Penki eilėraščiai ir trisdešimt šeši vaizdai. Paulinos Pukytės piešinių ir pavadinimų paroda „Trivium“ galerijoje

Paulinos Pukytės sukurti objektai ant popieriaus kaip saulės išbaltinto vasaros grindinys su spalvotų šešėlių ploštumomis. Pirmiausia šiuos piešinius pastebėjau menininkės veidaknygėje. Savo spalvomis ir kitais keistumais jie išsiskyrė iš informacinio srauto simuliakrų. Jų išskirtinumas trikdė, o turėjo būti atvirkščiai – juk “piešti” skaitmeninėmis priemonėmis IPhon’u arba IPad”u – todėl, atrodytų, jau lyg ir savaime galėjo prisitaikyti prie jiems giminingos skaitmeninės aplinkos. Piešiniai socialinių tinklų specifikos dėka veikė labiau kaip emoji (padidinta ideograma ir šypsenėlė), naudojama elektroninėse žinutėse ir tinklapiuose, kai nesinori daugiažodžiauti, nėra laiko ar sugalvotas atsakymas yra per seklus. Piešiniai veidaknygėje neliko nepastebėti ir šiek tiek kaitino žiūrovų-draugų fantazijas. Tai atskleidė vienas kitas komentaras – štai kad ir dėl “Busimo natiurmorto”, skirtingai negu autorė, vietoj nature morte, vienas žiūrovas, beje, kitados labai geras tapytojas, įžvelgė gyvą: elnią, briedį ar stirniną. Taip jau yra. Labai gerai, kad “skylė” tarp to, ką abstraktesniame kūrinyje mato net labai išprusęs žiūrovas ir kūrėjas, neišvengiamai egzistuoja.

Trisdešimt šeši vaizdai ir tekstai eksponuojami ant keturių galerijos sienų, atvėrė naujus klodus, iš naujo įtikindami, kad skaitmeniniai vaizdai, nors ir labai išsiskiriantys informaciniame sraute, verti peržiūrėjimo gyvoje parodoje. Balti Pukytės piešinių fonai sėkmingai panaikino ribas tarp sienos ir popieriaus plokštumos, t.y. įsiliejo į galerijos sienas. Lengvai ir neįkyriai gravituodami tarsi ore, apsimetė vaiko piešiniais. Sienose išryškėjantys vaizduojamų objektų siluetai, formos ir spalvas, beveik instaliuodami namų galerijos erdvę užmetė naują jauką žiūrovui-skaitytojui. Be to, prie jų atsiradus pavadinimams, atsiskleidė jų sukūrimo tikslingumas (juk ir paroda buvo pavadinta piešinių ir jų pavadinimų paroda), kurią galima ir skaityti, ir žiūrėti. Arba tik skaityti, ir banguojančios tarp vaizdų eilutės susijungia į penkis eilėraščius.

Vėl gi, net gi, labai gerai, kad nuo pat pradžių ne visai aišku, kur baigiasi vienas eilėraštis ir prasideda kitas. Niekaip nesuklystum skaitydamas ir žiūrėdamas nuo sienos vidurio. Nors Pukytė vaizdus vadina piešiniais, bet tikrieji piešiniai – ranka užrašyti tekstai, o vaizdai – tai labai geros kokybės atspaudai, kurie dėl suprantamų priežaščių (senoviškai tai vadintųsi kompozicijos ir spalvos pajautimas etc) provokuoja interpretuoti ( ką jau mėgino veidaknygės skaitytojai ir žiūrovai), žaisti ir išsirinkti. Šitas panaudojimas ranka užrašomo teksto ir spausdinto vaizdo, kuris buvo nupieštas ekrane, sukuria tam tikrą malonų dviprasmiškumą.

Tuo labiau , kad kiekviena eilutė-pavadinimas-stulpelis-eilėraštis – beveik koanas – trumpa istorija pasakoma tam tikromis aplinkybėmis – leidžia protui staiga nuščiūti, Kiekvienas gali rasti su labiausiai patinkantį. Pasakytas tam tikromis aplinkybėmis jis gali leisti patirti būseną, kurią vieni vadina “angelas atsėlino”, kiti – nušvitimas etc. Ir kiekvienas gali rasti sau patinkantį. Man, pavyzdžiui, artimiausiais – su daug daiktavardžių (ir vaizdų), bet su vos vienu kitu veiksmažodžiu.

(-)

Karštis

Mėlynas beigelis

Peilis

Griovelis

Šilkas

Uogos maišelyje susitrynė

Gulbė

Pro langą žvelgia undinė.

Beje, tik dėl jo ir pastebėjau, kad būdvardžių Pukytės kūryboje ne itin daug, o ir piešiniuose dominuoja ovalūs objektai. Tiek pavadinimai, tiek ir vaizdai – šmaikštūs, ironiški, linksmi, nostalgiški ir liūdni tuo pat metu.

Pukytė lengvai įvaldo medijas, veiklas, tekstilę ir tekstus. Pradėjusi nuo tekstilės (vos ne kiekvienas vienas šios parodos kūrinys primena kitados numegztą ar nuaustą peizažą su saule ( jeigu tik atmintis manęs neapgauna – spalvų buvo nedaug – geltona ir žalia, o peizažą eksponuotojai ištiesė ant grindų,). Menininkei visai nėra sunku įžodinti ir įvaizdinti pasaulį. 2013 metais išleidusi “Bedalį ir labdarį”, prieš dešimtmetį – “Netikrą zuikį”, o dar anksčiau – “Jų papročius” , autorė atsikleidė kaip taikli gyvenimo fiksuotoja. O kam nepatiko jos ironiški meno kritikos tekstai kultūrinėje spaudoje? O gal girdėjote Pukytės eilėraščius šiuometiniame Poezijos pavasaryje? Kaip pastebėjo knygos “Netikras zuikis” anoniminis anonsuotojas – “(-) autorė turi retą talentą tarsi nekomentuodama tik „atspindėdama” fiksuoti šių dienų nuolat kintančią tikrovę ir yra savotiškas unikumas mūsų estetikoje”.

Tie piešiniai primena ir siurrealistų naudotą metodą – automatizmą – tai yra leidžiama vaizdiniams laisvai lietis, todėl jie tokie daugiaprasmiai, atviri skirtingoms interpretacijoms, mieli kaip vaikų piešiniai. Žinant, kad priemonė nėra tokia jau įprasta, Pukytė suintriguoja jos galimybėmis. Varijuojantis potėpis ir persiliejimai, saiko jausmas įdaiktinant objektus – panašu, kad naudojant tikrą akvarelę daug sunkiau pasiekti tokio skaidrumo ir aiškių formų.

Pukytės piešiniai geri ir dar dėl kitos priežasties – jie skatina kurti. Net jeigu, toli gražu, reikės daug mokytis, kad atsirastų kažkas panašaus. Bet pažvelgus į tinkamus, t.y. menininkės sukurtus pavyzdžius šis noras gimsta natūraliai. Aišku, pabandžius – vietoj vinių atsiranda drebantys pagaliukai, vietoj kepurės – į Trancendenciją panašus apskritimas. Ir greičiausiai jie neturėtų tokio poveikio jeigu būtų tik nulieti tikra akvarele ar panaudojant tikrą pieštuką. Tas tikro ir netikro, skaitmeninio ir materialaus susiliejimas – unikalus. Kitų pavyzdžių, atliktų profesionalų, Lietuvoje neteko matyti, nors šios priemonės žinomos jau beveik dešimtmetį. Tai gi, panašu, Pukytė yra naujovės pradininkė. Tikėkimės, kad įsigyjantiems jos darbus vienoje ar kitoje pusėje užrašys tas magiškas eilutes, atveriančias visatą ir įtvirtinančias kūrinio unikalumą. O kas dar nespėjo parodos pamatyti, autorės piešinius gali rasti čia http://www.pukyte.com/photos/

Nuotraukos: Paulina Eglė Pukytė, Beatričė Bukantytė