Author Archives: Saulė Mažeikaitė

Straipsnio autorius:
Saulė Mažeikaitė, menotyrininkė, šiuo metu dirba leidybinių projektų organizatore leidykloje „artseria“.

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ galerijoje „Artifex“

Dainius Liškevičius galerijoje “Artifex” surengė parodą “Epitafija” [1]. Tęsdamas ankstesnių projektų (“Muziejus” (2012, NDG) ir “Labyrinthus” (2013, Artifex, 2014, ŠMC)) atminties (kultūros) diskursą, šįkart jį papildo nedideliu nauju rinkiniu.

Epitafijų tema iš principo neišsemiama, nes nuolat randasi post mortem objektų ir žmonių, patyrusių jų galias, o tuo pačiu – ir naujos refleksijos ar interpretacijos. Geru jumoro jausmu garsėjantys britai yra sudarę geriausių epitafijų sąrašą, tarp kurių patenka tokios: “Juk sakiau, kad sergu” (1 vieta), “Aš esu pasiruošęs susitikti su Dievu, tik ar jis pasiruošęs susitikti su manimi” (2 vieta) ir t.t. Tuo tarpu Liškevičius parodos anotacijoje publikuoja knygos “Gyvenimas anapus: aiškiaregės kelionė į anapusinį pasaulį” citatą, kuri primena istoriją pasakojamą bendrakeleiviams prie laužo ir ir gi nuteikia šiek tiek ironiškai ir anaiptol ne liūdnai: “Jos narių žinių prasmingumas vis dar virpina mano mintis, kai klausausi nuostabios filosofo, Aristotelio pasekėjo, paskaitos apie tęstinumą. Sugeriu visą šią informaciją vienu ypu ir nusišypsau, prisiminus tą moterį, kuria buvau ir kuri niekada nebūtų supratusi ir rodžiusi susidomėjimo tokiais dalykais, nes jos gyvenime buvo svarbus kas kita”. Todėl žengiu į teritoriją, kurios eksponatus vienaip ar kitaip susiejo likimas, ieškodama žaismės, sąmojo etc.

Trys parodos dalys, trys nepriklausomos istorijos: Spalva, Trys pasakojimai, Palikimas, Radinys, Ornamentas, Laiptelis ir Confetti, Prieglobstis ir Šviesa, ir devyni tarp šiapus ir anapus gravituojantys objektai sujungti į grandinę – prarasto laiko paieška, pretekstas pabūti šiapus ar anapus (laiko, sienos, istorijos). Skirtingai nuo kitų projektų, “Epitafija” (čia kaip glaustas vaizdinių sąrašas) žaidžia trumpumu ir trejetais (naudoja baigtinį figūrų skaičių – po 3 figūras rinkinyje ir 3 atskirose galerijos patalpose). Apžiūrinėjant neteks pasirinkti, kuriuo keliu pasukti, nėra gausybės užšifruotų rebusų ar aliuzijų, labirintu vedančių į pasąmonę ar dar toliau, bet kiekvienas objektas nuosekliai nulydi į praėjusį, o sub specie aeternitatis [2] – visai nebūtinai vienprasmiškai atrodantį laiką.

Praktiškai beveik visi parodos objektai autentiški, susiję su konkrečiais įvykiais, pastatais, asmenimis. Tai ypatingo raudonumo šalikas – parvežtas mamai iš Indijos, iki baltumo išblukusi maža asmeninė nuotrauka ( “Šviesa”), kurioje vos galima įžiūrėti stovinčias moterų ir vaiko figūras – vaizdo projekcija virtusi šviesos pluoštu žadina vaizduotę ir verčia atkurti trūkstamas detales. Tėvų žiedai (“Tėvų vestuvinių aukso žiedų diametrų suma”) sulydžius iš utilitariai panaudotinų virto dvigubai didesnio diametro simboliniu ar net apeiginiu objektu, o taip pat yra ir archetipiškiausia, artima kiekvienam, memorabilija. Palubėje siūbuojančios medžio šakos (“Trys pasakojimai”) atgaivina laiką kai tokios šakos (geresniu atveju tai būtų buvę miške rasti briedžio ragai) turėjo neabejotinai puošybinę ir suvenyrinę, o musmire virtusi kulnų “adyklė” – praktinę funkciją. Bet dabar šie objektai ekvivalentiški iš vartosenos išnykusiems žodžiams, lyg ir atpažįstami, bet priklausantys kitai erdvei ir laikui.

