Jeigu tektų išvykti, pasiimčiau su savimi tą gražų Žemės vaizdą. Pokalbis su Dainiumi Liškevičium

2020 m. spalio 4 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Saulė Mažeikaitė

 

„Susisaistymas su vieta“ – kelerius metus vykstantis projektas. Gal gali trumpai pristatyti, kaip jis prasidėjo? Kas yra ta vieta, su kuria susisaistoma?

Beveik prieš dešimt metų pradėjau ieškoti iliustracijos iš vaikystėje pamėgtos knygos „Marsiečiai, atsiliepkite!“[1]. Tai vyko dar prieš Muziejų (paroda NDG, 2012 m.). Ir vis nesėkmingai. Prieš porą metų, išėjau į gatvę su mintimi, kad štai dabar nueisiu į knygų išparduotuvę ir rasiu tą knygą. Taip ir įvyko – atėjau, išsitraukiau iš lentynos ir atsiverčiau iliustraciją. Ji vaizduoja du marsiečius, kurie kalbasi tarpusavyje ir vienas jų sako: „Žemėje negali būti gyvybės“. Ta frazė mane persekiojo visą laiką. Čia kaip atminties rekonstrukcija – neatsiminiau nei autoriaus, nei knygos pavadinimo, tik tai, ką kalba du ufonautai-marsiečiai. Ši paradoksali frazė “Žemėje negali būti gyvybės” ir buvo įvadas į projektą. Tai mano antropocenas, kuris buvo pradingęs, o dabar nusileido iliustracijoje ir atsakė į visus klausimus – reikia gelbėti planetą arba jau vėlu…

O vieta ir yra susisaistymas. Pirmiausia yra kūnas, su kuriuo esi susisaistęs, kuriame esi, nori pabėgti arba keisti, bet negali ir turi su juo taikstytis. Žvelgiant globaliai, Žemės planeta – irgi vieta, iš kurios ruošiamės pabėgti, nes prasidėjo visi tie negrįžtami pokyčiai, verčiantys žmoniją skirti pajėgas kitos planetos paieškai. Marsiečiai iliustracijoje kalba arba apie laiką prieš žmonijai išvykstant iš Žemės, arba po to, kai žmonės jau ją paliko.

Tokia žmonijos misija – užkariauti kosmosą, tiksliau tai – viena iš žmonių poreikio daugintis Žemėje hipotezių.

Yra daug teorijų. Žemiečiai dauginasi kaip bakterijos, ir vėliau šitie parazitai gali išplisti po visą galaktiką…

Grįžtant prie konkrečios vietos, iš tikrųjų tai vieta, kur vyksta sodybinis gyvenimas, bet ją labiau traktuoju kaip salą, kur galima pabėgti, kur kas nors gyvena užsiseivinęs, pasislėpęs, kur išsijungia visi Vilniaus failai ir pradedi GYVENTI tik ta vieta. Ne tik pjauni žolę.

Tokia priešistorė ir apie visatą, ir apie parodą, ir apie pačią vietą, Pirma istorija, kuri yra svarbi parodos dalis, paaiškina, kaip toje vietoje atsiradau: atvykus jos apžiūrėti, savininkas parodė pirštu į aukštai danguje skrendantį lėktuvą ir pasakė: „Jau pusė keturių, tai šis lėktuvas skrenda į Mumbajų (Bombėjų – aut. past.). Tuomet pagalvojau, kad pro šią sodybą jau esu keliavęs, nes prieš 13 metų skridau į Bombėjų pro čia. Viskas gerai, pagalvojau, tai ne atsitiktinumas, o dėsningumą patvirtinantis faktas renkantis šią vietą.

Tai būtų galima pavadinti šios istorijos pradžia…

Gal gali papasakoti atskirų objektų istorijas – pavyzdžiui, medžio, konsolės arba tapetų, kuriais išklijuotas galerijos prieškambaris?

Iliustraciją su marsiečiais panaudojau kaip tapetų motyvą. Jie eksponuojami koridoriuje ar kambaryje, kur grįžtu į pradžią. Juos kurdamas rėmiausi multivisatine teorija, kad egzistuoja begalė visatų.

Iš konkrečios geografinės vietos atgabenta nulūžusi obelis (Įvykis / medis (obelis). Taip sugretinama paroda ir obels išlūžimas, kaip paraleliai vykstantys du įvykiai.

Medis parodoje susietas su konkrečia fizine vieta. Visos parodos pradžia ir pabaiga – obelis, atsiradusi jau besirengiant parodai. Ji tiesiog nulūžo nuo vėjo ar senatvės. Supratau, kad Visatos atžvilgiu tai – paralelinis įvykis. Paroda ir obelis – viskas veikia kartu. Prieš pat atidarymą ją nutariau atvežti ir eksponuoti. Vėliau ją supjaustysiu, parvešiu atgal ir sukūrensiu taip gražinsiu ją atgal į žemę į pelenus…

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ galerijoje „(AV17)“, 2020. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

O ji atrodo kaip specialiai sukurta galerijos „(AV17)“ erdvei. Ar ilgai galvojote, kaip ji įsikomponuos?

Parodoje rodau dokumentaciją, kaip vyko obels pjovimas ir pervežimas, kad eliminuočiau romantiką. Ekspozicijoje obelis veikia savaip – skleidžia kvapą, ropoja vabalai, visa tai palieku žiūrovui, kurie gali apžiūrėti ją kaip mumiją su dar vis gyva ekosistema ir gal būt vis dar jaučiančia…

O šūsnis laikraščių „Šiaurės Atėnai“? Juos deginai atidarymo metu. Irgi deromantizacija? Sudegini ateitį (performansas „Iš pelenų į pelenus / Šiaurės Atėnai“).

Židinys, esantis galerijos erdvėje, išprovokavo šį veiksmą. Nenorėjau, kad židinys liktų tik dekoratyvi detalė. Jeigu jis yra, turi ir veiksmas įvykti. Laikraščiai buvo likę nuo studijų laikų, jie paimti iš to laikmečio, kai branginome kiekvieną „Šiaurės Atėnų“ numerį, saugojome, vežėme per dešimtis vietų. O dabar mėginu nieko nekaupti, atsikratyti daiktų.

Ar sunku buvo surengti parodą karantino metu, gal jos turinį kaip nors paveikė pandemija?

Pandemija – globalus reiškinys. Turintys sodybvietes ar kitokias vietas, įsivesdavo internetą ir pabėgdavo. Karantiną praleidau dažniau lankydamasis sodybvietėje, todėl atrodė labai dėsninga, kas vyko ir kas įvyko. Pavasaris buvo pandeminis, o vasarą grįžau į įprastinį ritmą. Tačiau vasarą rengti parodas labai sunku, knieti nieko nedaryti.

Esi aktyvus meno lauko dalyvis, nuolat rengi parodas. Atrodo, kad pastaruoju metu rengiamos parodos labiau fragmentiškos, tolsta nuo Muziejaus ar Labirinto archyviškumo bei daugiakalbiškumo. Ir ne vien dėl to, kad vykdomi mažesni projektai. Šioje neri į gamtą, į pirmapradiškumą.

Su metais pradeda traukti į gamtą, į pelenus. Nuo kultūros artėji prie natūralumo. O ir kultūroje ieškau kitų dalykų, nebereikia tiek visko, nebesinori beprotiško intensyvumo.

Grįžtant prie parodos, man ji tokia išgryninta, apgalvota, o, paaiškėjo, jog pilna atsitiktinumų. Tai visais atžvilgiais labai vientisa paroda, tiek objektų pasirinkimu ir dialogu, tiek medžiaginėmis substancijomis (metalas, medis) etc. Nors kai kurių parodos eksponatų prigimtis artima arte povera estetikai, tačiau čia svarbesnė nuolat vykstanti mediacija tarp objektų, objektų ir žiūrovų, moderno ir postmoderno.

