Tebūnie šviesa. Beatričės Mockevičiūtės ir Gintauto Trimako paroda „Melsva“ „Swallow“ erdvėje

„Swallow“ – šiuolaikinių projektų erdvė (Vitebsko 23a.), atvėrusi šių metų vasarą – „galerija be durų“ (kaip taikliai pastebėjo kolegė Neringa), bene vienintelė, į kurioje vykstančią parodą „Melsva“ (kuratorius Audrius Pocius) galima bus patekti iki 2021 m. sausio 3 d. Net daugiaprasmis projektų erdvės pavadinimas, rodos, prisiderina prie parodos, kurios sumanymas kilo stebint debesis (koks malonus užsiėmimas!).

Lietuvos abstrakčiosios fotografijos klasiko Gintauto Trimako fotografijos kabo it namų erdvėje, sukomponuotos vieninteliame sienos stačiakampyje ir primena XX a. pradžios abstrakcijos pionierių ekspozicijas, kurių idėjų (ir dangaus) sąsajas dar labiau sustiprina iš lakštų su foto atspaudais išlankstyti beveik popieriniai lėktuvėliai. Beatričės Mockevičiūtės kasdienybės stebėjimų objektai atsiduria ant šios erdvės palangių, sienų, grindų, langų. Aklinai uždengti langai išsklaido šviesą ir tuo pačiu atima pagundą palyginti su dangaus pilka už lango. Nes išties, G. Trimako ir B. Mockevičiūtės dueto paroda „Melsva“ ne tik apie dangų ar atmosferą, nors pirmoji asociacija – naivios Rene Magritte‘o debesų iškarpos ar svaigus kregždučių skrydis (taip pat ir iš NDG). Šviesa, labiau nei spalva – trečioji šio dangiško projekto dalyvė. Dviejų menininkų dialogas apie šviesą – ir oponuojantis, ir sutartinis, nors prie jos artėjama iš skirtingų pozicijų.

Saulės šviesos (tingiai slenkančios ne tik vakarine parodinės erdvės, bet ir fotografo studijos sienomis) galia konceptualiai panaudojama Trimako fotografijose. Šviesa jose pirmiausiai atsiskleidžia kaip būtinoji fotografijos sąlyga. Nelygu, kad techniškai šis susitikimas greičiausiai įvyko iš natūralios ir dirbtinės šviesos iškrovų ir poveikio, kai jas studijoje pagavo aparatas, o atspaude vyko tamsos ir šviesos difuzija. Tapant šviesa, išradėjui holografinės fotografijos pionieriui Nicéphore Niépce [1] per aštuonias valandas gimė pirmasis fotografinis vaizdas, jėzuitai foto aparato pirmtaką (laterna magica) ir šviesos srautą tamsoje išnaudojo tikėjimo tikslais, tuo tarpu Trimakas priartėja prie fotografijos ištakų iš šiuolaikinio žmogaus patirties – apgalvotai, o kartu ir palikdamas vietos magijai. Bet juk neįmanoma įsivaizduoti fotografijos filosofo Trimako, pažodžiui ar sentimentaliai šviesos pagalba piešiančio debesis ir atmosferą.

Gintautas Trimakas, lumen printas, 28 x 28, 2019; lumen printas, 28 x 28, 2018, Vilnius. Nuotr. Laurynas Skeisgiela

Niekas taip nedžiugina kaip saulės zuikučiai ar šviesos atspindžiai ant pastatų nuo atidaromų langų ankštose miestų gatvėse. Tiesiog asukai, anot G. Mockevičiūtės. Ne iš karto pastebimi, efemeriški, atspindintys debesis ir pasaulį, apsimetantys lygiu vandens paviršiumi, šiuolaikinių miesto erdvių ar paties miesto netikėtumai, gamtos ready-made‘ai, miesto atodūsiai – šios gyvos, dirbtinės miesto šviesos properšos jau senokai patenka į menininkės matymo lauką. Pirmiausia Mockevičiūtės parodos „Asukai“ – saulės atspindžių parafrazės nugulė Lietuvos kompozitorių sąjungos pastato erdvėse (2018 m.), o vėliau persikėlė į ŠMC kiemą (2019 m.). Beje, kaip pastebėjo viena kritikė – “( –) tęstinis asukų projektas niekada nesibaigia ir gali atsirasti bet kur“. Jų tęsinys – šioje parodoje, kur antropomorfinis automobilio stiklo asukas nugula ant grindų. Asukų santykį su erdve papildo aklinai uždangstyti „Swallow“ langai, neleidžiantys šviesai skverbtis atsitiktiniais pliūpsniais (galiu ir suklysti, šviesos skaidymą įvardindama kaip priešstatą į racionaliai apgalvotam, bet spontaniškai vykusiam Trimako fotografiniam procesui) ir dirbtinio apšvietimo panaudojimas. Šviesų raizginys, spindėjimas, persikryžiavimas su patalpos šviesa ir šešėliais, dirbtinio ir natūralaus, išskaidyto ir sukoncentruoto dialogas kaip ir Trimako fotografijose virsta abstrakcijomis.

Beatričė Mockevičiūtė, Blueish 8, stiklas, šviesa, 700 x 420 mm, 2020. Nuotr. Laurynas Skeisgiela

Ieškant tikslesnių parodos apibūdinimų, knieti kalbėti apie parodą kaip meta impresionistinių pagavų, atsitiktinumo įžeminimą ir šiuolaikinę šviesos apologetiką – turtingą nepažodinį ryšį su melsva, fotografijos esmės, šviesos šaltinių ir atsitiktinumų gamtoje ir kultūroje paieškas, o parodos pavadinimas ar melsva spalva, netikėtai atsirandanti kūriniuose, identifikuoja daugiau tarpinę procesų būseną ir meninio mąstymo metodus, nei patį dangų. Tuo pačiu, ši dviguba personalinė paroda – netipiškas atvejis Lietuvos parodų kontekste, kur dažniausiai „eksponuojasi“ vienas menininkas arba kuratorių dėka užsimezga keliolikos individualybių dialogas. Šiuoju atveju skirtingos kartos menininkų „susitikimo vietos, matyt, buvo negalima pakeisti“. O jų estetinių ar konceptualių intencijų pokalbis apie dangų todėl ir yra toks taikus, daugiasluoksnis ir skirtingas, primenantis amžinai pozityvų „Tebūnie šviesa!“, ypatingai šiame visuotinių atsiribojimų etape.

Nors praktiškai visos šiuolaikinio meno ekspozicijos pasižymi apgalvotais sprendimais, tačiau ši patraukia savo išbaigtumu ir vieningumu (dėka idėją parodos ekspozicijai kūrusios Lauros Kaminskaitės, o parodos instaliavimą – Jokūbo Adamonio ir Jurgio Paškevičiaus bei kitų parodos rengėjų).

[1] Nicéphore Niépce (1765-1833) priskiriamas pirmojo fotografinio atspaudo sukūrimas ant litografinio akmens, panaudojant šviesą

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Melsva“ projektų erdvėje „Swallow“ žiūrėkite čia.