Veiksmai ir padariniai. Aistės Kirvelytės tapyba

Parodos „Veiksmai ir padariniai“, kuri kovą veikė Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“, kūriniuose tapytoja Aistė Kirvelytė narsto šiuolaikinei visuomenei svarbius lokalius ir globalius naratyvus, neretai kvestionuodama jų suvokimą, priklausomą nuo konteksto. Menininkės kūryba formavosi prieštaringu laikotarpiu – XX a. pabaigos sparčių socialinių, kultūrinių lūžių ir transformacijų sūkuryje. Nemoralizuojančios ir taiklios įžvalgos, jautrumas aktualijoms, tapybiškumas – išskirtinės kūrinių savybės, atsiskleidusios jau ankstyvojoje kūryboje ir vystomos naujausiuose kūriniuose.

Žvelgiant į parodoje eksponuojamus kūrinius gestų tema,  lydi déjà vu jausmas. Socialiniai gestai Kirvelytės darbuose – tai veiksmų (jų prasmės) ir padarinių priešstatos bei dialektikos konstatacija.  Vieną pirmųjų kūrinių šia tema – didžiulę špygą, nutaikytą tiesiai į žiūrovą, menininkė nutapė dar 1998 m., po kelerių metų – 2001-aisiais – sukurtame kūrinyje atsirado dvi malda(avimu)i suglaustos plaštakos. Beveik po 20 metų „Veiksmuose ir padariniuose“ eksponuojami nauji „gestai“ tokie pat mįslingi ir ironiški kaip ankstyvuosiuose tapiniuose. Darbe Tobula sutartis (2021), aproprijuodama tik Kūrėjo ir Adomo rankas iš Mikelandželo freskos Adomo sukūrimas, menininkė sukuria įtaigią tapybinę kompoziciją apie „moralius“ tarpusavio (ar politikų) susitarimus. Socialinio gesto įrankis – ranka – panaudojama nagrinėjant visuomenės reakciją į Antropoceno epochoje vykstančius reiškinius (Antropocenas plaunasi (2021). Šis paveikslas taikliai atskleidžia nuo Poncijaus Piloto laikų vartojamo posakio „nusiplauti rankas“ esmę – baimę prisiimti atsakomybę už išdavikiškus poelgius ir tokių poelgių gajumą. Laiminanti, palydinti, o gal atsisveikinanti su paminklu ranka, pakibusi kaip audros debesis kūrinyje Po(lit)(e)tika (2017–2022) primena didingus praeities gestus, o taip pat daugiau kaip prieš 30 metų vykusį didžiojo vado monumento pašalinimą. O ar ne ta pati milžiniška lemties ranka sprigtuoja šiek tiek paliegusį angelą? Rankoje(se) tuo pačiu metu susipina didybė ir patosas, ir nuolankumas, ir bejėgiškumas, o kūriniuose kvestionuodama teisingą gestų suvokimo logiką, menininkė ieško skirtumų ir panašumų tarp skirtingų istorijų ir mostų.

Gestų temą menininkė parodoje papildo paminklų ir feikinių herojų temomis, o daugelis parodoje eksponuojamų darbų turi sąsajų su dabarties įvykiais. Tai nokautuotas baltas angelas šalia milžiniškos rankos, tapybos darbe Jie yra visur (2022) – iš tamsos lendantis žalias žmogeliukas. Net ir žinant, kad žalias objektas yra komiksų herojus Halkas, neabejotinai kalbama apie žaliųjų žmogeliukų „žaidimus“ realiai vykstančiame kare.

Universalūs kultūriniai ženklai kaip tam tikros nuorodos, o tuo pačiu ir kaip konformistinio pasaulio kritika egzistuoja beveik kiekviename menininkės kūrinyje. Ženklų talpumu ir ironija pasižymi du kūriniai. Vienas jų – Ir vėl remontas (2021), kurio milžiniškame plote atveriamas tualeto interjeras su graikiškų kolonų apsuptyje įkomponuotais pisuarais. Tapinyje Vieną gražią dieną (2016–2021) galima atpažinti Muncho Šauksmo kartotes, išdėliotas viena eile pardavimui. Tiek viename, tiek kitame kūrinyje nuvainikuojamos tuščios pretenzijos ir abejojama deklaruojamomis vertybėmis.

Ne vienas parodos kūrinys iš pradžių užmena mįslę. Kūrinys Lazda, skėtis ir staliukas (2019) apsimeta „natiurmortu“ ir iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi svetimkūnis šalia kitų didelio formato tapinių. Natiurmorto pasirinkimas yra sąmoningas, nors ir retas menininkės kūryboje. Kūrinyje menininkė tyrinėja nacionalinio muziejaus, kuriame susipina idėjos, visuomenės lūkesčiai ir projekcijos, ekspoziciją. Tapydama Vilniuje esančių Signatarų namų interjerą, ji ne tik įamžina muziejines relikvijas, bet ir ieško šiuolaikinės tapatybės atramos taškų.

Kaip ir ankstesnėse personalinėse parodose, tapytoja A. Kirvelytė lieka ištikima dideliems formatams ir epinei pasakojimo formai. Metamodernistinis kūrinių turinys kyla iš meninio autentiškumo troškimo. Menininkei svarbi ir specifinė medijos kalba, t. y. maksimalus tradicinių tapybos priemonių išnaudojimas: dėmesys atšiauriam koloritui, tarp sušiauštumo ir glotnumo balansuojančiam kūrinių paviršiui bei potėpiui, kai objektai tarsi panardinami į tapybinės struktūras erdvėje ir gravituoja nematomame tinkle. Dėmesys spalvai kyla iš profesinės patirties ir smalsumo vienu metu. Tuo pačiu, naudodama ironiją, kitų kūrinių fragmentus, aukštosios ir pop kultūros ženklų priešpriešas, į tapybos turinį ir galimybes autorė žvelgia kritiškai ir tarsi iš šalies.

Šioje parodoje ypatingai išryškėja menininkės vertybinė pozicija. A. Kirvelytė nėra pasyvi aplinkui vykstančių reiškinių stebėtoja, o kūriniuose, neretai panaudodama dviprasmybes ir ironiją, ji išreiškia savo susirūpinimą dėl pasaulio ateities. O iš pirmo žvilgsnio įvietinti tapytojos paveikslų vaizdiniai peržengia lokalumo ribas ir virsta universaliais „tekstais“,  kalbančiais apie esmines žmogaus egzistencijos problemas.

Aistė Kirvelytė (g. 1969) – tapytoja. 1992–1998 m. mokėsi Vilniaus dailės akademijoje. 2001–2002 m. studijavo Menų universitete Berlyne. Nuo 1999 m. rengia asmenines bei dalyvauja grupinėse parodose, tarpdisciplininiuose meno projektuose Lietuvoje ir užsienyje. „Veiksmai ir padariniai“ – dešimtoji Kirvelytės personalinė paroda, kurioje pristatomi 2019–2021 metais sukurti darbai.

Nuotraukos:

[1] Aistė Kirvelytė, „Sutartis“ 2021 m. drb., aliejus, 80 / 140 cm (fot. aut. Laurynas Skeisgiela)
[2-3] Aistė Kirvelytė, „Reakcijos“ (ciklas) 2021 m. drb., aliejus kiekvienas 110 / 90 cm (fot. aut. Laurynas Skeisgiela)
[4-5] Aistės Kirvelytės parodos „Veiksmai ir padariniai” vaizdas (fot. aut. Laurynas Skeisgiela)
[6] Aistė Kirvelytė, „Po(lit)etika“ 2020-2021 m drb., aliejus 240 / 160 cm (fot. aut. V. Ilčiukas)
[7] Aistė Kirvelytė, „Jie yra visur“ 2020 m.  drb., aliejus, 110 / 90 cm (fot. aut. Laurynas Skeisgiela)
[8-9] Aistė Kirvelytė, „Ir vėl remontas“ 2017-2021 m. drb., aliejus, 240 / 320 cm (fot. aut. Laurynas Skeisgiela)
[10] Aistės Kirvelytės parodos „Veiksmai ir padariniai” vaizdas (fot. aut. Laurynas Skeisgiela)
[11] Aistė Kirvelytė, „Vieną gražią dieną“ 2016-2021 m drb., aliejus, 200 / 250 cm (fot. aut. V. Ilčiukas)
[12] Aistė Kirvelytė, „Lazda, skėtis ir staliukas“ 2019 m. drb., aliejus, 120 / 140 cm (fot. aut. Laurynas Skeisgiela)