Rinktis projektus pagal horoskopų suderinamumą. Ištrauka iš Aistės Marijos Stankevičiūtės ir Mišos Skalskio susirašinėjimo

Miša Skalskis yra video ir garso menininkas, šiuo metu gyvenantis tarp Vilniaus ir Helsinkio. Vysto tarpdisciplininę meno praktiką – dirba su vizualiaisiais menais po savo vardu, kuria eksperimentinę elektroninę muziką po ang3l_sp1der pseudonimu, taip pat performansus ir instaliacijas kaip kolektyvo Liudmila dalis. Yra įgijęs bakalauro laipsnį Hagos karališkojoje konservatorijoje ir magistro laipsnį Sandbergo Institute, Amsterdame.

Aistė Marija Stankevičiūtė yra menininkė ir rašytoja, jos kūryba nardo senovės mituose bei terapijos ir šiuolaikinės bling kultūros sąsajose. Šiuo metu studijuoja skulptūrą magistrantūros programoje Vilniaus dailės akademijoje, dalyvauja parodose, kuria scenografijas ir kostiumų dizainą operoms bei spektakliams.

[Susirašinėjimo fragmentas]

Aistė Marija: Kaip tave vadinti, Miša ar ang3l_sp1der?

Miša Skalskis: Hmm. Gal ang3l_sp1der lol

Tave? 

Aistė Marija: Šiandien būsiu w0rking_as_a_h0bby.

Ang3l_sp1der: Haha, nice!

W0rking_as_a_h0bby: Šiandien keliavau iki akademijos, kad parašyčiau raštą, leidžiantį į studiją atsivesti šunį. Labai keista, kad dar tokio dalyko reikia prašyti. Tai reikėjo kažkaip šunį į savo kūrybinę praktiką įvelti.

O kaip tu laikaisi?

Ang3l_sp1der: Ironiška, kad meno pasaulyje diskursas apie „koegzistavimas“ su viskuo yra labai madingas.

Nieko. Daug rašau laiškų, aplikacijų. Ankstyvojo rudens administraciniai darbai. Jausmas, kad nieko nespėju.

W0rking_as_a_h0bby: Tikrai labai ironiška. Kartais atrodo, kad tas „koegzistavimas“ yra labiau apie  ko nors egzistavimą, o ne apie buvimą drauge, ypač tokiais atvejais kaip šįryt. Kai turi raštiškai pagrįsti, jog tau tas šunelis toks svarbus, ir paaiškinti, ko vertas jo buvimas. Nors kartais ir pati pasijuntu lyg būčiau žvilgsniu paklausta „ko čia egzistuoju“, kai budinčio paprašau dviejų raktų, o ne vieno.

Labai gerai žinau tą nespėjimo jausmą. Svarbu nepamesti naivumo ir būti visiškai įsitikinusiam, kad spėsi, ir laikas kažkaip išsitempia. Ar bent tokia naivi iliuzija, bet man dažniausiai padeda.

Juokinga, ką tik perskaičiau, kad karalienės laidotuvėse ant jos karsto keliavo voras.

Ang3l_sp1der: Pasaulis turbūt būtų gražesnis, jei visi sau leistume būti naivesniais, – Dostojevskio idiotais su prieiga prie wikipedijos. 100% kolektyvinis atlapaširdiškumas, jokios ironijos, ambicijų, planų, 5D šachmatų ir aplikacijų. Ir liktų tik betarpiški norai ir jų spartūs išsipildymai.

Kitą savaitę planuoju savaitei išeiti atostogų. Bus pirmos nuo praeito lapkričio (lol). Turbūt buvo klaida jas turėti rugsėjį, kai visas administracinis sezonas pačiame įkarštyje. Tenka dabar daryt visus darbus, kurių deadline’ai būtų atostogų metu.

Keista, kad vis dar neatsikračiau mąstymo (iš to paties naivumo), kad meninė praktika pasižymi mažiausiu susvetimėjimu su darbo rezultatais. Nors, tuo pačiu, tai,  kas dažnai yra rašoma aplikacijose (kaip ir parodų tekstuose lol), dažnai turi labai marginalų santykį su realybe.

Beje, šiek tiek ne į temą. Esu susipažinęs su tavo darbais tik per socialines medijas. Bet nuo pat pradžių, t.y. nuo tada, kai pamačiau tavo Skrajas, norėjau paklausti – ar ten buvo Worbla?

Man atrodo, visi norime žinoti, hehe.

W0rking_as_a_h0bby: Aplikacijų tekstai iš viso yra atskiras mistikos žanras, kuriame tau nežinant pradeda veikti visokios antgamtinės jėgos, kurios paskui manifestuojasi vienu emailu. Tikriausiai niekur tiek nepriburiu, kiek aplikuodama į open call’us (tikiuosi, joks kur nors mano dalyvavimą svarstantis žmogus šito niekad nepamatys), nes yra kažkoks keistas nerealumo jausmas, kai rašai – toks truputį šauksmas į void’ą, ir nežinai, ar tau atsakys. O kai jau atsako, tai reikia žiūrėti, kaip čia neįkristi į tą patvirtintų projektų prarają. Arba išmokti minkštai nukristi, kaip geba katės.

Ne, ten nebuvo Worbla. Skrajų viduriuose – metalo griaučiai su storu sintetinių medžiagų sluoksniu. Beje, tas darbas slepia daug žmonių DNR, kadangi prie jo plušėjome su savanorių bičiulių komanda, ir beveik kiekvienas mūsų judesys buvo paženklintas krauju, pleistrai nebeteko prasmės. Seniai jau visi sugijome, bet vis dar esu dėkinga atlėkusiems į pagalbą.

O kas dabar tavo dienotvarkėje? Nuo ko labiausiai skauda galvą?

Ang3l_sp1der: O, jėga! Visada įdomu išgirsti apie procesą iš pirmų lūpų.

Tiesa, tiek žongliravimas pažadais, tiek atsakymo vėlavimas dėl paraiškų tikrinimo dažnai pastato į nejaukią ir net keblią padėtį, kai tenka staiga derinti projektą su veikla, kurios prisirinkai per tuos 3 tylos mėnesius.

Rugsėjo mėnesį labai didelis kiekis atvirų šaukimų iš kultūrinių fondų, per keturių savaičių laikotarpį būsiu padavęs 5 paraiškas. Bet jų rašymas pats savaime nėra „produktyvus“, gaunasi kaip papildomas sluoksnis, prisiklijavęs prie kasdienės praktikos.

Šiuo metu su Milda Januševičiūte esame užkūrę projektą „Liudmila“, kuris pradeda įsisukti. Šiuo metu augame, esame jau visas būrys. Laviruojame tarp šiuolaikinio meno, muzikos, pop kultūros ir eksperimentų su identitetais. Turime darbų, kurie turėtų būti užbaigti ir kurie, tikiuosi, greitu metu pasirodys viešumoje. Ruošiamės pasirodymams Lietuvoje, užsienyje ir „solo“ parodai Editoriale kitais metais.

Jau kurį laiką rašau garso takelį Deimanto Narkevičiaus filmui, kurį pabaigsiu šį rudenį. Labai laukiu galutinio rezultato. Manau, Deimantas šiuo darbu palietė visai įdomią kultūrinio paveldo ir folkloro estetizavimo temą.

Be kolaboracinių projektų, kuruosiu parodą Helsinkyje kartu su Anders Kreuger ir Jaakko Pallasvuo. Visai įdomi patirtis larpinti kuratorių ir peršokti į kitą barikadų pusę. Jaučiu, kaip keičiasi žvilgsnis į kolegų darbus ir net savo praktiką. Pradėjau kitaip vertinti darbų reprezentaciją viešumoje. Manau, esu iš tų, kurie pradingsta veikloje, pasineria į procesą ir negalvoja apie strateginius sklaidos sprendimus.

Šitam visam balagane (nesu tikras, ar vartotinas žodis lol) vis dar puoselėju viltį rasti laiko asmeniniams projektams. Turiu prikaupęs nemažai muzikinės ir video medžiagos, kuri, tikiuos, kada nors išvys saulės šviesą.

W0rking_as_a_h0bby: Apie „Liudmilą“ žinau, klausausi jūsų garso takelių montuodama vizualą Tik Tok operai „PLANETA DELUXE“. Spalio 18 d. ji pasirodys su trenksmu ir blizgučiais. Pastebėjau, kad dirbant su teatro, ar šiuo atveju – operos scena, departamentai taip nutolsta, kad net nežinai, jog už sienos prie to paties projekto dirba tavo bičiulis, kuris irgi lygiai taip pat tai nutyli nežinodamas, kaip ir tu. Tikrai kartais vieni apie kitus žinome daugiau negu žinome, ir tai labai smalsu!

O balaganas ir rugsėjis – puikus žodžių derinys, beveik galėtų būti sinonimai.

Ang3l_sp1der: Rugpjūtis – Balaganas – Spalis. Haha.

W0rking_as_a_h0bby: Grynai.

O kodėl „Liudmila“? Kaip atsirado pavadinimas? Man Liudmila – tai tokia labai miela močiutė, gyvenanti pirmame daugiabučio aukšte Antakalnyje, prižiūrinti sodą po langais ir niekada nepamirštanti nusilakuoti nagų permatomu, bet blizgučių turinčiu laku.

Aš vis vartau galvoje: „Čia darbas, čia jau mano menas, čia jau nebe mano menas, o, jau darbas, bet menas, tai mano darbas“. Ar ir tau taip yra? Turiu galvoje, ar brėži aiškias ribas tarp veiklų, ar esi labiau laisvas moliuskas? Aš dar mokausi būti tuo moliusku, laisvai praslysti projektais ir nepriklausomai nuo to, ar man už juos moka kiti, ar aš pati sau, visuose palikti individualias šliūžes (gal naiviai tikiuosi, kad taip iš viso įmanoma). Gal tai ir yra kūrybinio darbo bruožas, menininko profesija, reikia rinktis, kur daugiau šliūžių palieki, o kurias pasilieki tik sau. O gal kamuoja senas geras autorystės klausimas, įgavęs keistą kapitalizmo formą, kai save skaičiuoji. Bet sudėtinga save matuoti, kai esi slidus. Užtat blizgi!

Ang3l_sp1der: O, geras! Linkėjimai komandai. Ši opera netikėtas krosoveris. Tikiuosi pavyks pamatyti.

Haha, išvardinai visas priežastis, kodėl pasirinkome šį vardą.

Neseniai aptikau binarinį medį, padedantį apsispręsti, ar imtis kokio nors projekto ar ne.

Aistė Marija: Ah, binariniai medžiai viską išsprendžia! Ar tau svarbu, kad žmonės, su kuriais renkiesi dirbti, yra cool?

Čia į passion, bet ne paid projektų temą Eliot Weinbergerio eilutė priminė:

Ang3l_sp1der: Graži citata. Nors nemėgstu žūklės. Gaila užkibusių žuviukų.
Cool yra overrated.

Darbas su kitais yra savita alchemija ir 5D šachmatai, kuriems išlaviruoti reikia subtilumo ir intuicijos. Kartais atrodo, jog gerai pažįsti žmogų, ir tikiesi, kad bus smagu, o darbo procesas kažkodėl tampa slogus ir klampus. O kartais atvirkščiai – tik darbo procese atsiskleidžia dalykai, kurie padaro projektą įdomų ir t.t.

Rinktis projektus pagal horoskopų suderinamumą.

Beje, ar mes esame gyvai matęsi? Nors didžiąją laiko dalį praleidžiu ne Lietuvoje, bet nujaučiu, kad sukamės aplink tas pačias vietas ir žmones Vilniuje. Ar manai, kad esame to paties burbulo periferijoje?

Anglų kalbos yra žodis scene. Ar turime atitikmenį lietuvių kalboje?

W0rking_as_a_h0bby: Gyvai nebuvome susitikę. Kad galėčiau pasakyti, ar mes periferijoje, reikėtų žinoti, kas išvis yra tas branduolys. Man periferija labiau yra atsitraukimas, savotiškas čiuptuvų nukarpymas nuo kviečiančių, bet nebūtinų reikalų ir žmonių. Tada galiu stebėti iš toliau, reflektuoti ir staiga netikėtai iššokti, taip visada įdomiau. O kaip tu galvoji?

Lietuvių kalboje man labiau patinka žodis „laukas“, nes gali jame šiek tiek paklaidžioti.

Ang3l_sp1der: Jo, gal tiesą sakai. Gyvendamas Helsinkyje kartais jaučiu, kad esu periferijoje, bet kalbant apie mus abu, gal labiau tiktų žodis „orbita“.

Esame kultūrinio lauko orbitoje, haha.

„Laukas“ labai oficialus, žymintis sociologinio žvilgsnio reikalaujantį reiškinį, tuo tarpu po „scene“ gali slėptis nors maža antropologinė įdomybė.

„Scene“, bet ne „laukas“

W0rking_as_a_h0bby: Kodėl manai, kad coolnes yra overrated? Man šis coolness momentas meno lauke/scenoje/šokių salėje labai įdomus, kalbant tiek apie kūrėjus, tiek apie cool kūrinius, kurie dažnai šiaip yra neįtikėtinai panašūs į kitus cool kūrinius. Kartais jaučiuosi nenutrūkstančiame déjà vu.

Ang3l_sp1der: Įsivaizduoju, kad coolness yra neišsemiamas, visada istoriškai egzistavęs kultūros ingredientas. Kaip stalo druska, kuri gal ir nebūtina, bet be jos gaminamas patiekalas nebus skanus, tiksliau praras tam tikrą dimensiją. Ir žiūrovui turbūt smagu jausti, kad jų vartojama kultūra yra „gera“, jų skonis – „geras“. Coolness atsiranda per kultūrinio objekto socializaciją. Svarbu ne kas, bet kaip, kur ir kuo yra rodoma. Pvz., socialinės medijos profilis su visais sekėjais ir kt. yra svarbiau už bet kokią atskirą nuotrauką. Kontekstas > turinys.

Anyhow, šiek tiek nukrypau. Man regis, šiuo metu yra daugiau darbų, kurie yra „too cool for school“. Darbai, kurie savireflektyviai dirba su „in-group“ atributais. Kaip pavyzdį pateikčiau Anne Imhof kūrybą. Ir nieko blogo tame nėra. Sakyčiau, Anne darbai referuoja/atskleidžia šį fenomeną. Bet tuo pačiu gyvenime svarbu domėtis skirtingais dalykais, bandyti perlipti per savo estetinių gairių kiemą. Pasaulis yra turtingas savo spalvomis ir skoniais. Ir būtų gaila apsiriboti tik tais, kurie šiuo metu yra „cool“. Gal dėl to overrated?

Ok, paskutinis komentaras. Labai mėgstu groti dj setus, bla bla… Anksčiau dažnai pasitelkdavau ironiją, grodavau gabalus, kurie, man taip atrodė, tiesiog šaukte šaukė: „Prastas skonis! Bet juokinga ir smagu“. Bet neseniai man atsivėrė post-cringe čiakra, kai groju kokį skrillex’ą (savo vidinio hipsterio išgąsčiui), dėl to, kad tai iš tiesų gali tinkamu laiku būti neįtikėtina patirtimi klube. Gal to dažnai laukiu/tikiuosi iš „cool“ meno. Ne skrillexo, galbūt lol. Tikiuosi kelio nutiesimo: „Aš tau parodysiu naują skonį, naują druską, kurios nesi ragavęs“, o ne eilinę referensų olivjė.

W0rking_as_a_h0bby: Turbūt toje druskoje, kurioje tarp mums jau įprastų kristalų įkrenta kažkas „naujo“, ir slypi magija, apie kurią irgi dabar labai cool kalbėti. Ko gero, viskas priklauso nuo derinių ir kūrėjo išradingumo – kiek gebi keisti dalykus vietomis, nesustodamas ties pirmu efektu.

O dėl Skrillex’o puikiai suprantu. Man atrodo, kad išvis nėra tokio dalyko kaip „klausyti ironiškai“, nes ta paslėpta pajuoka yra tiesiog paslėptas pasimėgavimas, kilęs dėl nesuprantamų priežasčių. Šaunu, kai čakros atsiveria! Ir neabejoju, kad Skrillex’as žino tinkamus burtažodžius.