Neužbaigtas pasakojimas, arba geltonas skėtis. Lino Jusionio personalinė paroda „Siesta“ galerijoje „Vartai“

Lino Jusionio kūriniai galerijoje „Vartai“ priminė seniai matytą Frederico Felinio juodai balto filmo epizodą. Pasakojimo pradžioje kamera fiksuoja dangaus fone linguojančius objektus, kurie atrodo kaip peizažo dalis – elektros stulpai arba medžiai. Atitraukiant vaizdą aiškėja, kad tai atjojančių raitelių iečių galai. Ši kino kalbos šmaikštybė pralinksmina. Panašiu būdu komunikuoja ir L. Jusionio tapybos kūriniai. Tapyba, skirtingai negu kino menas, negali „atitraukti kameros“, bet geba atskleisti paveikslo turinio paradoksus. Pavyzdžiui, kūrinyje „Stebint kalną“ akis ieško kalno ir netikėtai randa jo hipotetinę viršūnę paveikslo apačioje. Bet kodėl ryškiai geltona spalva, perkirsta juodų diagonalių, užgrobia beveik visą paveikslo plotą? Greičiausiai tarp lankytojų bus tokių, kurie ištars eureka! Tai, kas liko anapus tapybos, – ne vienintelis šių vizualinių tekstų malonumas, nepaaiškinamai traukiantis grožėtis.

„Mane žavi santykis tarp objektyvaus vaizdavimo ir pasakojimo, kuris lieka už kadro, tapybos atveju – už paveikslo rėmų. Viena vertus, apima pasitenkinimas harmoningu vaizdu, kuris sukuriamas, o kita vertus – visada yra nuojauta, kad už pavaizduotų elementų kas nors gali slypėt. Žmogaus noras iš vaizdinių kurti naratyvą natūralus. (…) Tai tam tikra provokacija žiūrovui lįsti nagrinėti pasakojimą, kuris tvyro tik intuityviame lygmenyje“, – teigia pats menininkas [1].

L. Jusionio debiutas buvo labai ryškus ir nuo pat pirmųjų personalinių parodų sulaukė kritikų dėmesio ir refleksijų. Jo, kaip ir kitų naujosios tapytojų kartos atstovų, pasirodymas XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos meno scenoje sutapo su interneto ir skaitmenizacijos era. Daugelis kritikų dailininko kartą mini kaip neturinčią ryšio su lietuvių tapybos tradicija ir nepaisančią mūsų tautos tapybos ekspresionistinio kanono, mat spalvos emocinę įkrovą, potėpius, net specializuotus pasakojimus pakeitė naujoji komunikacija (apropriacijos, postprodukcija, dekonstravimas, etc).

Linas Jusionis, Pokaitis / Siesta, 2020. Akrilas ant drobės 150 x 190 cm. Lauryno Skeisgielos nuotr.

2010 metais Dovilė Aleksandravičiūtė, analizuodama menininko darbus, pastebėjo, kad jie lyg iš pietietiškos, karštos, tingios popietės kurorte[2]. Apibūdinimas „siesta“ gali būti ir dar vienas raktinis menininko kūrybos žodis, kuri per dešimtmetį kardinaliai nepasikeitė. Ir šioje parodoje matome lėtą, neforsuojamą ankstesnių tapybinių įvaizdžių tęsinį.

Daugelis Jusionio kūrinių – fragmentuoti peizažai su horizonto linija, kai žiūrovo žvilgsnis paskęsta šviesoje, prietemoje ar tamsoje sustojusiame laike – begaliniame glotniame amalgamos sluoksnyje. Metafiziniame peizaže išsiskiria tik tam tikros detalės, kaip važiuojant akis užfiksuoja ne viską, bet bendrame vaizde „sugauna“ atskirus objektus. „Glotnumas“ – vienas iš atpažįstamų tapytojo stilistikos elementų. Tapytojas atidus bendrai paveikslo estetikai, o spalva pajungiama scenografiško vaizdo sukūrimui, nenaudojant „skanių“ sąskambių ar potėpių. Atskirų kūrinių spalvų paletė neretai varijuojama, tiražuojama ir kituose darbuose, tačiau nevirsta nuobodžiomis replikomis. Parodoje „Siesta“ greta dominuojančių ir beveik klasika tapusių Jusionio kūrinių atsiranda ir kitokių koncentruotų į „energetinį“ spalvos krūvį. Pavyzdžiui, paveiksluose „Įsispraudęs“ arba „Artėjant prie Galibier“ tapybinės plokštumos prasiskiria, įstriži potėpiai sukuria judėjimą, eliminuodami minimalaus naratyvo galimybę ir primindami, kad tapyba, kaip medija ar komunikacijos priemonė, yra labai specifinė ((ne)tobula).

Linas Jusionis, Įsispraudęs, 2021. Akrilas ant drobės, 50 x 80 cm. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Žvelgiant iš formaliųjų pozicijų, Jusionio tapyba – tai nuolatinis pusiausvyros tarp abstrakcijos ir objekto ieškojimas, kai pastarasis nyksta (ir atvirkščiai). Šitas „tarp“ ir prideda kūriniams nenuspėjamumo, paslaptingumo, siekiama ne tik estetinių tikslų, bet ir reflektuojamas suvokimo paradoksas. Panašių vaizdinių vargiai rasime tapytojo amžininkų tapyboje, nors abstrahavimo, realybės santykių yra daug ir įvairių, kaip ir kitų autorių naratyvų ar elementų savinimosi. Apropriacija menininko tapyboje nėra tiesioginė. Davido Hockney gyvenimo Kalifornijoje su baseinais ir teniso kortais fragmentai menininko kūriniuose nujaučiami. Tačiau kaip su tais, kurie nematė Hockney darbų, bet mėgsta Jusionio tapybą ir joje įžiūri 7-osios vidurinės baseiną naktį? Netiesioginių paralelių ar citatų galima rasti ir pasitelkiant lietuviškus pavyzdžius – sąsaja su tapytojo Igorio Piekuro devintajame dešimtmetyje tapytais peizažais neatrodo keista, net jeigu Jusionis jų ir nereflektavo. Jų egzistavimas, o gal asociatyviai kylantis atradimo džiaugsmas suteikia žiūrovui ne tik estetinių, bet ir asmeninių intelektualių bei kitų išgyvenimų. Ir net feliniškai pralinksmina, kaip ir vaizdas paveiksle žvelgiant pro geltoną skėtį (skaityti pirmoje pastraipoje).

Kūrinių choreografija, jų hipertekstinė visuma kiekvienoje Lino Jusionio parodoje sukuria atskirą istoriją, todėl į kūrinius smagu žiūrėti kaip į nesibaigiantį pasakojimą, nors ir lydi de jevu jausmas, sakantis, kad tai jau matyta. O gal tai tik plastinės kalbos netobulumo refleksija arba ribota dienos komunikacija?

[1] Justina Ruzgaitė. Pokalbis su tapytoju Linu Jusioniu. artnews.lt. 2011 vasario 8 d.

[2] Dovilė Aleksandravičiūtė. Viskas čia įtartina. 7 md. 2010-05-28

Išsamų fotoreportažą iš Lino Jusionio parodos „Siesta“ galerijoje „Vartai“ galite peržiūrėti čia.