Tylusis artivizmas arba kūno trintis. Gabrielės Gervickaitės paroda „Atminties oda“ „Artifex“ galerijoje

2020 m. spalio 29 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Saulė Mažeikaitė

Menininkės Gabrielės Gervickaitės įrenginys/meno objektas, eksponuojamas parodoje „Atminties oda“ (kuratorė Karolina Rimkutė, „Artifex“ galerija), apmąsto kūno ir standartą primetančios aplinkos galią ir yra skirta šiuolaikinės medicinos industrijos ir individo refleksijai. Ir kaip šia proga neprisiminus vieno graikų mito. Milžinas plėšikas Prokrustas prisiviliodavo keliautojus ir guldydavo juos į lovą tam, kad numarintų kančiose: kirto kojas tiems, kuriems lova per trumpa, tempė tiems, kuriems per ilga. Ši paroda negailestingai primena mito apie Prokrusto lovą nemirtingumą ir amžiną mėginimą primesti standartą. Parodoje eksponuojamų objektų atžvilgiu sunku išlikti indiferentiškai. Kiekvienas mažiau ar daugiau esame susidūrę su kūno negaliomis, jų keliamais nepatogumais, mėginimu prisitaikyti ir išlikti. Tuo labiau, kad šią medicininę refleksiją sustiprina visuotinė nežinomybė covid-19 akivaizdoje, tam tikro elgsenos modelio įtvirtinimas etc.

Medicinos tema autorei nėra nauja. Menininkė viena iš nedaugelio Lietuvos šiuolaikinio meno lauke aktualizuoja kūno santykį su medicina ir vis sėkmingai vysto naujas idėjas. Parodos „Technokūnai‘12“ (KKKC, 2012 m.) paveiksluose ji skaldė spalvų plotus, klijavo ant paviršių lipnias juostas. 2018 m. galerijoje „Meno niša“ vykusioje parodoje/tyrime „03“ apmąstė neįgalumo etiką. Menas Gabrielei nėra terapija. Tai įtaigus instrumentas, padedantis atkreipti dėmesį į socialines problemas.

Galeriją menininkė transformavo į šaltą klaustrofobišką vietą. Instaliacija apima visas erdves, kuriose tik stiklas, metalas, o ceratos šiugždėjimas ir numanomas, ir fiziškai patiriamas. Objektų vos keli, o atminties šmėklų daug. Išblukusi mėlyna, kuria iki pusės perdažyta viena galerijos patalpa – visiškai identiška pandemijos metu nešiojamų kaukių spalvai. Ji anaiptol neramina, o verčia įsitempti, kaip ir kelių dydžių mėlynos švirkštynės (liaudyje vadinamos tiesiog klizmomis), tvarkingai surikiuotos lentynoje. Asmeninį santykį autorė pirmiausia atskleidė miniatiūrose – atminties rentgenogramose. Sąlytis tarp dviejų medžiagų – gyvos ir negyvos, tarp odos ir medicinoje plačiai naudojamo ceratos, kūno ir audinio trintis, foto vaizduose virsta erzinančiai sunkiai identifikuojamais, abstrakčiais objektais. Kaip paaiškėja, šios nuotraukos – ant seno foto popieriaus atspaustos nuotraukos – menininkės kelio dalis, longetės (medicininis įtvaras) palikti įspaudai. Nematomas odos ir medžiagos susilietimas, užfiksuotas nuotraukose, primena ir laboratorinius stikliukus, kitados naudotus peržiūrai mikroskopu. Kitoje patalpoje – performatyvus, specialiai parodai sukurtas įrenginys, geležinis rėmas su tarp volų besisukančia cerata (Prokrusto lova?) – kūno dalių ir protezų palimpsestas, fantomas ar išklotinė – gremėzdiškas ir gąsdinantis. Šį kūrinį knieti palyginti su kitos menininkės Marijos Teresės Rožanskaitės instaliacija. Kitados Vilnelėje instaliavusi geležines ligoninės lovas Rožanskaitė papuošė jas sparnais (angelų), įkūnydama trapų gyvenimo įvaizdį, o lovą identifikuodama kaip galutinę stotelę, prieš patenkant į dausas. Gervickaitė pasirenka kur kas abstraktesnius ir mažiau emocinius, perkurtus objektus. Memoralumas ir asmeninė patirtis, išlikusi kūne, eksponuojamų objektų nefotogeniškumas etc. – kompleksinės šio instaliacijos dalys. Nors kūriniai tiesmukiškai nekalba apie pažeidžiamumą, tačiau kūnas prisimena čia ir dabar. Paradoksalu, bet vienas patogiausių objektų – pandusas, padedantis lengviau judėti iš vieno patalpos lygio į kitą, lieka nepastebimas.

Vienas iš svarbių, tiesiogiai nedeklaruojamų Gervickaitės parodos tikslų – socialinė kritika medicinos primetamiems standartams. Instaliacija kvestionuoja medicinos industrijos ir kūno unifikavimą ir apropriaciją, jos kontrolę ir galią, primena fundamentalią žmogaus teisę į kūną (ir laisvę). Eksponuojami objektai, jų medžiagiškumas, sukūrimo kontekstas yra nuorodos ir į netolimą totalitarinę praeitį, dar vis užgrobusią daugelio mintis ir protus. Gabrielę Gervickaitę pavadinčiau tyliąją artiviste[1], kuri nuosekliai, be lozungų primena mums elementarų žmogiškumą, kiekvieno teisę į prigimtinį unikalumą.

Mitai,, kaip ir meno kūriniai paprastai turi platų prasmių lauką, o pastarieji nelinkę moralizuoti, tačiau kaip pabaigai neprisiminus, kas graikiškame mite Tesėjas nužudo Prokrustą jo paties lovoje, kuri jam per trumpa. Kai lankiausi galerijoje pagrindiniame hole buvo pamerkta gėlių puokštė, greičiausiai likusi nuo parodos atidarymo. Teikianti vilčių.

[1] Artivizmas – meninis judėjimas sujungiantis aktyvizmą ir meną, kai kūryba panaudojama pasipriešinimui prieš neteisybę ir priespaudą .

Nuotraukos: Elzė Jasiukėnaitė

Straipsnio autorius:
Saulė Mažeikaitė, menotyrininkė, šiuo metu dirba leidybinių projektų organizatore leidykloje „artseria“.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *