Interviu su menininke Neringa Vasiliauskaite

Saulė Mažeikaitė: Kuo panašios ir skirtingos aukštosios mokyklos, kuriose studijavote – mokėtės Vilniaus dailės akademijoje vitražo ir stiklo specialybės (2002–2008 m.), kurioje vėliau dėstėte, ir Miunchene, Vaizduojamųjų menų akademijoje (Akademie der Bildenden Künste München), kur nuo 2011 m. studijavote skulptūrą prof. Nicole Wermers stiklo ir keramikos klasėje?

Neringa Vasiliauskaitė: Panašumų išties sunku atrasti, nes iš esmės skiriasi šių mokyklų studijų sistema. Miuncheno Vaizduojamųjų menų akademijoje (toliau AdbK) studijuojama pas konkretų profesorių (-rę), tad prieš stodamas būsimasis studentas renkasi ne specialybę, kaip įprasta kitose menų akademijose, tačiau menininką, kurio kūrybos braižas jam artimas ar kurio kryptimi norėtų eiti.

AdbK studijuojama klasėse, kuriose vyksta atviras ir savanoriškas darbų aptarimas su profesoriumi (-re) ir kitais studentais. Nėra studijų kursų, t.y. toje pačioje klasėje studijuoja tiek vėliau, tiek anksčiau įstoję studentai. Neegzistuoja egzaminai ar pažymiai, už kūrybos darbus nereikia atsiskaityti. Akademiją sudaro klasės ir skirtingų medžiagų dirbtuvės (workshop’ai), kuriose studentai gali laisvai judėti ir eksperimentuoti, realizuoti savo idėjas. Po mokslo metų, vasarą, vyksta Jahresausstellung paroda, kurioje taip pat dalyvaujama savo noru. Per ją eksponuojami darbai klasėse, daromos mini parodos, kurias lanko galeristai, kolekcionieriai ar šiaip menu besidomintys žmonės. Studentams tai yra gera proga užmegzti kontaktus, galerijoms – atrasti jaunus menininkus.

Studijos gali trukti tikrai ilgai, net iki dešimties metų.

Pabaigus akademiją, gaunamas diplomas be mokslinio laipsnio. Tiesa, paskutiniaisiais metais AdbK taip pat įvyko permainų – esant norui, galima rinktis ir bakalauro studijas, bei lankyti teorines ir praktines paskaitas.

Miuncheno Vaizduojamųjų menų akademijoje studentai turi galimybę tapti dirbtuvių asistentais – aš pati darbavausi Glasmalerei, Licht und Mosaik dirbtuvėse. Buvau dirbtuvių vadovo Thiery Boissel asistentė, todėl teko dirbti ir su studentais, padėdavau jiems realizuoti techninius darbus, susijusius su stiklo medžiaga.

Tuo tarpu Vilniaus dailės akademijoje buvau pakviesta dėstyti tuometinėje Monumentaliosios dailės katedroje (dabar Įvietinto meno katedra – S. M.) vitražo kompoziciją ir darbus medžiagoje, trumpai dėsčiau ir Monumentaliosios dailės istoriją. Todėl abi mokyklas galėjau pažinti tiek iš išorės, tiek iš vidaus.

Studijas Vilniaus dailės akademijoje prisimenu kaip studijų programos vykdymą, kas suteikė stiprius piešimo, kompozicijos pagrindus, o Miunchene labiau vyrauja laisvės dvasia, daugiau koncentravausi į savo kūrybą, autentiškumo paieškas.

Abi mokyklos turi savo pliusų ir minusų.

S. M.: Ar stiklas kaip trapi ir nepatvari medžiaga, nesėkmės kuriant (klaidos), stiklo kaip medžiagos galimybių suvokimas ir jos techninis ribotumas, pastūmėjo dabartinių „eksperimentų“ link? Juk procesas kuriant iš stiklo yra tikslus, o kiekvienas neatsargus judesys gali sužlugdyti idėjos realizavimą. Ar stiklo savybės, patirtys dirbant su skulptūra prisidėjo prie tolesnių hibridinių kūrinių atsiradimo?

N. V.: Pradėjusi studijuoti Miunchene, dar keletą metų savo kūryboje naudojau stiklą kaip medžiagą. Studijų eigoje jau dirbau ir su kitomis medžiagomis – metalu, medžiu, silikonu, lateksu, spauda ant įvairių paviršių.

Dirbdama su stiklu, dar ilgai vadavausi iš kūrybos kaip griežto projekto vykdymo būdo – prieš kuriant reikėdavo daugiau dėmesio skirti techniniam darbo įgyvendinimui nei kūrybiniams sprendimams. Tekdavo viską milimetro tikslumu apskaičiuoti, nuolat spręsti technines problemas, o po to tiesiog realizuoti darbą. Vienas netikslus judesys kartais lemdavo viso darbo perdarymą, papildomas išlaidas, o prieš parodas yra tekę po pervežimo dėžėse rasti šukes. Vis tik savo ilgametį darbą su stiklu vertinu kaip labai prasmingą ir vertingą, formavusį ir skatinusį tolesnes paieškas, padėjusį perprasti kitas materijas.

Kitų medžiagų atsiradimas iš esmės keitė kūrybos būdą, mėgaujuosi, kai darbo procese galiu keisti kūrinį, kiekviena medžiaga jam suteikia savo kontekstą, įdomu jį kontroliuoti arba paleisti. Medžiagiškumas kūriniuose man labai svarbus, o pažinus stiklo, kaip medžiagos, ypatybes, darbas su kitomis medžiagomis nėra sudėtingas.

S. M.: Kas tampa kūrinių inspiracijų šaltiniais? Kokią vietą Jūsų eksperimentuose užima mokslas, tyrimai ir technologijų pasiekimai? Ar eksperimentų „rezultatai su odomis“, paviršių hibridiškumo apmąstymas ir perkūrimas gali būti / yra (pa)naudojami praktinėje veikloje? Ar stiklui, kaip medžiagai, atsiranda vietos dabartiniuose Jūsų darbuose?

N. V.: Dažnai mano inspiracijos šaltiniu tampa paprasti kasdieniški buities daiktai, jų formos, įvairūs paviršiai, matyti viešose erdvėse ar gamtoje.

Savo darbuose naudoju gana tradicines medžiagas ir jų apdirbimą. Mano technologijos galbūt nėra naujos, tačiau ieškau neįprastų jų kombinacijų, tenka pasidomėti technologiniais pasiekimais, pavyzdžiui, kad sužinočiau, kas su kuo ir kaip reaguoja. Dažnai eksperimentuoju su medžiaga, tai atveda mane prie neįprastų sprendimų.

Po darbų serijos Skins‘ ne kartą teko sulaukti klausimų iš mados dizainerių, ieškančių įdomesnių sprendimų dirbant su tekstilės technologijomis, tačiau nemanau, kad silikonu dengti medžiagų paviršiai gali būti panaudojami praktiškai.

Su stiklu šiuo metu nedirbu, tačiau neatmetu galimybės, kad galbūt ši medžiaga į mano kūrybą prireikus sugrįš vėliau, tačiau kitomis formomis ir prasmėmis.

S. M.: Ką Jums reiškia darbas su įvairiomis medžiagomis, kurias pastaruoju metu naudojate savo kūriniuose, jų perdarymas, braižymas, balinimas, pjaustymas (didesnę laisvę, jaudinantį eksperimentą, laukiamą ar netikėtą rezultatą)?

N. V.: Medžiagiškumas man itin svarbus. Dirbdama su skirtingomis medžiagomis ir jų paviršiais, kuriu tam tikrus kultūrinius sluoksnius, daugiaprasmiškumą. Lyg perprantant kūrinį būtų keliaujama per prisiminimus ir patirtis – tiek asmenines, tiek socialines, istorines, kultūrines. Dažnai įsigyju medžiagą arba konkretų daiktą, jį išardau ar iškonstruoju ir sukuriu savą jo variantą. Pats daikto naratyvas man labai įdomus, tyrinėju, kiek daiktai kalba apie asmenį, kiek apie jį pasako jį supanti aplinka, drabužiai ar netgi paviršiai, kuriuos suprantu kaip vidinių struktūrų atspindį. Įdomu ir tai, kad šie daiktai atsineša savo kontekstą ir informaciją, suteikia mano darbuose taip dažno anonimiškumo, svetimumo. Dažnai tie daiktai ar naudojamos detalės būna pagamintos ne rankomis, o industriniu būdu, ir tai suteikia mano kūriniams reprodukavimo, pasikartojimo įspūdį ir naujas prasmes.

Su vienomis medžiagomis aš, savaime suprantama, dirbu mieliau nei su kitomis, kiekviena iš jų turi tam tikras savybes arba kodus, kuriuos perpratus gali laisvai ja „žongliruoti“, šokinėti nuo vienos prie kitos ir pritaikyti savo kūriniui taip, kaip norisi.

S. M.: Atrodo, kad iš vienos pusės Jums svarbi „techninė“ skirtingų medžiagų simbiozė, jų susikalbėjimas, juk mėginate sujungti į vieną paviršių skirtingas ir dažniausiai dirbtines, perdirbtas medžiagas: silikoną, metalą, medį, plastiką, audinius. Tuo pačiu kūriniuose įveikiama skirtingų medžiagų priešprieša, jie yra ir pasyvūs, kelia asociacijų su nereikalingomis gyvūnų odomis, išnaromis (yra objektai), kalba apie pabaigą. Jie gali būti suvokiami kaip kultūrinio elgesio, savęs ir kitų pateikimo apmąstymai. „Naujosios odos“ taip pat yra apie skiriančias ir jungiančias medžiagas, apie gyvulišką, ir žmogišką pradą. „Oda tampa veidmainiška perkūrimo procesuose, bet ji taip pat atlieka ir tarpininko vaidmenį“[1], yra žmogaus veiklos ar elgesio kritika.

N. V.: Jūsų minėtas pasyvumas, anonimiškumas, neutralumas, svetimumas, priešpriešų sugretinimas ir kartu jų neigimas man labai artimas. Objektai tarsi kviečia juos paliesti, tačiau kartu yra atstumiantys. Tokiu būdu siekiu manipuliuoti žiūrovo juslėmis.

Dažnai kurdama įsivaizduoju erdvę, į kurią žvelgiama lyg iš ateities perspektyvos, ir daiktus, kūnus, kurie atrandami po ilgo laiko – apaugusius kultūriniais sluoksniais, istorijomis, apsikerojusius, nublukusius, praradusius savo paskirtį, įgavusius nepaaiškinamos galios ar gyvybės, ir juose užsimezgusias naujas, nepažintas, net siurrealistines formas. Lyg būtų siekiama atkurti nostalgišką sapno atmosferą, kalbančią apie trumpą buities epizodą, besikartojantį, užstrigusį belaikėje atminties erdvėje. Man svarbu, kad objektai (ar tai būtų kasdienybės daiktai, ar jau minėti kūnai/odos), neprarastų estetikos, pirmapradės tvarkos. Šią nuotaiką man padeda pasiekti įvairių medžiagų naudojimas, jų blukinimas, trynimas, bet kartu ir aiškus jų išdėstymas pagal gerai žinomas, nusistovėjusias visuomenines normas, netgi dirbtina jų inscenizacija.

Man įdomu, kaip objektai per paviršių (odą) sugeria į save aplinką ir ją atspindi. Tarsi neštų kelių kultūrinių sluoksnių, kartų informaciją. Savo kūriniais kalbu apie praeitį ir dabartį iš ateities perspektyvos, tuo paaiškindama ir kūrinių kompleksiškumą, kuriuo iki galo neatskleidžiama, kas konkrečiai tai yra, paliekant tai žiūrovo interpretacijai.

S. M.: Įsidėmėjau vieną kūrinį – Supinta kasa (2020). Tai iš dirbtinių (?) plaukų supinta ir papuošta kasa. Ar šiuo kūriniu išreiškėte nusistebėjimą visuomenės gestais, stereotipais ar ką nors kita?

N. V.: Parodoje „Haut Muster“, vykusioje Editorial erdvėje Vilniuje (2020), rodžiau kūrinius iš „Skins“ serijos – paviršius, odas, iš kurių tarsi išsineriama ir atsinaujinama. Tai gali būti tiek gyvūno oda, tiek žmogaus drabužis. Kiekvienas iš rodytų objektų turėjo dirbtinų plaukų sruogų detales, taip dar labiau paryškinant kūniškumą. Kūrinys „Kasa“ ir buvo detalė, maža, tačiau svarbi, padedanti iškoduoti kitus kūrinius. Juo kalbėjau apie dirbtinumo ir tikrumo santykį su vyraujančiomis klišėmis ir stereotipais socialinėje erdvėje.

S. M.: Vienas naujausių Jūsų kūrinių, eksponuotų Lietuvoje, – Situacija su lentyna (2022, parodoje „Glamonė“, galerijoje „Vartai“) – sukėlė daug minčių. Ar prieš jį kuriant egzistavo koks nors santykis su Antano Mončio kūryba? Kodėl atsirado būtent toks sudėtingas kompleksinis kūrinys? Iš vienos pusės atrodo, kad tęsiate medžiagų dviprasmiškumo, galimybės jomis manipuliuoti (techniškai tai spauda ant tekstilės / marmuro, paviršiaus imitacija) temą, iš kitos – sukūrėte paslaptingą susitikimo su kito menininko kūryba parafrazę. Bet tuo pačiu kūrinys sukelia daug kultūrinių asociacijų. Kokios buvo kūrybinės intencijos?

N. V.: Šis darbas atsirado nepriklausomai nuo A. Mončio kūrybos. Prieš parodą A. Mončio kūrybos sąmoningai nenagrinėjau, tiesiog tęsiau dirbtinumo ir imitacijos temą, prie kurios pradėjau dirbti 2017 m., kurdama darbų seriją Tableclothes.

Siekiau sukurti siurrealistinę, iliuzinę, anonimišką ir utopišką erdvę, kurią sudarė trys kūriniai – Situacija su lentyna, Situacija su vaza, Situacija su užuolaida (2021).

Ši „kamerinė“, maža erdvė atsiskleidžia kaip ideali, tačiau nereali tikrovė, kurioje būtų galima ieškoti paralelių cituojant literatūros kritiko ir antropologo Rene Girard mimetic desire teoriją: kuomet asmens norą imituoja kas nors kitas, jis tampa „tarpininku“ arba „modeliu“. Mėgdžiodami vienas kito troškimus, jie abu gali pradėti trokšti tų pačių dalykų ir lengvai tapti konkurentais. Tokiu būdu parodos objektai lyg varžėsi vienas su kitu savo raštais ir paviršiais, manipuliuodami ir apgaudinėdami originalą, įgiję vienas kito savybių, praradę savo funkciją, persikūniję, prisitaikę, besislepiantys už banguojančių užuolaidų ir virtę kažkur matytais atpažįstamais kūnais.

Ant erdvės sienų ir grindų įkomponuoti objektai pabrėžė kompleksiškumą bei puošnios estetikos ir formalaus patrauklumo sintezę. Lyg tapę kažkieno asmeninės erdvės geidulingais liudininkais spalvotame, sprogstančiame vaizdų ir fantazijos pasaulyje, kuriame sujungiami archetipiniai simboliai su netikėtais vaizdiniais išradimais, derinant organinės medžiagas su neorganinėmis, aštrius paviršius su glotniais.

Pasitelkdama įvairius paviršius, sluoksnis po sluoksnio siekiau atverti asmeninės buities istorijas: silikono atliejos sustiprino kūno, odos paviršiaus jutimiškumą, o smėliu dengtos aiškios ir tvarkingos architektūrinės detalės tarnavo kaip įsivaizduojamos, griežtai ir tobulai surežisuotos siurrealistinės, sterilios ir dirbtinės erdvės, iš kurių kyla žmogaus fantazijos, sapnai ir svajonės.

Kūrinyje Situacija su lentyna atpažįstami motyvai – suakmenėjusi nuodingoji gebenė, kabantis audinys su gyvate, sustingęs sumedėjęs dūmas ir kiti kasdieniai artefaktai – vienas po kito lipdo pagrindinio veikėjo portretą. Objektų medžiagiškumas atskleidžia jutiminį varijuotumą, išryškinant jų paviršių kuriamą apgaulę, manipuliaciją medžiagomis ir vizualine intuicija. Nors daiktai kūrinyje atrodo apleisti, juose vyrauja nebūdingai džiugus, ironiškas spalvingumas. Tai tarsi teatrališkai inscenizuoti gaminiai, virtę sudėtingu koliažu, nešdami tam tikrą sapno, pasakos atmosferą. Savo panašia spalvine tonacija jie kuria dviprasmišką pasakojimą, kviečiantį apmąstyti kūno vietą skaitmeniniame ir socialiniame pasaulyje, kuriame kultūriniai sluoksniai atidengiami ir stebimi iš šono per subjektyvias patirtis, lyg nuodėmingai besiknaisiojant svetimuose daiktuose, neapibrėžtoje laiko ertmėje, vienai po kitos besikeičiant kino juostoms.

S. M.: 2018 m. esate laimėjusi Bavarijos Kultūros ministerijos stipendiją menininkų rezidencijai Villa Concordia, Bamberg, 2017 m. apdovanota Art Karlsruhe meno premija. Jūsų darbus yra įsigiję galerija Villingen Schwenningen, galerija Karlsruhe, FER kolekcija, Alexander Tutsek fondas bei privatūs kolekcionieriai. Kuris / kieno įvertinimas yra brangiausias, prasmingiausias?

N. V.: Visus apdovanojimus labai vertinu, nes kiekvienas savaip pastūmėjo mano kūrybą į prieki. Esu dėkinga Alexander Tutsek fondui, kuris metai iš metų, nuo studijų Miuncheno Vaizduojamųjų menų akademijoje laikų, rėmė mano projektus, o sukurtus darbus ir įsigijo į savo kolekciją. Taip pat įsimintinas ir svarbus man yra Debütantinnen Preis, kuris suteikė galimybę išleisti pirmąjį savo meno katalogą „Seductive skins“ ir surengti parodą istorinėse Galerie der Künstler erdvėse.

S. M.: Kokie Jūsų ateities planai?

N. V.: Šiuo metu su architektais dirbu prie dviejų didelės apimties projektų architektūrinėse erdvėse Vokietijoje, buvau pakviesta sukurti dviejų skirtingų erdvių konceptą. Tai ilgai trunkantis kelių etapų darbas, kurio rezultatai bus tik kitų metų viduryje.

Taip pat šiuo metu dirbu prie naujų objektų ir piešinių serijos, kuriems sukurti gavau Stiftung Kunstfonds stipendiją. Šie darbai bus rodomi 2023 m. vasarą solo parodoje Vent galerijoje Miunchene ir parodoje, skirtoje menininkei Eva Hesse (kuratorė Katie Jayne Britchford), kuri įvyks Galerie der Künstler erdvėse Miunchene.

S. M.: Dėkoju už pokalbį.

[1] Yates Norton tekstas: https://www.editorial.lt/blog/neringa–vasiliauskaite–haut–muster/

Nuotraukos:

[1-2] Neringa Vasiliauskaitė. Daria Stakhovska Photography
[3] Neringa Vasiliauskaitė, Skin IV, 2019. Silikonas, virvė, skaitmeninė spauda, etiketės, plienas. Išmatavimai kintantys. Debutantinnen/2019 Galerie der Künstler München, Vokietija. Fot. aut. kuuunst.de
[4] Neringa Vasiliauskaitė. Daria Stakhovska Photography
[5] Neringa Vasiliauskaitė, „Haut Muster” parodos vaizdas, 2020 m. Editorial, Vilnius. Fot. aut. Ugnius Gelguda
[6] Neringa Vasiliauskaitė, Supinta kasa, 2020. Plaukai, auskarai, plienas. Išmatavimai kintantys. Editorial, Vilnius. Fot. aut. Ugnius Gelguda
[7] Paroda „L’étreinte – Embracement – Glamonė”. Galerija „Vartai”, Vilnius. Kuratoriai: Linas Bliškevičius, Yates Norton. Fot. aut. Jonas Balsevičius
[8] Neringa Vasiliauskaitė, Situacija su lentyna, 2021. Silikonas, skaitmeninė spauda, tekstilė, mediena, smėlis, dirbtiniai augalai. Išmatavimai kintantys. Paroda „L’étreinte – Embracement – Glamonė”. Galerija „Vartai”, Vilnius. Kuratoriai: Linas Bliškevičius, Yates Norton. Fot. aut. Jonas Balsevičius
[9] Neringa Vasiliauskaitė, Situacija su užuolaida, 2021. Silikonas, skaitmeninė spauda, tekstilė, mediena, vaškas, smėlis, dirbtiniai augalai, plienas. Išmatavimai kintantys. Kuratoriai: Linas Bliškevičius, Yates Norton. Fot. aut. Jonas Balsevičius
[10] Neringa Vasiliauskaitė, Situacija su vaza, 2021. Smėlis, vaškas, virvė, dirbtiniai augalai. Išmatavimai kintantys. Kuratoriai: Linas Bliškevičius, Yates Norton. Fot. aut. Jonas Balsevičius
[11] Neringa Vasiliauskaitė. Daria Stakhovska Photography