Author Archives: Agnė Sadauskaitė

Neįrėmintas Vilnius. Interviu su Andrej Vasilenko

Miestą galima patirti įvairiais būdais – apie jį mąstant, skaitant, rašant, jame būnant. Visgi urbanistiniai dariniai geriausiai pažįstami juos tyrinėjant tokiu greičiu, kokiu keliaujame pėsčiomis, pasitelkiant regą, uoslę, jutimus. Menininkas ir fotografas Andrej Vasilenko (g. 1985) yra ir miesto tyrinėtojas, savo kamerą nukreipęs į visus Vilniaus rajonus. Menininkas teigia, jog jo projektai, ir ypač „This is Vilnius“ dažnai nurodo daugiau nežinomųjų nei pateikia atsakymų. Andrej projektuose ryškūs miesto ir žmogaus tapatybės, identiteto paieškos, miesto visuminio vaizdo projektavimas, kino detališkumas ir įvairovė. Andrej nesistengia Vilniaus įrėminti į patogius turistinius rėmelius, ieškodamas tikrojo miesto, kuriame gyvename, veido. Po praėjusių metų rudenį, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvykusios parodos „This is Vilnius“ su Andrej kalbėjome apie projektus, Vilnių, pokyčius, šiuolaikinį meną bei viso to svarbą.

„This Is Vilnius“ – brandus projektas, greitai bešvęsiantis penkerių metų gimtadienį. Kokie motyvai ir įkvėpimo šaltiniai paskatino pradėti projektą?

Projekto užuomazgos – bakalauro studijų metais. Tuomet padedamas dėstytojo Artūro Railos rengiau tarpdisciplininį projektą apie identiteto/kultūros maišatį, kuriame susijungė įvairios medijos. Filmavau miesto erdves, Valdovų rūmų statybos pabaigą, Barbakano renovavimo pradžią – grubiai tariant, „istorijos atkūrimo“ projektus. Vėliau fotografavau draugo tėvų namus, kurie iš Rusijos į Lietuvą persikraustė sovietmečiu. Jų namuose nebuvo atliktas kapitalinis remontas, sluoksniai klojosi vienas ant kito, tad jų namai it muziejus, su daugybe daiktų iš dabarties ir praeities. Šie projektai tapo tokių temų kaip paveldas, identitetas, miestas domėjimosi pradžia. Kėliau ir keliu klausimus kur pozicionuojame save kaip Lietuvos ar Vilniaus gyventojai, kas mums svarbu ir kur esame. Visgi patį projektą „This is Vilnius“ pradėjau grįžęs į Vilnių iš Londono 2014-ųjų gegužę, kuriame gyvenau penkerius metus po akademijos baigimo.

Užsiminei, jog šis projektas Tau kaip miesto prasmės ir savo paties tapatybės ieškojimas, atsiradęs iš asmenines patirties.

Iki penkerių metų amžiaus augau Elektrėnuose, vėliau persikraustėme su tėvais į Vilnių, čia studijavau fotografiją. Vilnių ir jo skirtingus laikotarpius, vietų kaitą atsimenu nuo vaikystės. Projekte ryškios asmeninės įžvalgos, tam tikros nuotaikos paveiktos fotografijos. Vilniaus kampai, momentai, specialūs apšvietimas, rytinis ar vakarinis miestas – tai tam tikri dalykai, kurie man atveria Vilnių.

Neseniai rengtoje mano parodoje buvo eksponuota nuotrauka, kurioje matyti alyvos. Alyvos neturi ryškių sąsajų nei su architektūra, nei su politika, bet jos yra vienas Vilniaus miesto simbolių, jų mieste gausu. Tai buvo mano asmeninės Vilniaus grožio paieškos. Be to, man labai patinka gretinti skirtingus dalykus, tarkim, asmeninius pojūčius tuo pat siekiant iš tam tikro nuotolio parodyti susiklosčiusią urbanistinę situaciją ar vietos pasikeitimą.

Ar be studijų metų ir asmeninių apgalvojimų buvo ir kitų inspiracijos šaltinių?

Vienu metu, ypač gyvendamas Londone, domėjausi fotografo menininko Wolfgang Tillmans darbais. Jis savo kūrybą pradėjo nuo snapshots (red. past. laikinų greitų pastebėjimų/fiksacijų). Man tai imponavo – mano projektas gan impulsyvus, nes daug nuotraukų buvo padarytos čia ir dabar. Spontaniškumas tinka ir dėl Vilnius įvairiapusiškumo – kiekvienas rajonas savitas. Žinoma, kaip jau minėjau, daug kas susiję su asmeniniu bagažu, apgalvojimais, išgyvenimais. Kartais sugrįždavau prie tų pačių, jau fotografuotų vietų, kartais pats jų ieškodavau, bet griežtos fotografavimo sistemos neturiu, nepaisau tematikos, nesiekiu „pritempti“ nuotraukų ir siužetų. Dėl to nuotraukos tampa tikros.

Pradžioje į „This is Vilnius“ projekto pavadinimą žiūrėjau kiek ironiškai. Miestą įvedus į google, pamatydavai Katedrą, Onos bažnyčią, Gedimino pilį, kitus turistinius objektus. Aš norėjau pasakyti, jog Vilnius yra ne tik tai, bet TAI yra Vilnius – senamiesčio ir kitų gyvenamųjų rajonų toji visuma. Norisi parodyti miesto įvairovę, kaitą, atmosferą.

Tavo nuotraukos užburia. Atrodo, jog tai sustabdyto filmo vaizdas, kuriame tinkamai parinktas apšvietimas, detalės, sodrios spalvos, sėkmingai sudėlioti mikroepizodai mieste. Tai iš tikrųjų primena iškirptus kino filmo kadrus. Ar kinas darė įtaką tavo fotografijos stiliui?

Nedažnai esu paklausiamas dėl kino įtakos, visgi esu kinomanas ir pats svajoju filmuoti. Šios įtakos neneigiu. Manau, kad įtakos padarė ir tai, jog mokiausi Vienožinskio dailės mokykloje, o iškart po mokyklos stojau į Dailės akademiją, tapybos studijas. Nepavykus įstoti, pradėjau fotografuoti ir supratau, kad tapybą sudėjau į fotografiją. Į nuotraukas žiūriu kaip į tam tikrą sceną, it tai būtų pabaigtas tapybos darbas.

2017 metais tavo projektas „This is Vilnius“ laimėjo kūrybinę rezidenciją Bovė mieste Prancūzijoje. Nors kuriamas jau nuo 2014 metų, Vilniuje šis projektas buvo pristatytas personalinėje parodoje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje tik 2018 metų spalį. Ar tai atsitiktinumas, ar paliudijimas apie savo krašto pranašus..?

Tiksliai nežinau, kodėl tai užtruko ketverius metus. Tikriausiai tik dabar atėjo laikas, o gal aš ir pats nebandžiau, labiau galvojau apie fotoalbumo išleidimą. Nors dabar planai apsivertė aukštyn kojomis – pirma paroda, o tik po to paduota paraiška knygai… Manau, projektas per tą laiką įgavo svarbą. Parodą kuravo Gerda Paliušytė, kuri yra rengusi trumpametražius filmus, kuravusi parodas, šiuo metu su kitais kolegomis atidariusi Montos Tattoo parodų erdvę. Su ja lengvai radome bendrą kalbą apie projektą, atsirado tinkama erdvė.

Kaip atrodė Tavo paroda? Ar ieškojai įvairių prieigų?

Mano parodoje žaidėme fotografijų dydžiais ir naudojome skirtingus formatus, nuotraukų nerėminome, kad atsirastų lengvumas, jog nuotraukos neteigtų „ties šiuo rėmeliu užsidarau“. Projektą norisi auginti atvirą, nesinori kreipti viena ar kita linkme, o pačiam būti tapatinamam su konkrečia srove. Tam tikros temos, žinoma, pasirodo, bet nė viena nefigūruoja. Temų eklektika man labai priimtina.

Mano parodoje buvo 14 nuotraukų, kai kurios itin mažo formato. Nemažai fotografuoju ir su telefonu, dvi nuotraukos, publikuotos parodoje, buvo darytos telefonu. Medija man nėra taip svarbu kaip pats rezultatas. Jei žmonės seka projektą, jie supranta, jog nuotraukų yra daugiau, tačiau kai kurie stebėjosi dėl tokio pasirinkimo. Norėjosi palikti žiūrovui erdvės, neapkrauti vaizdais tik dėl noro parodyti, jog turiu daug nuotraukų. Mažiau yra daugiau. Kitoje parodoje ir kitoje erdvėje bus galima pamatyti kitas nuotraukas ir kiekį.

Ar toks formatas atsirado priežastingai?

Pirma atrinkome 30 nuotraukų ir tik proceso metu atsisakėme pusės. Manau, kad geriau turėti daugiau erdvės ir susikoncentravimo į vieną vaizdą.

Ar tai buvo tavo pirmoji paroda? Kokia veikla užsiimi šalia projekto?

Savo pirmoje parodoje dalyvavau dar būdamas studentu ir kryptingai siekiau tapti menininku. Tai buvo 2008 metais ŠMC erdvėje kuruota paroda Lietuvos dailė fotografija, viena jos dalis buvo kuruota Valentino Klimašausko. Visgi vėliau išvykau į Londoną, ten kelerius metus dirbau komercinės fotografijos srityje kaip laisvai samdomas fotografas, vėliau ŠMC pradėjau daryti parodų dokumentacijas.

Kita vertus, tai buvo didelis tarpas, nes mano kolegos įsisuko į menininkų gyvenimą, o aš atitrūkau. Dabar mane labiau mato ne kaip fotomenininką, o kaip dokumentacijų fotografą – etatininką. Dabartiniu metu šalia projekto dirbu kaip laisvai samdomas fotografas Šiuolaikinio meno centre, Nacionalinėje dailės galerijoje, Nidos meno kolonijoje, Ruperte bei dokumentuoju kitus nepriklausomus meno projektus.

Minėjai, jog 2008 metais rengtoje parodoje jauteisi lyg „eitum link tapimo menininku“, tačiau vėliau atitrūkai. Kaip manai, ką reiškia būti menininku? Ar pats jautiesi esantis menininkas?

Būtent, kas yra menininkas? Menininkas kartais klaidingai suprantamas tik kaip konceptualaus meno kūrėjas. Menas yra tam tikrų dalykų komentavimas, jei pasitelkdamas bet kurią mediją sugebi transliuoti, papasakoti, iškelti problemas, pritraukti žiūrovą, tu esi menininkas. Tradicinės medijos, visgi, atrodo gan neįdomios Lietuvos šiuolaikinio meno pasaulyje. Nuo 2015 metų dokumentuoju ŠMC rengiamas parodas ir jos labai retai pristato vieną „gryną“ mediją. Pastebiu, kad pastaruoju metu fotografijos parodų beveik nėra. Dauguma stengiasi rengti tarpdisciplinines parodas, instaliacijas, pristatyti įvairias medijas. Galbūt daug kam atrodo, kad fotografijos parodos yra nuobodžios, jas suprantant kaip nuotraukų iškabinimą į rėmelius.

Kita vertus, pats rengei dirbtuves šalia Antano Sutkaus parodos, o lapkritį buvo rengtas Jaunojo tapytojo prizo konkursas, tad gal ne visos tradicinės medijos yra pasitraukusios?

Labiau diskutuoju apie fotografiją šiuolaikiniame mene. To man trūksta Vilniuje. Štai Sutkaus paroda atrodo kiek perkrauta, joje virš 300 nuotraukų. Žiūrovui nepalikta erdvės. Tai galbūt kita pusė – fotografija neatsiranda šiuolaikiniame mene, bet jei atsiranda, tampa pernelyg fotografiška. Ir tai gali tapti nuobodu. Reikia išlaikyti balansą, tinkamą darbų eksponavimą, jog kalbėtų ne tik pats kūrinys, bet ir kūrinių visuma. Kitaip tariant, parodos architektūra yra labai svarbus kriterijus, pristatant bet kurios medijos darbus. Nuotraukos yra kadrai, o paroda jau tampa montažu ir galutiniu filmu.

Minėjai, jog Tavo projekto pradžioje kai kurie žmonės labiau pastebėjo nuotraukas, kuriose vyravo sovietmečio architektūra, tad natūraliai manė, jog tai ir vyraujanti tematika; dabar, kaip minėjai, atsiranda šiuolaikinės architektūros ir urbanistinio kraštovaizdžio fotografijų. Kaip manai, kaip keitėsi projektas „This is Vilnius“ ir Vilniaus miestas per pastaruosius ketverius metus? Ar jų kaita vyko paraleliai?

Sovietmečio paveldas mano projekte buvo labiau pastebimas kitų žmonių. Projekto pradžioje į Calvert Journal rengiamą interviu siunčiau kelias nuotraukas, o daugumą redakcijoje atrinktų sudarė sovietmečio laikotarpio architektūros fotografijos. Kai kuriems pasirodė, kad Vilnius pristatomas kaip Rusijos miestas, nors skirtingų tematikų nuotraukų turėjau ir tada.

Projektas keitėsi dėl miesto kaitos bei mano paties ieškojimų ir pastebėjimų. Daug mažiau fotografuoju senamiestį, manau, kad jame nedaug liko autentiškumo. Man labiau patinka eiti į gyvenamuosius rajonus, kur daugiau tikrumo, Vilniaus be kaukės. Senamiestis orientuotas į turizmą, o aš domiuosi kontrastais, labiau apnuogintais nei sutvarkytais ir paruoštais turistų akims. Be to, už centro ribų atsiranda daugiau laisvės žmonių teritorijos bei pastatų tvarkymui, kas kartais išsilieja į labai įdomius ir iškalbius vaizdus.

Vilnius pastaruoju metu sparčiai plečiasi, plėtra suprantant ne tik teritorinį, aukštuminį didėjimą, bet ir teritorinį tankinimą. Tokie procesai sparčiausiai pastebimi Naujamiestyje, Žvėryne, Užupyje. Kaip matai dabartinį Vilnių? Ar Vilnius sugeba plėstis išsaugodamas vietos dvasią (jei tokią turi)?

Procesai vyksta itin greitai, matau mažai apgalvotų, organiškų ir įdomių sprendimų. Greito gyvenimo mada atsiranda ne tik drabužių sferoje, bet ir architektūroje. Dažnai pastebimi dalykai mieste nurodo ir kas yra svarbu žmonėms, kad jų sienos būtų baltos, viskas tvarkinga ir nušlifuota, bet kaip tai išspręsta, suplanuota, kokios medžiagos naudojamos, suformuota jų erdvė – šie klausimai palikti neišspręsti. Visgi reikia suprasti, kad ne tik architektai kuria miestą – tai ir gyventojai, užsakovai, finansiniai bei politiniai sprendimai, kartais ir fantazijos, kūrybiškumo stoka arba baime išsiskirti. Žinoma, šie procesai vyksta ne tik Vilniuje, tai globalus reiškinys. Tiesiog Vilniuje atsiranda labai daug naujos statybos miesto centre ar arti jo.

Atrodo, jog mieste turi būti palaikoma švara, tvarkingumas, tai atsispindi ne tik paveldo tvarkyme, bet ir matant kaip dauguma žmonių rengiasi – be dulkelės ar nelygintų drabužių. Kartais norisi patrintumo, tikrumo, o ne šlifuotų vaizdų. Ar tai rodo, kad miestą ir save bijome parodyti kokie iš tikrųjų esame, geriau rodome fasadą?

Projekto socialinio tinklo paskyroje pasitinka dvi nuotraukos: Reformatų skvero ir Vilniaus sporto rūmai. Planuojama, jog greitu metu šios dvi viešosios erdvės radikaliai keisis. Abu objektai, nors skirtingi, kurti sovietmečiu ir dažnai tampantys diskusijų epicentru dėl tokio paveldo vertės, ideologinio istorinio periodo krūvio. Ar manai, jog su sovietmečio paveldu elgiamės tinkamai?

Jau seniai noriu, jog Sporto rūmai būtų pradėti tvarkyti išsaugant jų dvasią, kitu atveju baiminuosi, kad ilgainiui jie subyrės ir nugrius. Reformatų parkas man nuo vaikystės yra mažų laiptukų parkas. Atrodo, jog buvo įmanoma išlaikyti dalį struktūrų, bet lengviau viską nušluoti. Sovietmečiu suprojektuota originalių pastatų, galbūt naudotos medžiagos nėra geriausios. Atrodo, kad griaunama dabar yra ne sovietmečiu pastatyti masiniai pastatai, bet unikalūs (Policijos pastatas, Reformatų parkas).

Kaip vertini tokius procesus, kai tam tikrus istorijos periodus stengiamasi išgyvendinti? Ar tai Lietuvos istorijai praradimas, destrukcinis savęs ieškojimas?

Nacionalinės dailės galerijos pastatas yra projektuotas to paties architekto kaip ir Reformatų parkas. NDG pastatytas 1980 metais, jame 1980-1991 m. veikė LTSR revoliucijos muziejus, nuo 1991-ųjų Nacionalinė dailės galerija. buvo restauruota, bet jo funkcija, esmė ir išvaizda nepakito.

Tuo tarpu Reformatų parką ruošiamasi tiesiog nušluoti. Ar tuomet reikėtų nugriauti ir NDG? Tai tas pats architektas, taip pat kūręs sovietmečiu. Atrodo, it bėgam nuo sovietmečio, bet atsiduriam tam pačiam sovietmety: statom parkus, kurie yra „štampuoti“ pagal tą patį modelį, vienodi, siekiant iliuzinio saugumo ir tvarkos. Nors ieškom individualizmo, bet gaminam kartotes. Tai labai keista.

Andrej, esi kilęs iš rusų ir ukrainiečių šeimos, gyveni Vilniuje, studijavai Londone, stažavaisi Prancūzijoje. Vilnius – taip pat multikultūrinis miestas, kurtas ne tik lietuvių, paveiktas įvairiausių įtakų. Ar tapatybės paieškos svarbios ir tau pačiam? Ar prieš tai kirbėjo klausimas, jog nesi lietuvis, nes tavo šeima nelietuviai?

Esu kilęs iš daugiatautės šeimos; visą gyvenimą kvestionavau ir ieškojau savo tapatybės. Dabar mano pozicija daug stipresnė. Aš čia užaugau, gimiau, mano žmona yra lietuvė, dauguma mano draugų lietuviai. Dažnai susiduriu su tuo, jog kai kurie žmonės pasmerkia visus rusus. Tai labiau jaučiau mokyklos laikais, tad natūraliai iškilo klausimas, kas yra tie vilniečiai, čia gyvenantys? Juk čia gyveno tiek įvairių tautybių žmonių. Be to, mieste vyko ir architektūriniai pasikeitimai, kad ir Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimas. Suprantu, jog tai sovietmečio palikimas. Visgi kodėl negalime į tai žiūrėti kaip į praeitį, muziejinę dalį?

Vilnius įvairiapusis, per savo kamerą matai palikimą skirtingų ir ryškiai atsispindinčių laikotarpių. Kodėl mieste svarbūs sluoksniai? Ir kodėl svarbu ieškoti ir bandyti rasti ne tik žmogaus, bet ir miesto identitetą?

Miestą pirmiausia kuria žmones, tad žiūrėdami į miestą matome vyraujančią gyventojų nuotaiką, mąstyseną, mentalitetą. Jaučiama, kad žmonės geriau gyvena, tai rodo ir savivaldybė, nuspręsdama realizuoti 80-ųjų architektūros žvaigždžių projektus, o ne ieškodama talentingų Lietuvos kūrėjų. Svarbu kalbėti apie miestą ir svarbu kalbėti nuotraukomis. Žmonės yra teigę, kad jiems patinka, kuomet miestas matomas ne tik iš Senamiesčio, bet ir iš Žirmūnų, Fabijoniškių, kitų rajonų perspektyvos.

Sluoksniai mieste ir mus padaro įvairesniais ir tolerantiškesniais vieni kitiems. Noriu, jog būtų mažiau sienų ir barjerų tarp skirtingų žmonių, profesijų, išsilavinimų, kaip ir mieste mažėtų tvorų ir barjerų, nesinori, kad miestas, kuriame gyvenu prarastų savo žavesį, taptų išblizgintu ir nuobodžiu. Jo išskirtinumą kuria unikalūs kampai, panoramos, rajonai.

Ar Vilniuje pastebi gentrifikacijos procesus? Ar rajonai, kurie istoriškai susiklostę buvo apgyvendinti vienaip ir turėjo vienokią dvasią, dabar keičiasi ar jau pasikeitė?

Tikriausiai Naujamiestis. Kartu su loftais, kūrybingų žmonių atsikėlimu ir jų zonų formavimu. Stoties rajone, pavyzdžiui, vyksta daug kūrybinių veiklų, bet senas ir naujas pasaulis ten vis dar koegzistuoja. Štai ten seniai gyvenantis architektas Tomas Grunskis teigia, kad iš tikrųjų pokyčiai nėra tokie akivaizdūs. Ir vėlgi galime grįžti prie to, kad kartais tas „realybės burbulas“ matomas tavo artimoje aplinkoje iš tikrųjų ne visada atspindi realybę. Visgi nenoriu kalbėti apie miestą it žiniuonis; aš visų jo atsakymų nežinau.

Prieš dešimt metų Indrė Klimaitė kartu su olandų fotografe Isabella Rozendaal rengė valgyklų gidą http://www.kompotas.lt/. Dabar Indrė nusprendė padaryti apžvalgą apie tai, kaip valgyklos pasikeitė, kas išliko, o kas buvo uždaryta. Šįkart dirbam kartu. Indrė visai gerai sutaria su kelių valgyklų savininkėmis, su jomis kalbamės ir tai irgi labai faina. Man labai patinka valgyklos, nes tai analoginis dalykas – nebrangi, paprasta vieta pavalgyti, bet turinti savo skirtybes, identitetą, savitumą. Kita vertus tai nykstantis dalykas. Jos, žinoma, dar išliks, bet vienos pasikeičia į modernesnes kavines, kitos nuperkamos.

Esi išvaikščiojęs visus Vilniaus rajonus – dieną, naktį, skirtingais sezonais, vedamas įvairių nuotaikų. Jei reikėtų suorganizuoti Vilniaus miesto turą penkioms minutėms, kur nuvestum turistą, siekiantį suprasti, koks miestas tasai Vilnius yra?

Ši vieta, kurioje kalbamės (red. past. Goštauto gatvė šalia Neries upės) yra labai keista: paėjęs penkis metrus jau esi Gedimino prospekte, apsuptas senų namų, o Skalvijos kino teatro pastatas, kuriame sėdime dabar, yra statytas 1950-aisiais, pro langą matai dešinįjį Neries krantą ir jame iškilusius dangoraižius, bažnyčią, sovietmečio unikalų statinį Operos ir Baleto teatrą. Ši vieta itin koncentruota, per maždaug 15 minučių gali susidaryti Vilniaus miesto „paveikslą“.

Vienas prancūzas teigė, kad prieš atvažiuodamas į Vilnių ieškojęs informacijos apie Lietuvą, rado daug Gedimino kalno, Katedros ir bažnyčių nuotraukų ir pamanęs, kad miestas nuobodokas. Visgi jis matė mano nuotraukas ir buvo suintriguotas. Man tai buvo komplimentas, jog dalis žmonių atvažiuoja apžiūrėti ne nusaldinto turizmo, o pamatyti tikrą gyvenimą.

Pastaruoju metu daug kalbu apie savo projektą ir atsiranda daug klausimų. Pakalbu, išgirstu save ir galvoju. Man nesinori, kad projektas taptų tikslus, apibrėžtas, nes taptų nuobodu. Jame daug kas susiję: ką matau, manau, žinau apie pasaulį, kokiu būdu tai pastebiu. Ir visgi tai nereiškia, jog kadrai nukrenta „ant galvos“.

Pabaigai norisi pabūti orakulais. Kokį Vilnių tokiame laikotarpyje galėtų atvaizduoti tavo projektas?

Vizijos neturiu. Nežinau, ar pats norėčiau ieškoti atsakymo į klausimą „kur matau save po penkerių metų“, taip pat nenoriu ieškoti ir Vilniaus po tiek daug metų. Visgi labai norėtųsi, kad nesumažėtų erdvės, žalumos ir su miesto erdve būtų elgiamasi atsakingai.

Kokiame mieste norėtum gyventi?

Norėčiau kūrybingų sprendimų. Norisi atsvaros nacionalizmui. Laikau save šios vietos gyventoju, jaučiuosi vilnietis. Nenoriu užsidaryti tautybės burbule. Londone asistavau vienam fotografui, rengusiam portretus žurnalus. Vienos fotosesijos metu fotografavome pirmąją britę moterį, 1989 metais išskridusią už orbitos ribų į atvirą kosmosą. Ji buvo kitokia, spinduliavo ramybę ir nuoširdumą. Turbūt pamatęs pasaulį iš viršaus, supranti visumą. Aš niekada nebuvau taip aukštai, bet suprantu, kad gyvename viename pasaulyje. Esam planetos gyventojai.

Andrej Vasilenko, Iš Le Promenade(Pasivaikščiojimas) serijos, Bovė, Prancūzija 2018

Andrej Vasilenko, Iš This is Vilnius serijos

Andrej Vasilenko, Iš This is Vilnius serijos

Andrej Vasilenko, Iš This is Vilnius serijos

Andrej Vasilenko, Iš This is Vilnius serijos

Andrej Vasilenko, Iš This is Vilnius serijos

Andrej Vasilenko

Dešimtasis „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas. Interviu su Julija Dailidėnaitė

Menininkas ir meno kritikas. Parodų salė ir daug smalsių vertinančių ir kūrinį veriančių akių. Menininko pasaulyje tokių dviejų priešingų pusių susiformavimas yra ilgą laiką pasikartojantis epizodas. Štai lankantis Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje, lankytoją pasitinka dar 1942 metais menininko tapytas kūrinys „Irgi mat kritikai!“. Šiame tamsaus kolorito, kiek ironiško ir humoristinio siužeto paveiksle, vos ne nosį įbedęs kūrinį vertina kostiumuotas džentelmenas, kol kitas vyras griežtai sučiaupęs lūpas žvelgia tiesiai žiūrovui į akis. Visgi konkursai, renginiai ir projektai yra neatskiriama kūrėjų gyvenimo dalis, o jauniesiems menininkams dažnai tampa pripažinimo ir tolimesnės karjeros pradžia.

Vienas tokių renginių yra „Jaunojo tapytojo prizas“. Konkursas, kviečiantis Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus, šiais metais bus surengtas jau dešimtąjį kartą ir išlieka vienu pirmųjų ir nedaugeliu tokio formato konkursų – jame dalyvauti ir savo tapybos darbus kviečiami pristatyti meninį išsilavinimą turintys (ar jo besiekiantys) kūrėjai iki trisdešimties metų. Menotyrininkė, viena iš Jaunojo tapytojo prizo organizatorių, neslepia – prieš dešimt metų ši konkurso idėja atrodė utopinė. Visgi jau 2018 metais konkursas sulaukė 72 jaunųjų menininkų darbų, iš kurių buvo atrinkta 15 finalininkų. Pokalbyje su Julija – konkurso ištakos, jo nekintančios ašys ir Baltijos jaunųjų menininkų kūryba.

Jaunojo tapytojo prizo konkursas vyksta nuo 2009 metų, o šie yra jubiliejiniai. Dešimt projekto metų – brandus augimo periodas. Galima teigti, jog prasidėjęs kaip projektas, renginys tapo sėkminga tradicija. Ar šiais metais vyksiantis renginys labai skirsis nuo pirmąkart surengto 2009? Kokias pagrindines renginio charakteristikas stengiatės išlaikyti?

Taip, sunku patikėti, kad Jaunojo tapytojo prizo (JTP) projektas virto solidžiu tęstiniu renginiu. Šiais metais jau organizuojame dešimtąjį apdovanojimų vakarą. Jis išties skirsis nuo pirmojo, buvusio gan kuklaus, bet labai jaukaus JTP starto. Jei pirmas konkursas buvo kiek nedrąsus ir eksperimentinis, tai šiandien JTP yra tvirtas, skaičiuojantis ilgą garbingų, kompetentingų komisijos narių, surengtų parodų, paskaitų ir susitikimų sąrašą. Tačiau svarbiausia, jog JTP dėka turime ne vieną sėkmingų meninių karjerų istoriją.

2009 metai buvo gana sudėtingi visoms socialinėms grupėms, mat Lietuvoje buvo ekonominė krizė. Ką jau kalbėti apie jaunuosius menininkus. Lietuvos galerijos ir vyresnieji kolegos dar nebuvo pasiruošę jų priimti į savo gan uždarą meno lauką. Dėl šių priežasčių daug jaunų menininkų baigę studijas išvykdavo iš Lietuvos, ieškodami kitų pragyvenimo šaltinių. Dažniausiai dirbdavo darbus ne pagal savo įgytą specialybę.

2009-aisiais dirbau referente Lietuvos dailininkų sąjungoje. Mano kolega, tapytojas Vilmantas Marcinkevičius tuo metu buvo LDS Tapytojų sekcijos pirmininkas. Jis kreipėsi į mane su pasiūlymu surengti konkursą jauniems tapytojams. Kadangi užaugau tapytojų šeimoje, jutau ir iki šiol jaučiu didelę meilę šiai medijai. Tačiau neuždarėme projekto tik tapybos katedros rėmuose. Projekte nuo pat pirmų metų galėjo dalyvauti visi meną studijuojantys (ar jau baigę) menininkai, tačiau sąlyga iki šių dienų nepakito – konkursui teikiamas tapybos darbas.

Idėja man itin patiko, nes žinojau kaip reikia palaikymo ir paskatų mano bendramoksliams ir jaunesniųjų kursų studentams. Visgi niekada neslėpiau – ši mintis apie konkursą man pasirodė kiek utopinė. Nesitikėjau, jog įmanoma pritraukti lėšas konkursui, kuris skirtas tokiems jauniems menininkams. Tačiau Vilmantui pavyko. Pirmąjį konkursą surengėme tik su priziniu fondu, kurį savo privačiomis lėšomis įsteigė konkurso rėmėjai Nicolas Ortiz ir Mindaugas Raila. tai yra vienas tų stabilių JTP dalykų, be kurių mes nebūtume tokie stiprūs – šie žmonės ir šiandien yra ištikimi JTP globėjai ir mecenatai. Pirmajame konkurse, beje, dalyvavo vos dvidešimt šeši konkurso dalyviai. Vėliau į projekto rėmėjų gretas prisijungė Dali van Roiij Rakutyte ir Lewben Art Foundation. Šiandien jie visi yra pagrindiniai projekto mecenatai.

Nuo pat pirmų renginio metų užsibrėžėme aiškią amžiaus ribą – projektas skirtas menininkams iki 30 metų. Šis kriterijus nekito nuo pat projekto pradžios. Už jį, žinoma, buvome ne kartą kritikuoti, ypač menininkų, kurie pradėjo domėtis menu jau būdami nebe konkursinio amžiaus bei turintys socialinį statusą. Visgi konkurso sąlygų nekeitėme ir likome ištikimi pirminei idėjai: padėti atsistoti ant kojų tiems, kuriems tai padaryti sunkiausia – studentams ir neseniai studijas baigusiems jauniems žmonėms, kurie dar tik pradeda savarankišką gyvenimą.

Darbus kviečiate siųsti ir juos atrenkate iš jaunųjų Lietuvos, Lativjos ir Estijos menininkų. Kodėl buvo pasirinkta rengti tarptautinį, visas tris Baltijos šalis įtraukiantį projektą, o ne tik lokalų, lietuviško konteksto tapybos darbus vertinantį konkursą?

Pirmus dvejus metus rengėme konkursą tik Lietuvos menininkams. Išsyk pajutome, kad mūsų šalies menininkams reikia sukurti konkurencingesnę terpę. Konkursantų tarpe buvo aiškiai lyderiaujantys jaunieji kūrėjai, kurie saugiai dalyvavo JTP tarsi apimti nuobodulio. Kitas itin svarbus postūmis – vertinimo komisijos tarptautiškumas. Pirmaisiais metais buvusios projekto vertinimo komisijos buvo sudarytos tik iš Lietuvos meno lauko atstovų. Supratome, kad išvengti subjektyvumo ir vieno ar kito menininko protegavimo nepavyks.

Dėl šių dviejų priežasčių buvo nutarta konkurso geografinę kryptį išplėsti į Baltijos šalis, prijungiant Latvijos ir Estijos menininkus. Svarstėme imtis platesnio regiono, prijungiant Skandinavijos šalis, tačiau šios minties atsisakėme. Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Danijos jaunieji kūrėjai jau turėjo itin daug galimybių save realizuoti Skandinavijos meno rinkoje ir priešingai nei latviai ir estai, kaip ir lietuviai, neturėjo tokio pobūdžio platformos, kurią pasiūlė JTP.

Kaip teigiama tinklalapyje, Jaunojo tapytojo prizo projektas „sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą“. Vienas iš konkurso siekių yra pristatyti nacionalinio identiteto apraiškas, pažvelgti į kultūrinį kontekstą, kuriame gyvena ir kuria jaunieji Baltijos šalių menininkai. Ar darbuose atsispindi skirtinga šalies kultūrinė įtaka? Kuo ypatingi ir saviti Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų darbai?

Na taip, toks yra vienas iš projekto siekių. Visgi suprantama, kad šiuolaikinis menas yra susiniveliavęs, nebeturintis savo konkretaus regiono fono. Jei pačioje konkurso pradžioje dar matėme aiškų skirtumą tarp estų ir lietuvių menininkų darbų, tai šiai dienai jų kūryba yra be ryškesnių, skirtingoms meno mokykloms būdingų bruožų. Šiandien galime tik matyti, kuriuo dėstytoju ar žymiu menininku kūrėjas seka, kokias pasaulines tendencijas cituoja savo kūriniuose.

Menas dažnai pasitelkiamas kaip priemonė kalbėti apie visuomenės, politines, klimato problemas, dažnai globalius naratyvus skaldant į mažesnes istorijas. Kokia problemas gvildena Baltijos šalių menininkai? Ar problemos globalios, euro standartinės ar labiau kvestionuojančios lokalias tendencijas?

Baltijos šalių menininkai, dalyvaujantys JTP projekte, dažnai pasirenka stebėtojų vaidmenį (interjerai, buitinės scenos, gamta) arba neria į savianalizę, menininko santykį su gana uždaru meno lauku. Politinės ar klimato kaitos problemos yra gvildenamos kur kas mažiau.

Pavyzdžiui, pirmojo JTP laimėtojas Andrius Zakarauskas iki šiol yra ištikimas savo temai – tai paveikslo sukūrimas, pradedant nuo pagrindinio elemento – potėpio, ir baigiant daugiafigūrinėmis siužetinėmis kompozicijomis bei žiūrovo dalyvavimo tapyboje analizė. O praėjusių metų laimėtojas estas Alexei Gordin, prisidengdamas naivia ir iliustratyvia tapybos maniera, kuria puikų, subtilų, ironijos ir sarkazmo persmelktą turinį. Jis kritikuoja meno pasaulyje įsitvirtinusį karjerizmą ir iškelia jauno menininko nelengvą, vingiuotą judėjimą į pripažinimą.

Lietuva yra vienintelė Baltijos valstybė neturinti savo architektūros muziejaus, nepaisant to, šalyje aktyviai vystomos diskusijos, iniciatyvos (Architektūros fondas, OpenHouse Vilnius, ekskursijos, paskaitos). Panaši situacija klostėsi ir modernaus meno sferoje – Modernaus meno centras veik dešimtmetį veikė „be sienų“, nors buvo sukaupęs daugiau nei penkis tūkstančius kūrinių. Spalio viduryje muziejus tapo įprasmintas naujo balto pastato Pylimo gatvėje, o jo atidarymas tapo vienu didžiausių renginių, sutraukusių visus modernistus. Kaip manote, kaip tai paveiks muziejaus veiklą, modernaus meno sceną, o gal netgi menininkų gyvenimą?

MO muziejus jau turi itin didelę įtaką ne tik tapybos, bet ir visam Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio meno pasauliui. Kadangi pati buvau MO muziejaus (dar tuomet tai buvo Modernaus meno centras) kūrimo dalimi, puikiai žinau, kokį neįkainojamą darbą jau padarė muziejaus įkūrėjai Danguolė ir Viktoras Butkai. Jų kolekcijoje vietą atrado ne tik Lietuvos dailės klasikai, bet ir jaunoji karta. Būtent jauniems menininkams tai yra didžiulė nauda – tiek moralinė paskata kurti toliau, tiek ir puiki žymė jų kūrybinėse biografijose, kuriant savo karjeras.

Esate CAP galerijos vadovė, menotyrininkė, meno kritikė, dirbote Modernaus meno muziejaus projektų vadove. Esate meno įvykių sūkuryje. Kokią tapybą vertinate?

Man nepatinka tobuli dalykai. Esu didelė Lucian Freud kūrybos mėgėja. Deformuoti kūnai, drobėse vaizduojamų personažų tiesmukas žvilgsnis ir emocija, atviras dažo nervas jo drobėse mane itin traukia. Iš šiuolaikinių menininkų man patinka jau minėtam menininkui Lucian’ui artima Jenny Saville. Labai apsidžiaugiau, kuomet šiais metais vykusiame Sotheby’s aukcione menininkės kūrinys buvo parduotas už 12.4 milijonų dolerių. Po šio įvykio Saville tapo viena brangiausių gyvų moterų menininkių. Šie du menininkai tarpusavyje dalinasi neįvardijamą bendrumą, įelektrintą energetiką, kuri mane žavi ir jaudina.

Taip pat mėgstu abstrakčią tapybą. Ypač monochrominę. Žaviuosi tokiais menininkais kaip Robert Rauchenberg, Robert Ryman ar Josef Albers. Į Julian Schnabel ir Paul Wackers kūrybą atsigręžiu, kai norisi pasikrauti ekspresyvių emocijų. Man patinka jų abstrakcijose tvyranti chaotiška ramybė.

Tapyba mano kraujyje. Tikrai nuoširdžiai myliu šią mediją. Aliejinių dažų kvapas, dažo tekstūra, drobės faktūra, sluoksniai ir potėpių lengvumas mane gali ilgam įtraukti. Sakytum technika tradicinė, tačiau šiuolaikinių raiškos formų – begalė. Tuo mane ir žavi tapyba.

————

Šiuo metu Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje vyksta 2017 metų Jaunojo tapytojo prizo laimėtojo Alexei Gordin paroda „Menininkai, galerijos ir apleistos erdvės“, kuri tęsis iki lapkričio 13 dienos. parodų salėje „Titanikas“ iki gruodžio 1 dienos galima apsilankyti Vilmanto Marcinkevičiaus, JTP projekto iniciatoriaus ir vieno iš organizatorių, personalinėje parodoje „Cross the line“.

Jaunojo tapytojo prizo finalininkų darbai bus pristatyti lapkričio 9 dieną Vilniuje, galerijoje TSEKH, kur ir bus paskelbtas konkurso laimėtojas. Jaunajam kūrėjai arba kūrėjai bus skirtas 2 000 Eur piniginis prizas, 2 mėn. trukmės rezidencija „Hangar“ meno tyrimų centre Portugalijoje ir galimybė surengti personalinę parodą Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje.

Šių metų finalininkų kūrinius vertins tarptautinė komisija, kurią sudaro, nepriklausoma meno konsultantė iš Italijos Francesca Ferrarini, menotyrininkas iš Portugalijos Bruno Leitão, vienas žymiausių Estijos tapytojų Kaido Ole, meno istorikė Līna  Birzaka-Priekule, Lietuvos šiuolaikinio meno centro parodų kuratorė Neringa Bumblienė, lietuvių menininkas Žygimantas Augustinas.

2018 metų JTP pristato daugiau prizų finalininkams ir antrąją komisiją. Specialųjį piniginį prizą šiemet skirs kūrybinė agentūra „Autoriai“, glaudžiai bendradarbiaujanti su Baltijos jūros regiono menininkais. Šio prizo laimėtoją rinks specialiai suformuota tarpdisciplininė žiuri, kurią sudarys kompozitorė ir garso menininkė Lina Lapelytė, menotyrininkė ir NDG kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, mokslininkas-menininkas Julijonas Urbonas ir „Autoriai“ meno vadovas Nerijus Keblys.

Šiais metais jauniesiems projekto kūrėjams papildomą prizą numatė ir galerija „The Rooster“, kuri dirba išskirtinai su pradedančiaisiais ir jaunaisiais kūrėjais. Galerija įsteigė paskatinamąją piniginę premiją vienam iš projekto finalininkų.

Informacija apie Jaunojo tapytojo prizo konkursą ir lydinčius renginius parengta remiantis oficialia svetainės www.ypp.lt informacija.

Julija Dailidėnaitė

„Jaunojo tapytojo prizo“ akimirka

„Jaunojo tapytojo prizo“ akimirka

Apokalipsės ženklai pliaže. Interviu su operos-performanso „Saulė ir jūra“ kūrėjomis

 

Tingūs žvilgsniai į ošiančią jūrą. Lėtos, apatiškos suaugusiųjų veiklos ir krykščiantys vaikai. Saulė, spiginanti į šimtus pusnuogių kūnų. Toks vasaros siužetas bus nukeltas į Venecijos šiuolaikinio meno bienalę 2019 metais, kuriame menininkės Rugilė Barzdžiukaitė (g. 1983), Lina Lapelytė (g. 1984) ir Vaiva Grainytė (g. 1984) atstovaus šalį su jų antruoju bendrai kurtu darbu – opera-performansu „Saulė ir jūra“. Operos debiutas įvyko 2017 metais Nacionalinėje dailės galerijoje festivalio „Sirenos“ metu. Kūrinys keitėsi ir augo, tad 2018 metais paplūdimys dainavo vokiškai, o Venecijoje taip pat bus adaptuotas vietos publikai. Opera-performansas stebina ne tik dėl netikėtos prieigos prie operos žanro, diskutuojamų temų, tačiau yra išskirtinis ir dėl specifikos – jam stebėti būtinas žvilgsnis iš viršaus.

