Nenorėčiau nieko, vien tik rankos. Paroda „Glamonė“ galerijoje „Vartai“

Puikus būdas paminėti Lietuvos moderniosios skulptūros klasiko Antano Mončio (1921–1993) gimimo šimtmetį – susieti jo kūrybą su šiuolaikybe.

Ko gero, beveik privalomai judėdama vingiuojančia slinktimi, ekspozicijoje patekau į parodos „Glamonė“ (kuratoriai Linas Bliškevičius Yates Norton) hiperteksto pinkles, kur kiekvienas artefaktas nurodo vis kitas menatinklio vietas. Vienoje pusėje ekspozicijos pirmą kartą rodomi Mončio vaikų – Sabinos Mončys ir Jean-Christophe Mončys – privačių kolekcijų kūriniai, kitoje – Vytauto Gečo, Martyno Kazimierėno, Roberto Narkaus, Deimanto Narkevičiaus, Marijos Puipaitės, Indrės Šerpytytės, Lauryno Skeisgielos, dueto Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus, Neringos Vasiliauskaitės darbai. Kitaip tariant, 1:10, Mončys atstovauja modernizmui, o kiti dešimt šiuolaikinių autorių – meta ir post išsišakojimams.

Mončio skulptūros ekspozicijos topografijoje išdėstytos tam tikrais intervalais, tarsi ir jie pakartotų banguojančias jo kūrinių linijas, atskirtų, sukurtų pretekstą pauzei ir numanomai jungčiai su kitoje pusėje išdėstytais vizualiniais ir garso kūriniais-sąjungininkais. Ekspozicijoje tvyranti prieblanda, susitikimui su kūriniu panaudotos užuolaidos ir spalvos – netikėta dekoracija A. Mončio ir šiuolaikinių autorių kūrinių glamonėms, o tuo pačiu – ir pretekstas kalbėti apie naujai atsirandančias jungtis, atviras netikrumo ir ironijos, nuoširdumo ir romantizmo, dirbtinumo ir natūralumo gretinimas. Faktas, kad šiuolaikinių menininkų interpretacijos, kurios „(-)vyko keliuose skirtinguose Europos galuose – Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lietuvoje, bet neįtikėtinai sinchroniškai“[1] dar labiau paaiškina šios parodos turinį.

Prieblandos žiūrovą pirmiausia perspėja Lauryno Skeisgielos Lumpi (2021) objektų mirgėjimas. Nurodant išėjimo ar įėjimo į ekspoziciją taškus, kūriniai gali būti perskaityti ir kaip modernizmo citatos, tik modernizme nuolat tobulintos dirbtinės šviesos moduliacijos pripildomos nauju gamtiniu (mimikriniu) turiniu.

Neringos Vasiliauskaitės kūrinys Situacija su lentyna (2021) prilygintinas déjà vu fenomenui. Standus imitacinis užuolaidos marmuras paslepia batus ir žvakides, žiedus ir lentyną – romantiško gyvenimo detales, žaidžia su ketvirtu matmeniu, nepavaldžiu materijai,. Jis taip atgaivina didžiąsias estetines ambicijas, kurias, susižavėjęs ironija, bus užmiršęs postmodernizmas.

Paroda Glamonė galerijoje Vartai, 2021. Neringos Vasiliauskaitės kūrinys Situacija su lentyna (2021). Lauryno Skeisgielos nuotr.

Henriko Gulbino dokumentiniame filme mažakalbis Mončys paaiškina, kaip ir kodėl gimė iš grandinių sunertos skulptūros. Be šio konteksto, Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus bičių vaške įsprausta grandinėlė reikštų gerokai mažiau. Garso menininko Arturo Bumšteino Prancūzijos Rivjeroje įrašytas cikadų čirpimas Cikados – 400 procentų (2019), pažemintas 4 oktavomis ir sulėtintas (tiesą sakant, nesu tikra, ar jį tikrai girdėjau), pateko į šią kūrinių ir judėjimų polifoniją kaip tik dėl Mončio ir jo sąsajos su Prancūzija.

Ekspozicijos tylą pertraukia vienišo paukštuko čiulbėjimas iš Deimanto Narkevičiaus kūrinio Fleististas (2019). Jis realizuotas „skirtingose materijose“ (holograma, nuotrauka ir fleita). Tai labiausiai parodoje nustebinantis kūrinys. Greičiausiai dėl to, kad Narkevičiaus kūryba siejama su video medija ir Rytų bei Vidurio Europos politiniais kultūriniais naratyvais. Šis kūrinys organiškas, asociatyvus ir paradoksalus.

Paroda Glamonė galerijoje Vartai, 2021. Deimanto Narkevičiaus kūrinys Fleististas (2019). Lauryno Skeisgielos nuotr.

Vienos gražiausių Lorcos eilučių Nenorėčiau nieko, vien tik rankos. Sužeistos, jei galima, norėčiau[2] galėtų būti dedikuota medinėms menininko skulptūroms, kuriose išreikštas organiškas menininko santykis su medžiu ir nepasotinamu jo glostymu, išgaunant specifines skulptūrų formas. Rankas vaizduojantys Mončio piešiniai sudaro itin svarbių ekspozicijos sluoksnį. Ranka, dvi rankos, susiliejančios, glostančios rankos – ir esminio žmogiško ryšio, ir menininko ryšio su kūriniu, ir menininkų, ir kitų svarbių ryšių motyvas. Dalyje piešinių vieniši objektai ar digresijos, priešingai, suponuoja santykio nebuvimą.

Išpuoselėtos medinių Mončio skulptūrų linijos Indrės Šerpytytės darbuose interpretuojamos kaip antipodas, „gumbas“, klaida, problema. Vizualine forma jiems artimas Marijos Puipaitės kūrinys Atsidavę paviršiai (2021) – nepraktiško dizaino pavyzdys, kuriame susilieja ir mončiškas formos sensualumas, ir meta modernistinis nesu(si)reikšminimas. Prieblandoje ne viskas iš karto pamatoma. Sąmoningai nereprezentatyvūs gamtos portretai, greičiausiai atsitiktinai užfiksuoti Roberto Narkaus, kuris savo menines praktikas apibūdina kaip „aplinkybių vadybą ekonomikos atsitiktinume“, nuotraukose (rz[YLzdeR- Chiusure. 2021 ir kt.), o užvertus galvą galima pamatyti besisukantį Martyno Kazimierėno „ventiliatorių“ (Blow.2021), sukurtą dekonstruojant funkcionalų interjero objektą, forma panašų į ilgakojį bobą[3].

Paroda Glamonė galerijoje Vartai, 2021. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Vytauto Gečo Laikykla (2021) yra tarsi Mončio kūrinių formos negatyvas, apmąstantis, ką talpina forma (tuo pačiu – ir skulptūrinė).

Nors, anot kuratoriaus, suderinti skirtingų disciplinų, mąstymų ir laikotarpių kūrinius vienoje parodoje nebuvo lengva[4], „Glostyme“ eksponuoti kūriniai patvirtina organišką, gal net artimesnį meta kartos ryšį su gyvąją natūra ir modernizmu, nei galima būtų tikėtis, atskleidžia įdomias skirtingų kartų bei meninių tapatybių interakcijas vienoje parodoje, „smūgiuojantis“ su vienu klasiku.

O „Glamonė“ – neabejotinas malonumas mėgstantiems sofistikuotą ir iki smulkmenų apgalvotą aplinką.

Paroda veiks iki spalio 29 dienos.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.

[1] iš interviu su kuratoriumi Linu Bliškevičiumi. 7 meno dienos. https://www.7md.lt/daile/2021-09-24/Barokiska-fuga

[2] Eilutė iš Federico Garcios Lorcos eilėraščio. Negalimos rankos kasida. Tomo Venclovos vertimas

[3] Bobas – vorų rūšis atgyjanti bobų vasaros metu.

[4] iš interviu su kuratoriumi Linu Bliškevičiumi. 7 meno dienos. https://www.7md.lt/daile/2021-09-24/Barokiska-fuga