti produktyviai.

A. M. S.: O koks yra SLA ryšys su šiuolaikine Lietuvos kultūra? Ar bendradarbiaujate su šiuolaikinio meno galerijomis ir jų pristatomais menininkais, įsitraukiate į projektus?

SLA: SLA Meno erdvė yra kultūros centras New Yorke. Nesame tik šiuolaikinės kultūros centras ar meno galerija, veikla labai įvairi, pradedant nuo lietuvių liaudies šokių repeticijų iki šiuolaikinio meno parodų, švenčiančių Moterų istorijos mėnesį. Gyvenimas, kuris verda tarp šitų dviejų kraštų, telpa SLA Meno erdvės salėje. Kitaip tariant, tikrai nesame susikoncentravę į vieną stilių ar kultūros vagą, renginiai ir parodos yra įvairialypiai, mišrūs, todėl ryšiai su Lietuvos kultūra ir menu tai pat įvairūs.

Dauguma žmonių iš Lietuvos atvažiuoja pristatyti naujų projektų. Neseniai klausėmės dailės istorikės prof. Giedrės Jankevičiūtės paskaitos „Sunkus amžius: Vilnius 1939–1949“, vėliau turėjome svečiuose virtualios realybės dokumentinių filmų kūrėją Viktoriją Mickutę, rodžiusią savo filmų ištraukas, organizavome susitikimą su kino režisieriumi Artūru Jevdokimovu. Kalbant apie menininkus iš Lietuvos, eksponavome Rasos Vaišvilaitės parodą, gegužės mėnesį atidarome fotografės Živilės Narkevičiūtės parodą, kuri pastaruosius porą metų buvo atidėta dėl atšauktų skrydžių, o rudenį rengsime Antano Adomaičio parodą.

Atvežti meną iš Lietuvos į New Yorką nėra taip paprasta. Viskas priklauso nuo to, ar menininkams suteiktas finansavimas ne tik meno atgabenimui, bet ir parodai bei pragyvenimui.  Žinodami šiuos sunkumus, esame labai dėkingi, kad parodos pas mus atvyksta, tikimės ir toliau tvirtinti ryšius su Lietuvos kultūra ir menu.

A. M. S.: Girdint, kiek jūsų erdvėse veiksmo, susidaro įspūdis, kad už keturaukščio namo fasado slypi nuolat augantis miestas. Kaip sekasi jame nepasiklysti? Kokie orientyrai padeda rasti kelią, kryptį, kuria judate toliau? Vien žvelgiant į parodas, kurias organizuojate, kūrėjai ir temos atrodo labai įvairios. Ar jums svarbu aiškiai apsibrėžti, kas esate?

SLA: Veiksmo tikrai pilna, manau, kad ir New Yorko energija prie šito prisideda. Kitaip tariant, šitas miestas kaip magnetas kviečia kilti, daryti ką nors tokio, kad rezultatai būtų dideli. O nepasiklysti veikloje padeda SLA misija – išlaikyti gyvybingą Amerikos lietuvių organizaciją, tarnaujančią bendruomenei kaip kultūros, istorijos ir informacijos centras visiems besidomintiems Lietuvos paveldu ir šiuolaikine raida. Ateityje norėtųsi pritraukti daugiau jaunų žmonių, galinčių prisidėti prie kultūrinės veiklos. SLA misija apibrėžia veiklą gana aiškiai, bet pats žodis „apibrėžia“ turi savotišką limitą. Man norėtųsi neapsibrėžti žodžiais, o darbais siekti, kad Lietuvos kampelis ir toliau kvėpuotų Manheteno centre.

A. M. S.: Atrodo, kad pasiūlymų ir norinčių įsilieti į jūsų veiklas turėtų būti apstu jau vien dėl to, kokiame mieste esate įsikūrę. Kokį magnetą naudojate jauniems žmonėms pritraukti? Galbūt organizuojate rezidencijų programas?

SLA: SLA Meno erdvei klestėti reikia daugiau energingų žmonių. Bet ne visi turi laiko savanoriauti, todėl siekiame gauti finansinę paramą iš miesto, kad žmonės, kurie galėtų mums padėti, gautų nors mažas stipendijas. Kadangi paramos prašo daug organizacijų (ypač dabar, kai daug meno erdvių buvo taip ilgai uždarytos), jos gauti kol kas dar nepavyko. Bet rankų nenuleisime, labai tikiuosi, kad išeis gauti finansavimą, ir netolimoje ateityje galėsime svarstyti rezidencijų programas.

A. M. S: Kam dabar skiriate daugiausia minčių ir planų?

SLA: Daug laiko skiriame ieškoti finansavimo SLA Meno erdvei plėstis. Turime šauniausią kuratorę Francine Rogers, kuri labai padeda ieškoti stipendijų. Mąstome, kaip neprarasti renginių įvairovės, kaip išlikti aktyviems, net jeigu aplinkui griūva pasaulis.

Šių metų rudenį bus renkama nauja SLA taryba. Labai tikiuosi, kad žmonės, kurie bus išrinkti, ateis į SLA apsišarvavę entuziazmu ir kūrybine energija!

 

Nuotraukos:

[1] Paroda „Eco Design and Art Exhibition Brush, Needle, Loom”. 2022. Fot. aut. LAA-SLA
[2] Paroda „Conversations with the Earth”. 2022. Fot. aut. LAA-SLA
[3] Paroda „Happenstance”. 2022. Fot. aut. LAA-SLA
[4] Susitikimas su prezidentu Gitanu Nausėda ir pirmąja ponia Diana Nausėdienė SLA Meno Erdvėje 2021 rudenį. Fot. aut. Robertas Dačkus
[5] Paroda „Brush, Needle, Loom”. Dainuoja Aušra Buožienė. 2022. Fot. aut. LAA-SLA
[6] Dainininkė Feary SLA Meno Erdvės kiemelyje. 2022. Fot. aut. LAA-SLA
[7] Paroda „A Room of your Own”. 2022. Fot. aut. LAA-SLA

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *