Marijos Šnipaitės paroda „Snūdas“ ir Lauros Garbštienės projektas „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“

2019 m. lapkričio 6 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Saulė Mažeikaitė

Skulptorės Marijos Šnipaitės paroda „Snūdas“ neseniai įvyko galerijoje „Artifex“, video menininkės Lauros Garbštienės – „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi” vyksta vos prieš mėnesį atidarytoje naujoje galerijoje „Atletika“ (Vitebsko 21, Vilnius). Abi menininkės atstovauja skirtingas kartas – L. Garbštienė debiutavo po 2000 metų, M. Šnipaitė – 2014 m. surengdama pirmą personalinę parodą Ten pat, POST galerijoje, Kaune. Menininkės naudoja skirtingas medijas, įtraukia į skirtingus procesus, bet jų intencijos neretai persipina ir sinchronizuojasi.

Šnipaitė sėkmingai išnaudojo ankštokas galerijos „Artifex” erdves, rodos, lengvai pritaikydama jas skulptūrinėms mizanscenoms. Vos tik įėjus pasitiko besirangantis liežuvis („Saldūs žodžiai”). Iš pradžių žvilgsnis atsirėmė ne į sieną, o į kampą, nepatikliai tirdamas, ar du maži objektai, suguldyti ant žalsvo porolono, priklauso „Snūdo“ kolekcijai, o gal palikti čia tik per neapdairumą, vėliau smigo į tolimesnėje patalpoje esantį peizažą („Šnabždėjimas”). Judėjo koridoriumi, kol beveik tamsoje aptiko dar vieną kūrinį („Visai šalia”).

Parodos autorė dialogą tarp žiūrovo, aplinkos ir objekto, ir ne tik šioje parodoje, užmezga tarsi tarp kitko. Eksponatus galima apžiūrėti ir kaip vientisą instaliacinį kūrinį, ir kiekvieną objektą – atskirai, pavyzdžiui, dalį peizažo – pritūpus, piešinį ant stiklo – labai iš arti, beveik šnopuojant į stiklą. Trūkinėjantis ir besikeičiantis ryšys su kūriniu, panaudojant jų išdėstymo netolygumą ir patiriant jų fizinį buvimą – ne tik pereinama iš vienos patalpos į kitą, bet ir priartėjama, ir atsitraukiama, pritupiama, aktyviai dalyvaujant juslėms, ieškoma ir tiriama parodos ir eksponatų topografija. Kūriniai išdėstomi trimis vizualiniais lygiais – ant grindų, akių lygyje ir šiek tiek virš. Pavyzdžiui, „Šnabždėjimas” – tai kelių aukščių peizažas. Iš dviračio padangų sukurti du objektai primena ne tik plazdenančius kelionių tentus, bet ir paplūdimyje šnarančias palmes su už horizonto besileidžiančia saule (medinis tarp palmių įkomponuotas objektas). Žiūrovas priverčiamas stengtis ir nejučia įtraukiamas į daugialypį asociacijų lauką. Kai kurie kūriniai – ypač miniatiūriniai – užausiai (kaip patikslino jų pavadinimą galerijos kuratorė), nors ir komponuojami akių lygyje, kaip salamandros susilieja su aplinka. Be to, juos knieti turėti rankoje ar trinti pirštais – tose formose užgriebta kažkas esminio, lyg koks pasaulio dnr.

Marijos Šnipaitės paroda „Snūdas“ galerijoje „Artifex“, 2019. Marijos Šnipaitės nuotr.

Šnipaitė sąmoningai atsisako reprezentacinio meno kūrinio pateikimo, jis lyg ir antraeilis, nors iš tikrųjų sukuriama nepakartojama, besikeičianti estetika, objektų ar meno kūrinių, komunikuojančių tarpusavyje, teatras. Jos kūriniai gali ką nors priminti – nendrėse šiurenantį vėją, saulėkaitoje susikryžiuojančius šešėlius, odines hipsterių dekoracijas, vienu žodžiu, laisvę. Ir išlaisvinama iš daiktiškos aplinkos nuovargio, daugiažodžiavimo ir ekspansyvumo. Šį savo principą Šnipaitė yra pavadinusi „Surežisuotomis instaliacijomis“.

Marijos Šnipaitės paroda „Snūdas“ galerijoje „Artifex“, 2019. Marijos Šnipaitės nuotr.

Kitas įdomus aspektas – medžiagos ir kūrinio santykis. Rodos, panaudotos medžiagos visiškai atitinka tų objektų turinį: liežuvis minkštas ir besirangantis (vaškas), kieti užausiai – stabilūs (molis). Tai kasdienybėje naudojamos paprastos, neprabangios, nepatvarios, neinvazinės medžiagos. Tie kūriniai atkartoja formas ir daiktus, turimus namuose ar aplinkoje, nes jie nereprezentuoja, tik papildo, paaiškina ir pratęsia žmogų, kaip ir snūdas yra nuolatinėje transformacinėje (panaudojimo) stadijoje. Be to, menininkė nevengia spalvų. „Saldūs žodžiai“ – švelniai rausvi, užausiai – natūralaus molio, lyg archeologiniai radiniai, ištraukti iš kažin kokio gylio.

Taigi, snūdo idėja tobulai realizuota panaudojant galerijos sceną, neišbaigtas, besikeičiančias formas, per mirgančią ir trūkinėjančią objektų interakciją, atveriant netikėtas prasmių žaismes ir bedugnes.

Lauros Garbštienės paroda „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“ projektų erdvėje „Atletika“, 2019.  Lauryno Skeisgielos nuotr.

Tarsi tarp kitko dialogą su žiūrovu užmezga ir Laura Garbštienė, tęsdama ekologinio sąmoningumo apmąstymą naujausioje parodoje. Antropoceno epochos žmogui, kurio simboliu galėtų tapti plastikinis maišelis, turėtų būti šiek tiek nejauku galerijoje aptikti medžių šakas. Šakos neišvengiamai asocijuojasi ne tik su būtinais sanitariniais procesais, bet ir su „invazinės rūšies” – žmogaus – barbarišku mąstymu apie save kaip Visatos valdovą, vietinėmis miesto aktualijomis – neretai nepamatuotu brandžių medžių, neva trukdančių miestiečiui jaustis komfortiškai, naikinimu arba drastišku medžių šakų pjovimu.

Medžių šakos, kurios, beje, buvo surinktos netoli nuo galerijos esančiame rajone – Antakalnyje – tikslinė žaliava žiūrovui. Suguldytos galerijoje jos savaip papildo besiformuojančią galerijos aplinką, tarsi idealiai skirtą menininkės sumanymui. Patalpa kitados naudota kaip sporto salė, o dabar remontuojama ir pritaikoma meno tikslams.

Šakos, kaip ir peiliukai aštriais ašmenimis, praktiškai panaudojami šakų dailinimui – drožybai eglute. Kas nėra bent kartą gyvenime bandęs šakelės ar pagaliuko paversti kažkuo kitu? Nekaltas, užburiantis, vaikiškas ir naivus veiksmas, bet Garbštienė jam suteikia ir kitokį atspalvį. Ne kiekvienam pavyksta tobulai drožti, knieti veiksmą kartoti, vis naudojant ir naudojant šalia gausiai siūlomą žaliavą. Tuo tarpu, iš drožinių pamažu ir priklausomai nuo to kiek parodą aplanko žiūrovų, dėliojamas naujas bendras objektas – tikriausiai meno kūrinys, jeigu jau veiksmas vyksta galerijoje.

Lauros Garbštienės paroda „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“ projektų erdvėje „Atletika“, 2019.  Lauryno Skeisgielos nuotr.

Nors neretai meno kūrinių nauda traktuojama mažesnė, nei įrankių, tačiau šiuo atveju dailiojo proceso pagalba menininkė siūlo nedviprasmiškai pažvelgti plačiau – į nuolatinį gaminimo, perdirbimo poreikį, greičiausiai kylantį iš streso ir nesaugumo, kiekvieną mediją keičiant vis kita (Marchall McLuhan). Menininkės dėka tarsi dalyvaujama dailiųjų amatų dirbtuvėse, bet ne su tikslu sukurti dailų medinį objektą, skirtą parduoti. Lyg tarp kitko parodos lankytoją įtraukdama į veiksmą, menininkė kvestionuoja jo reikalingumą ir sukuria iškalbingą precedentą vartojimo ir vertės apmąstymui. Vienkartinio ir unikalaus proceso rezultatas – produktas, kurio vertė ir nauda perteklinė, šiuo atveju net nesvarbu, kokia medija (M McL) sukuriama – meno kūrinys ar buities darbus patobulinantis įrankis. Tokiu paprastu būdu Garbštienė demaskuoja inertinį mąstymą, kuris gal ir norėtų apsimesti magišku arba meniniu, bet iš tiesų dažniausiai yra bereikalingas, o jo dalyviais plačiąja prasme yra visi gyvieji.

Galerijoje galima pasižiūrėti ir keletą ankstesnių Garbštienės sukurtų video filmų, kuriuose ji dainuoja pati, suteikdama jiems nepakartojamo žmogiškumo. Dainavimas – savaip rezonuoja šakas, drožybą etc kitoje salėje.

Tiek viena, tiek kita autorė, nors ir skirtingais būdais, įtraukia žiūrovą į interakciją. Žiūrovas nenutolinamas pagarbiu atstumu, bet atvirkščiai – turi galimybę atsiverti neįprastai patirčiai. Panašus ir abiejų menininkių tausojantis požiūris į medžiagas (jos natūralios, neilgaamžės, iš artimos aplinkos, transformuojamos) ir santykis su kūriniu ir jo atviromis galimybėmis.

Lauros Garbštienės paroda „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“ projektų erdvėje „Atletika“, 2019.  Lauryno Skeisgielos nuotr.

Straipsnio autorius:
Saulė Mažeikaitė, menotyrininkė, šiuo metu dirba leidybinių projektų organizatore leidykloje „artseria“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *