Grupės „Baltos kandys“ instaliacijos ir objektai parodoje „Rytai Vakaruose“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Šešios tekstilininkės – Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Julija Vosyliūtė – grupės „Baltos kandys“ narės drauge kuria nuo 10-ojo dešimtmečio pabaigos, kai dar būdamos VDA studentės susidomėjo veltiniu. 1998-aisiais Vilniaus dailės akademijoje apsilankius veltinio specialistei profesorei Saolei Bopanovai iš Alma Atos, gimė ne tik nauja grupė, bet ir veltinio mylėtojų, kūrėjų ir net gamintojų judėjimas. O veltinio žinomumas, nužymintis neaustinių kūrinių įsitvirtinimą Lietuvoje, pirmiausia siejamas su kandžių kūryba.

Iš daugybės per kelis dešimtmečius sukurtų darbų, parodai Rytai Vakaruose pasirinkti keli kūriniai, sėkmingai pritaikyti prie lakoniškų muziejaus ekspozicinių erdvių. Pabrėžiant sąryšį su įvairiomis vakarų ir rytų kultūrinėmis patirtimis, tradicija ir net grupės istorija, tarp aštuonių parodoje eksponuojamų kūrinių atsirado instaliacija Spartakas (2021), kuri taikliai papildo meninę kandžių kūrybą vietinio konteksto istorijomis ir ready-made‘ais. Vitrinose suguldyti įvairių dydžių veltinukai – vėlimo fabrike „Spartakas“ pagaminta produkcija – atrodo ir nykiai, ir linksmai, primindama kaimo džiaugsmus, sovietinę gūdumą, betoną ir nepramušamas sienas, kitaip tariant – viską, kas priešinga lengvai, džiaugsmingai ir spalvingai „Baltų kandžių“ kūrybai. Šiuolaikybėje retai vartojamas veltinio pavadinimo atitikmuo – tarmiškas žodis vailokas. Tačiau būtent šis žodis taikliai susieja tankią neaustinę medžiagą ir kultūrinį kontekstą. Senoviškus vailokus gaminusiame fabrike „Spartakas“ įvyko 1-asis tarptautinis simpoziumas „Veltinis’98“. Didelio susidomėjimo sulaukusios simpoziumo metu sukurti kūriniai, eksponuoti Kaune, Panevėžyje, Vilniuje, Anykščiuose, nužymėjo medžiagos transformacijos kelią į meno objektus ir kūrybišką adaptaciją tarp skirtingų kūrėjų bei bendruomenių.

Baltos kandys, Spartakas, 2021. Nuotrauka: Gintarė Grigėnaitė

Kitaip nei artefaktų kolekcijoje atsidūrę veltiniai, video filmai Alsavimas, I–VIII (2021) nukreipia žvilgsnį į šilkus. Pastarieji plazdena iš didžiulių ekranų, atskleisdami plačias kultūrines audinių vibracijas, kurios kontempliuojamos daug keliaujant. Šilko kelias (2011) – objektas, sufokusuotas į darnaus gyvenimo, panaudojant antrines žaliavas, aspektą. Jis buvo pradėtas kurti 2011 m. Kinijoje vykusiame Menų ir dizaino festivalyje NOTCH 11, o į jo realizavimą aktyviai įsitraukė vietinė bendruomenė, surinkdama nebenaudojamas šilko audinio atraižas, kurias susuko į šilko kokonus. Kitas objektas – dviratis su savadarbe bagažine, kurioje prikrauta dėžučių su rutuliukais, – ne vienintelis kūrinys, reflektuojantis vartotojiškumą. 2003 m. atsirado vienodomis eilėmis it saldainiai dėžutėje išdėstytos ir kaip patrauklus produktas supakuotos vilnonės Spiros. Jos išprovokuotų pirkėjų pyktį, nors ir atitinka produktams keliamus reikalavimus – apsimeta gražiomis. Bet kandys savo kūriniais siekia ne tik estetinių tikslų.

Būtent grožėjimosi neišvengiama meno kūrinyje Šventė (2006), kuris jau tapo meninio veltinio klasika. Tai įvyko dėl daugelio priežasčių – temos pasirinkimo, objekto, realistiškai ir taikliai atspindinčio lietuviškas gausumu pasižyminčio stalo tradicijas, rūpestingo objektų nuvėlimo, plačių veltinio vizualinių ir gyvybinių galimybių. Baltąją mišrainę knieti suvalgyti pirmiausia. Fone rodomo video filmo siužetas sukasi apie prie to paties stalo sėdinčias grupės nares, besimėgaujančias maistu. Deja. Žvelgiant į šį bei kitus kūrinius, rodos, „Baltų kandžių“ kūryba nepavaldi laikui. Joje neretai akcentuojamas ir performatyvumo momentas. Pavyzdžiui, nuolat iš naujo iš mažų detalių sudedama Mandala pabrėžia visa ko, o taip pat ir meno, laikinumą, ji kiekvieną kartą sudedama vis kitaip. Jų kūriniai perkuriami, papildomi arba, atsidūrę naujame kontekste, įgauna vis naujų spalvų, pažįstami iš naujo, kaip ir šalys, kuriose buvoja kandys.

Baltos kandys, Šventė, 2006. Nuotrauka: Gintarė Grigėnaitė

Atradusios veltinį kaip potencialią medžiagą, nesiekė per ją individualizuotis, veikiau atvirkščiai – ji tapo jungiamąja grandimi bendruomeniškam veiksmui. Todėl dar 1999 m. grupės narių nuveltas 2 metrų pločio ir 7 metrų ilgio veltinys Skūra svarbus ne tik kaip fetišas, tai – perkuriamas ir atkuriamas kiekvienoje parodoje grupės tapatybės ir bendradarbystės paieškų objektas. Iš didžiulio objekto liko tik nedidelis lopinėlis, kuriame galima kantriai stebėti, kaip nuosekliai baltos kandys mėgaujasi riebiu vilnos audiniu. Nors vaizdelis, kuris ne iš maloniųjų, – tėra tik vaizdo projekcija (operatorius Algirdas Šeškus), jis ironiškai reflektuoja ir pačios grupės kūrybą, ir skirtingų individų ar bendruomenių, o tuo pačių ir žmonių bei gyvūnų sugyvenimo ir bendradarbiavimo „strategijas“. Ilgas buvimas kartu 6-ioms grupės narėms padėjo išgryninti idėjas, išmokti atsižvelgti į skirtingas nuomones, įjungti į kūrybinį procesą meno mylėtojus. O ir pats veltinis, kaip medžiaga, ilgai veliamas, klijuojamas ar daigstomas iš natūralios vilnos ar šilko pluošto, suniveliuoja stilių, o kūrinius sunku įvardinti kitaip nei kolektyvinių pastangų artefaktus.

Dešimtajame dešimtmetyje susikūrusios vyrus vienijančios grupuotės – Post Ars, „24“, Angis, Akademinio pasiruošimo grupė – iširo arba nebepasirodo kartu. Panašu, kad „Baltoms kandims“ – vienai iš nedaugelio moterų grupių Lietuvoje – toks kūrybinis sąstingis negresia.

Grupės „Baltos kandys“ instaliacijos ir objektai parodoje „Rytai Vakaruose“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Nuotraukos: Gintarė Grigėnaitė