Tinklai, mazgai ir tekstai. Interviu su menininke Morta Jonynaite

Pastaruoju metu ieškau kūrybos, pavojaus ir nerimo laikais kviečiančios ne bėgti, bet skatinančios sustoti ir rasti prieglobstį tarpinėje būsenoje. Kokie yra būdai išgyventi, kaip rasti ramybę, neprarandant budrumo ir sąmoningumo neramiais laikais? Menininkė, tekstilininkė Morta Jonaitytė savo kūriniais siūlo prieglobstį ir tuo pačiu ieško atsakymų į šiuos klausimus, kaip pati minėjo, kylančio cunamio fone. Morta tekstilę atveria žiūrovui ne kaip plokštumą, o kaip pasakojimą kuriančią kompleksišką mediją. Menininkė yra baigusi TxT (Teksto, teorijos ir tekstilės) studijas Gerrit Rietveld akademijoje Nyderlanduose, gyveno Islandijoje, o prieš kelerius metus grįžusi į VIlnių, kuria studijoje Užupyje. Morta ruošiasi naujai parodai, į kurią pakvies jau šių metų spalį. Šiame interviu kalbėjomės apie studijas, tekstilės savitumą, inspiracijas, solo parodą ir ateities planus.

Esi baigusi Teksto ir tekstilės (txt – Text, Theory, Textile) bakalauro studijas Gerrit Rietveld akademijoje Nyderlanduose. Kaip pasirinkai šias studijas? 

Į šią akademiją stojau dėl specifinio studijų modelio. Visi studentai privalo išeiti vienerių metų įvadinį kursą (Basic Year), kurio metu išbandomos skirtingos medijos, skatinama pamiršti savo lūkesčius ir ieškoti, bandyti išsigryninti savo interesų lauką bei raišką. Kurso studentai suskirstomi į atskiras grupes, kuriose kartu praleidžia metus. Tokiu būdu atsitiktinai surenkami itin skirtingi žmonės, su kuriais dalinamasi intymia erdve. Gerrit Rietveld akademijos pastatas yra tarsi akvariumas, stiklinis fasadas ir vidus be pastovių sienų atspindi vidinę ideologiją – studijos grįstos atviru bendravimu, dalijimusi, diskutavimu. Akademija yra tarsi bendra ekosistema. Tai padėjo man atrasti ir savo kryptį, supratau, kad kuriant man svarbu taktiliškumas, pasaulio stebėjimas slenkant palei paviršių, dėl to ir pasirinkau TxT specializaciją.

Ar įvadinio kurso metu kuriami darbai buvo individualūs? 

Gaudavome daug užduočių, tiek individualių, tiek grupinių, kurias reikėdavo įgyvendinti per trumpą laiką. Visgi svarbiausia dalis būdavo projektų aptarimas su klase ir dėstytojais. Kurdavome iš šiukšlių ar to, kas po ranka, buvome skatinami mąstyti tvariai – rūšiuoti tiek mintis, tiek medžiagas, su kuriomis dirbome.

Perėjus į TxT, jau turėdavau laiko ilgesniems projektams, galėjau gilintis į temas tiek atlikdama konceptualų tyrimą, tiek ieškodama medžiagiškų sprendimų. Tessere išvertus iš lotynų kalbos reiškia audimą ir rašymą, o studijos sumodeliuotos apjungiant abi sritis – teorines, rašymo paskaitas papildo praktiniai eksperimentai ir technikų ieškojimai. Skaitydami filosofinius tekstus, nuolat analizuodavome, kaip tekstilės terminais kuriama visiems atpažįstama simbolika. Visi studentai taktiliškumo ieškojo savaip – per maisto ritualus, balsu, performatyviais siužetais, pasitelkdami drabužius ar technologijas. Studijuodama tekstilę, turėjau nuostabius kursiokus, su kuriais tapome tartum gentis. Nors buvome skirtingi, papildėme vienas kitą ir buvome labai artimi.

Kaip vyko teksto ir tekstilės samplaika? Ar tekstai turėjo būti susiję su tavo kuriamais tekstilės dirbiniais? 

Turėjome atskiras audimo ir rašymo pamokas. Mokėmės artikuliuoti mintis aprašydami buitinius patyrimus ar sudėtingesnius reiškinius, tai padėjo kontekstualizuoti tekstilę ir suteikti jai erdviškumo. Audimas yra specifinė praktika – kartais įeini į transą, kartais medituoji, kartais, dirbant rankomis, kyla daug minčių, kurias norisi užrašyti arba, priešingai, apima nuobodulys. Tuo pačiu audykla yra ir bendrystės erdvė. Paruošdamas stakles, esi priklausomas nuo kitų pagalbos, praleidi daug laiko kartu, daliniesi žiniomis, paskalomis ar skausmais. Tikriausiai tai įsiaudžia į kūrinius, kartu tekstas padeda žiūrovui perskaityti, kas tarp siūlų… Studijuodama pažinau tekstilę kaip itin kompleksišką mediją, tačiau grįžusi į Lietuvą pastebiu, kad čia ji vis dar matoma plokščiai, nors tampa madinga šiuolaikinio meno kontekste.

Ghost of a Ball. Fot.aut. Morta Jonynaitė

Roni and Ronny. Fot.aut. Morta Jonynaitė

Kas labiausiai įsiminė studijose? 

Turėjau įvairių dėstytojų, kurie, patys būdami įkvepiantys menininkai, dalindavosi savo įžvalgomis ir nuolat skatindavo stebėti, kvestionuoti pasaulį ir save iš skirtingų pusių. Tuo pačiu tarp mūsų nebuvo hierarchinių santykių, tai skatino pasitikėjimą ir atvirumą. Studijos kitame kontekste buvo privilegija, leidžianti nuolat tobulėti. Dabar turiu draugų iš viso pasaulio, galėjau pažinti mūsų kultūrinius skirtumus, vieni iš kitų nuolat mokėmės ir stengėmės palaikyti. Tai, kad prieš pasirinkdami specialybę visi praleidome metus kartu, padėjo užmegzti ryšius tolesniam bendradarbiavimui.

Tavo baigiamasis darbas „Innocence Becomes Sharks“ (liet. „Tyrumas tampa rykliais“) buvo orientuotas į tarpinę poziciją tarp jūros ir kranto, kuri Tavo darbe tapo metafora šiuolaikinio pasaulio kismui, ypač ekologijos temai. Papasakok daugiau apie šį darbą. Kokias idėjas siekei pristatyti ir kokius artefaktus tam pasitelkei? 

Šiuo kūriniu tyrinėjau erdvę tarp jūros ir kranto. Man ši erdvė – nuolat besikeičiančio pasaulio metafora, apimanti politinius, sociologinius, ekologinius reiškinius. Praėjus porai metų, kūrinys įgauna vis naujų kontekstų, nuolat judanti pajūrio zona primena pandemijos užlietą pasaulį, žiaurią Rusijos okupaciją Ukrainoje; gyvename tarp potvynių ir atoslūgių. Mano tikslas buvo rasti būdus išgyventi, nusiraminti, matant kiek dramos vyksta šalia. Įsivaizdavau, kad stoviu ant kranto, stebiu artėjantį cunamį, bet tada žvilgsnį nukreipiu į atsiveriantį grožį, kuris padeda užsimiršti.

Instaliacijos erdvė buvo suskirstyta į horizontalius ir vertikalius elementus. Pagrindinė vertikalė buvo švyturys, kuris lyg stuburas prilaikė aplink besitęsiantį horizontą. Rišau daug tinklų, dėl kurių gavau kritikos, kadangi tai žvejybos, anti-ekologijos simbolis, tačiau man jie veikia kaip apsauga, prilaikanti ir sujungianti besiblaškančius kūnus, ir kartu tinklai – pikseliai, skaidantys erdvę ir padedantys įsižiūrėti. Domėjausi skirtingais personažais, būdingais pajūrio zonai: ruonis, kuris išlipo į krantą ir užsiauginęs pelekus grįžo atgal į vandenį, aštuonkojis, atrodantis ateiviškai, bet žmones žavintis savo intelektu, Pietų Korėjos Jeju salos moterys, nardančios be pagalbinių priemonių, susiliejančios su aplinka ir išlaikančios savo šeimas. Man buvo svarbu, kad tai būtų ne dekoracija, o užburianti, sudominanti erdvė, į kurią patekdamas tiesiog būni, pamiršti realybę. Ir nors cunamis artėja, visgi sugebi jo fone išgyventi.

Supratau, kad tai veikia, kai viena moteris paklausė, ar galėtų instaliacijos viduje žindyti vaiką, ir prisėdo šalia ruonio griaučių. Tokiu būdu ji iš vertikaliai aplinką stebinčio žiūrovo perėjo į aplinką įtraukiančią horizontalę.

Innocence becomes shark. Fot. iš asmeninio autorės albumo ir Gerrit Rietveld Academy

Savo baigiamajame darbe rašei apie norą suteikti erdvę džiaugsmingiems atradimams, ramiam atokvėpiui nuo chaotiško pasaulio, kartu siekdama išlaikyti budrumą ir atidumą. Ir dabar minėjai artėjantį cunamį, o tokios katastrofos akivaizdoje žmonės dažniausiai puola į paniką ar slepiasi. Tuo tarpu savo darbais stengiesi sustabdyti erdvę – mes suprantame, kad artėja cunamis, bet esame kviečiami bent jau trumpam pabėgti nuo realybės. Kaip kilo siekis savo kūryba suteikti užuovėją, o ne kviesti į protestą? 

Tai mano eskapistinė taktika. Stebint pasaulį, naujienas, dažnai apima bejėgystė, nebežinau, kas yra tiesa, o informacijos srautą sunku dozuoti. Manau, kad yra praktiniai veiksmai, kuriuos privalome kiekvienas atlikti ar kaip tik to nedaryti, kad pavyktų atitolinti apokalipsę, o kartu egzistuoja abstrakčios idėjos, kaip išgyventi, nusiraminti dabartyje. Tvarumas mene ir dizaine yra stipriai akcentuojamas, tačiau lygiai taip pat svarbu siekti emocinės darnos, kad būtume pajėgūs veikti. Ramybės paieškos yra mano asmeninis poreikis, tačiau jaučiu, kad tai aktualu kiekvienam. Galbūt turiu daugiau pajėgumo veikti emocijų srityje. Man paprasčiau kurti iš abstraktumo, tarpinių būsenų.

Praeitais metais atidaryta pirmoji Tavo solo paroda „Skersiniai“ – 2021 metų vasarą į Marcinkonių geležinkelio stotyje įsikūrusią galeriją atvykę lankytojai galėjo įsinarplioti į Tavo pagamintus tinklus ir kitus kūrinius. Darbus sukūrei dalyvaudama „Verpėjų“ meninėje rezidencijoje. Kokius Dzūkijos gyvenimą atspindinčius motyvus įaudei į kūrinius?

Dzūkija ir rezidencija buvo tam tikras mini pasaulis, mitologinė realybė, į kurią trumpam įsibroviau. Pažinau vietos gyventojus ir atvykėlius, likusius ten gyventi. Supratau, kad posakis „jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“ yra ne juokas, o realybę, skurdą atspindintis posakis. Lengva romantizuoti tą kraštą, jame tikrai yra kažko magiško, tačiau pabuvus kurį laiką, pamatai ir esamas problemas. Vaikščiodama po miškus, nustebau, kiek juose daug kirtaviečių, o gyvybę palaiko grybiena ir vorai, audžiantys savo tinklus. Tai Lietuvos paribio zona, kurioje mano rezidencijos metu kaip tik prasidėjo pabėgėlių krizė, juntama tarp vietinių. Nepaisant to, yra svarbių žmonių, kaip Onutė Grigaitė, Laura Garbštienė. Jos, gyvendamos savo kaimuose, tarsi hifai mezga bendruomenės tinklą.

Kaip sekėsi darbus eksponuoti Marcinkonių geležinkelio stotyje? Ar ši erdvė sukėlė iššūkių?

Ši geležinkelio stotis yra galutinis taškas, toliau traukiniai nevažiuoja, o parodas daugiausia aplanko atsitiktiniai pakeleiviai. Tai architektūriškai intensyvi erdvė, o mano darbai įprastai švelnūs, vos matomi, bet tas kontrastas galbūt kaip tik buvo reikalingas. Man svarbu sukurti erdvę, kurioje lankytojai, įsipainioję į tinklus, sustotų, įsižiūrėtų, susimegztų vietos ir atvykėlių istorijos.

Meninės rezidencijos paprastai turi nustatytą laiko tarpą, per kurį tikimasi meninio rezultato. Ar laike nustatytas rezultato siekimas yra Tau tinkanti prieiga prie kūrybinio proceso?

Vykdama į rezidenciją, jau turėjau tikslą, žinojau, ką noriu patyrinėti ir kad rezultatus pristatysiu parodoje. Toks visiškas ištrūkimas į naują erdvę buvo reikalingas, man tai prabanga. Galėjau visiškai atsidėti kūrybai, o laiko limitas iš dalies padeda išlikti budriai. Tiesa, galvojau, kad daugiau klajosiu miškuose, bet nuėjau mažiausiai žingsnių lyginant visus tų metų mėnesius. Nepaisant to, vietos energija labai įkvėpė, buvo gera ten pagyventi.

Paroda „Skersiniai”. Fot.aut. Morta Jonynaitė

Paroda „Skersiniai”. Fot.aut. Lukas Mykolaitis

Tavo kūryboje justi lėtas ir sąmoningas buvimas, mados industrijos apmąstymas ir tuo pat metu alternatyvų paieškos greitam vartojimui bei gyvenimui. 

Norėčiau atskirti mados industriją, kuri nuolat demonizuojama, sumenkinama, ir drabužį, kaip kiekvienam žmogui artimą mediją. Dizaineriai susiduria su labai daug iššūkių, jiems tenka atsižvelgti į tai, kiek jų kūryba generuoja taršos, kaip tai veikia kūnus, tuo pačiu drabužiais perduoti savo pasakojimą gali labai tiesiogiai, kuriamas asmeniškas ryšys. Tai sudėtingiau nei menininkams, kurių veikla laikoma labiau elitine – visgi niekas nekvestionuoja, ar reikalingas dar vienas paveikslas. Tuo pačiu abi sferos yra glaudžiai susijusios. Tai, ką dėvi, yra dalis meninio proceso – susikuriamas personažas, drabužiai gali tapti išraiškos forma. Man pačiai svarbu, ką dėviu, tai gali suteikti daugiau jėgų, pasitikėjimo savimi. Buvo įdomu skaityti neseniai išleistą Charlie Porter knygą „What Artists Wear“ (liet. „Ką dėvi menininkai“), kurioje autorius tyrė skirtingų menininkų santykį su drabužiais, jų įtaką kūrybai.

Susidomėjimą mada perkėlei į pokalbių laidą „Capwalk“. Papasakok daugiau.  

Mada domėjausi nuo paauglystės, svajojau būti dizainere, kad priartėčiau prie to pasaulio, šiek tiek dirbau modeliu. Galvojau, kad studijuosiu mados dizainą, bet atradau tekstilę, kuri drabužį tyrinėja iš arčiau. Vis dar ieškau įdomiai kuriančių dizainerių, turinčių savitą viziją, siūlančių alternatyvą banaliai veikiančiai industrijai. Manau, kad svarbu dalintis jų kūryba, nes tai gali pakeisti ir mūsų, kaip vartotojų, įpročius bei požiūrį į drabužius. Laidas rengiau „Palanga Street Radio“ bendruomenės radijuje, kur labai šiltai priėmė, esu dėkinga jiems už galimybę. Tikiuosi, atsirado klausytojų, kurie išgirdo ką nors prasmingo.

Kūrybinė veikla dažnai neatsiejama nuo asmeninių pasirinkimų, tad pakalbėkim šiek tiek apie juos. Gimei ir augai Vilniuje, gyvenai Islandijoje, studijavai Nyderlanduose, o visai neseniai grįžai gyventi atgal į Lietuvą. Kokius įspūdžius parsivežei iš Islandijos? 

Baigusi katalikišką gimnaziją, žinojau, kad prieš studijuodama labiausiai noriu laisvės ir kuriam laikui pabėgti. Islandijoje tai gavau iš gamtos ir stipraus vėjo, perkošiančio smegenis. Gyvenimas ten buvo labai intensyvus, patyriau visus metų laikus – nuo visiškos tamsos iki nesibaigiančios dienos. Dalyvavau kino festivaliuose, koncertuose, daug šokau, vyko įvairūs meno renginiai, į kuriuos susirinkdavo daug žmonių. Mane sužavėjo islandų bendrystė, jie kaip viena didelė šeima, nuolat vieni kitus palaiko.

Audimo kalba. Mortos Jonynaitės schema

Apmatų ruošimas. Fot.aut. Morta Jonynaitė

Kaip galiausiai nusprendei grįžti į Vilnių?

Studijas baigiau prasidėjus karantinui, tad turėjau tik du pasirinkimus – iškart grįžti arba likti. Ilgai palaikiau santykius per atstumą, tad apsispręsti nebuvo sunku – norėjau grįžti pas mylimą žmogų į Lietuvą. Užsienyje gyventi nėra lengva, reikia įdėti daug pastangų, kad pavyktų prisitaikyti, tiek buitinėse situacijose, tiek kūryboje. Lietuvoje viskas paprasta ir aišku – žinau, kaip veikia skirtingos struktūros, grupuotės, tad galiu lengvai įsitraukti į esamus procesus arba susikurti savo veikimo modelį. Čia taip pat lengviau derinti asmeninę praktiką ir darbą.

Kuo užsipildo Tavo dienos ir kūrybinės rutinos?

Pastaruosius tris mėnesius dirbau filmo produkcijoje, kostiumų departamente. Ten dienos ilgos, tiksliai suplanuotos, tačiau patiriama įvairių išgyvenimų. Žmonės filmavimo aikštelėje tampa laikina šeima, dalijasi savo istorijomis, juokais ir sunkumais. Rūpinausi masinių scenų aktorių kostiumais. Kadangi tai buvo užsienio produkcija, reikėjo skirtingų tipažų, filmavosi daug Lietuvoje gyvenančių užsieniečių. Man buvo smalsu, ką jie veikia, kaip jaučiasi gyvendami čia. Ruošdama kostiumus, stengiausi užmegzti ryšį. Dabar, po buvimo tarp daugybės žmonių, persiorientavau į vienumos stadiją – buvimą savo studijoje. Čia mano komforto zona ir ramybė, modeliuoju dieną pati, esu laiminga galėdama kurti kasdien.

Papasakok apie savo kūrybines inspiracijas. Ar tai žmonės, knygos, procesai, ar galbūt visų šių dalykų samplaika? 

Labiausiai mane įkvepia istorijos, ieškau balanso tarp realybės ir fikcijos. Žiūriu daug filmų, o tada – dar daugiau interviu su režisieriais, aktoriais. Ypač įdomu, kaip kūrėjai save pristato viešai, filmuose ar klausimų-atsakymų sesijose. Pavyzdžiui, nuolat seku Robert Pattinson gyvenimą ir jo naujus vaidmenis. Turėdamas mergaičių numylėtinio įvaizdį, jis vis bando perkurti realybę, kuri jau yra tapusi konstanta daugumos sąmonėje, slėptis pas nepriklausomo kino režisierius. Pastaruoju metu pasinėriau į Elena Ferrante knygas, ji paprastais sakiniais kuria gilų, daugiasluoksnį pasaulį. Lygiai taip pat renku kasdienes istorijas, dirbdama kino aikštelėje, atsargiai traukiau pasakojimus iš visų atėjusių apsirengti.

Į kokius kūrybinius nuotykius galėsimės leistis kartu su Tavimi ateityje? 

Šį spalį Galeroje, Užupyje, bus atidaryta mano personalinė paroda. Džiaugiuosi, kad sudalyvausiu tekstilės bienalėje FITE (Tarptautinis išskirtinės tekstilės festivalis) Prancūzijoje šį rudenį. Dabar užsidirbau kūrybinę prabangą kurti ir ruoštis rudens parodoms.