„AV17“ galerija – tai kelios patalpos, labai tinkamos kurti atskirus pasakojimus. Ji išplanuota kaip butas, gali įeiti į vieną pasakojimą arba į kitą. Tai padėjo konstruojant parodą. Norėjosi neperkrauti, daug ko atsisakiau. Iš pradžių buvau numatęs kitus objektus, kai kas keitėsi procese. Koridorių išklijavau tapetais su minėta iliustracija. Tai įvadas į pagrindinį naratyvą ir į kitus kambarius…

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ galerijoje „(AV17)“, 2020. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Man jie pasirodė labai tradiciški, išklijuoti kaip kaimo sodyboje, išskyrus, žinoma, marsietišką motyvą.

Religiniai objektai įveda sakralinę dimensiją. Konsolė, žvakidės jungiasi su Pelėdos laišku. (projektas/naujakurių gyvenvietės planas „Didžioji Pelėda 2020“ planetoje X, piešinys, pelėdos ekskrementai, drobė, medis). Beje, vis ruošiausi tam susitikimui su pelėda. Norėjau išnaudoti jos apsilankymus. Matydavau ją parskrendant ir išskrendant. Kai užtempiau drobę ant porėmio, ji atskrido paskutinį kartą ir paliko žinią. Nenorėjau jos veiksmų paversti meno objektais. Drambliai tapo, beždžionės ir delfinai tapo. Pelėdos paliekamas ženklas – labiau ritualas. Jį turiu atkoduoti, bandau suprasti, ką ji atsiuntė. Čia šamaniškas veiksmas.

Konsolė (be pavadinimo (konsolė), 2020, medis, polichromija) – tam tikra nuoroda į pelėdą ir į vietą, iš kurios ji viską stebi. Žvakides sieju su kito pasaulio paieškomis. Jo pirmiausia ieškojo religija, teigdama, kad jis yra, bet sunkiai atrandamas, o vienintelis kelias atrasti – mirtis. Šiais laikais, pasitelkę mokslą, mes jau bandome išskristi iš tikrųjų. Žvakides norėjau sujungti į vientisą objektą – kosminio laivo modelį. Parodoje jie transformuojasi ir į miestą – architektūrinius statinius, kurių vieta YRA numatyta pelėdos paliktame piešinyje, nes tai traktuoju kaip topografinį žemėlapį, kuriame pavaizduota naujakurių gyvenvietė X planetoje. Patalpoje ant sienų yra ir du foto vaizdai su tuo pačiu peizažu, taip norėjau įvesti laiko dimensiją. Kartu su fotografu Modestu Ežerskiu visą dieną fiksavome kintantį peizažą. Fotografijas dariau tarsi sau. Jeigu tektų išskristi, pasiimčiau tą gražų žemės vaizdą prisiminimui. Kaip atvirutę, kurią filmuose herojus įsideda į kišenę prieš išskrendant į kosminę kelionę…. (Bio I-II, spalvota fotografija, aliuminis).

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ galerijoje „(AV17)“, 2020. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Parodoje taip pat eksponuojamos trys lėkštės, ypatingų paveikslėlių kolekcija, kurią įsigijau. Pirmoji lėkštė vaizduoja Deivido Lynčo traukinį, kitoje – kengūra su kūdikiu, trečioje – peizažas. Lynčą įtraukiau, nes jo kūryboje šalia tikrovės egzistuoja paralelinis pasaulis, ir nereikia konstruoti kosminių laivų. Dūmai, kurie rūksta, eina į židinį ir laužą. Dūmai išsiveržia ir užtemdo mūsų planetos dangų, o tada sėdi į Lynčo traukinį ir išvažiuoji…

 Apie Tavo kūrybą parašyta labai daug. O ir pats neretai parodose suintriguoji tekstais. Ar interpretacijos, apie Tavo kūrybą parašyti tekstai dažniau sutampa su tavosiomis interpretacijomis ar prasilenkia? O gal apie tai negalvoji arba neskaitai kitų tekstų?

Blogiau, kai teigiama kažkas pro šalį, tada sunervina. Apie neatitikimą yra gerai pasakęs skulptorius Mindaugas Navakas, kad tai tiesiog blogas parodos vertimas. Yra geras vertimas ir yra blogas.

Čia prie pokalbio, kuris vyksta Vitebsko g. 23, sodelyje, prisijungia galerininkė ir menininkė Aistė Kisarauskaitė.

Aistė Kisarauskaitė (A.K.): Dainius pilnas vilčių, kad išsigelbės.

 Dainius Liškevičius (D. L.): Dar bus laisvų vietų, flotilėje. Kitas variantas – sėsti į Lynčo traukinį.

A.K.: Nesvarstei bunkerio idėjos?

 D.L.: Čia labiau holivudinė tema, tam reikia daug pinigų.

A.K.: Tai ne holivudinė idėja. kaip tik šiuo metu per Netflix platformą žiūriu dokumentinį serial „Amazing interiors“. Viename iš reportažų rodoma, kaip seniai paliktus bunkerius galima paruošti potencialiems pirkėjams. Per savaitę ar kelias ne tik užtikrinamas būsimas saugus ilgalaikis išgyvenimas, bet ir sukuriamas prabangus interjeras.

 Saulė Mažeikaitė (S. M.): Iki spalio 5 dienos galerijoje ,,Trivium“ veiks Tavo paroda „Vogue“.

 D.L.: „Vogue“ – tai kūrinio „Stereotipiniai mirties įvaizdžiai“ tąsa, sukurta tuo pat metu – 1995 m., kaip ir skulptūros.

„Vogue“ – tai tarsi liūdnoji žmonijos pabaiga – holivudinis filmas, kuriame mes saugiai sėdėdami važiuojančiame traukinyje, žiūrime pro langus į visur lakstančius zombius…

Kūriniai ilgai gulėjo archyve, o po to pradėjau po truputį traukti į dienos šviesą. Jie kalba apie mūsų dabartį arba ateitį arba pasąmonines baimes.

S.M.: Kodėl, Aiste, pasirinkai šiuos kūrinius, kuo Tau patinka Dainiaus darbai?

A.K.: Paroda yra galerijos projekto aktualizuoti devyniasdešimtuosius tąsa. Kodėl sugalvojau tokį projektą, kodėl man tai patinka? Dažnai devyniasdešimtųjų kūriniai, ypač šie, atskleidžia kitą Liškevičiaus pusę, rodo platesnį jo, kaip menininko, spektrą. Tai labai stiprūs, paveikūs kūriniai, koncentruota emocija, vitališkumas. Tai, kas galėtų būti gera tapyba, geras piešinys. Ten visa tai yra.

S.M. Dėkoju už pokalbį.

 [1] Atminties rekonstrukcija iš vaikystėje skaitytos knygos ir įstrigusios iliustracijos – tai parodos ir visa ko pradžia. Iliustracija iš Pavlas Klušancevas, Marsiečiai, atsiliepkite! Pavlo Klušancevo knygos „Marsiečiai, atsiliepkite!“, Vilnius: Vaga, 1972, p. 35.

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ galerijoje „(AV17)“, 2020. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

Išsamų fotoreportažą iš Dainiaus Liškevičiaus parodos „Susisaistymas su vieta“ galerijoje „(AV17)“ galite peržiūrėti čia.

 

Straipsnio autorius:
Saulė Mažeikaitė, menotyrininkė, šiuo metu dirba leidybinių projektų organizatore leidykloje „artseria“.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *