Jurgos veidai. Jurgos Barilaitės parodos galerijose „Trivium“ ir „Atletika“

2021 m. gegužės 10 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Saulė Mažeikaitė

Galerijose „Trivium“ ir „Atletika“ paeiliui atidarytos dvi personalinės Jurgos Barilaitės parodos. Jose eksponuojamus kūrinius skiria pora dešimtmečių. Pirmojoje – ankstyvieji Jurgos kūriniai, kitoje pristatomas projektas „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės. Linijos ir raukšlės“ (kuratorė ir parodos architektė Marija Repšytė). Projekto įvadas ir epigrafas arba I dalis parodyti galerijoje „Artifex“ 2019 m. lapkričio mėn.

J. Barilaitės video darbas „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu“ (1999 m.) – dvigubas portretas – anų tolimų 90-ųjų entuziazmo, nerimo ir laisvės šėlsmas, aktualus ir po poros dešimtmečių. Drobės ir video difuzija, aproprijuojanti Edvardo Muncho „Šauksmą“, – tradicinės ir naujos medijos susidūrimas . Tai nėra tipiškas dešimto dešimtmečio naująsias medijas reprezentavusių kūrinių bruožas, kai Lietuvos video menas ieškojo identiteto, o tapyba ir naujos medijos – vietos po saule. Anų laikų kitų kūrinių „technologinį fetišizmą“ (Jurij Dobriakov) nusveria šio darbo hibridiškumas (dvi skirtingos medijos viename) ir ikonografija – dvigubas moters ir kūdikio portretas. Drobėje nutapytą „ateivį“ lydi nenutrūkstantis laukinis Jurgos riksmas. Tai pirmasis, unikalus ir neabejotinai etapinis menininkės video darbas, suteikęs užtikrintumo vėlesnei kūrybai ir impulsų feministinei tematikai Lietuvos vizualiajame mene.

Jurga Barilaitė, Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu, 1999. Vaizdas Trivium galerijoje, 2021. Laimos Kreivytės nuotr.

Galerijoje „Atletika“ eksponuojamoje parodoje „Linijos ir raukšlės“ laukinę Jurgos kūrybą keičia santūresni kūriniai. Paroda – tai daugiabalsis pasakojimas, nuolat kaip bokso ringe atsitrenkiant į tamprias, bet nematomas linijas ir vis giliau įsijaučiant į neretai labai iracionalią parodos choreografiją.

Parodos atramos taškai yra keli: sapnai, raidė ir skaitmenys, matomos ir numanomos dimensijos, atomų dalelės. Garso ir video kūrinių, tapybos ir galerijos kultūrinių sluoksnių pokalbis be palydimųjų tekstų kataloge (tam specialiai išleistas vizualiai įdomus leidinys – neatsiejamas parodos palydovas, o parodą žiūrėti daug įdomiau, jei esi pasiruošęs namų darbus) būtų pernelyg painus ir neperkandamas. „Manyje telpa abu pasauliai, bet aš šiame pasaulyje netelpu. Esu egzistencija be vietos“ – ši citata gerai atskleidžia plačią projekto aprėptį.

Jurga Barilaitė Linijos ir raukšlės. Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės, 2021. Parodos vaizdas

Parodos inspiracija kaip ir pirmojoje projekto dalyje susieta su 2019 metų kovo 19 dienos sapne apsireiškusiu universaliu ženklu, jo variacijomis ir sąsajomis.

Kataloge atspausdinta kūrinių bendraautoriaus dr. Karolio Tamošiūno kalba apie entropiją [1] neturi tokio poveikio kaip skaitoma balsu, tuo pačiu spoksant į ant nuožulnios plokštumos ropojančius siluetus iš nebaigto 2020 m. J. Barilaitės projekto „Bandymas brėžti linijas“ (2020 m.). Išklausius paskaitą, aplanko apreiškimas. Kitaip nei entropinio sutrikimo procesu ir atsitiktinumu sunku paaiškinti keleto artefaktų – pelytės formaline, riešutų gliaudyklės ir pagaliukų atsiradimą parodoje. Vienas jų – „Metamorfozė arba cepelinas, virtęs velniu“ – nekimbant prie pavadinimo, nes pagaliukų panašumą su velniu kur kas anksčiau pastebėjo lietuvių tapybos klasikas ir vienintelio pasaulyje Velnių muziejaus įkūrėjas Antanas Žmuidzinavičius – neseniai buvo tokio dydžio kaip duonos kepalas, tačiau prarasdamas vandenį (entropiniame procese) virto neišvaizdžiu šakaliuku.

