Kolektyvinio intelekto galia ar Achilo kulnas? Paroda ,,Galva su daug minčių“ ŠMC

Paroda ,,Galva su daug minčių” – tai Neringos Bumblienės, Julijos Fominos, Virginijos Januškevičiūtės, Ūlos Tornau ir Astos Vaičiulytės kolektyvinės kuratorystės projektas. 2019 m. rudenį ŠMC paskelbė atvirą kvietimą dalyvauti bendrame projekte, kuris buvo komunikuojamas žinute ,,Mes užsidarome”. Į šaukimą dalyvauti parodoje atsiliepė beveik du šimtai Lietuvos ir užsienio menininkų, atrinkti penkiasdešimties menininkų kūriniai. Likimo pokštas, bet ekspozicija staiga uždaryta kovo mėnesį prasidėjus karantinui, ir vėl atidaryta gegužę, palengvinus karantino sąlygas, o ŠMC rekonstrukciją gali tekti atidėti iki 2021 m. pavasario.

Atviri kvietimai skelbti tik kelis kartus per institucijos istoriją, juk ŠMC, pirmoji institucija XX a. paskutiniame dešimtmetyje artikuliavusi naują kuratorinių parodų strategiją, (pirmoji įvyko 1988 m.), kurioje nebuvo vietos kolektyviniam mentalitetui, tik aiškiai apibrėžtos galimybės šiuolaikinių ( ir šiuolaikiškiausių) ir dabartinių menų kūrėjams, tradicionalistams ir radikalams,

Žodis kolektyvinis iki šiol turi akivaizdžiai neigiamą prasmę dėl sovietinės kolektyvizmo patirties ir ne tik Lietuvos meno lauke, kaip ir kolektyvinės parodos – ne su pačia aukščiausia meno kūrinių kokybe, meno komercija ir pardavimu. Lietuvoje jos dažniausiai rengtos sovietmečiu (vadinosi apžvalginėmis), o XXI a. keletas jų ŠMC pastate įvyko Lietuvos dailininkų sąjungos pastangų dėka. Tuo tarpu geresnės ar blogesnės kolektyvinės parodos iki šiol vyksta įvairiose pasaulio miestuose, turi savo žiūrovą, o tikroji kolektyvizmo dvasia atgimsta naujai pasirodančioje šiuolaikinėje kolektyvinio intelekto (ang. collective intelligence)[1] technologijoje, kur kolektyvinio intelektos (KI) pagalba išnaudojama nuomonių įvairovė – bazinis KI elementas, atskleidžiantis tikrąjį specializuotame kontekste gravituojančių idėjų potencialą.

Ar ši paroda, deklaravusi platesnį meninio lauko ir bendruomenių įtraukimą, permąsto ŠMC strategijas, o kelių kuratorių įtraukimą atskleidžia netikėtas idėjas, juk parodos kuratorės susijusios su šiuolaikinio meno scena, o daugelis menininkų – ankstesnių ŠMC projektų dalyviai? „Galva su daug minčių“ ir panaši į buvusias ŠMC parodas, net nesvarbu, kokiu vardu komunikavusias savo idėjas, ir tuo pačiu skirtinga.

Sėkmingas ekspozicinis sprendimas – parodos architektūra (autorius Povilas Marozas, studija „Studio Space/Time“), ypatingai koridorius, vedantis į tamsą, camera obscura, o gal siaubo kambarį, iš kurio iš karto pasukus į kairę, laukia blausiai švytintys ekranai ir baisu neužsilipti ant žuvų skeletų, o dar toliau siauruose praėjimuose laukia susitikimas su pačia/iu savimi veidrodžiuose: varnelėmis pažymėtame box’e kelis kartus apima nerimas, kad išėjimo nėra, kaip ir prie Ian Damerell nupiešto juodo interjero, su nujaučiamu degėsiu, o gal tik juodos anglies kvapu. Vėl panyru į tamsą ir grįžtu į tą patį koridorių – nes vienas salės išėjimų uždarytas.