Subtiliai, kiek ironiškai, autorės pasirinko segmentiškai kalbėti apie garsiai ir aštriai plėtojamus klimato kaitos, resursų eksploatavimo, ekologijos, kūniškumo naratyvus, kuomet žmogaus grožio kultas, kūno laikinumas koreliuoja su Žemės (nu)varginimu ir trapumu. Vasaros atodūsiai dar kartais pasigirsta erdvėje, tad po apsilankymo operoje „Saulė ir jūra“, joje gvildentos temos irgi ilgai užsiliks galvoje ir mintyse, taip pat kaip po atostogų pliaže smėlio smiltelės dar ilgai užsibūna kišenėse, krepšiuose, batų plyšeliuose.

Saulė ir jūra asocijuojasi su nerūpestingumu, kasdienių veiklų išstūmimu, kuomet laikas leidžiamas pasyviai, deginamasi, poilsiaujama, o daugiausia tinginiaujama. Tuo pat metu saulės ir jūros pripildyti smėlėti paplūdimiai veikia ir kaip įvairių grupių žmonių susitelkimo vieta, galinti įkūnyti antropoceno eros įsivaizdavimą – erdvė užvaldyta žmogaus, jo veiklų ir vartotojiškumo. Kokias temas gvildena jūsų kūrinys?

Rugilė Barzdžiukaitė (R.B.): Šiuo klausimu palietėte ir kūrinio formą, ir turinį. Pasyvus gulėjimas, vangus laiko ir kūno deginimas – tai kūrinio paviršius. Žmonės tik ilsisi, bet ašis, kuri laiko kūrinio mozaiką – tai žemės nuovargis ir vis karštėjanti saulė.

Lina Lapelytė (L.L.): Manau, kiekviena turime asmeninių priėjimų prie šio darbo – jį kūrėme ne vienerius metus ir vis dar kuriame toliau. Oficialus požiūrio taškas yra iš klimato kaitos perspektyvos, tačiau neatmetame minties, jog tai galbūt ir antra serija kūriniui „Geros dienos!“, kurį kartais perkeltine prasme vadiname „ode kapitalizmui“. Tuo tarpu „Saulė ir jūra“ stebi vartojimo džiaugsmus, o mane labiausiai jaudina kūno politikos tema, žmogaus ir žemės kūno paralelė.

Vaiva Grainytė (V.G.): Galima tik papildyti, jog opera sudaryta iš smulkesnių potemių, fragmentiškai prasisukančių „Saulės ir jūros” dainose. Tai – vartojimo malonumas, laikas, klimato kaita, kasdienybės nuobodulys, tarša, turizmas, hedonizmo ir apokalipsės persipynimas, odos priežiūra, depresija, mityba, technologijos…

Kūrinys netikėtas, jūsų prieiga netradicinė. Stebimas iš viršaus, be spalvingų ir prašmatnių kostiumų, vaizduojantis kasdienėje situacijose gyvenančius žmones. Atrodo, siekiate laužyti tradicinės operos taisykles ir kuriate išskirtines prieigos formas.

R.B.: Tasai netradiciškumas, įpročių laužymas, rodos, nėra specialus maištas. Bent aš nesu taip persisotinus tradicinės operos, kad susikoncentruočiau šio žanro neigimui ar laužymui. Gal būtent apibrėžimai kuria konfliktą su žanriniais įpročiais ir kažkiek apriboja. Visgi tiek “Geros dienos!”, tiek “Saulės ir jūros” tikrai galima būtų nevadinti operomis.

L.L.: Operos žanro terminą naudojame perkeltine prasme, nors iš tiesų visi techniniai elementai yra tokie kaip ir tradicinėje operoje. Mums svarbu nebūti įkalintoms viename ar kitame žanre, ar kontekste. Tai, kad mūsų darbas buvo atrinktas į Venecijos bienalę, suponuoja, jog tai svarbu ne tik mums. Šiuolaikinio meno samprata neapsiriboja tradicinėmis raiškos priemonėmis.

R.B.: Pačios prieigos visais atvejais atsiranda natūraliai, galvojant apie tam tikrą temą ar jos aktyviai laukiant. Konkrečiai “Saulės ir jūros” atveju buvo kelios inspiracijos. Mes norėjome trise kurti antrą bendrą kūrinį. Aš tuo metu filmavau filmą iš paukščio rakurso, kuriame žmonės atsiskleidžia kaip unikali gyvūnų rūšis. Akivaizdu, jog tasai rakursas iš viršaus buvo taip įsismelkęs vaizduotėje, kad pasisiūlė ir kitam formatui. Pats pliažas seniai domino dėl savo formalaus monumentalumo – besideginančių kūnų statikos, žmogaus kūno laikinumo manifestacijos. Atrodė, kad per tai galima būtų kalbėti apie žemės – kaip didesnio mūsų kūno – laikinumą. Galiausiai šias nuojautas surišo Guggenheimo muziejaus architektūra – kaip sufleris, kad toks formatas galėtų būti kažkur įgyvendinamas. Šis vaizdinys visas mus įtikino, bet tvyrojo ore kelerius metus, kol pradėjome rimtai su juo dirbti.

Saulė ir jūra pasirodymas Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje. Nuotrauka: Neon Realism

2019 metais kūrinys bus pristatomas Venecijos bienalėje, tačiau modifikuotas – tekstas bus verčiamas į anglų kalbą, personažai adaptuoti auditorijai. Kūrinys, sukurtas prieš metus, rodos, keičiasi ir auga. Koks bus pasirodymas Venecijoje? Ar šalia operos-performanso planuojate ir šalutines veiklas?

R.B.: Kūrinį siekiame ne pakeisti, o pritaikyti. Nacionalinėje dailės galerijoje premjeros dieną performansą rodėme be pertraukų 6 kartus. Žiūrovai keitėsi, bet mums tai buvo nesibaigianti diena pliaže. Tokį jausmą norime išlaikyti ir Venecijoje, tik ten turėsime iš tiesų prarasti laiko nuovoką, nes atostogos truks nuo pavasario iki rudens…

L.L.: Tikrai taip, Venecijoje „Saulė ir jūra“ taps instaliacija su dainuojančiais žmonėmis – be pradžios ir be pabaigos – kaip tikras paplūdimys. Jis taip pat bus tarptautinis – kviesime degintis universitetų studentus, vietinius profesionalus ir pirmąją operos versiją su mumis kūrusius kolegas.

V.G.: Paviljono kuratorė Lucia Pietroiusti sudarinėja lydinčių renginių programą: vyks įvairios paskaitos ekologijos tema, moksliniai pranešimai, diskusijos, neformalūs antropoceno piknikai; „Saulės ir jūros“ pasirodymą papildys katalogas su specialia, riboto tiražo vinilo plokštele – operos garso įrašu.

L.L.: Į viešųjų renginių programą norime pasikviesti mus inspiruojančius mąstytojus, rašytojus, aktyvistus, menininkus. Kūrinys, jo įgyvendinimas, dalyvavimas Venecijos bienalėje yra tam tikra santykių ekologija – norime, kad viešoji programa tai atspindėtų. Šiuo metu dar esame priklausomos nuo labai daug veiksnių, tokių kaip biudžetas, kuriems pasisukus viena ar kita linkme gali keistis ir turinys.

Operoje „Geros dienos!“ apie globalius įvykius kalbėjo dešimt kasininkių. Kodėl pasirenkamas būtent toks prieigos taškas, per smulkesnius, galbūt netgi epizodinius gyvenimo įvykius, pasakoti apie pasaulyje vykstančius makro įvykius?

V.G.: Per mikrokosmosą lengviau perteikti makrokosmosą, o „žemiškos” ir individualios patirtys suteikia galimybes suvokti didžiąsias problemas. Kapitalizmas, ekologija, kiti susiję dalykai – tai labai plačios, smarkiai išeksploatuotos, tad kone alergiją keliančios temos, kuriose labai lengva paskęsti arba pajusti pasibodėjimą. Pasitelkus paprastutį naratyvą – viso to makro fragmentą – galima emociškai ar intelektualiai paveikiau diskutuoti apie, kaip jūs sakote – pasaulinius įvykius.

L.L.: Pati dažnai pasaulį suvokiu vadovaudamasi intuicija, asmenine patirtimi ir nuojautomis, o paskutiniu metu vis labiau suprantu ir tikiu vienos skruzdėlės, vieno medžio, vienos moters, vienos bendruomenės svarba. Neatsitiktinai turbūt ir mūsų darbuose dominuoja personažai, su kuriais kiekvienas iš mūsų gali susitapatinti, per juos pajausti visumą, suvokti „mažosios“ kasdienybės svarbą.

R.B.: Asmeninis patyrimas yra empirinis ir prasideda nuo mažų situacijų. Negali patirti globalizacijos, bet gali lengvai įsimylėti studentą iš Švedijos, su kuriuo lankai tą patį Erasmus kursą Ispanijoje.

Venecijos bienalė dažnai įvardijama meno „olimpiada“ arba lyginama su „Eurovizijos“ dainų konkursu, kuriame pristatomas ne tik menininkas, jų grupė ar kryptis, tačiau reprezentuojama visa šalis. Kaip manote, ar tai menininko kūrybinę laisvą ribojantis renginys, o galbūt ją skatinantis, raginantis išsiskirti?

L.L.: Taip, Nacionalinio paviljono primestas svoris kiek slegia, tačiau kūrinyje apmąstomos globalios temos leidžia užmiršti lokalumą.

V.G.: Be to, esu pastebėjusi, jog šalies reprezentavimo situaciją neretai sukuria ir kasdieninės aplinkybės. Pavyzdžiui, atsidūręs tarptautinėje draugijoje tampi daug kam egzotiškos, mažai žinomos šalies personifikacija. Galvojimas, jog važiuoji atstovauti Lietuvai, gali privesti prie susireikšminimo, sukelti papildomą stresą bei pažeisti gyvybinius kūrinio mechanizmus. Svarbiausia – kaip įmanoma geriau ir kokybiškiau atlikti savo darbą, o jeigu jis siesis su konkrečia geografine lokacija ir kultūriniu kontekstu – puiku.

R.B.: Turbūt kaip ir visur konkurencingas kontekstas turi savų privalumų ir minusų. Išties esam prisiklausiusios, kad daug kas Venecijos bienalėje susipyksta. Gal dėl norų ir galimybių prasilenkimo, o gal dėl nesveikai užsiaštrinto atsakomybės jausmo?

L.L.: Tai svarbi paroda, bet ji nėra svarbesnė už meilę, draugystę ir miškus. Būčiau laiminga, jeigu būtent tai būtų manifestuojama Venecijos bienalėje.

Saulė ir jūra repeticija. Nuotrauka iš asmeninio archyvp

Šiais metais buvote apdovanotos Boriso Dauguviečio auskaru „auksinių scenos kryžių“ ceremonijos metu, už novatoriškus ir originalius teatro sprendimus. Vaiva Grainytė atsiimdama prizą teigė, jog „Norėtųsi palinkėti, kad kultūros lauke susidariusios srovės ir sūkuriai toliau neštų visą hierarchiją ir patriarchalinį teršalą tolyn ir šalin“. Kokius pokyčius norite matyti?

V.G.: Jūsų cituojamas pasisakymas – tai lakoniškas solidarumo gestas, reakcija į metų pradžioje vienas po kito praūžusius skandalus, susijusius su gana kraupiomis patriarchalinio monopolio apraiškomis. Pokyčiai jau, nors ir lėtai, vyksta – kailinių išnešimas iš užmaurojusios spintos į viešumą, į saulę visada priramina šlykščiųjų kandžių populiaciją arba priverčia imtis higienos priemonių ateityje, t.y., susimąstyti apie jas. Norėtųsi, kad kultūros lauke, tiek gyvenime apskritai, nė viena lytis neturėtų viršenybės prieš kitą.

L.L.: Pokyčių norėtųsi ne tik kultūros lauke, nors žinant jame veikiančių žmonių erudiciją atrodo, kad būtent čia tie pokyčiai jau turėtų būti įvykę. Manau, svarbu pacituoti šiandienos skaitinį, sukurtą autorės Candice Breitz: “Every time somebody tells me that they don’t see colour or register gender in their daily reality, I know I’m in the presence of obstinate privilege. Mostly, the person living that obstinate privilege tends to be as oblivious to their own privilege as they are to the lack of privilege of others. These are blindnesses that present themselves as innocuous. They are in fact violent. They are in fact instrumental in preserving and perpetuating the very systemic prejudices that they claim not to be able to see.”

Trise tartum sukūrėte menininkių komuną, esate minėjusios, kad veikiate kaip „trigalvis slibinas“. Kuo užsiimate, kai veikiate „viena galva“?

V.G.: Mūsų trio pirmiausiai prasidėjo nuo draugystės. Visos trys esame iš Kauno ir bičiuliaujamės nuo paauglystės laikų.

R.B.: Aš kuriu filmus. Seniai pradėjau ir neseniai baigiau savo ilgo metro debiutą kine. “Rūgštus miškas” buvo filmuotas kormoranų kolonijoje – jau minėtu rakursu iš viršaus. Čia persipynė gamtos dokumentikos, trilerio, komedijos ir siaubo filmo žanrai. Lietuvoje šis filmas pasirodys ekranuose ateinantį pavasarį. Tiesa, ir kuriant filmus neįmanoma veikti “viena galva” – “Rūgštus miškas” atsirado ilgamečio bendradarbiavimo su Dovydu Korba dėka.

V.G.: Šiuo metu išgyvenu solo veiklos ilgesį, norisi grąžinti skolas apleistiesiems žanrams – poezijai ir eseistikai, kurie reikalauja introvertiškesnės ir disciplinuotos rašomojo stalo rutinos. Tad jos, kiek pavyksta, ir laikausi. Visgi viena koja – gal net pusantros – toliau esu kolaboraciniame būvyje: su garso menininku Arturu Bumšteinu ruošiamės savo tarpdisciplininio kūrinio premjerai MO muziejuje, kaip dramaturgė ir vertėja veikiu „Karaliaus Ūbo” projekte „Lėlės” teatre (režisierius – Neville Tranter).

L.L.: Savo asmeninėje praktikoje kuriu situacijas – performansus, instaliacijas. Kūryboje dažnai neapsieinu be muzikos, kuri tampa įrankiu tam tikrų struktūrų, požiūrių ir normų kritikai. Taip pat esu muzikantė ir veikiu improvizacinės muzikos scenoje, iš kurios bandau mokytis bendruomeniškumo ir gebėjimo klausytis.

Kūrėjos. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kokia bendro darbo specifika? Ar kiekviena valdote savo monopoliją, ar darbai yra persipynę?

V.G.: Esame solistės, turime savo monopolius, tačiau mūsų bendradarbiavimo atveju jie tarpusavyje nuolat veikia ir koegzistuoja bendrame poliloge, sintezėje. Kiekvienas mono žingsnis nepraeina pro kitų slibino galvų akis.

R.B.: Mums visoms svarbu programuoti kūrinį iš esmės – nesame vien savų funkcijų vykdytojos, ta virtuvė išties labai bendra. Žinoma, yra darbai ir etapai, kuriuose veikiame pavieniui. Bet paskui vėl maišome kartu, daug diskutuojame…

L.L.: Didelis dėmesys skiriamas su mumis dirbančių žmonių atrankai. Ieškome specifinių asmenybių, charakterių, balsų. Kūrybiniam procesui didelę įtaką daro ir atlikėjai. Tam tikruose etapuose tampame atsakingos būtent už savo sferą, tačiau konceptualiai veikiame visos. Gal todėl, kad kalbame ‘viena kalba’ – autonomijos poreikis net ir nėra labai išreikštas, o jam atsiradus stengiamės, kad atsirastų vietos kiekvienos idėjai ar užmanymui.

2016 metais Venecijos architektūros bienalėje Baltijos paviljonas pasitelkė antropoceno sąvoką trijų valstybių raidai pristatyti, kai ištrinamos gamtos apibrėžimo ribos ir žmogaus veikla suprantama kaip gamtos dalis, o šių metų Pelkių paviljonas kviečia atsigręžti į pamirštą ekosistemą klimato kaitos kontekste. Kaip manote, kodėl šios temos svarbios ir kodėl menas paveikus apie jas kalbėti?

R.B.: Tai karštos temos, bet tuo pačiu ir labai abstrakčios, jas sunku suvokti nepasitelkus mikro naratyvų, bendrybių suasmeninimo. Galbūt dėl to?

V.G.: Ekologijos temų dominavimas meno srityse tiesiogiai atspindi dabartinę mūsų planetos situaciją, kuri yra ekstremali. Tuo pačiu dabar tai pati madingiausia tema ir tinkamų raktažodžių pasitelkimas gali laimėti reikiamus balus vienų ar kitų paraiškų konkursuose (net „Senukuose” pardavinėjami to paties pigaus ir žalingo pluošto jogos kilimėliai su „eko” prierašu, pastebėjau, yra greičiau išperkami už kitus savo taršiuosius dvynius, nepažymėtus „eko” ženkliuku). Manau, jog svarbu „kaip” tos ekologinės temos yra reflektuojamos. Nes jų kiekybė ir ne kokybė gali sukelti tik dar didesnę abejingumo reakciją. Mums rūpėjo antropoceno eros grimasas perteikti lengvai, su humoru ir vos juntamomis apokalipsės priegaidėmis. Be moralizuojančios ar bauginančios intonacijos – neapsimetinėjant, nes pačios, kaip ir dauguma, esame planetos resursų vartotojos. Ir nors internetas pilnas vaizdų su celofanu užspringusiais paukščiais ir jūrų žinduoliais, o nevaldomi gaisrai siautėja net šiaurinėje Žemės dalyje, sąmonė, patyrusi šoką ir iki kaulų persmelkiantį egzistencinį liūdesį bei siaubą, yra neįgali iki galo suvokti visos situacijos mastelio. Be to, žmogus, kaip ir kiekvienos gyvūnų rūšies atstovas, turi įgimtą išlikimo instinktą, tad daugelį jo veiksmų nulemia egoistiška gyvybinė galia. Homo sapiens, nors ir atlikdamas sąmoningus, aplinką tausojančius veiksmus (prausiasi prisukta vandens čiurkšle, kruopščiai atsisako masinės gamybos produktų, rūšiuoja šiukšles) – kita ranka kepa mėsą (arba trina avokadus, išaugintus kitų gyvybės rūšių sąskaita), skraido lėktuvu aplankyti kitoje šalyje gyvenančio/s savo boy/girlfriend ir toliau dauginasi – paskui save palieka ištisą CO2 ūką.

L.L.: Iš tiesų, esame gerokai išvarginę savo planetą, gyvename katastrofiško pertekliaus laikais, tačiau pagreitis be galo didelis ir valdančios struktūros stipriai priklausomos nuo to paties pagreičio. Norėtųsi kad menas ne tik rastų būdus apie tai kalbėti, bet kad tas kalbėjimas būtų girdimas ir matomas platesnei visuomenei.

R.B.: Jei kas nors kalba šiomis temomis pasitelkęs grėsmingą retoriką – mes atsitraukiame, nes jau girdėjome apie tai daug kartų, be to jaučiame, kad tikrovėje mažai ką galime pakeisti. Spekuliacijai stengiamės visai nepalikti vietos – tą vietą mūsų kūriniuose užėmusi ironija, kartu su asmeniškumu ir paprastumu.

****

Venecijos šiuolaikinio meno bienalė rengiama kas dvejus metus ir 2019 metų gegužės 11 – lapkričio 24 pasisveikins jau 58-tąjį kartą. Ji – visų kitų bienalių pradininkė ir vienas prestižiškiausių renginių kultūros srityje. Lietuva joje dalyvauja nuo 1999 metų, tad menininkių trio ir opera-performansas „Saulė ir jūra“ taps vienuoliktuoju Nacionalinio paviljono veidu. Jo komisarais tapo dr. Rasa Antanavičiūtė bei prof. Jean-Baptiste Joly, kuratorė – Londono „Serpentine“ galerijos viešųjų programų kuratorė Lucia Pietroiusti, o kūrinį pristatys Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija. Artimiausia pažintis su Vaiva, Rugile bei Lina – spalio 13 dieną „Menų spaustuvėje“, kurioje bus pristatoma pirmoji 2011-2013 metais trio kurta opera „Geros dienos!“ Po renginio vyks operos vinilinės plokštelės pristatymo šventė.

Rugilė Barzdžiukaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vaiva Grainytė. Nuotrauka: Darius Jurevičius

Lina Lapelytė. Nuotrauka: Studio Venezia, Xavier Veilhan nuosavybė, 2017

Nematomi hiperobjektai. Stratos pjūvis kaip žmogaus vertybių atspindys. Pokalbis su Emilija Škarnulyte

Akys stengiasi aprėpti už poliarinio rato besidriekiančius sniegynus; ausis palyti kvazarų garsai; tamsius vandenis skrodžia hipnotizuojanti būtybė; galva svaigsta nuo nesuvokiamų industrinių struktūrų, o galiausiai garsai susilieja su bangomis, vaizdai nukelia į minkštą tūkstančių lempų pasaulį, į praeities (stebimus) ir ateities (stebinčiuosius) pasaulius. Tai tik dalis menininkės Emilijos Škarnulytės (gim. 1987) kūrybos. Emilija – filmų kūrėja, vizualinių menų atstovė, studijavusi skulptūrą Brera universitete Milane, o vėliau Šiuolaikinio meno studijas Tromsø akademijoje, Norvegijoje. Menininkės darbai pristatyti Venecijos architektūros, SIART Bolivijos, San Paulo ir Rygos meno bienalėse, Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, Pompidou centre, Tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje Oberhausen, o vien 2018 metais jos darbus galima sutikti Londone, Berlyne, Breste, Busane, Houstone, San Franciske, Reikjavike. 2009 metais menininkė apdovanota Nacionaliniu Italijos MIUR prizu, 2015 m. Osle jai įteiktas Anne ir Jakobo Weidemannsų apdovanojimas, 2016 m. – Jaunojo menininko apdovanojimas, o 2017 m. Miunchene ji pelnė „Kino der Kunst Project“. Interviu su Emilija apie ateities archeologiją, hiperobjektus, klimato kaitą, ekonominius ir socialinius pokyčius.

Emilija, pradėdama rašyti, ilgai galvojau, kurį miestą nurodyti kaip tavo rezidavimo tašką, nes netgi per paskutinį mėnesį buvai šešiose šalyse. Kur, ir ar yra, tavo dabartinė kūrybos buveinė?

Pastoviausiai gyvenau praeitais metais, kuomet buvau metų trukmės rezidencijoje Künstlerhaus Bethanien Berlyne. Dabar pakeičiau savo biografiją ir parašiau, jog esu „working nomadically“ (iš anglų kalbos – klajokliškai, be pastovios vietos, aut.past.). Pirma gyvenau trikampyje tarp Lietuvos, Berlyno ir Norvegijos, bet tuomet atsirado projektai Korėjoje ir Teksase… Šiuo metu Teksase vyksta dvi parodos. Viena jų – grupinis ilgalaikis projektas Ballroom Marfa meno centre „Hyperobjects“, kuruotas Timothy Morton ir Laura Copelin. Jame pristatomas mano filmas „Sirenomelia“. Kita paroda „The Future Is Certain; It’s the Past Which Is Unpredictable“, kuruota Monika Lipšič, dabar vyksta Blaffer Art Museum. Jau dešimt metų taip dirbu ir lokacija diktuoja scenarijus, mitologijas. Supratau, kad negaliu dirbti studijoje, man reikia būti pačioje lokacijoje, ją pažinti, tad tai archeologiniai, geologiniai tyrimai, mano nuo vaikystės svajotos profesijos. Nuo mažens domino nematomos struktūros, kaip dabar nematomos struktūros kasyklose, kaip mano filme Aldona – tiesioginis nematymas.

Berlyno planetariume pristatyta video projekcija „Mirror Matter“ tapo dalimi DOME, kosminio pažinimo, projekto, o Bold Tendencies pristatymo metu kvietei užlipti ant stogo ir klausyti juodųjų skylių. Ar susidomėjimas krypsta į dangų?

Šie projektai orientuoti į kosmoso erdvę. Mirror Matter pasakoja apie 1980-aisiais pastatytą Neutrino observatoriją Japonijoje. Kodėl reikia statyti observatoriją kilometro gylyje? Pro geologinę stratą elektronai ir protonai negali prakeliauti, bet neutrinas žemės sluoksnius praskrodžia ir atsidūręs observatorijoje, kurioje įrengti 13 tūkstančių veidrodžių, atspindi pats save. Kiekvienas iš veidrodžių yra šviesos detektorius. Taip mokslininkai bando tyrinėti ir atsakyti, kas sudaro 95% mūsų visatos, o neutrinas gali pateikti atsakymus. Kadangi observatorija nebeveikia, vietą, lempas, šviesą atkūriau iš architektūrinių brėžinių. Video darbus pateikiu ne ant monitorių, bet kaip didelio formato instaliacijas, kad stebėtojas galėtų įeiti į erdvę, joje pamedituoti ir sensoriškai patirti. Man svarbu fizinis patyrimas, matavimas, žmogiškas-nežmogiškas mastelis.

Norvegijoje esantis Tromsø, kuriame studijavai Šiuolaikinio meno akademijoje, yra miestas, turintis šiauriausią pasaulyje universitetą ir šiauriausią botanikos sodą. Už šio miesto it ribinės teritorijos, driekiasi neaprėpiamos baltosios dykumos, kuriose galima aptikti gamtos karaliavimą, arba industrializaciją, veikiančią kartu su šiaurės resursų eksploatavimu. Jame įkūrei Polar Film Lab.

Teisybė, už miestelio, paėjus kelias minutes, jau galima rasti elnių. Iš esmės, mieste jaučiuosi kaip namuose, jame artimas ryšys su žmonėmis. Tromsø yra samių, elnių medžiotojų, miestas, kuriame vyrauja samių ir norvegų kalbos, o akademija buvo įkurta kaip samių meno vieta. Miestas yra aktyvus, jis, beje, ir Norvegijos techno sostinė, iš kurios kilo Röyksopp ir Bioshpere, vyksta Insomnia Electronic music festival, stipriai susijęs su Berlyno muzikine scena. Miesto universitete buvo siūloma labai įdomi programa, susijusi su ekspedicijomis, kraštovaizdžio architektūra ir politika, išteklių eksploatavimu. Tuomet pradėjome dirbti ir su Tanya Busse, kartu tęsiame projektus ir dabar.

Polar Lab idėja gimė dar studijų metu. Vienas didžiausių tarptautinių Norvegijos filmų festivalių vyksta būtent Tromsø mieste, tačiau nėra daug eksperimentinių ir trumpametražinių filmų. Tai buvo niša ir poreikis, kurį buvo galima užpildyti, mieste daug kūrybingų žmonių, kelios erdvės. Polar Film Lab – ne pelno siekianti laboratorija, joje rengiu peržiūras, kviečiu kūrėjus iš įvairių šalių, pavyzdžiui, Australijos, Japonijos, Palestinos, pristatom jų filmus, rengiam kūrybines dirbtuves, mokom žmones. Viskas 16 mm juosta.

Būtent iš Tromsø išvykdavo poliarinės ekspedicijos, mieste įkurtas vienas didžiausių poliarinių sričių tyrimų centrų. Kiekviename ekspedicijų laive būdavo įrengtas kino teatras – tais laikais ekspedicijose filmuodavo Super8/16 mm juosta ir medžiagą reikėdavo iš karto peržiūrėti. Tai būdavo plaukiojanti kino laboratorija. Visi šie filmai yra nuskenuoti – didžiulis archyvas. Pirma norėjosi įrengti laboratoriją laive, kad plaukiotų po fjordus, bet.. pamatysim.

Emilija Škarnulytė. Menininkės nuotrauka

Ar ši vieta suteikė kitokių krypčių kūrybai?

Akademijoje buvo įdomi kraštovaizdžio architektūros programa, kuri tyrinėjo Šiaurės regioną virš poliarinio rato. Taip prasidėjo projektas su Tanya, pamačius ateities Skandinavijos sužymėtus žemėlapius, kuriuose planuojamos jau patvirtintos naujos kasyklos. Visas peizažas prie vandenyno – vien taškiukai, kasyklų dar daugiau – anglies, geležies, sidabro…. Sužymėtas kraštovaizdis (angl. perforated landscape) taip pat atnešė samių šiuolaikinę ekonominę ir politinę problematiką. Tromsø labai aiškiai jauti tiek globalinį atšilimą, tiek geopolitinę kaitą, pavyzdžiui, buvo atidarytas Northeast Passage, tad dabar Kinijos Cargo laivai plaukia per Šiaurės jūrų kelią.

Ar Norvegija nebeatrodo toks didelis pūkuotas zuikis?

Visada įsivaizdavau Norvegiją kaip idilišką, ekologišką šalį, bet pastebėjau daug paslėptų ekonominių ir politinių struktūrų. Šalyje kasyklų atliekos yra metamos tiesiai į fjordus, ko, atrodo, visiškai nesitikėtum. Žmonės protestuoja, bet tai nekeičia situacijos. Taip pat užsienio šalims labai lengva gauti leidimus kasinėti Norvegijoje ir vėliau tie mineralai tiesiog išvežami ir sunku suprasti kodėl. Be to, kasyklos yra daug toksiškesnės negu naftos gręžiniai, nes naudojami stiprūs chemikalai dar nuo XVIII amžiaus. Iškart užteršiama visa teritorija kartu su šalia esančiais vandenimis.

Neseniai buvai Špicbergene. Dar 2013 metais kartu su Tanya Busse kurtoje Hollow Earth instaliacijoje, teigėt, kad darbu atspindimas technologijų kultivuojamas besikeičiantis Šiaurės vaizdas, kuriame „žaidžia žiaurumas, aistros, gobšumas ir emocijos“. Technologijos, eksploatuojančios ir tiriančios Žemę, resursus, taip pat keičia erdvės suvokimą – akiai atveriami visiškai nauji jūros gelmių, žemės klodų sluoksniai. Instaliacijoje tai koreliavote ir su žmogaus vidumi. Ar tokius pat dalykus įžvelgi ir dabar? Ar dokumentika apie erdvines projekcijas, nerodanti žmogaus, tampa dokumentika apie žmoniją?

Hollow Earth prasidėjo Špicbergeno saloje, kurioje kalnai – tartum iš atviruko, tačiau jie – tušti. Tai chameleono kasybos technika, nes kalnas paliekamas su kolonomis viduje. Kita kasykla yra Oslo dydžio, bet nepastebima, nes ji yra tuščiaviduriame kalne. Geologijos studijose ruošiami specialistai, koncentruojantis tik į naftą, tai nebėra mokslas apie žemę, o tik kaip rasti ir kasti naftą.

Pirma projektas buvo stebėjimai, dabar jis keičiasi ir daugiau stebime globalinius reiškinius. Man įdomu iš įvairių pusių pažvelgti į projektą, pakalbinti kasyklų darbuotojus ir samius. Mano kūryba kelia netiesioginius klausimus. Tarsi archeologinė ekspedicija iš ateities, dažnai neprieinamų vietų – uždarytų tuščių branduolinių reaktorių, povandeninių laivų bazių, jėgainių, kasyklų, kuriuose nėra žmogaus, randami tik artefaktai, liekanos, netiesiogiai keliami klausimai, analizuojant žmogaus veiklą, nematomas struktūras, bandant jas padaryti matomomis, bet neužsiimant politiniu aktyvizmu, o remiantis mitologija. Stebiu žmogaus godumą; peizažą – landšaftą, sužymėtą erdvę matau kaip kūną ir jame žmogaus paliktus randus, artefaktus, bandydama atitolti ir žvelgti iš ateities perspektyvos. Panašiai kaip ir Energijos saloje, tiek tuščiavidurėj Hollow Earth žemėje nėra žmonių, personažų, naratyvo. Lieka geologinė struktūra, stebint vaizdą po vaizdo, kaip stratą po stratos, pradedant nuo aero-vaizdų, artėjant prie žemės, sluoksnių po žeme ir einant ligi mikroskopinio vaizdo – tai tartum šiuolaikinio pasaulio vidaus skerspjūvis, atveriantis ir narpliojantis smurto, troškimų, žmogaus godumo tematikas. Ta tematika svarbi ir No Place rising.

Emilija Škarnulytė ir Tanya Busse, Hollow Earth, 2013. 22 min. Paroda Manifold, Decad erdvė, Berlynas 2017. Nuotrauka: Julija Goyd

Būtent juostoje ‘No Place Rising’ (2017) yra ryškus elementas – Undinė; vieniša būtybė, skrodžianti mėlynas gelmes tarp begalinių fjordų buvusioje Norvegijos karinėje ir NATO povandeninių laivų bazėje. Undinė – mitinė būtybė, turinti žmogaus ir žuvies savybių, tokiu būdu jungianti sausumą ir vandenį. Ar ją pasitelkei kaip simbolį, ar kaip efektyvų vizualinį sprendimą?

Tai buvo viena svarbiausių NATO bazių, esanti 20 kilometrų už Tromsø, kurią visai neseniai pardavė. Kartu su Tromsø akademija norėjome ją nusipirkti ir daryti techno festivalius. Bazėje buvo prišvartuojami povandeniniai karo laivai ir kai pirmąkart užėjau į tą erdvę, norėjau surengti sporto pasirodymą – juos perplaukti. Mitologijos tema iškilo kalbant su generolais apie jų pavojingas Šaltojo karo misijas, kuo Vakarai tiki apie Rytus ir atvirkščiai, arba Korėjoje apie Šiaurę ir Pietus. Mane visad domino intensyvaus pasienio zonos ir jų tyrimas.

Tuomet sugalvojau, jog kalbėti apie Šaltojo karo mitologiją reikia pasitelkiant undinės perspektyvą. No Place Rising viską matome jos akimis – ji nėra stereotipinė undinė. Ji be plaukų, tai woman-torpedo, o gal net nebūtinai moteris, galbūt translytė, o gal nauja rūšis, kuri prisitaikė gyventi kitokiomis sąlygomis, kuomet žmonių nebėra. Ji vieniša ir jautri. Erdvė aplink ją gigantiška, agresyvi, vyriška kaip ir daugumoje projektų – CERNe, kasyklose, povandeninėse stotyse, astronomijos pasaulyje.

Ar tokiam kontekste atsiranda ir feminizmo tematika?

Pastaruoju metu taip. Jeigu žvelgiame iš ateities archeologo perspektyvos, kuris ką tik nusileido tyrinėti mūsų Žemės ir joje paliktų žmogaus randų, kieno tai perspektyva: belyčio, jos, o galbūt jo? Dabar bandau formuluoti, iš kurios perspektyvos visgi žvelgiama. Gal tai dirbtinio intelekto archeologas?

Mane gąsdina ne tik tai, kad visos konstrukcijos yra vyriškos. Dabar diskutuojama apie problematiką tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto, bet niekas nekalba apie dirbtinį intelektą, programuotą vyrų ir dirbtinį intelektą, programuotą moterų. Silikono slėnyje ir kitur ryškus vyrų dominavimas, o dirbtinis intelektas greitu metu absorbuos daug dalykų, bet kas jį programavo? Ar mes vėl einam link Viduramžių – būtent programavimas ir yra tasai ateities raštas, o jei neturi priėjimo, neturi rašto.

Erdvė formuojama ir keičiama žmogaus, derinant ir naudojant ją savo reikmėms. Klimato kaita, masinė produkcija, konsumerizmas, tvarumo nepaisymas – šie procesai aplinką tvirkina ir manifestuoja buvimą „dabar“, dažnai žmogų matant kaip erdvės valdovą. Tavo kuriamuose dokumentiniuose filmuose figūruoja šios temos, kalbančios apie dabartiniu metu vykstantį resursų naudojimą, peržengiant socialinių klasių, šalių ribas, svarbią vietą užima žmogaus ir gamtos sutaikymo ir sutaikinimo idėja. Ar ši idėja, dokumentuojama ir paliekama interpretuoti žiūrovui, ar ji dokumentuojama ją teigiant ir dėl jos kovojant?

Tai stebėjimas, bandymas perteikti žinutę ir stengiantis nurodyti kelią, kryptį, bet nesiekiu, kad tai būtų aktyvizmo projektai. Visus interviu, temas, klausimus sudedu atskirai į leidinį, publikaciją, o pačioje kūryboje noriu palikti daug laiko ir erdvės pačiam žiūrovui pajusti ir išmedituoti skalę, laiką, archeologinį pjūvį, laiko skalės pjūvį; tai man yra svarbu. Nežinau, ar tai vadinti pasyviu pasakojimu? Nemanau, tik atiduodu daugiau laisvės interpretacijai.

Emilija Škarnulytė, Mirror matter, 2017. Video, 12 min.

2016 metais Venecijos architektūros bienalėje dalyvavęs jungtinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos Baltijos paviljonas, pasakodamas trijų šalių istoriją, vystymosi raidą, pristatydamas erdvines struktūras ir materialius objektus, pasitelkė geologinio periodo – antropoceno sąvoką, juos „surišdamas“ ir siekdamas atskleisti tarpusavio ryšius, jų sąveikas ir skirtingas reiškinių interpretacijas. Baltijos paviljone buvo rodomos Tavo kurto dokumentinio filmo „Energijos sala“ ištraukos, kuriame vaizduojami paskutinieji Ignalinos atominės elektrinės gyvavimo momentai.

Labai apsidžiaugiau, kai buvau pakviesta dalyvauti. Energijos sala buvo kurta iš mano filmo tyrimų medžiagos, kaip tik tuo metu vysčiau projektą – sutapo mano ir Baltijos paviljono kuratorių tematikos, buvo tikrai nuostabi patirtis vystyti šias idėjas kartu. Energijos saloje esantis laikas suspaustas, „sizifiškas“, jame svarbi tematika, kuomet atomas ateina iš kasyklų, žemės, tuomet yra užkasamas atgal ir vėl sugrįžta į žemę, tačiau daug pavojingesnis po žmogaus prisilietimo. Urano užtenka tik ateinantiems aštuoniasdešimčiai metų, tad atominės elektrinės turi būti uždarytos ir tuomet veik visa Europa taps hiperobjektų kapinynu. Štai Švedija laidoja į Baltijos jūrą, nes, pasak jų, tai vienas saugiausių būdų.

Tad Hollow Earth, Undinė, Energijos sala, Mirror Matter – tai žmogaus veiklos padarinių, jo paliktų randų vietos. Jei žiūrėtume iš ateities archeologinės perspektyvos, Neutrino observatoriją Japonijoje ar CERN‘ą įsivaizduoju tartum katedras, po, tarkim, 10 tūkstančių metų. Tai mano bandymai sukurti mitologiją hiperobjektams ateityje iš šiandieninės perspektyvos. Tai nelengva.

Minėjai, jog iš ateities projekcijų stebi aplinką. Jei nugrimztume tartum į kelių šimtų metų sapną – kokią ateitį matai Žemėje?

Būtent apie tai kasdien ir galvoju. Pradėjau naudoti išplėstinio kino pasakojimą (angl. expanded cinema narrative) – stengiuosi perteikti ateities perspektyvą nauja kino kalba. Ne visada gali naudoti 2D kamerą ir man nebėra įdomu tiesiog dokumentuoti pasaulį. Man svarbiau, kas slepiasi už politikos – jausmai, emocijos, troškimai. Dabar pradėjau naudoti Lidar skenavimo technologiją (angl. Lidar scanning technology) – tai lazeris, naudojamas architektūroje, kasyklose, kuris matuoja atstumą iki objekto jį apšviesdamas pulsuojančia lazerio šviesa ir jutikliu įvertindamas atsispindinčius impulsus. Būtent Lidar technologija padeda kurti ateities jausmą ir perspektyvą, nes tu gali keliauti per architektūrą, lekiančios dalelės perskrodžia per mūsų kūną ir pralekia. Man patinka dirbti su šia „kalba“, nes jei bandom projektuoti ateitį, aš įsivaizduoju visas šias industrijas kaip nykstančias, o vėliau – peraugusias, naujas simbiozes, gamtos rūšis. CERN‘ą matau kaip užpiltą urvą su stalaktitais ir albino aligatoriais, iš esmės naują geologinę stratą.

Mokslo pasaulis, mūsų pačių supratimas apie save ir pasaulį greitai keičiasi: 4 dimensijas keičia 6, pastarąsias keičia 11 dimensijų, o šias – pasakymai, kad 11 dimensijų – tik teorija… Aš taip ir įsivaizduoju CERN‘ą, jis jau geologinėj stratoj ir jį atradus post factum, mes <ateities archeologai> spekuliuosim: kas čia buvo, ar tai buvo skirta pomirtiniam pasauliui, dėl kokių priežasčių pastatyta, kas jį pastatė? Panašiai kaip su Egipto piramidėmis. Tai ateities archeologija.

Emilija Škarnulytė, Mirror Matter,  2017. Paroda Hyperobjects, Ballroom Marfa, Mafra, Teksasas, 2018. Nuotrauka: Alex Marks

Emilija Škarnulytė, Mirror Matter,  2017. Paroda Kunstlerhaus Bethanien, Berlynas, 2017. Nuotrauka: David Brandt

Emilija Škarnulytė, Sirenomelia, 2018. Paroda It’s the Past Which Is Unpredictable, Blaffer Art Museum, Houstonas, Teksasas

Menininkės portretas viršuje:  Peter Rosemann