Jurga Barilaitė Metamorfozė arba Cepelinas virsta velniu, 2020, sudžiuvęs medis. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Vaizdai ir garsai gravituoja pastato istorijos fone. Menininkė, kaskart atėjusi į galeriją, nupiešia kelias lygias linijas naudodama statybininkų ir dailininkų įrankį, paliekantį vos matomą žydrą pėdsaką ant sienų, ir garsą („Mėlynos virvės piešiniai“, 2020 m.). Ekspozicijos performatyvumas kuriamas ne tik pasitelkus objektų tarpusavio interakcijas, ženklišką talpumą, bet ir per santykį su galerijos aplinka. Vaizdinių klodus organiškai perdengia garsai. Tuščioje patalpoje vienodai bampsinčio kamuolio garsas – viena stipriausių parodos sudedamųjų. Buvusioje sporto salėje, dabar galerijos „Atletika“ erdvėje – stygas virpinantis falcetas sujungia viena priešais kitą kabančias drobes. Vienoje jų – tuščias ovalas – tiesiog kaip nušvitęs Buda, neturintis veide nė vienos raukšlės ir linijos, kitoje – drobės, suodžių, aliejinio lako – raukšlės ir celiulitai – fiziniai, apčiuopiami, tapybiški, net juslingi. Video darbas „Falcetas virpina balso stygas“ (2019 m.) jau eksponuotas pirmojoje projekto dalyje (galima buvo žiūrėti ir klausytis naudojant ausines), tačiau tuomet labiau akcentuotas keistas gerklų vizualumas. Šį kartą ekspozicija sukoncentruota ties drobėmis, ir ne iš karto galima susigaudyti, iš kurio taško sklinda išlaisvintas, skleidžiantis daug jėgos garsas. Garso ir vaizdinių sluoksnius įtaiga prilyginčiau ankstyvajam menininkės kūriniui „Kai aš šaukiu……“. Tik jų esmė labiau universali ir mažiau sietina su asmenine patirtimi, daugiau susijusi su perspėjimais apie sisteminius pusiausvyros sutrikimus.

Jurga Barilaitė Falcetas virpina balso stygas, 2019, animuotas laringoskopijos video įrašas, garsas, 30 sek.

Vizualiai minimalistinė, bet iš tiesų tiršta aplinka papildoma meno ir mokslo difuzija, Menas ir mokslas susitinka Eksperimentų kambaryje. Stabtelėjimas prie „Debesų kameros“ (2020 m.) – savadarbio instrumento – viena neįprasčiausių parodos patirčių. Prikaustantis dėmesį objektas (bendraautorius K. Tamošiūnas) – 1920 m. sukurto originalaus prietaiso, padėjusio atrasti tokias nematomas daleles kaip pozitronas, miuonas, kaonas, prototipas ar replika, padeda pamatyti retą gamtinį reiškinį – kosminius spindulius.

Jurga Barilaitė ir Dr. Karolis Tamošiūnas Debesų kamera, 2000, savadarbis instrumentas. Stiklinė, veltinis, izopropilo alkoholis, plastikinis kavos indelio dangtelis, Peltier puslaidininkių elementai, CPU aušintuvas, PC maitinimo blokas, metalo dėžė. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Ši paroda – intriguojantis įvairių medijų komiksas, energijos tvermės dėsnio meninis virsmas, paremtas sapno logika, ieško fundamentalių ženklo, raidės, matomų ir nematomų pasaulių sąsajų ir netikėtai paaiškina vertės ir unikalumo svarbą, medžių kirtimų ir šlamšto įsigalėjimo pasekmes aplinkai – klimato šiltėjimą.

Tuo tarpu Trivium galerijoje, nuosekliai mini projektais pristatančioje praeito šimtmečio pabaigos meną, eksponuojama dar keletas ankstyvųjų menininkės kūrinių. Butas’99 (kuratorius Algis Lankelis) vyko du 1999 metų savaitgalius. Menininkai tuomet atvėrė žiūrovams savo butų ir dirbtuvių duris. Barilaitės kūrinio „Baimės ministerija“ (1999 m.) dokumentacija rodoma tamsioje Trivium erdvėje, vienodais intervalais spragsint senoviniam skaidrių projektoriui. Jurga tuomet sunkiai įsileido žiūrovus į savo erdvę, tačiau iš prieškambario viduje, ant „paklodžių“, galima buvo išvysti nuogą menininkės kūną – ištikimiausią meninį instrumentą devyniasdešimtųjų paradoksų kontekste.

Jurga Barilaitė, Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu, 1999. Vaizdas Trivium galerijoje, 2021. Laimos Kreivytės nuotr.

Paroda galerijoje „Atletika“ veiks iki gegužės 16 d., galerijoje Trivium – iki gegužės 22 d.

[1] Entropija – tai mokslinė koncepcija, apibrėžiama ir kaip fizinė savybė, siejama su sutrikimu, atsitiktinumu ar neapibrėžtumo būsena.

Išsamų fotoreportažą iš Jurgos Barilaitės parodos „Linijos ir raukšlės“ galerijoje „Atletika“ žiūrėkite čia.

Straipsnio autorius:
Saulė Mažeikaitė yra meno kritikė ir projektų kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *