Kęstučio Lupeikio paroda „Tinklas: nuojautos ir struktūros“ Pamėnkalnio galerijoje

Kęstutis Lupeikis 2019 m. rudenį ir žiemą surengė dvi parodas: viena galerijoje „Akademija“ – „Skylės, plokštumos ir ratilai“ (foto, video ir kt. darbai), o gruodžio mėnesį Pamėnkalnio galerijoje veikė tapybos paroda „Tinklas: nuojautos ir struktūros“. Didelių gabaritų, minimalistiniai Lupeikio tapybos kūriniai nuosekliai tęsia ankstesnius tapybinius eksperimentus ir ūmiosios tapybos estetines nuostatas. Priešingai, nei naujosios Lietuvos tapybos ar grupės „Angis“, su kuria siejamas menininkas, atstovai, menininkas lieka ištikimas abstrakcijai, kurioje „turinio pamušalas“ ne mažiau svarbus nei figūratyviniuose kūriniuose.

Lupeikis „nuvainikuoja“ raudoną. Kaip tikram XX -XXI a. žmogui, raudona – pavojinga spalva. Kaip rašo Michel Pastoureau knygoje „Raudona. Spalvos istorija“: „Raudonos sąsajos su kairiosiomis ir radikaliosiomis kairiosiomis partijomis ir politinėmis grupuotėmis šios spalvos istoriją ženklino pusantro šimto metų, į antrą planą nustūmusios visas kitas jos konotacijas: vaikystė, meilę, aistrą, grožį, erotiškumą, galią ir net teisingumą“. Tai ir „Ivano“ spalva („Ivanas“ – galingiausias visų laikų branduolinis užtaisas, kurį valdantys ivanai – neprognozuojami tik laukia patogios progos panaudoti karinius resursus” – iš parodos anotacijos). Tapybos darbe „Socialinis tinklas“ – raudona pamažu okupuoja baltą drobės plotą. Paveikslą sudaro smulkių baltos ir raudonos struktūrų dėlionė – žmonių siluetų ar figūrų, socialinių ryšių, tinklo užuominos. Jos virsta stambesniais elementais, užsipildydamos sferą (pasaulį), mutuodamos į raudoną vėliavą. Tuo tarpu paveiksle „Stebintis“ – vaiski raudona užlieja visą drobę, palikdama tik du neužpildytus baltus drobės „burbulus“. Nors kiekybiniu požiūriu parodoje raudona ir nedominuoja, tačiau raudonų darbų pagalba sukuriama pagrindinė ekspozicijos ašis.

Susirūpinimas Lietuvos, pasaulio ir žmonijos ateitimi, žvelgiant į Lupeikio tapinius, negali būti suprastas pažodžiui. Lupeikio parašytoje parodos anotacijoje – šis santykis dėl medijos ir kalbos skirtingumų žymiai drastiškesnis ir konkretesnis, kartais apimantis neįtikėtinai platų apmąstymų lauką: nuo virtualios realybės iki valdininkų armijos didėjimo – tai yra nuolatinių menamų žiūrovų socialinių įtampų.

Grėsmė kaip paveikslo turinio dalis būdinga ir ankstesniems Lupeikio kūriniams, tačiau šioje parodoje įgauna platesnį užmojį. Tam neretai pajungiama minimalistinė, grubesnė kompozicinė struktūra, dominuoja balta ir juoda spalvos, beveik nerasime gražiųjų lupeikiškų potėpių ar dažo nuotėkių. Iš vienos pusės, tapybinės struktūros komponuojamos paprastai ir aiškiai, leidžiant joms plastiškai gravituoti drobės erdvėje, palaikant jų savitarpio pusiausvyrą, iš kitos – šios struktūros yra sunkiasvorės ir bukos. Neretai naudojant kontrasto principą, sukuriami drobės perdalijimai, plokštinimai, įtrūkiai. „Irklas“ ir „Struktūra“ – juodas kryžius baltame, ir vos balto kryžiaus užuomina juodame – antipodiniai darbai, beveik lygiai suskaldantys paveikslų plokštumas į keturias dalis. Lupeikio tapybinės kompozicijos – nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo,  kaip paveikslo struktūros ir tapybinių plotų balanso paieškos, tačiau jokiu būdu nėra tik formaliai kuriama estetika.

Ar šioje parodoje Lupeikis tęsia ar oponuoja ūmiosios tapybos principams? Milda Žvirblytė straipsnyje „Ūmioji tapyba: naujų kontekstų paieškos“, rašydama apie ūmiosios tapybos novatoriškumą klasikinio ekspresionizmo atžvilgiu akcentuoja struktūrą: „(–) joje atsekami tam tikri plėšimo ir lopymo veiksmai, menininko atlikti paveikslo tapymo procese“. Lopymo pastangų tikrai rastume Lupeikio kūriniuose (juodas ,,lopas” ant balto – „Laivas, kuriuo jie išplauks III“, balti „lopai” ant juodo – „Ivanas“)

Ideologiškai Lupeikis priklauso 90-ųjų „gaujai“, įkūnijusiai laisvę, pozityviai destruktyvų ir bekompromisinį požiūrį į tapybines dogmas, grupei „Angis“ ir, kaip minėta anksčiau, siejamas su ūmiosios tapybos atstovais. Kaip pažymi Žvirblytė: „(–) ūmioji tapyba tapo pagrindu 1990 m. susiburti menininkams iš Vilniaus ir Kauno“. Tiesa, K. Lupeikio prisijungimas prie grupės „Angis“, 1993 m. mirus tapytojui Rimvydui  Jankauskui-Kampui (1957-1993), anot vieno iš grupės ideologų, Jono Gasiūno, liko beveik nepastebėtas. Nors grupės nariai nuo 2010 m. – paskutinės bendros parodos, surengtos galerijoje „Titanikas” – nebepasirodė kartu, tačiau pavienių grupės narių tapybą galima pamatyti personalinėse parodose, o Lupeikis – vienas iš aktyviai besirodančių ir bekompromisinę poziciją deklaruojančių menininkų, kas neretai tampa gerokai nepatogu „kupi-prodaj“ ir abstraktų, struktūrinį mąstymą nelabai sugebančiame priimti pasaulyje.

Stebėtina, kad pačių gryniausių tapybos instrumentų – aliejaus ir drobės – Lupeikis niekada neiškeitė į lengvesnius ir komerciškesnius analogus – akrilą, kartoną. Tiršta aliejinė substancija ir natūrali drobės faktūra jam ne mažiau svarbi tapinio dalis, nei jos suponuojamas turinys. Kitaip tariant, tikroji tapyba Lupeikiui niekada nemirė, nors tuo pačiu jis niekada nesibodėjo ir kitų medijų – tereikia prisiminti grindų „dangą“ iš plieno armatūros strypų, videoprojekcijas, ant rudinto plieno „tunelį“ kurtą kartu su Ričardu Nemeikšiu, objektą, iš manų košės, keičiantį spalvą iš baltos į žalią, ir sugebėjo įtaigiai išnaudoti jų teikiamas galimybes. Iš principo Lupeikiui nėra jokio skirtumo, kokią mediją naudoti deklaruojant savo idėjas. Jo kūriniai visuomet turi bekompromisinį jėgos užtaisą, priverčiantį žiūrovą ne formaliai grožėtis įvaldyta paveikslo plokštuma, subalansuotomis kompozicijomis ir neužveltomis spalvomis. Ir galerijoje „Akademija”, ir Pamėnkalnio galerijoje vykusioje parodoje Lupeikis vis kitomis priemonėmis kalba apie tą patį – egzistencinį nerimą, chaosą, technologijas, antižmogiškus socialinius pokyčius etc. Ir tik belieka stebėtis gebėjimu instrumentuoti be trikdžių.

Lygiai kaip ir kiti nariai, taip ir Lupeikis yra sukūręs stiprią asmeninę legendą – „Lupeikio brendą“, tačiau pertraukose tarp parodų sėkmingai gravituoja kitose srityse: jo suprojektuotas Generalinės prokuratūros pastatas, išdygęs beveidžių sovietmečio daugiabučių apsuptyje, nors ir sukėlė daugybę diskusijų, tačiau yra sėkmingas pastato ir konteksto, pastato ir meno istorijos, etc pavyzdys, yra publikavęs straipsnių ir knygą „Minimalizmo galia“, kuri pasiekė skaitytojus dar 2007 m.), dėsto (yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius) etc.

Milda Žvirblytė. „Ūmioji tapyba: naujų kontekstų paieškos“. Dailė 2011/1

Michel Pastoreau. Raudona.Spalvos istorija. Vilnius, 2018

Vaizdai iš Kęstučio Lupeikio parodos „Tinklas: nuojautos ir struktūros“ Pamėnkalnio galerijoje