„Kaip žmogus aš – tik laikini namai potencialiam grožiui“. Pokalbis su Hildur Elísa Jónsdóttir

Hildur Elísa Jónsdóttir – menininkė, muzikantė ir kompozitorė. Ji domisi pasakojimų kūrimu ir kasdienybės įkvėptų patirčių įvietinimu. Savo darbuose kalba apie santykių estetiką, o siekdama perkurti normatyvinius pasakojimus, pasitelkia institucinės kritikos metodus.

Kurdama performansus, judančio vaizdo kūrinius, instaliacijas ir muziką, menininkė kritiškai vertina normatyvinį elgesį. Perkeldama kasdienius įvykius į netradicines ir absurdiškas scenas, ji siekia mesti iššūkį mūsų supratimui apie stipriai sukonstruotą socialinę tikrovę. Hildur Elísa skatina permąstyti mūsų gebėjimą kurti naujas prasmes ir formuoti savo realybę, nuolat klausdama „kodėl?“, „kas būtų, jeigu būtų?“.

Su Hildur susitikome pasikalbėti SODAS 2123 studijoje, kurioje ji šiuo metu reziduoja. Riaumojančių praskrendančių lėktuvų fone aptarėme subtilius garso pyragus, nuo 9 iki 5 valandų trunkančią ofiso tylą ir būdus, kaip sielvartą paversti muzika.

Aistė Marija Stankevičiūtė: Kaip pristatytum savo praktiką?

Hildur Elísa Jónsdóttir: Dažniausiai dirbu muzikos ir performanso srityje ir nuolat susiduriu su normatyviniu naratyvu.

Manau, kad mano temų pasirinkimams didelę įtaką padarė paauglystės klarneto mokytojas Ármann Helgason. Jis skatino žvelgti į muziką iš skirtingų perspektyvų ir skirti laiko pasimėgauti kiekviena fraze naujoje šviesoje. Jis kalbėdavo apie muziką kaip apie gražų, gardų pyragą, kuriame groti kiekvieną frazę yra tarsi išimti vis kitą gabalėlį, kruopščiai iš visų pusių apžiūrėti ir tik tada įdėti atgal. Kiekvienas gabalėlis unikalus, bet kartu jie sukuria glaudžiai sudėtą pasakojimą. Man patinka išsirinkti smulkias detales, jas apversti ir įdėmiai apžiūrėti iš visų pusių, kol randu ką nors įdomaus. Dažnai tai būna įprasti kasdienybės momentai, kurie procese pasislenka arba išsikraipo, todėl galiu į juos pažvelgti naujai. Šis „pyragų stebėjimo“ veiksmas rimtai užvaldė mano mintis.

A. M. S.: Koks įdomus būdas mąstyti apie garsą per labai materialų, valgomą dalyką.

H. E. J.: Taip, bet mes garsą tarsi valgome. Jis pereina per mus kaip maistas, ir jei yra išskirtinai skanus, jį prisimename.

A. M. S.: Turi galimybę kiekvieną kartą pasirinkti savo skonį, kartais pyragas sugenda… Ar šis vaizdinys lydi visą tavo praktiką?

H. E. J.: Tai mano veiklų šiaurinė žvaigždė.

A. M. S.: Tavo kūriniai detalūs, per šią pyrago analogiją pradedu dar geriau suprasti, kaip juos skaityti.
Sandbergo institutą baigei kūriniu „Fanfare“֧. Apie ką jis?

H. E. J.: Stebėjau Amsterdamo kasdienybę ir iš jos kūriau performatyvias kompozicijas. Buvo sunku galvoti apie baigiamąją parodą, nes neradau ryšio su erdve, kurioje buvome. Paprastai nekuriu materialių kūrinių, todėl prireikė daug laiko. Tačiau pradėjau domėtis erdvinėmis intervencijomis, arba būdais nutraukti ir sąveikauti su erdve, mažais sprogimais, kurie prasiverždavo parodos erdvėje kartą per dieną. Sukūriau tris performansus, kurių kiekvieną įkvėpė skirtingi miesto garsovaizdžiai. Vieną paskatino važiuojantys sunkvežimiai, kitą – dviračių eismas Amsterdame, kuris yra gana intensyvus, o trečią įkvėpė mintys, kilusios vaikštinėjant parke. Dviračių eismo įkvėptą spektaklį parašiau nedideliam septynių žmonių ansambliui, mes šaukėme dalykus, kuriuos galima išgirsti eisme, ir dainavome greitosios pagalbos automobilių sirenas, sąveikaudami su erdve ir žiūrovais. Visus aprengiau spalvingais kostiumais, kiek juokingai atrodančiais, kad nebūtų pernelyg įprasta, kad šiek tiek apverstų scenarijų. Ir buvo dar vienas, įkvėptas atvažiuojančių sunkvežimių ir tarpusavyje besikuždančių moterų: jame dvi moterys vaikščiojo pirmyn atgal parodos erdvėje, nešdamos maišelį su gėlėmis, ir vis dainavo kompoziciją, kurioje pynėsi atvažiuojančių automobilių garsai su iškilmingą himną primenančiomis dalimis. Kiekvieną kartą prieš pakartodamos kompoziciją, jos pažvelgdavo viena į kitą ir kartu nevalingai imdavo juoktis, staiga ištrūkdamos iš kuklaus kikenimo, prieš vėl įsitraukdamos į atvažiuojančių automobilių garsus. Man buvo įdomu sumaišyti „moteriškas savybes“ su automobiliais, kurie nėra stereotipiškai moteriški, ir kartu iškreipti „moteriškumą“, nes performanse juokas palaipsniui tampa vis beprotiškesnis, o atlikėjai gauna laisvą valią eksperimentuoti ir linksmintis. Taigi net ir po sudėtingos kūrybinio proceso pradžios tai pasirodė tikrai gera patirtis.

Bet tai vis tas pats, kiekvienas gabalėlis turėjo labai paprastą pradžią. Tiesiog žiūrėjau į miesto garsinį peizažą iš skirtingų perspektyvų, mane įkvėpė moterys, nešinos krepšiais iš maisto prekių parduotuvės.

A. M. S.: Tai kūriniuose iš esmės nekeiti įprasto žmonių gyvenimo būdo?

H. E. J: Tiesiog renku kasdienybės fragmentus, į kuriuos žmonės paprastai nekreipia dėmesio, ir iš jų ištraukiu keistenybes.

A. M. S.: Dažniausiai dirbi su didesnėmis žmonių grupėmis?

H. E. J.: Taip, mane žavi darbas su kitais, mėgstu, kai kažkas kitas atlieka mano kūrinius.

A. M. S.: Ir tai labai susiję su pasitikėjimu, tiesa? Ar tai ta pati grupė, ar keiti žmones?

H. E. J.: Beveik visada tai nauja grupė. Turiu „savo“ žmonių, su kuriais man patinka dirbti ir kuriuos vis pasikviečiu. Pavyzdžiui, projekte „Fanfare“ buvo du nepažįstami atlikėjai, ir man buvo labai įdomu.

A. M. S.: Kaip pradedi ir keliauji iki galutinio performanso?

H. E. J.: Beveik neeskizuoju. Tai visada buvo mano Achilo kulnas. Galiu užrašyti porą sakinių ar žodžių, bet nepiešiu ir neeksperimentuoju su medžiagomis. Man tai nelabai sekasi. Paprastai kūrinio idėja tiesiog iškyla, labai aiški ir detali. Žinau, ką noriu pasiekti ir kaip tai padaryti. Tačiau proceso beveik nėra. Jis mano galvoje iki tol, kol atsiranda prieš mane galutine forma.

Galbūt dėl to ir kviečiu atlikėjus, kad jie suteiktų man tą netikėtą posūkį, nes pats procesas yra toks paprastas. Kai kūrinius atlieka kiti žmonės, jie tampa kitokie. Kai kūrinį interpretuoja, šiek tiek prarandu kontrolę, ir tada tai tampa gražiau, ne taip „griežtai mano“.

A. M. S.: Papildo pyragą skoniais!

Kitas tavo kūrinys – „Ieškant paguodos“ (angl. „Seeking Solace“) yra apie ofisų kasdienybę. Ar randi sąsajų su savo kūryba, nes tam tikra prasme esi bosė, o vadovauti komandai galima įvairiais būdais? Ar yra kas nors artimo šiame korporatyviniame mąstymo ir vadovavimo grupei būde?

H. E. J.: Manau, kad su tuo yra susijęs kiekvienas. Gyvenimas kartais tiesiog nutinka, ir vieną dieną patikrini realybę suprasdama, kad: „Praėjo kokios trys savaitės, kai paskutinį kartą tikrinau vertinau, kaip jaučiuosi“. Tai buvo atspirties taškas.

Bet COVID metu dirbau ofise. Vadovavau jaunimo centrui ir man būdavo tokių apsimetėlio sindromo akimirkų, kai atrodydavau labai profesionaliai priešais du kompiuterio ekranus, kurių viename buvo atidarytas „Excelis“, o kitame – elektroninis paštas. Ir tada viduje išsigąsdavau, kad va, žmonės mane mato ir mano, jog esu šauni, bet iš tiesų esu tik vaikas, mažas ir susirūpinęs, išsigandęs ir susiraukęs, ir neturiu jokio supratimo, kas vyksta.

Per pandemiją patekau į TikToko juodąją skylę. Bet ir ten man pasirodė gana įdomu, kad žmonės tiesiog skrolina, žiūri į tuos, kurie atveria savo sielą ir dalijasi su pasauliu giliai asmeniškomis išpažintimis. O juk realiame gyvenime to nėra – sėdi šalia žmogaus darbe, bet neturi su juo tokių atvirų akimirkų, nors matai jį kiekvieną dieną.

A. M. S.: Ar „Seeking Solace“ žodžiai kilo iš darbo ofise?

H. E. J.: Kai kurie žodžiai buvo įkvėpti vaizdų, kuriuos mačiau TikToke, kai kurie kilo iš manęs, bet kartu gana gerai pagaunu, ką kiti žmonės kalba, ir tai susirenku.

A. M S.: Kaip manai, ar tavo kūriniai gali keisti? Žinoma, gali, net jei tai tik mintis kito žmogaus galvoje, bet turiu omeny…

H. E. J.: Ar galėčiau sugriauti kapitalizmą performansu? (Juokiasi) Na, tai būtų svajonė!

Man užtenka, jei kūrinys surezonuoja su vienu žmogumi. Nedarau to, norėdama pakeisti darbo kultūrą, ir nemanau, kad žmonės, atsakingi už darbo kultūrą, eitų žiūrėti tokio performanso. Bet tikiuosi, kad jis bent jau pakeis požiūrį arba patvirtins jausmus, pavyzdžiui, „gerai, aš ne vienintelis, kuriam kyla absurdiškų, įkyrių minčių darbe“.

Tačiau manau, kad šis performansas galėtų būti pastatytas ir menininkų studijose, kur žmonės dirba savarankiškai, itin organiškose ir laisvose erdvėse, bet vis tiek turi kankinančių savivertės abejonių.

A. M. S.: Tavo ankstesnis kūrinys „Koncertas žaislui ir baseinui“ (angl. „Concerto for a Toy and a Pool“), yra priešingas darbo aplinkai, jis žaismingas ir skirtas laisvalaikiui – išėjai iš ofiso ir ką veiki? Eini į baseiną. Gal galėtum plačiau papasakoti apie šį kūrinį?

H. E. J.: Jis irgi glaudžiai susijęs su pyragu.

Galvojau mesti klarnetą, negalėjau tęsti, nes man kažkaip buvo per daug, norėjau daryti ką nors kūrybiškesnio. O po metų galvojau apie klasikinę muziką, kad ji turi apibrėžtą struktūrą. Bent jau senoji klasikinė muzika. Tuo metu gyvenau Šveicarijoje ir prieš atvykdama dalyvavau keliuose vokiečių kalbos kursuose, ne visi kalbėjo angliškai, todėl turėjau stengtis kuo geriau kalbėti vokiškai – buvo mėnesio laikotarpis, kai šnekėjau kaip vaikas. Kad ir kokia kalba kalbėčiau, visada grįžtu prie islandiško „já“, o vienas iš mano dėstytojų manė, kad tai labai juokinga, ir vis švelniai iš manęs pasišaipydavo, nes islandų kalboje mes kartais tai sakome įkvėpdami.

Tada pradėjau galvoti, šveicarų-vokiečių kalba skamba kitaip nei vokiečių: jei šveicarų vokiečių kalba yra tarsi alto koncertas, šiek tiek tamsesnis ir švelnesnis, vokiečių yra smuiko koncertas, labai įmantrus, greitas ir aštrus, tai aš būčiau tiesiog skęstantis žaislinis instrumentas. Taip sumaniau žaislą baseine. Nes tame kūrinyje grodama žaisliniu instrumentu, aš dar ir stengiuosi išsilaikyti ant vandens. Mano veidas turi būti po vandeniu, bet tuo pat metu negaliu nuskęsti, bandau kvėpuoti per instrumentą. Tai pusiausvyros žaidimas. Sumanymas kilo galvojant apie klasikinę muziką retrospektyviai, o paskui atsirado komentaras apie kalbą.

A. M. S.: Ar humoras – svarbus ingredientas tavo pyrage?

H. E. J.: Taip, labai. Bet manau, kad tam įtaką daro ir tai, kaip užaugau. Visur yra kas nors juokingo. Paimsi pyragą ir, jei pažvelgsi į jį tam tikru kampu, rasi humoro. Jis įžvelgiamas detalėse. Kai ištrauki jį iš konteksto, gali pamatyti, kad realybė yra absurdiška, ir viskas šiek tiek siurrealistiška, bet taip pat viskas yra tai, ką sukuri. Niekas nėra tikra ar nustatyta, yra tik tai, ką mes iš to padarome, o tai, mano manymu, yra ir labai lengvas, ir svarbus požiūris – kad nėra nieko nepakeičiamo.

Man kūrinyje turi būti humoro, nebūtinai juokingo. Jei žiūrėsi į jį pakankamai ilgai, pradėsi įžvelgti šmaikščią jo pusę, bet aš nebandau sakyti juokelio.

Juokas taip pat yra natūrali reakcija į nemalonias situacijas, sielvartą. Kai ilgai verki, kūnas tiesiog pereina prie juoko, nes jam reikia pauzės, kad nuramintų nervų sistemą.

A. M. S.: Kaip renki garsus? Turi archyvą?

H. E. J.: Darau balso užrašus ir įrašinėju atsitiktinumus. Kai vėjas skamba pūsdamas per pastolius arba jei vaikščiodama aplink išgirstu ką nors įdomaus. Kartais grįžtu atgal ir naudoju šių įrašų elementus: susiformavusius akordus ar garso tekstūrą. Savo telefone dabar turiu daug atbulai važiuojančių ir posūkius rodančių automobilių signalų, nes tai buvo įkvėpimas mano naujausiam kūriniui.

Bet taip pat dažnai naudoju „Notes“, kad užsirašyčiau tai, kas patraukia dėmesį. Man svarbu prarasti kontekstą, todėl nekuriu vaizdo įrašų ir niekada neįrašinėju kalbančių žmonių.

A. M. S.: Ar pastebi Vilniaus ir Amsterdamo garso skirtumus?

H. E. J.: Čia girdžiu žymiai daugiau lėktuvų. Tiek daug skirtingų! Niekada anksčiau negyvenau taip arti oro uosto ir to nežinojau. Pastebiu kokius 13 nevienodai skambančius skambančių. Girdžiu daug automobilių, lėktuvų ir stovėjimo aikštelių žvyrą traiškančių automobilių garsų. Kai kurie lėktuvai, ypač naktį (nes nemiegu keistomis valandomis), skamba kaip seni skraidantys sunkvežimiai. Tai labai skiriasi nuo eismo dienos metu. Būdama Amsterdame, girdžiu daugiau dviračių ir pėsčiųjų.

A. M. S.: Ar visada buvai tokia jautri aplinkos garsams? Ar tai, kad užaugai mažame miestelyje, turėjo tam įtakos?

H. E. J.: Užaugau Hafnarfjörður, uostamiestyje netoli Reikjaviko. Visas miestelis pastatytas ant lavos lauko, o man pasisekė, kad augau šalia didelio tuščio ploto, vandenynas – vos už 5 minučių, taigi gana arti gamtos. Kai augau, ten gyveno ne daugiau kaip 20 000 žmonių. Islandijai tai gana didelis miestas, tačiau tarptautiniu mastu nedidukas. Žmonės rytais atidarydavo duris ir išleisdavo vaikus, kurie grįždavo, kai išalkdavo arba kai sutemdavo. Daug laisvės.

Kai buvau vaikas, mokykloje jausdavausi labai pavargusi nuo triukšmo, tad grįžusi namo turėdavau bent valandą pabūti viena ir tik tada vėl galėdavau išeiti į lauką pas draugus. Neįsijungdavau televizoriaus ar radijo, tiesiog sėdėdavau ir skaitydavau knygą visiškoje tyloje. Vaikystėje buvau gana jautri garsui.
Taip pat ir dabar – mėgstu, kai nieko neįjungta, jokios muzikos ar ko nors kito. Todėl man patinka nemiegoti naktį, viskas taip tylu. Geriausios valandos yra nuo vidurnakčio iki trečios valandos ryto. Per jas tiesiog mėgaujuosi absoliučia ramybe. Man patinka girdėti savo mintis, man labai svarbu turėti šį tylos laiką vidiniam jų apdorojimui. Tai laikas, kai mintys išryškėja. Tada jas lengviau pagauti.

A. M. S.: Ar dabar dirbi prie ko nors konkretaus? Yra numatytų performansų?

H. E. J.: Šios rezidencijos bendra tema yra šventė, į kurią įtraukiu sielvartą ir laidotuvių ritualus. Tai tema, prie kurios nuolat grįžtu.

Gedėjimas yra toks įdomus procesas, įvairiapusiškas. Jis atspindi visą žmogaus patirtį, tai toks visceralinis dalykas. Labai įdomus pyragas, kurį reikia išnagrinėti.

Šį kartą ieškau būdo, kaip laidotuves ir gedėjimą paversti į garsą. Be to, žinojau apie stiprią garsinę lietuvių tradiciją, susijusią su laidotuvėmis, – sutartines, jos mane taip pat žavi. Kai paskutinį kartą buvau Lietuvoje, šiek tiek jas tyrinėjau ir nuėjau į sutartinių choro repeticiją. Būdama čia, studijavau įvairias gedulo tradicijas ir tai, kaip gedulo procesą galima paversti garsais ir kompozicijomis. Apsistojau ties serija, kurioje bandau intymų sielvarto ir nelinijinio gedėjimo proceso pobūdį paversti trumpomis vokalinėmis kilpomis. Jos vadinasi hugleiðing i-iii, kas gali būti verčiama kaip kontempliacija arba meditacija, susideda iš trijų skirtingų kasetinių kilpų, kurių galima klausytis ir atskirai, ir visų trijų kartu – šiek tiek panašu į „sutartines“. Taip pat pradėjau kurti solo kūrinį klarnetui „even if only“, tik klarnetas naudojamas raudai. Įdomus iššūkis yra parašyti ką nors, ką pati turėsiu atlikti, smalsu pamatyti, kas bus, kai neturėsiu papildomo sluoksnio ir patogumo, kurį suteikia kitas atlikėjas. Abu šiuos kūrinius pristatysiu „A Night of Ascending Numbers“, kuri vyks SODAS 2123 rugpjūčio 15 d., kartu su kolegų rezidentų Kirsty Kross ir Mattias Hellberg kūriniais.

A. M. S.: Žvelgiant į mūsų pokalbį ir tavo kūrybą chronologiškai, susidaro nebloga linija – darbas, poilsis ir mirtis su pyragu kiekvienai progai.

H. E. J.: (juokiasi) Taip, mane domina žmogiškumas ir tai, kad mes sukūrėme šią realybę, kurios laikomės. Ir dauguma iš mūsų tai priima kaip savaime suprantamą dalyką, kad taip viskas yra ir visada buvo. Kas būtų, jei žengtume žingsnį atgal ir pažvelgtume į tai? Man labai įdomu, kokia yra ši žmogaus sukurta tikrovė ir kaip ji atitinka žmogaus prigimtį, bet kartu su ja labai stipriai kovoja. Tai sukuria įdomių įtampos taškų.

A. M. S.: Ir kai galvojame apie mirtį ir jos ritualus – jie tokie paslėpti.

H. E. J.: Tai tapo tabu, tačiau mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, o skirtingose kultūrose, labiau vakarietiškose Europos tradicijose mirtis tapo fenomenu, apie kurį niekas nekalba. Ji pakišta po kilimu. Tuo tarpu Islandijoje mirtis nėra taip toli. Laidotuvės, žinoma, gali būti labai liūdnos, ten yra saugi erdvė, kurioje žmonėms leidžiama rodyti liūdesį, tačiau per jas labiau švenčiamas gyvenimas, o ne verkiama dėl mirties. Kaip žmogus, aš esu tik laikini namai potencialiam grožiui, o kai mano fizinis kūnas miršta, tas grožis keliauja į kažką kitą.

Tačiau laidotuvės yra toks mielas dalykas, kurį galime suteikti kitam. Kiekvieną kartą, kai dalyvauju laidotuvėse, namai būna pilni. Ten yra visi, su kuriais žmogus dalijosi savo gyvenimu. Tai ne tik liūdna, bet ir nepaprastai gražu. Pirmiausia verkiame kartu, o paskui atsiranda vietos ir kartu pasijuokti. Sielvartas yra toks bendruomeniškas dalykas, tu tarsi negali to daryti vienas, svarbu turėti žmogų, kuris išgyvena tą patį arba bent jau yra šalia tavęs. Nes tada galite palengvinti ir patvirtinti vienas kitą.

Mane domina sielvarto švelnumas ir žmogiškumas, o ne jo mistika. Jei žengsi į jį griežtai ir susikaustęs, jis greičiausiai tave palauš. Todėl svarbu, kad tai darytume bendrai, nes kai esi grupėje, ji suteikia minkštumo, leidžia tau svyruoti pirmyn atgal, kiek tik reikia. Minkštumas reikalingas, kad galėtum išgyventi sielvartą, nes kai esi minkštas, gali lankstytis ir nepalūžti.

Nuotraukų autorė – Bon Alog.

Kalbos redaktorė – Kristina Pilitauskienė.