Tylos vertė. Prisimenant tarptautinę bienalę „Laconica“

Atšiaurus pozityvas ir negatyvas viename, nepajudinamai sustingęs fjordas, kurį užfiksavo Renie Spoelstra kūrinyje Besidriekianti visata VI: Fjordas I (2017), įsimena tylos ir pauzės pojūčiu copy-pastais užkimštame pasaulyje. Jį ir kitus spalio mėnesį veikusio tarptautinio renginio kūrinius vienijo „redukcinės“ priemonės, papildžiusios architekto Antano Vivulskio XX a. pradžioje projektuoto pastato, kuriame įsikūrusi galerija TSEKH, sakralinę estetiką netikėtomis konotacijomis.

Tarptautinė bienalė Laconica sumanyta kaip platforma naudojantiems minimalią raišką. Laconica nesiekė gausiai pristatyti naujausias menines praktikas. Veikiau atvirkščiai – atsiribota nuo bet kokių tarptautiniams renginiams įprastų standartų ir formalumų. Lietuviškoji dalis – netikėta, šalia – keli užsienio autorių darbai, o visus dalyvius galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Atskleisti Laconicą skirtinguose tekstuose iš anksto suplanavo bienalės kuratorės Agnė Jonkutė ir Kotryna Džilavjan, taip pat poezijai skirtą renginį kuravusi Aušra Kaziliūnaitė, o vizualiuose bienalės kūriniuose išryškėjo dvi paradigmos: estetinė ir konceptualioji. Į bienalės renginius įsipynė ir poezija, kuri, rodos, turi vis daugiau šansų pavargusiame nuo tirštėjančių garsinių ir vizualinių vaizdinių pasaulyje. Minimalumą „išpažįstantys“ poetai bienalės metu skaitė savo eiles Pamėnkalnio galerijoje, o daugelį bienalėje eksponuotų kūrinių neatsitiktinai knieti aprašyti poetinėmis kategorijomis.

Lakoniškumas ne šiaip sau laikomas viena vertingiausių meninių savybių. Apibūdinimas „lakoniškas“ neretai rodo kokybę, nes, ypatingai taikomojoje srityje, sukuria organišką funkcijos ir formos jungtį. Ši estetika labai svarbi ir bienalės kūriniuose, tačiau, be išimtinai lakoniškos formos, juose susikryžiuoja ir paraleliniai, ir kontraversiški turiniai, ir skirtingos medijos. Dėl to kūrinių tarpusavio dialogas atrodo netikėtas ir intriguojantis.

Tarptautinės meno bienalės „Laconica“ paroda galerijoje „Tsekh“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Atskirai nuo bendrosios ekspozicijos TSEKH galerijoje Pamėnkalnio ekspozicinėje erdvėje vyko palydimoji japonų menininkės Rieko Koga personalinė paroda. Jos kūriniai įtraukė į performatyvią (siuvinėjimo) praktiką („nematomas, bet [..] stiprus siūlas gali sujungti“), nuo dygsnių, kurie „[…] turi magišką galią“, iki tekstų. Dygsniai, punktyrai ar toks intonacinis teksto ženklas kaip brūkšnys ir tušti paviršiaus dykumų plotai su mažiau ar daugiau matomais prisilietimais ar įrėžiais sujungė jos ir Jaromír Novotný (Be pavadinimo (2019) Eglės Ridikaitės (Nepanaudoti apkaustai, I, II (2021) ar Gintauto Trimako (Prūsų žalia ar Naujoji ruda iš ciklo Įleisti šviesą (2021), Takashi Suzuki (Be pavadinimo (1983) kūrinius, kurtus skirtingose vietose ir skirtingu laiku, nematomu siūlu. Ir kaip beatrodytų manipuliatyvu, bet žvelgiant į Justino Vaitiekūno (Švelniai prisnigo žemėje (2014), Vaivos Frančiakaitės (Kvėpavimas (2021) beveik vienodo dydžio apskritimus (kaip ir aukščiau minėtuose kūriniuose) beveik galima pajusti absoliuto dvelksmą, nors tiek vienas, tiek kitas kūrinys išreiškia santykį su realiu pojūčiu ar veiksmą.

Rieko Koga kūrybos paroda „I Am Here for You“ Pamėnkalnio galerijoje. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Tradiciškai juodą ir baltą spalvas pirmiausia savinasi tekstai, todėl visai nenustebino į bienalės akiratį patekę piešiniai, kaip raštui artimiausia medija. Aurelijai Maknytei Kaligrafija (2021) pavyko išvengti spekuliacijų lakoniškos estetikos tema, pasiūlant popieriaus ir plunksnos reikaluose dalyvauti žiūrovams. Tuo tarpu betarpiškai atsiradę Inos Budrytės piešiniai (piešti tušu lėtai nelabai įmanoma) neprekiauja lakoniško grožio standartais, neretai juose, kaip ir metalo menininkės Birutės Stulgaitės kūrinyje (Vėjogauda I, II, III), tik siekiama užfiksuoti beveik paralelines patirtis.

Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė tapybos darbe Mano rytinis gyvenimas ir kadagio šešėlis (2019) keliais spalvotais potėpiais sušiaušė baltą drobės paviršių. Jos ekspresyviai nutapytame kadagyje ir povo plunksnoje, skirtoje kaligrafijai, išryškėjo netikėta bendrystė.

Tarptautinės meno bienalės „Laconica“ paroda galerijoje „Tsekh“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Nerijaus ir Andriaus Erminų, Gintauto Trimako kūriniuose į minimalistinę estetiką pažvelgta konceptualiai, kur tradiciškai formą nukauna idėja. Trimako fotografijose šviesa –pirmiausia ir būtinoji fotografijos bei spalvos sąlyga. Darbuose prie meninio proceso prisidėjo saulė, neišvengiami gamtiniai reiškiniai ir dirbtinės, o techniškai šis susitikimas, kol atspauduose išryškėjo tamsos ir šviesos perkirtos, greičiausiai vyko ilgai.

Andriaus Ermino tvirta Įtempta (2012) perpjauna nematomą ir matomą (tarp grindų ir lubų) erdvę, parafazuodama neapčiuopiamumą. Nerijaus Ermino kūrinyje Ganytojas (2016) apmąstomos sacrum ir profanum (kasdieninio ir švento) tarpusavio priklausomybės. Kalbant Lakonicos kategorijomis, tik purvinų kasdienybės patirčių nelabai įmanoma tikėtis.

Tarptautinės meno bienalės „Laconica“ paroda galerijoje „Tsekh“. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Bienalės kuratorėms parodoje pavyko išvengti grynai estetinių spekuliacijų, o kūriniai patvirtino tylos vertę. Kitaip tariant, pokalbis tarp minimalizmo kaip koncepto ir grynosios estetikos įvyko. Tarp lakoniškumo ir grožio būtinai yra kas nors bendro, o redukcija kaip meninės kalbos principas, ko gero, negali pralošti, nebent mėgėjui lakoniškumas yra ne jo skonio.

Išsamų fotoreportažą iš tarptautinės meno bienalės „Laconica“ parodos galerijoje „Tsekh“ galite peržiūrėti čia.

Išsamų fotoreportažą iš Rieko Koga kūrybos parodos „I Am Here for You“ Pamėnkalnio galerijoje galite peržiūrėti čia.