Kaip jau teko ne kartą patirti – ekspozicinės ŠMC erdvės neretai (kaip, kad kino filmo siužetas taptų įtikinamesnis ir tamsoje ar prieblandoje išnyktų netobulos detalės) užtamsinamos arba pritemdomos ir iliuminuojamos, išskyrus visuomet šviesią ir atvirą pietinę salę su daug langų. Tamsos ir iliuminacijų reikalauja šiuolaikinių artefaktų ir kitų medijų (video filmai) ar pati ŠMC didžiosios salės specifika. Bet tamsa – ir scenografinė priemonė, ne tik atribojanti skirtingus, dažnai itin nefotogeniškus, šviesos vengiančius kai kuriuose šiuolaikinius kūrinius vieną nuo kito, bet ir padedanti žiūrovui netrukdomai susidurti su šiuolaikinio meno nežinomybe.

Tapyba tradiciškai „neįsibruka“ į ŠMC parodas. Tačiau šį kartą tapybos neatsisakyta. Eglės Ridikaitės tapiniai pratęsia ir papildo architektūros temą (langų groteles, Didžiosios Vilniaus sinagogos grindų fragmentas, drobės, susiliejančios su salės sienų spalva ir kt.). Į parodą pateko ir optimistiniai Patricijos Jurkšaitytės tapyti apelsinai (darbai jau eksponuoti mugėje ArtVilnius’2019), intrigą sukuria Ievos Tarejevos kūrinys „Štabikas“ – kūrinių vigvamas, sustatytas iš išvirkščia puse į žiūrovą atsuktų tapybos drobių, o žiūrovas turi patekti į kūrinio/ių vidų dekoruotą ir neramiai žibančiais neonais. O kam ketina įsiteikti tradicinis Povilo Dirgėlos jūros peizažas lyg tarp kitko pakabintas prie įėjimo į Fluxus kabinetą? Galbūt neblaivioms Inesai ir Ilonai [2] netoliese? Vien dėl žanro jis būtų atmestas tradicinėje kolektyvinėje praktikoje, tačiau atsidūręs svetimoje jam aplinkoje komunikuoja naujai, net jeigu į išrinktųjų saloną pateko per klaidą, tik smagiau.

Įvairias idėjas aproprijuojantys parodos objektai ar jų elementai – skirtingi. Kai kurie jų perša mintį, o gal ją tiesiog suponuoja kūrinių KI, kad parodoje be kuratorių minimų parodos anotacijoje, svarstomas meno vertės, o taip pat meno ir komercijos santykis. Pavyzdžiui, Aido Bareikio paskutinėje nukainavimo stadijoje esantys pintiniai objektai (Monochrominiai portretai. Totalus išpardavimas) savo tauriai nudėvėta išvaizda vilioja pirkėjus (beje, kai kurie jau parduoti), minėtas Jūros peizažas, Švietimosi draugijos pagal concept store principus įrengtas pink spalvos stendas, su second hand’o žaliavų sukurtais šautuvėliais ir kaubojiškomis skrybėlėmis, piguvos pasiūlymas – plastiko, lydyto gintaro imitacijos, sukonstruoti objektai/baldai (Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė), Liucijos Kvašytės sukurta barokinė suknelė su kiniškai atvirai vogtais D&G inicialais, Vytauto Gečo daikčiukų rinkiniai, paslaptingai išdėstyti ekspoziciniame stende – kunstkamerų, ir meno rinkos elementų rekonstrukcijos, ir meno vertę reflektuojantys objektai ir buvusių meninių judėjimų remiksai. Meno vertė apmąstoma iš aplinkoje rastų daiktų sukonstruotuose Tomo Židonio objektuose ir po stiklu vystančioje salotoje (Vitalij Strigunkov). Šis meno kūrinys (?) yra Arte Povera (Skurdaus meno) judėjimo vieno iš įkūrėjų Giovanni Anselmo 1968 m. sukurtos instaliacijos tęsinys. Salota padeda neužmiršti, kad menas yra ne tik mobilus, o meno kūrinys – ritualas, paslaptis ir meno istorijos puslapis.

Video filmas apie 8 emigrantų šeimas (Maria Saivosalmi ir Vytautas Puidokas), kurio garso takelių fonas, persipina su salės tamsa ir kitais garsais ir lydi visą klaidžiojimo po ekspoziciją ir kūrinius laiką, jau aukščiau paminėtas vienas keisčiausių parodos kūrinių – du tarpusavyje besikalbantys video ekranai – violetinis ir žalias gyvenimas (Ellie Hunter, Anastasia Sosunova), kurių greitai besikeičiančių vaizdinių seką galima pajusti tik intuityviai, o vaizdų grožis ir bjaurumas perdengia nesibaigiantį nuosavą minčių spiečių, kosmoso šviesos, kai neva tikram kosmoso vaizdui pateikti (ir ne tik šioje parodoje), bet ir kosmoso tyrimams pasitelkiamas įspūdingas technikos prietaisų skaičius, už kostiumą gražesnės siūlės – mikro ir makro pasaulių atspindžiai, ir neišvengiami kviestinių, kolektyvinių parodų Achilo kulnas ir vertė.

Nors svarstyti kas būtų, jeigu būtų – Sizifo užsiėmimas – ne man vienai įdomu, kokie gi kūriniai nepateko į parodą. O į naują projektą pasikvietus artimiausius ŠMC kaimynus – Dailininkų sąjungos bendruomenę, kuri pusė pirmiausia trenktų durimis? O kokius eksponatus atrinktų į kompaniją pasikviesti neoromokslų, kitų intuityviųjų sričių, o gal tiksliųjų mokslų atstovai, bendradarbiaujantys su ŠMC parodų kuratoriais? Jeigu šis straipsnis būtų parašytas KI pagalba, t.y. dalyvaujant keletui reflektuotojų – KI praktika sako, kad susitarimas – neišvengiamas, o objektyvumas – garantuotas. Tuo tarpu nesusilaikau nuo vieno mane pasiekusio komentaro apie parodą: ,,Galva su daug minčių” labiau apibūdina kažkokį mentalinį nesveikumą, o daug galvų, kurios kiekviena turi mažai, bet gerų minčių, jas tinkamai apjungus, reikštų KI – visai kitą kokybę (panašiai kaip garai ir vanduo yra skirtingos vandens kokybės, skirtingos būsenos). Meno egoizmas yra kolektyvinio meno intelekto (arba išminties) prielaida, tik dar nėra sukurta instrumentų, kaip egoistiniuose darbuose slypintį potencialą išlaisvinti į kuriančią energiją (fizikos terminais kalbant, kaip potencinę energiją paversti kinetine, kuri atliktų kuriamąjį ar griaunamąjį darbą, t.y. pakeistų daiktų būseną). Dėl to kol kas galioja Pikaso išsakytas pastebėjimas, kad geri autoriai gerai kopijuoja, o genialūs – gerai vagia. Ties tuo – idėjų vagyste ir jų rekombinacija – kolektyvinis meno intelektas ir baigiasi. Kolektyvinis intelektas šios parodos koncepcijos rėmuose galėtų susiformuoti antroje parodos dalyje, jei tokia būtų, kai autoriai, kuratoriai ir lankytojai, susitikę KI platformoje, sukurtų ir materializuotų kokybiškai naują rezultatą”

O gal ,, Galva su daug minčių” jau ir taip padidino vis tuštėjančių ŠMC lankytojų skaičių?

[1] Kolektyvinis intelektas – algoritmais valdoma intelektualaus bendradarbiavimo technologija, skirta konkrečiam rezultatui pasiekti. CI apjungia ne mažiau kaip 7 anonimus ir nukreipia jų kūrybines mintis vieno klausimo sprendimui. Naudojantis šia socialine technologija, specializuotas atskiros srities (pavyzdžiui, meno kūrinio vertinimas) išmanymas yra privalumas, tačiau iš kolegialiai veikiančių dalyvių nereikalaujama jokių diplomų, o hierarchiškumo principas eliminuojamas.

[2] Arūno Gudaičio kūrinį inspiravęs vibrantas – Neblaivios ateina Inesa ir Ilona….

Išsamius fotoreportažus iš parodos „Galva su daug minčių“ rasite čia ir čia.