Apie laiko ir komforto mašinas. Aistės Marijos Stankevičiūtės pokalbis su TRAFIK

TRAFIK yra Vilniuje gyvenantis menininkas, kuriantis paveikslus, freskas ir konceptualius mišrios raiškos kūrinius. Jis dalyvavo alternatyvios edukacijos programoje RUPERT meno, rezidencijų ir edukacijos centre Vilniuje, taip pat keliose tarptautinėse rezidencijose. Be asmeninių ir grupinių parodų, TRAFIK eksponuoja kūrinius liminaliose viešosiose erdvėse, kad praeiviai galėtų jais mėgautis arba pasiimti su savimi, taip žaisdamas žiūrovo, meno erdvės ir meno kolekcionieriaus vaidmenimis.

Gegužės 30 d. – birželio 7 d. studijoje Bėgių parke vyko asmeninė TRAFIK paroda „Oda“, apie kurią susitikome pasikalbėti.

Aistė Marija Stankevičiūtė: Parodos pavadinimas „Oda“ primena kūną ir odinius automobilių salonus, prie kurių prilimpi. Apie ką galvojai, kai jį rinkaisi?

TRAFIK: Ieškojau, kas apibendrintų darbus, ir žodis „oda“, rodydamas kažką kūniško ir žmogiško, pabrėžė kontrastą. Darbuose nevaizduoju nei žmogaus, nei anatomijos – čia tokia mano sugalvota taisyklė, kurią galbūt kada nors sulaužysiu.

Kūriniais kalbu apie žmogiškus dalykus, apie žmonių pėdsakus ir gyvenimiškas situacijas. Pavadinimą padiktavo ir kūrimo procesas – tai, kad dažai tepti vienas kitą dengiančiais sluoksniais. Dauguma darbų yra ant drobių – didžiąsias tapiau be porėmio, jas prikaldamas prie sienos kaip ištemptą odą, tarsi kartodamas pirmykščių genčių technikas. Ir, žinoma, automobilio salono oda gana tiesiogiai „prisiskaito“ kūrinys su bamperiu – tarsi padžiauti automobilio rūbai, jo oda, išorinis sluoksnis, ką matai ir kaip save rodai.

A. M. S.: Sakai, kad tai – padžiauta automobilio oda, bet oda yra viduje – o atrodo, kaip beišverstum automobilį, jis vis tiek bus odinis. Minėjai daugiasluoksniškumą – jis tampa savotišku laiko matavimo vienetu. Kiek truko tie sluoksniai? Kiek, tapydamas iš nuotraukų, tuos atminties sluoksnius keiti?

TRAFIK: Sunku pasakyt, nes pati technika diktuoja, kiek užtrunka vienas kūrinys. Šią seriją pradėjau praeitų metų gruodį, tai toks pusės metų ar daugiau laikotarpis. 

Nuotraukos yra labiau nuorodos, atskaitos taškai, siūlantys komponavimo variantus ir planų dėliones. Dirbdamas visada turiu kokius nors limitus, pavyzdžiui, vienodą spalvų skaičių.

Kiekvieną nuotrauką vėl išgyvenu, permąstau, ką paslėpti ar paryškinti. Man patinka, kai tapyba vyksta etapais, ne „vienu prisėdimu“, kai reikia truputį palaukti. Kadangi tapau po sluoksnį, turiu galvoti kelis žingsnius į priekį, kad viena spalva neužgožtų kitos. Kasdien atsiranda blokas spalvų, kurias seku paveikslus nufotografuodamas dienos pabaigoje. 

Sustoju, kai pajuntu, kad galėčiau dar detalizuoti, bet paveikslas jau perskaitomas.

A. M. S.: Kaip atsirenki kadrus? Kai kurie yra tokie, kuriuos šiaip galerijoje praskrolintum. Pavyzdžiui, Berlyno „atvirukas“ – tokią nuotrauką siunti, kai nori pranešti, kad jau esi vietoje ir lauki. Koks tavo atrankos kriterijus, kad „šitas taps paveikslu“? 

TRAFIK: Kai renkuosi, ieškau kontrastingų, truputį juokingų situacijų, kaip žmonės prisitaiko prie aplinkos, kurios negali kontroliuoti. Ar ji tvarkinga, ar vyksta statybos, ar šalia iškabinti skalbiniai, ar matosi džiūstantys bamperiai. Traukia žmonių išradingumas, kai jie daiktus panaudoja ne taip, kaip buvo sumanyta. 

Taip kavinės staliukas nuo šaligatvio išeina į gatvę, statybinė tvora ir kelio ženklas virsta skulptūriška užuovėja, o šalia pastatyta palmė sukuria namų jausmą. Nors iš tiesų esi gatvėje, prie pat zuja mašinos. 

Man patinka, kai žmonės įsikuria ten, kur nėra tam numatytos erdvės, tačiau yra jos poreikis. Miestas, mašinos atrodo kaip kažkas labai šalto – nematai vairuotojų veidų, atrodo, kad jos pačios rieda kaip simuliacijoje. Miestų infrastruktūra mažiau pritaikyta žmogui vaikščioti, ji draugiškesnė mašinoms, aplink kurias sukasi saugumo taisyklės, gatvių planai. Žmogaus vieta yra parkuose ar turistiniuose maršrutuose, o likusi miesto dalis skirta automobilių eismo problemų sprendimams. Mane sudomino kontrastai, atsirandantys, kai žmonės šias taisykles apeina, ir žmogiškumo ženklai arba situacijos, kurių neturėtų būti, bet yra. 

A. M. S.: Pritartum norui atitverti centrą nuo automobilių?

TRAFIK: Dabar panašiai yra, judėjimas centre toks nepatogus, kad tik taksi verta važiuoti. Manau, žmonės turėtų daugiau judėti. Vienas draugas taikliai pasakė, kad laiko mašina jau sukurta – tai yra automobilis. Kelionė, kuriai reikėtų valandos, užtrunka 15 minučių. Iš esmės prasukame laiką lėktuvais, automobiliais ir t.t. Tai nenatūralu, bet įmanoma, ir mes tai darome taupydami laiką. Progreso nesustabdysi. 

Įdomu, kada ateina laikas, kai sakome „stop“ ir pradedame savo greičiu judėti ir bei patirti, kas vyksta. Tai ir lėmė, kad tapau iš nuotraukų – daug vaikštau visais metų laikais, ypač žiemą. Kai vyksti automobiliu ar dviračiu, tavo dėmesio centras – prieš nosį, o periferija, detalės, smulkmenos tampa nematomos. Tai lemia, kaip patiri miestą ir erdvę, kurioje gyveni.

Čia dar vienas parodos pavadinimo sluoksnis – kai vaikštai visais metų laikais, turi turėti storą odą. Automobilyje labai patogu, ant tavęs nelyja, ten šilta ir kvepia, muzika groja – visiškas komforto burbulas. Tai, žinoma, puikus žmonijos pasiekimas, bet keliu klausimą, ką prarandame gyvendami saugiuose burbuluose.

A. M. S.: Įdomu galvoti apie progresą, ir tai, kad laiko mašinos jau egzistuoja. Minėjai, kad tai atrodo nenatūralu, bet žmogus ir natūralumas jau kaip dvi viena kitai tolimos sąvokos. Vien galvojant apie plastiką, kurio pilna mūsų kūnuose, ir mūsų gyvenimą su automobiliais bei kitais įrankiais. Jei sektume šia logika, net dviratis ir riedučiai yra laiko mašinos. Tai, kad turi dvi kojas ir dvi rankas, dar nereiškia, kad esi „natūralus“. 

TRAFIK: Pradeda atrodyti, kad kiekvienas mūsų išradimas tarsi atitolina nuo gamtos. Bet turėdamas įrankį, gali nuveikti daugiau, nei jo neturėdamas. 

Neneigiu nė vieno gyvenimo būdo, juolab, kad vis dar turime kūną, nuo kurio esame priklausomi. Mūsų nuotaikos, laimės indeksas ir miego kiekis diktuoja sprendimus. Lengva tapti „natūralių“ dalykų fanatiku, gali pabėgti į kalnus, bet kol turi kūną, negali ignoruoti prigimtinių poreikių. Galbūt galima technologiškai išspręsti kai kurias problemas – nesimiega, yra tabletė, o galbūt nesimiega dėl to, kad tau reikia pasivaikščioti, nes visą dieną žiūrėjai į ekraną. 

Esame linkę ieškoti trumpesnių kelių. Visuomenė darosi vis labiau technokratinė, kartais net neieškanti kito būdo – norisi naujo telefono, būti online. Pasijunti ypatingas, kai turi prietaisą visoms problemoms. Su juo niekad nepasiklysi, ir aš, žinoma, to nenuvertinu, bet keliu klausimą, kiek tai mus iš tiesų daro laimingus. 

Man patinka judėti, mieliau būnu lauke nei viduje. Atrodo, tai, kad gali sau leisti eiti pėsčiomis, yra prabanga, ir žmonės turėtų to norėti. Nes tada turi lėčiau gyventi. Dėl to man keista, kai pasirinkimas eiti pėsti suvokiamas kaip stygius. 

A. M. S.: Tavo slapyvardyje užkoduotas nuolatinis judėjimas, įsivaizduoju pro tave vis lekiančius vaizdinius. Grįžtant prie parodos – eksponuoji kitokius, nei tau įprasta, darbus. Ką tau reiškia šis judėjimas? Ir kiek tau svarbu „braižas“ kaip idėja? 

TRAFIK: Dėl braižo mane vis kamuodavo vidiniai konfliktai. Nenoriu stabilumo, nors suprantu, kad menininkui naudinga turėti išskirtinumą, kuris augina auditoriją, ji kažko iš jo tikisi, gauna, ir dėl to jį myli. Bet tuo pačiu taip nesunku save „uždaryti“. 

Panašiai, kaip susigalvoti slapyvardį – sukuri sau rėmus, ir gal vieną dieną persigalvosi ir pradėsi kitaip daryti. Išeina, kad ir slapyvardį reikės keisti. Pokyčiai vyksta, ir tu vis iš naujo atgimsti. Kadangi žinojau, kad taip gali nutikti, Trafik buvo bendra tema: pokytis stiliuje, turinyje, vardas leidžia tą daryti. 

Paroda prasidėjo nuo kūrinio „Rain“ – atradau metodą, sluoksniavimą markeriais, ir tai virto kulminacija. Eskizuodamas atradau formą, kuri man įdomi, ir procesas patinka savo trukme. „Oda“ yra žingsnis į stilistiškai ir vizualiai kitokią teritoriją, išlaikant temas, kuriomis kurdavau anksčiau. 

A. M. S.: Tavo santykis su dažais prasidėjo tikriausiai ne nuo tapybos?

TRAFIK: Taip, nuo sienų.

A. M. S.: Kiek svarbu braižas ir atpažįstamumas ten? Ar pasikeitė požiūris nuo tada, kai pradėjai?

TRAFIK: Kažkaip apie braižą per daug negalvodavau. Sienų tapyba, ypač viešose erdvėse, patraukli tuo, kad gavęs leidimą turi visišką laisvę. Gali prisitaikyti prie oro sąlygų ir paviršių, kurie lemia tavo techniką ir priemones. Atsiranda erdvė eksperimentavimui, pradedi dažus naudoti ne taip, kaip jie sukurti. Jei šalta, „vandeniniais“ dažais nepapaišysi, nes viskas pradės byrėti, jei piešinys aukštai, tau reiks su ilgu pagaliu ir voleliu piešti, tada daugiau kontrolės, piešinyje atsiranda štrichai. 

Šiomis priemonėmis nesiekiu vientisumo, tačiau automobilio simbolis, kaip ženklas ar parašas, išlieka. Automobilių tema gali likti ir automobilių fanatų lygmenyje, ir leisti galvoti apie miestą, taisykles, infrastruktūrą, apie žmogų jame, apie tai, kaip mes kartu sugyvename. Tai gali būti ir šalta, ir šilta. 

Dviratis taip pat yra judėjimo simbolis, bet autonomiško, laisvo. Man dviratis išvis toks „teigiamo“ anarchizmo simbolis, nes žmogus tada yra, nepriklausomas nuo naftos korporacijų, valdžios, už parkingą mokėti nereikia, jis gali miško keliukais važiuoti, gali asfaltu, bekele. Dviračio išradimas ir išpopuliarėjimas buvo didelis išlaisvinimo žingsnis. 

Judėjimas – įvairiasluoksnė tema, tad stilistiškai darbai taip pat skirtingi. Vieni primityvūs, brutalūs, atrodo, vaikas paišė, kiti tikroviški, detalūs, smulkmeniški. Noriu neprarasti drąsos kurti „grubiau“. Tada jaučiu didesnį ryšį su žiūrovu, nes jis žino, kad tai nėra vien apie mano sugebėjimą įvaldyti amatą. Tikiu, kad bet kas gali išmokti valdyti tonus ir šešėlius, tik menas ne vien apie tai. Kas tavo sieloje vyksta, ką nori pasakyti ne žodžiais – ne visada tam reikia neįtikėtino įgūdžio, tai dažnai kaip tik susilpnina žmogišką ryšį. Nes atrodo, kad „va, jis čia kažkoks dievas, ateivis, jis daro, kaip aš niekada nemokėčiau“. Man svarbu, kad žmogus, pamatęs mano darbus, pajustų prieinamumą.

A. M. S.: Artima tai, ką sakai – žaidimas su amatu ir nemokėjimu. Aišku, tu tai praktikuoji, tai tavo raiška, mokaisi ir išmoksti galų gale pats, bet kad tavęs nuo pradžių nespraudžia į rėmus, kad mokaisi ne taip, kaip „reikėtų“, apdovanoja visai kitu rezultatu. Amato ir meno tema tiek galima diskutuoti, ir meistrystės klausimais, kiek tai svarbu ir kada tampi menininku. Ar tada, kada pats save pavadini, ar tada, kai tave jau atpažįsta…

TRAFIK: …ar kai institucija pasako, kad čia jau menas. 

Dažnai pagalvoju apie legitimumą, kad žmogui, kuris mato naują kūrinį, reikia patvirtinimo, kad čia yra tikrai menininkas. Dabar daug ką vadiname menu, ir tai žavu, bet tuo pačiu turi būti patvirtinimas, kad tu čia rimtai ir profesionaliai darai. Ne ta prasme, kad jau šimtą metų, ar iš to uždirbi, bet kad žiūri rimtai. Net jei kažką nerimto nori pasakyti, vis vien reikia įrodymo, kad tu – menininkas gera pavarde, kas visai juokinga. Norisi su tuo pažaisti, kaip tik kurti ką nors paprasto, ir tada žiūrėti, kas bus.

A. M. S.: O rimtai žiūri į savo kūrybą?

TRAFIK: Juokus mėgstu. Man šiaip norisi pasaulyje daugiau matyti mėgavimosi, džiaugsmo paprastais dalykais. Tai ir iš asmeninio poreikio ateina. 

Į kūrybos procesą žiūriu rimtai, didžioji jo dalis yra galvojimas, vaikščiojimai ir ieškojimai. Užtepti dažus galima greit, bet nesakytum, kad kūrinys sukurtas per dvi valandas, nes iki jo buvo daug apmąstymų, persigalvojimų, klausimų ir atsakymų. Kartais, kai nerandi atsakymų, reikia padaryti, ir tada būna aišku. Dažniausiai idėjos mane stumia priekin.

A. M. S.: Kaip komunikuoji apie savo kūrinius, kiek sluoksnių skiria tave ir žiūrovą, formuoja ir tavo kūrinių patyrimą. Tai, kad pasikvieti į studiją, jau yra iš dalies pasikvietimas į namus, nes tai privati erdvė, kurioje vyksta jautrūs kūrybos procesai. Nepaisant to, kad vaikštai ir fotografuoji, visi darbai vis vien gimė čia. Tai man atrodo kaip visai kitoks būdas prieiti prie žiūrovo ir žiūrovui prieiti prie menininko. 

TRAFIK: Galvojau, kur rengti parodą. Tam būtų reikėję užsiimti laiko ir vietos medžiokle. Bet paskui supratau, kad viskas čia, šalia. Prieš tai šioje erdvėje buvo „Hungry Eyes“ iliustracijų parduotuvė. Ir čia buvo parodų – iliustracijų, riso spaudos, zinų – gana aiškios krypties. „Oda“ yra pirma po jų, tad erdvė naujai atsidarė. Ji tokioje matomoje vietoje, o kartu ir slapta. Pagalvojau, kad čia surengti parodą daug įdomiau. Žinoma, svarsčiau, kad surengdamas parodą studijoje, prarasiu „galerijos“ auditoriją, ir man buvo smalsu, kiek savo jėgomis galiu nuveikti. 

Šią parodą galima būtų lyginti su rengiamomis namuose, tai irgi atskira kategorija. Man buvo įdomu, kad žmogus gali ateiti į parodą iš anksto sutarus laiką. Dažniausiai ateina du-trys vienu metu, tai suteikia erdvės laisvam pokalbiui, ne reprezentacinei kalbai. 

A. M. S.: Prisimenant judėjimo temą, tinka, kad iki tavo parodos patogiausia ateiti pėsčiomis. Ji stotyje, tarp panašių pastatų, šią erdvę reikia surasti. Net vaizdai už lango – traukiniai, praeiviai, kelių darbininkai, atrodo, persikelia į galerijos erdvę kaip dar vienas sluoksnis. 

Dar grįžtant prie klausimo apie rimtumą ir kūrybą – kai tik užeinu į erdvę, mane pasitinka liežuvį iškišęs šunmobilis iš „Buko ir bukesnio“, o priešais jį ant sienos kabo galinio mašinos bamperio vaizdas, sukurdamas mandagaus šuniško pasisveikinimo situaciją. Žinoma, kartais neintensionaliai tokie dalykai įvyksta. Koks tavo santykis su humoru kūryboje? Kiek tai tau svarbu ir kiek tai veikia tavo kūrybinius procesus?

TRAFIK: Geras, apie tai nepagalvojau! 

Turiu polinkį juokus naudoti kaip ledų pralaužimo įrankį, tik jei per daug tai darai, žmonės ima galvoti, kad visada juokauji. Turi būti riba. Gal pompastiškai skambės, bet manau, kad humoras yra kažkas dieviško. Gali pasakyti siaubingus dalykus ir prajuokinti, gali vaikščioti ašmenimis. Tam irgi reikalingi įgūdžiai. 

Man įdomu kontrastas, kai du priešingi poliai susikerta viename sakinyje. Žmogų dažniausiai priverčia juoktis nepatogūs dalykai, kuriuos kažkas drąsiai ir neįprastai pasako. Išveda už ribų į tai, apie ką baisu galvoti, padeda peržengti ribas. Tai, ką toliau darysi, tai jau tavo reikalas – ar pozicija keičiasi, kas toliau vyksta. Čia jau rimti dalykai. Blogiausia, ką galime daryti, tai nekalbėti apie problemas. Čia pasikartoja humoro elementas. Žmonės lankstūs ir kūrybiški, gebantys prisitaikyti prie sunkumų ir atrasti gražius dalykus.

A. M. S.: Nors spalvingi ir iš pirmo žvilgsnio gana šviesūs, tavo kūriniai turi nuorodų į pavojų. Mums kalbant pagalvojau, kad ryškių, pakilių spalvų bamperis, padžiautas šalia studijoje esančio keltuvo, netiesiogiai nurodo į „Crash“ – pavojingą ir azarto kupiną žmogaus santykį su automobiliais. Apie tai, kad spaudi pedalą, ir kartais nesuveikia stabdžiai. Įdomu, kad taip spalvingai prisilieti prie laiko mašinų, kurios vairuotojo laiką gali ir sustabdyti netyčia.

TRAFIK: Tarsi visada pasirašai, kad gali taip nutikti, bet reikia iki parduotuvės… 

A. M. S.: Tyrinėji miestą, gatves, kuriose daug veikėjų, paliekančių ženklus. Ką tau įdomiausia sekti ir kokius ženklus smalsiausia stebėti?

TRAFIK: Grafičio scena seniai domino – stebėdavau, skaitydavau, jungdavau taškus, nepažinodamas žmonių, tarsi žaidime. Tikriausiai grafičio lauke mane stebina polėkis, nes yra tiek daug priežasčių to nedaryti, bet jie vis tiek daro, ir čia daugiau negu hobis. Kiekvienas turi paaiškinimą arba įsivaizdavimą, kodėl tai daro. Bet tai stebėti įdomu. Sunku būtų šiuo metu kažką išskirti. Kai kurie ženklai nepasikartoja. 

Man didelę įtaką padarė IMHO (In My Honest Opinion) projektas. Tai aktyviai šiuolaikinio meno lauke veikiančio kūrėjo piešiniai. Vienas iš jo projektų vyko Vilniuje. Jis kartu su savo vaiku piešdavo „Exquisite corpse“ žaidimo principu, kai nupieši vieną dalį, užlenki popierių ir duodi kitam. Atsirasdavo monstrai, pabaisos, tokie beprotiški, bet negąsdinantys. Sudomino neįprastas beprotybės, drąsos ir vaikiškumo mišinys, atliktas grubiomis volelio linijomis. Nesvarbu, ar nori dalyvauti grafičio scenoje ar ne, tai vis vien didelis įkvėpimo šaltinis. Toks stebėjimas davė pagrindus mano paties kūrybos procesams. Tai, kas įdomu, gali rasti bet kur, nereikia toli ieškoti – atrodo, kad šalia esantys dalykai dar labiau tave paliečia. Didžiausi motyvuotojai ir įkvepėjai buvo vilniečiai. 

Kaune ne toks griežtas grafičių draudimas, tad yra daugiau ką pamatyti. Primena Vilnių prieš 15 metų, kur grafičiai likdavo ilgai. Dabar tai laikina, matomiausiose vietose išnykti gali ir per mėnesį. O Kaune yra daugiau išlikusių. Manau, kai grafičiai pasensta, jie tampa vertingesni. Pačiam nėra taip svarbu, kai mano piešinį uždažo, tai natūrali tėkmė. 

A. M. S.: Tai dėl to ir darai?

TRAFIK: Iš dalies taip. Laikinumo suvokimas irgi daro įtaką, priėmimas, kad jau sukūrei ir viskas – done. Negali valdyti, kas paskui nutinka kūriniui: arba jis pradeda savo gyvenimą gyventi, arba būna sunaikinamas. Tada imi visai kitaip į kūrinį žiūrėti, nes žinai, kad esmė yra procesas. Šioje scenoje negali prisirišti prie darbo, kad jis būtų amžinas. Tuo skiriasi nuo meno lauko, kur kūriniai saugomi. Štai NDG archyvas, didžiulės patalpos, daug kūrinių – sunku pasakyti, ar jie tikrai visi vertingi, bet vis tiek saugomi. Reikia daug finansinių ir žmogiškų resursų, kad tarybinis biustas liktų šviežias. Žavu, kad žmonėms svarbu. Kita vertus, ar čia tikrai apie tai? Ar noriu, kad mano kūrinys būtų kažkur suvyniotas ir laikomas? 

A. M. S.: Kai sakei, kad leidi kūriniams gyventi savo gyvenimą, tai leidi jiems ir senti. Man atrodo, čia dar slypi senėjimo ir pokyčio baimė – tai, kas ilgai išlieka šviežia ir kvapnu, yra labiau vertinga už tai, kas sensta ir nyksta. Sluoksniai, kurie atsiranda ar lupasi – ne taip patrauklu kaip nauja mašina. 

TRAFIK: Blizgumo efektas veikia! 

Kita vertus, nesaugoti kūrinių būtų žalinga kultūrai, nes nežinodami praeities, ją kartotume. Dažnai galvoju, kaip kūrinys turėtų funkcionuoti. 

Čia ir yra vienas iš didžiausių meno galerijų ir viešųjų erdvių skirtumų – ten kūrinys atviras, pažeidžiamas ir priklausomas nuo aplinkybių.