Parodoje netrūksta ir architektūrinio diskurso – šalia galerijos esančios Universiteto vaistinės parketo grindys (niekas ir nepastebėjo kaip jas pakeitė į prašmatnesnes ir ne tokias girgždančias) transformuojamos į du medinius kubus, ir nejučia kviečia prisiminti išskirtinį vaistinės interjerą, kur grindys mindžiotos ne kartą ieškant vaisto kūnui (o nuo sveikatos priklauso ir sielos būsena – todėl ne šiaip sau senosios vaistinės mėgo išmintingus užrašus, kaip antai Mens sana in corpore sano [3]), netoliese pastatomas laiptelis atsiremia sieną, o gal – į amžinybę, o ant sienos atsiranda bažnyčios maketas. Kubais virtęs vaistinės parketas, kaip ir iš senų sovietinių žemėlapių sukomponuota ankšta palapinė, (tokia sovietinės palapinės parodija – griuvena), į kurią žvelgiant iš aukšto galima patyrinėti buvusias valstybių sienas, ypač nekokius prisiminimus sukelia raudonai nuspalvinta SSSR dalis ir Lietuvos vardo nebuvimas. Visi šie objektai – kelionės laiku pirmyn ir atgal palydovai, įpareigojantys būdrauti, nuolat perkrauti atmintį ir nepasiduoti pagrąžinančiam jos poveikiui.

Nors formaliai Liškevičius padalina ekspoziciją į tris nepriklausomas dalis, apžiūrint parodos inventorių, akivaizdu, kad nėra labai svarbu atskirų daiktų priklausymas teminei grupei (asmeninei, istorijos, architektūrinei), o jų interpretacijos ir sąsajos gimsta vis keliaujant atminties ratu. O ir “paslėptųjų” prasmių čia ne ką mažiau, nei didžiuosiuse projektuose. Liškevičius “remdamasis savo paradoksaliai asociatyviu mąstymu atskleidžia aiškiųjų dalykų kitą pusę” (E. Juocevičiūtė) ir per kelis epitafinius objektus prikelia kur kas daugiau asmeninių ir visuotinei atminčiai priklausančių detalių ir istorijų. Vienas svarbių parodoje atsitinkančių dalykų – gebėjimas išjudinti žiūrovą, priverčiant kurti savus atminties blockchainus.

Gal ši ekspozicija, kaip kitados pirmoji Labirinthus versija, parodyta “Artifex” galerijoje, o vėliau – ŠMC, išvirs į kitą, didesnį kelionės laiku projektą ir asmeninės atminties museijoną? O gal tai tik ironiška paties Liškevičiaus atminties kultūros archyviniam diskursui priskiriamų projektų reziumė, sutalpinta į trumpą epitafiją?

[1] epitãfija [gr. epitaphios — antkapio, antkapinis]

[2] Lot. Amžinybės požiūriu

[3] lot. Sveikame kūne sveika siela

Dainiaus Liškevičiaus nuotraukos

Priklausomybė nuo vaizdų. Antano Sutkaus fotografijų paroda „Kosmos“ NDG

Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti Antano Sutkaus fotografijų paroda „Kosmos“ (kuratoriai Gintaras Česonis, Jean Marc Lacabe, Thomas Schirmböck) įtraukia į galingą vaizdų srautą. Belieka tik kosmoso prieblandoje leistis pagaunamai srovės, kartais stabtelint prie visai nematytų retų kadrų arba priešingai – giliai įsirėžusių į atmintį Sutkaus fotografijų, tapusių viso laikmečio reprezentantais.

Parodos kuratoriai nedėlioja Sutkaus kūrybos chronologine seka. Kaip bebūtų paradoksalu, gera fotografija nors ir dokumentuoja kasdienybę, bet iš karto patalpina sugautą akimirką už realaus laiko ribų. To iliustracija galėtų būti viena Sutkaus fotografija, užfiksavusi ledo ritulininkus temstant, kai išraiškingos mažos juodos figūros baltų pustonių erdvėje išnyra vos ne kaip breigeliškas dievo pasaulis, į kurį žvelgiama “iš viršaus,,. Ir jeigu tai nebūtų fotografija, galima būtų kūrinį priskirti kitai erdvei ir laikui.

„Kosmose“ atsimušama į kelias išorines sienas, kur galima sutelkti atidesnį žvilgsnį į nuotraukas, suskirstytas pagal temas: grafika, lietus, išgyvenusieji, komunistų partija, menininkai ir knygos. Lietus „fotografuitai tvirta vizualinė valiuta“ – sako Kęstutis Navakas parodai skirtame gide. Reportažinės savo prigimtimi, bet magiškos, užčiuopiant egzistencinį sutirštėjimą, ir perženklinančios žanro ribas, fotografijos meistrystė atsiskleidžia šioje parodos dalyje. Juk lietaus nepaprašysi dar kartą lyti dar kartą lygiai kaip prieš tai, ledų pardavėjos ar nuo lietaus bėgančių žmonių – sustingti toje pačioje pozoje. Fotografuojant lietuje, pustonių, aistros ir siužeto grožį gali atskleisti tikras meistras. Kiekviena retrospektyvinė paroda visuomet turi galimybę atskleisti kontekstą, jeigu tik sąmoningai neketina atriboti amžininkų ir asmenybės pastarojo naudai. „Kosmose“ Sutkų supęs kontekstas pateikiamas gana kukliai – albumų ir knygų pagalba. Tai kontrastas tarp varganos spaudos kokybės ir „nepaklūstančios universalios kasdienybės“ kvintesencijos. Kuriant leidinį „Vilniaus šiokiadieniai“ (1965), eksponuojamą parodoje, kartu susitiko trys talentingi amžininkai. Fotografijos ir jaunystės aistra alsuojantys vaizdai parengti kartu su kitomis dviem būsimom Lietuvos meno legendomis: Romualdu Rakausku ir knygos dailininku Rimtautu Gibavičiumi. Anot Agnės Narušytės, šis leidinys, kartu su po kelių metų pasirodžiusiu Algimanto Kunčiaus albumu apibrėžė „to meto fotografinį miesto vaizdinį“. Autentiški „Vilniaus šiokiadienių“ atvartai eksponuojami kaip pavyzdžiai parodoje – neabejotinai vieni įdomiausių laiko, popieriaus ir vaizdo dokumentų, papildančių sutkiškų vaizdų kolektorių ir jo kūrybos kontekstą. Parodoje galima buvo parodyti dar platesnį, Sutkaus buvimą lietuviškos fotografijos žemėlapyje užtikrinusį vaizdą, (bent jau per kitus tuo laikotarpiu publikuotus fotografijai skirtus spaudinius), kuriame formavosi ir tarpo plačių užmojų Sutkaus asmenybė. Tuo tarpu grafinį miesto vaizdą atskleidžiančių fotografijų išskyrimas į atskirą temą – dirbtinokas, gal ir įdomus neprisimenantiems kitaip atrodžiusio Vilniaus, bet susiaurinantis sutkišką paradigmą, kurios stiprybė – nematoma režisūra, atskleidžianti universalų, daugiaplanį žmogaus ir aplinkos santykį.

Parodos „Antanas Sutkus. KOSMOS“ Nacionalinėje dailės galerijoje fotodokumentacija. Fotografė Gintarė Grigėnaitė

Sutkaus nuotraukų trejybė – empatija, aistra ir greitis. Klausimas, kas vertingiau – žaibiškai pagautas ar įtikinančiai surežisuotas kadras, tiesiog nebetenka prasmės. Tai tiesiog priklausomybė nuo vaizdų. Fotografo ir fotografuojamojo santykis, tapatinimasis su fotografuojamuoju ir aplinka – savybė neabejotinai ir neišvengiamai prarasta skaitmenizacijos ir socialinių tinklų klestėjimo epochoje. Sutkus besąlygiškai, įsimyli žmones, todėl jie neidealiai idealūs: besidžiaugiantys modernėjančiu gyvenimu miestiečiai, atlapaširdžiai sodžių ir kaimo gyventojai, juos supančius objektus ir patį vaizdą. Kaip komentuodamas nuotraukas pažymėję pats maestro – „Kiekvieną fotografavimą lydėdavo bendravimas. Bendravimas prieš ir po“. Kiekviena Sutkaus nuotrauka – „novelės pradžia“, žmogus, jo aplinka ir kasdienybės atributai – svarbiausieji to pasakojimo elementai. Todėl ilgalaikio susitelkimo reikalaujantys studijiniai portretai nėra savitikslė jo kūrybos dalis, veikiau atvirkščiai – kiekvienam portretuojamajam Sutkaus vardas suteikia papildomą vertę. O vertinant parodoje menininkų portretams skirtą temą abejoju jos kaip atskiro segmento būtinumu. Tuo tarpu, sovietinio rojaus kūrėjų, komunistų partijos, vyriausybės veikėjų nuotraukos, ko gero, pirmą kartą pristatytos retrospektyvinėje parodoje (tema Komunistų partija), nesukelia to gyvo empatijos jausmo, nors ir vaizduojami ne kaip reprezentaciniai sovietijos elito atstovai, bet kaip žmonės (pavargęs liūdnas Antanas Sniečkus tribūnoje,  jaukiai už stalo įsitaisęs Lionginas Šepetys), tačiau neabejotinai papildo Sutkaus fotografinį CV, atsižvelgiant ir į tai, kad prie daugelio fotografijų pažymėta data ir fotografavimo vieta – tik Vilnius – kalba pačios už save.

Parodos „Antanas Sutkus. KOSMOS“ Nacionalinėje dailės galerijoje fotodokumentacija. Fotografė Gintarė Grigėnaitė

Daugelis fotografinių Sutkaus istorijų iš vienos pusės seniai tapo ir ryškiais sovietijos kasdienybės reprezentantais, ir peržengė siauras kasdienybės ribas, nors humaniškų iš prigimties fotografijų turinys neatitiko socialistinio agregoro lūkesčių ir standartų. Tarkim, pionieriaus portretas niekaip netilpo į sovietinį ideologinį šabloną, nors skynė laurus tarptautinėje arenoje, o „Aklas pionierius“ pirmą kartą eksponuotas tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Neretai Sutkaus sovietmečio kritika – ezopiškai išmintinga ir subtili, dažniausiai kalbanti tarp eilučių, nors yra ir tiesmukiškesnių pastebėjimų – ir kaip čia nepasijuokti po dailiais bateliais ir kojomis įsipainiojusių transparantų etc. Tie elegantiški miestiečių siluetai, suknelės, batukai, šukuosenos, ir iš kitos pusės – rūpesnė faktūra – kaimo žmonių gyvenimo duona ir druska. Sutkus yra čia ir dabar.

Hipnotiškame Sutkaus vaizdų sraute vis tik knieti suprasti, kas dar formavo Sutkaus vardo žinomumą? Gaivališka, aistringa, nepripažįstanti nusilenkimų ir kompromisų jaunystė suformatavo nesumeluotą sovietmečio modernizacijos vaizdą, priklausomybė nuo gero kadro kūrė ir stilingą, ir kritišką laikmečio paveikslą, ir, aišku, leido atsiskleisti Sutkui kaip menininkui. Neabejotinai prie jo vardo svorio ir žinomumo prisidėjo ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga, įkurta kartu su tokiais pat svarbiais Lietuvos fotografijai kūrėjais ir bendraamžiais kaip Marijus Baranauskas (1931-1995), Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Liudas Ruikas (1938-2004), Julius Vaicekauskas ir kiti. Pirmasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko statusas sovietinėje hierarchijoje reiškė labai daug ir be abejonės suteikė asmenybei, bent jau oficialiai nerodžiusiai priešiškumo valdžiai ir išnaudojusiai ją meno, institucijos ir asmeniniams tikslams, papildomą svorį. Dalyvavimas tarptautinėse parodose, be gale prestižinių apdovanojimų, pripažinimas svetur, ir ką jau bekalbėti apie galimybę prisiliesti prie kitų garsių vardų (pasaulinių garsenybių kaip Simone de Beauvoir ir Jean-Pol Sartre’as nuotraukos Nidoje), taip išskyrus jį informacinio lauko kakafonijoje, tik prisidėjo prie Sutkaus legendos ir kūrė pridėtinę vardo vertę.

Belieka pridurti, kad sėkmingai nepasiklysti kosmose padeda parodos gidai su paties Sutkaus komentarais apie nuotraukas, parodą papildantys lakoniški ir taiklūs Sandros Bernotaitės, Ernesto Parulskio, Kęstučio Navako, Arūno Gelūno, Leonido Donskio bei kuratorių pristatymai. O Sutkaus kadravimo virtuvę atskleidžia atskirai koridoriuje eksponuojama kadrų eilė. Kiek dar atsiras auksinių kadrų, belieka tik spėlioti – Sutkaus kosmosas turi galimybę tik plėstis.

Parodos „Antanas Sutkus. KOSMOS“ Nacionalinėje dailės galerijoje fotodokumentacija. Fotografė Gintarė Grigėnaitė

Parodos „Antanas Sutkus. KOSMOS“ Nacionalinėje dailės galerijoje fotodokumentacija. Fotografė Gintarė Grigėnaitė

Parodos „Antanas Sutkus. KOSMOS“ Nacionalinėje dailės galerijoje fotodokumentacija. Fotografė Gintarė Grigėnaitė

Parodos „Antanas Sutkus. KOSMOS“ Nacionalinėje dailės galerijoje fotodokumentacija. Fotografė Gintarė Grigėnaitė

Žmogiškosios sekcijos. Paroda „Sekcija“ namų galerijoje „Trivium“

Dar visai neseniai standartinis lietuviškas namų interjeras nebuvo įsivaizduojamas be sekcijos ( “nors griozdas, bet reikalingas”) ir Lentvario kilimo, o tipiška sekcija – kaip namų simbolis – be Panevėžio “Ekrane” sukurto krištolo. Pastarojo kiekis buvo tiesiogiai proporcingas socialinėmis ambicijoms.

Su sovietine sekcija turiu asmeninį santykį ir prisiminimus, todėl, eidama į parodą “Sekcija” namų galerijoje “Trivium”, tikėjausi visų pirma pamatyti autentišką, seniai dingusį iš akiračio istorinį interjero objektą. Kažkodėl klaidingai įsivaizdavau, kad galerijos kuratorė liepė menininkams pasirinkti sekcijos dalį ir ją meniškai instaliuoti. Taip pat įsivaizdavau, kaip mėgaujuosi menininkų prisiminimais, apžiūrinėdama seniai iš apyvartos dingusius daiktus, prikeliu seniai išnykusius vaiduoklius ir t.t.

Kalbant apie sekcijas vis knieti vartoti žodžius – tada, kitados, anais laikais ir t. t., lyg tektų minėti priešistorinius laikus. Tačiau paroda neturi jokio išankstinio koncepto, ji tiesiog yra skirta sekcijai, o tikros sekcijos čia nerasite. Darbai nekurti specialiai, o dedikacija tikslinga – atverti talpią kaip sekcija atminties saugyklą.

Vos patekus į “Trivium” erdvę į akį krito Eglės Ridikaitės sekcijos monumentalumas. Parodoje eksponuojamas tapybos darbas “Orūnės sapnas”, kurį 2006 m. nutapė menininkė, anksčiau nei pradėjo tapyti grindis, yra sekcijos atvaizdas 1:1. Darbo atsiradimo intencijas padeda suvokti istorija, papasakota Aistės Kisarauskaitės. Kitados Eglės namuose nakvojo draugė Orūnė. Pabudusi ryte ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl atsidūrė savo tėvų namuose – jai prieš akis iškilęs triumfuojantis sekcijos siluetas buvo lygiai toks pat kaip ir jos tėvų namuose. Eglės sekcija gerai atskleidžia sekcijos tipažą, čia mažai atvirų lentynų, dominuoja solidumas ir standartas, o sekcijos monotoniją papildo žaismingo kilimo kraštelis, lietų primenantys tapetai ir parketo “eglutė”.

Šiek tiek kitokiu kampu sekciją atskleidžia Nerijus Erminas. Sekcija turi madą (kaip sakydavo mano močiutė) kaupti įvairių keistų daiktų ir objektų – gražiausi Velykoms nudažyti kiaušiniai paprastai nebuvo suvalgomi, o padedami į sekciją. Lygiai taip pat kaip ir cukruotos, elektrinių spalvų rožės nuo jubiliejinių tortų atsidurdavo daugiau ar mažiau matomoje sekcijos dalyje. Skanėstai buvo saugomi metų metus, kol virsdavo visiškai neįkandamu betonu. Greičiausiai toks ritualas sukurdavo besitęsiančios šventės iliuziją. Ermino interpretacijoje – sekcija – linksmumo ir ironijos nestokojantis objektas. Sumontuodamas agresyvų elementą “sekcijos” išorėje (beje, “sekcijos” objektas vis papildytu pavidalu eksponuotas jau keliose parodose) įkomponuojant dar lubas siekiančia eglutę ir keletu betoninių grybukų sukuria simbolinę sekcijos kaip šventės, kuri visuomet su mumis, kvintesenciją.

Sekcijos funkcija dviguba – daiktų saugykla ir reprezentacinis baldas. Dažniausiai uždarose jos dalyse būdavo slepiami puspilniai tauriųjų gėrimų buteliai, skirti veikiau retam pasigrožėjimui, nei vartojimui, seniai užmiršti albumai su nuotraukomis, pašto ženklų, donaldų ir ir kitokiomis kolekcijomis, o gal ir niekada taip ir nepanaudoti nusikaltimo įrankiai. Neįtikėtinai įdomus parodomasis šeimos gyvenimas buvo reprezentuojamas atvirose lentynose: gražiausios šeimos fotografijos rėmeliuose, smulkūs iš tolimų tolimų kelionių parsivežti suvenyrai ir svarbiausia – išeiginiai stalo indai. Tokį lakuotų paviršių (ir praeities) švytėjimą užfiksavo savo nuotraukose Gintautas Trimakas. Trimako sugauti objektai, net jeigu tai ir griozdiškos sekcijos, paprastai įgauna akivaizdžią pridėtinę vertę. Taip atsitiko ir šį kartą.

Kartais tekdavo sekciją išvalyti nuo daiktų. Nieko nėra liūdniau nei atvertos tuščios lentynos. Paprastai tai atsitikdavo retai – sekcija nebuvo ilgam paliekama be daiktų, ištikimai tarnavo kaip slėpykla. Jau tikrai nesitikėjau sekcijų parodoje išvysti Vytauto Tomaševičiaus darbus. Tačiau “Dvi sekos” bei “Pabėgimas iš Egipto” veikiau susiję su sekcija asociatyviai ir yra pretekstas atskleisti atsitiktinių ir sąmoningų linijų grožį ir jų santykį su spalvotomis plokštumomis, nors žvelgiant plačiau – sekcijos ir pasąmonės ryšis šiuose darbuose neabejotinas ir intensyvus.

Kaip prieš keletą metų į menininko rezidenciją Lietuvoje atvykusi menininkė iš Švedijos ir savo tyrinėjimų objektu pasirinkusi sekcijas šiek tiek nustebino aplinkinius. Paklausta, kodėl jai tai įdomu, pasakė – jos tokios keistos ir žmogiškos. Kokią senovę bereprezentuotų sekcija, žmogiškojo elemento iš jos neįmanoma ištrinti. Tik įdomu kokias asociacijas sekcijos sukeltų kitiems ateiviams?

Paroda veiks iki gegužės 15 d. galerija “Trivium” (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius)

Kaip tapyba išprovokavo instaliaciją. „Danas Aleksa pristato Eglę Ridikaitę“ galerijoje namuose „Trivium“

Skulptorius Danas Aleksa iš pradžių tik vežiojo įvairaus diametro vamzdžius tapytojos Eglės Ridikaitės prašymu (jų viduje menininkė nuolat saugoja į rulonus susuktą savo tapybą, kurią neretai tenka transportuoti į vietines ar tarptautines parodas iš vienos Lietuvos vietos kitą). Tačiau kaip ir reikėjo tikėtis, logistinis veiksmas neišvengiamai išprovokavo meninį – pastarąjį kartą Aleksa Ridikaitės vamzdžius pasiskolino, pervežė ir instaliavo betoniniame, gyvenamajame name įsikūrusios galerijos Trivium, stačiakampyje.

Vamzdis yra ne iki galo pažintas mįslingas objektas, sukeliantis daug netikėtų refleksijų ir lietuvius suskaldantis į už ir prieš stovyklas. Vilniaus meno ir visuomenės kontekste vieša vamzdžio refleksija aktualizavosi dar 2008 –aisiais, pasirodžius nuolatinių miestelėnų apkalbų objektui dešinėje Neries pakrantėje. Ko gero tas laikas ir yra fatališka riba, kai miesto gyvenimą pradeda krėsti sunkesnės ar lengvesnės vamzdynų katastrofos (kai pasipylus lietui siauro diametro ir senamadiški Vilniaus vamzdynai nespėja absorbuoti skysčių pertekliaus) ir belaukiant naujos griūties arba naujų vamzdžių.

Nematomąją, bet gyvybiškai svarbią gyvenamosios aplinkos dalį – vamzdžius – paversdamas matomais, Danas Aleksa išlaikė statistinę, kur bent ketvirtadalį namo ploto užima vamzdynas, proporciją. Vamzdžiai pasirodė tinkami visais atžvilgiais – sujaukė įprastą galerijos parodų standartą (ko slapta troško galerijos savininkė ir menininkė Aistė), aktualizavo Ridikaitės kūrybą, inspiravo giliau susidomėti meno kūrinių ir kitų kultūros vertybių apsauga, menininkės/ų socialiniais kontekstais. Be abejonės, toks kardinalus posūkis nuo sieninių parodų iki instaliacijos naudingas ir pačiai galerijai, sumaniai panaudojusiai netikėtas asmenines, menines, kultūrines ir kitokias sąsajas, o vamzdyno instaliacija – vienas labiausiai pavykusių galerijos projektų.

Kad privačios aplinkos ir vamzdžio bendrabūvis visai nenunyktų, autorius neprieštaravo, o Aistė galerijos erdvėje šalia vamzdyno paliko šiek tiek vintažinio antūražo (kinietiškos spintelė ir art deco fotelis) natūraliai susipynusio su horizontalia oranžine skirtingo diametro vamzdžių kompozicija, suteikiančia vienas kitam papildomą sociokultūrinį komentarą.

Kvestionuodamas viešo ir privataus, matomo ir paslėpto, skulptoriaus ir tapytojos/jų bendradarbiavimą (Kisarauskaitė ne tik augo tapybos profesionalų aplinkoje, bet ir pati tapė) etc., Aleksa simboliškai prijungė galeriją ir kūrinį/ius prie namo, kuriame įsikūrusi galerija, komunikacijos. Instaliacijos atidarymo proga vanduo (žaliame kibirėlyje) tapo įrodymu, kad bendra sistema funkcionuoja, o nesavanaudiško Aleksos meninio gesto dėka Eglės skaralos vėl pateko į meno apytaką. Menininkas nuo vamzdžių net nenutrynė buvusių kelionių pėdsakų, veikiau ant vamzdžių likusius siuntimo adresus, muitinės atžymas ir ir t.t. net išryškino.

Vamzdžiais užpildydamas baltą ir švarią galerijos erdvę, Aleksa privertė žiūrovus pasijusti šiek tiek nepatogiai, nustebti, praplėšti akis, suteikė žiūrovui sąsajų paieškos ir asociacijų malonumą. Tai ir yra gero meno savybė.

Organizatorių nuotraukos