Baldai neverkia. Interviu su menininke ir dizainere Barbora Žilinskaite 

„Norisi, kad susidūrimai su aplinkos objektais būtų žaismingesni ir turintys daugiau prasmės“, – viduryje pokalbio tarstelėjo man Barbora Žilinskaitė. Abi sutikome, kad kiekvienas daiktas negali tapti ypatingu, ypač masiniame kontekste. Tik įsivaizduokit, kokią globalinę kakofoniją sukeltų vienu metu savo istorijas pradėjusios pasakoti metro ar autobusų kėdės. Visgi kiekvienas turime ypatingų daiktų, su kuriais esame sukūrę ryšį ar kurie mums padeda kasdienybėje rasti daugiau prasmės. Apie materialųjį ir jį supantį pasaulį kalbėjomės su dizainere, menininke Barbora Žilinskaite (g. 1996). Ji savo kūryboje tyrinėja ir kuria funkcionalius objektus, kvestionuoja jų vietą pasaulyje bei žmonių santykį su daiktine aplinka. Menininkė kelia klausimą apie galimus ryšius  tarp žmonių ir daiktų bei kokiais ritualais ir praktikomis galime tą ryšį sukurti. Barboros kūriniai pasižymi antropomorfinėmis, siurrealiai žmogiškomis savybėmis, ryškiomis spalvomis bei skulptūriškomis linijomis. Tai objektai, kurie tikrai patrauks Jūsų akį, o galbūt, kaip ir man, kils noras juos priglausti, suteikti vardą ir susidraugauti. 

Menininkė studijavo Vilniaus dailės akademijos Produkto dizaino studijose, o nuo 2020 metų gyvena ir kuria Briuselyje, Belgijoje. Kiekvienais metais ją galime sutikti ir susipažinti su darbais solo bei grupinėse parodose įvairiose pasaulio šalyse, ir tikimės, jog greitu metu – ir Lietuvoje. 

Gyvenimo geografija

Agnė Sadauskaitė: Skaitydama Tavo biografiją, radau tris pagrindines lokacijas – gimei Kaune, Vilniuje studijavai produkto dizainą, o dabar kuri ir gyveni Briuselyje. Kur gimė susidomėjimas menu ir dizainu – Kaune ar Vilniuje?

Barbora Žilinskaitė: Viskas prasidėjo Kaune. Buvau dvylikos metų, kuomet įtikinau tėvus, kad noriu lankyti Kauno dailės gimnaziją – ši mokykla pasirodė įdomi, kitokia nei likusios. Joje ir prasidėjo mano pažintis su menu bei intensyvios pamokos ir gana didelis krūvis. Ten įgijau pagrindus – išbandėme akademinį piešimą, skulptūrą, tapybą ir kitas dailės kryptis šalia pagrindinės ugdymo programos dalykų.

Agnė: Kaip planuose atsirado studijos Vilniaus dailės akademijoje?

Barbora: Baigiant vidurinę, reikėjo nuspręsti, ką veiksiu toliau. Šalia meninės, turiu ir stiprią loginę analitinio mąstymo pusę, ir buvo nedrąsu rinktis išskirtinai meninę specialybę – norėjau ko nors šiek tiek žemiškesnio. Taip pradėjau mąstyti apie dizaino kryptį – labai domino interakcija su žmogumi, o pačios studijos viliojo darbu su tiek daug skirtingų medžiagų, technologijų. Kadangi tuomet dar nežinojau ką tiksliai noriu daryti, tai atrodė puikus pasirinkimas, be to, dizaine mačiau daug galimybių, būdų pasiekti žmogų.

Akademijoje patekusi į gana techninę aplinką turbūt vėl išsiilgau iracionalios, intuityvios kūrybos ir pradėjau domėtis labiau meninio dizaino projektais. Visąlaik laviravau ir tebelaviruoju tarp dviejų pusių – vienos gana loginės, sąmoningos, ir kitos – labiau intuityvios, pasąmoninės, kūrybiškos. Man šis santykis ir balanso tarp jų paieškos visada buvo labai įdomus, šia plona riba savo darbais skatinu pavaikščioti ir žiūrovus, kviečiu peržengti iš racionalios pusės į iracionalią ir trumpam pažvelgti kitu žvilgsniu į aplinką ir kasdienius objektus. 

Agnė: Savo studiją Belgijoje atidarei 2020 m. pristatydama kolekciją „Roommates”. Kada nusprendei, jog nori įsikurti Briuselyje?

Barbora: Atvažiavau čia dėl meilės, viskas susidėliojo gana natūraliai. Tuomet jau buvau baigusi studijas ir praktikas, neturėjau konkrečios vietos ar darbo, tad pabandžiau gyventi čia – plaukiau palei srovę, kur gyvenimas tarsi kvietė. Įsikūriau Briuselyje prieš pat pandemiją, 2020 metų pradžioje. Viskas užsidarė, bet tuo pačiu buvo gera jaustis laisvai – manęs niekas nepažinojo, nevaržė, buvau izoliuota savo burbule. Tuomet ir pradėjau meninę praktiką, kūriau pirmuosius objektus.

Agnė: Galiu tik numanyti, jog pradinis etapas naujoje šalyje buvo gana siurrealus – dvigubai nauja patirtis tiek dėl emigracijos, tiek dėl epidemijos. Vilnius ir Briuselis yra panašaus dydžio miestai. Įdomu koks Tavo požiūris į Belgijos sostinės kultūrinį gyvenimą, ar jis sudomina?

Barbora: Taip, kultūrine prasme Briuselis tikrai didelis. Yra gerų galerijų, vyksta daug parodų, renginių, menininkų bendruomenė gyva ir didelė. Vyksta daug menininkų organizuojamų projektų, iš tiesų nespėju visko sekti – pasirinkimas platus.

Antropomorfiniai darbai antropocentriniame pasaulyje 

Agnė: Savo darbais tyrinėji santykių dinamiką, žmonių santykį su jų daiktine aplinka, vartotojiškumą ir antropocentrizmą apskritai. Kodėl tau svarbios šios temos?

Barbora: Šios temos aktualios ir susijusios, jų yra ir daugiau, tačiau nebūtinai visas jas bandau perteikti žiūrovui. Visada domėjausi ir žavėjausi mitais, pasakojimais iš kur tam tikri objektai yra kilę, atsiradę ir kodėl, kokią reikšmę bei vertę jie turi, kas slypi po jais, taip pat – ritualiniais objektais, leidžiančiais įprasminti kasdienę būtį. Jaučiuosi išsiilgusi šių dalykų, norėčiau, kad tokių pasakojimų ir mistikos mūsų aplinkoje būtų daugiau. Pati, kai daugiau stebiu aplinką ir mažiau koncentruojuosi į save, labiau mėgaujuosi momentu, tai grąžina į „dabar“, tuomet ir procesas/veiksmas įgauną prasmę. Šis įprasminimas, reikšmės suteikimas objektams galbūt ir paskatino galvoti apie išvardintas temas – kaip formuojasi mūsų santykis su daiktine aplinka, kokį jį turim dabar, ir koks buvo anksčiau, kiek pastebime daiktus aplink, kokią vertę jie turi. Ar mes objektus tiesiog naudojame, ar pagalvojame, kad esam ne vien mes, bet yra ir kita aplinka.

Agnė: Esi minėjusi, kad vienas tavo kūrybinių siekių – paversti susidūrimus su mus supančiais objektais džiaugsmingais, turinčiais daugiau vertės ir magijos. Ar tai susiję ir su tavo pasirinktomis temomis?

Barbora: Taip, tai tikrai labai susiję. Momentai, kuomet pastebime aplinką ir kaip naudojame objektus, galėtų inspiruoti bei atnešti daugiau žaismingumo ir magijos, atrandant jausmą ir skirtingas emocijas kasdienybėje. Man įdomu, kaip rutinoje galime leisti sau atitrūkti nuo racionalaus, pilko santykio su aplinka į galbūt nelogišką ir siurrealistišką, bet tyrinėjantį ir empatišką, turintį daugiau prasmės, daugiau magijos.

Agnė: Tavo kuriami dizaino objektai antropomorfiniai, primenantys žmogaus kūno dalis, skulptūriški ir ryškūs. Žiūrint į tavo kūrinius pirmiausia kilo mintis, jog noriu suteikti šiam baldui vardą – sužmoginti, priglausti, išskirti iš aplinkos. Ar sunku išsiskirti su savo kurtais objektais?

Barbora: Nėra sunku, džiaugiuosi, kad jie tarsi tęsia gyvenimus, nes yra kurti tam, kad judėtų. Bet kartais pagalvoju, kad norėtųsi gauti daugiau nuotraukų iš naujų „tėvų“ (juokiasi), patikrinti, ar baldas gerai jaučiasi naujoje vietoje, ką veikia, kaip jam sekasi.

Agnė: Iš to, kuo ir kaip daliniesi, galiu numanyti, kad tai galima pasiekti tik turint jautrų žvilgsnį į pasaulį. Ar sutinki, kad jautriai stebi aplinką?

Barbora: Turbūt taip… Dažnai nutinka, kad vaikščiodama mieste kiekviename objekte matau ką nors inspiruojančio, juokingo, keisto, sukuriu jiems istorijas, tada pakikenu. Turbūt esu jautrus žmogus, bet manau, kad kartais tai gerai slepiu nuo aplinkinių.

Agnė: Užsiminei apie vaikščiojimus mieste ir objektų stebėjimą. Ar miestų architektūra daro įtaką tavo idėjoms? 

Barbora: Tiesiogiai, manau, ne. Daugiau įkvėpimo matau gamtoje, pavyzdžiui medžių formose ar žmonėse. Inspiruoja architektūriniai objektai, kuriuose matau antropomorfines formas, taip pat – sirtingi medžiagiškumai, tekstūros. Kartais tyrinėju, kaip skirtingos erdvės keičia mano būseną bei nuotaiką – šiuos dalykus tikrai pastebiu, ir tokie suvokimai daro įtaką mano kūrybai, kadangi baldai galiausiai atsiduria mūsų aplinkoje ir interjere.

Kūrybiniai procesai ir planai

Agnė: Norėčiau daugiau išgirsti apie kūrybinį procesą. Savo kūrinius kuri iš pjuvenų, pigmento ir klijų. Kaip atradai šį būdą? 

Barbora: Pirmiesiems darbams turėjau eskizus ir galvojau, kaip juos pagaminti. Tradicinės medžiagos pasirodė ne pačios tinkamiausios. Žinojau, kad pjuvenų ir klijų mišinys dažnai naudojamas stalių kaip glaistas užtaisyti plyšius ar skylutes. Pati esu atlikusi eksperimentų su pjuvenomis. Akademijoje siekiant sukurti ekologišką medžiagą maišiau jas su miltais ir vandeniu vietoje klijų. Tad pasirinkau eksperimentuoti su pjuvenomis ir pažiūrėti, ar lipdymas išvis įmanomas ir kaip įmanomas. Taip pat nusprendžiau įdėti pigmento, pažiūrėti, kas išeis. Eksperimentavimas ėjosi labai lengvai, atradau, kiek daug galimybių slepiasi tiek tekstūroje, tiek spalvose, tiek formavimo galimybėse, patiko ir pats metodas, nors tai ir nėra paprastas būdas. Ilgainiui atsirado nemažai iššūkių, klausimų, niuansų, pavyzdžiui, reikia atlikti be galo daug testų, kad išgaučiau tam tikrą spalvą, tekstūrą. Visgi to nesinorėjo paleisti, nes šiuo būdu galiu išgauti skulptūriškas organiškas formas. Į šią medžiagą įdėjau daug laiko, ir vis dar matau naujų galimybių, turiu daug idėjų.

Agnė: Kaip formuoji darbus? Kiek laiko užtrunka juos išdžiovinti?

Barbora: Dirbdama su pjuvenomis, formuoju rankomis, bet visi mano darbai turi karkasus. Jie dažniausiai pagaminti iš medienos, turi metalinius sutvirtinimus, tad iš pradžių tai yra tiesiog mediniai baldai, o ant šios struktūros lipdau suteikdama formą. Darbai džiūsta skirtingai, tai priklauso nuo formos, aplinkos temperatūros, gali užtrukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių.

Agnė: Ar pati gamini ir objekto karkasą?

Barbora: Kai kurių mažų objektų karkasus gaminu pati, bet sudėtingesnius modelius darau bendradarbiaudama su staliais – jiems pateikiu brėžinius, jie padaro karkasus. Pati neturiu medžio dirbtuvių, labiau pasitikiu šios srities profesionalais. Galiu susikoncentruoti į skulptūrinę, spalvinę pusę.

Agnė: Tavo darbai žaismingi, valiūkiški ir… netikėti. Štai dalinaisi „Extra Pair of Hands“ objekto gamybos procesu – šlifavai baldo „nagus“, juokais pridurdama, kad manikiūras – viena svarbiausių veiklų tavo studijoje. Savo kūrybą gebi perteikti lengvai ir šmaikščiai. Koks tavo kūrybinis procesas? 

Barbora: Šiandien irgi darysiu manikiūrą, vakar išrinkau nagų spalvas (juokiasi). Kai gimsta pirmieji eskizai, stengiuosi leisti pasąmonei atrasti, kas „užkulisiuose“, ir dažniau klausiu, ką man simbolizuoja tam tikra baldo tipologija, kokias emocijas atneša. Iš pat pradžių turiu idėją, eskizą, tuomet dažniausiai gaminu mini maketus iš plastilino. Tai idėjinis, žaismingas metas. Vėliau galvoju apie gamybą, patogumą, funkciją, matmenis, ir su tuo reikia gan daug ir intensyviai dirbti. Šis etapas kartais daug nuobodesnis, racionalesnis, bet jis atneša ir naujų idėjų, kartu ir iššūkių.

Tuo pačiu noriu, jog kuriami objektai turėtų prasmę, „sielą“, tam tikrą „energiją“, tad jau gamybos metu stengiuosi į juos žiūrėti šiuo žvilgsniu. Jie man yra personažai, turintys savo charakterius. Neseniai pagavau save studijoje tapšnojančią vienam baldui per petį, visai kaip žmogui. Pasijuokiau su savimi ir dirbau toliau.

Agnė: 2024 vasario ir kovo mėnesiais Friedman Benda galerijoje Los Andžele pristatei daug dėmesio ir teigiamų atsiliepimų sulaukusią solo parodą „Chairs Don’t Cry“. Ar pasidalintum savo įspūdžiais parodai jau pasibaigus? 

Barbora: Buvo smagu pamatyti tiek žmonių, jų emocijas ir reakcijas, o baldai tapo dar gyvesni atsidūrę tarp jų. Raginau žmones juos paliesti, paimti už jų rankų, atidaryti spinteles, uždaryti. Man visada įdomu ir gera matyti interakciją tarp dviejų pusių, kas vyksta jos metu. Be to, manau, solo paroda yra ir geras metas pažvelgti į savo kūrybą iš tolo, objektyviau, tai tam tikras kūrybinio etapo apžvelgimas.

Agnė: Kaip gimė kolaboracija tarp tavęs ir Friedman Benda galerijos?

Barbora: Kolaboracija prasidėjo prieš maždaug trejus metus. Jie susidomėjo mano kolekcija „Roommates“, vėliau dirbome ties pora užsakymų, aktyviai dalinausi su jais idėjomis. Šiai parodai pasiruošimas buvo gan ilgas, nes gamyba užima daug laiko. Dalyvavau ir poroje grupinių parodų – jų galerijoje Niujorke, keliose meno ir dizaino mugėse. Turime ir ateities planų – greitai galėsime susitikti Design Miami Basel kolekcinio dizaino mugėje Bazelyje. Ten pristatysiu „Sunbatherׅ“ suoliuką iš betono, kurį buvo galima pamatyti ir parodoje Los Andžele.

Agnė: Knieti paklausti daugiau apie ateities planus. Kokias idėjas norėtum įgyvendinti?

Barbora: Norėčiau daugiau paeksperimentuoti su kitomis medžiagomis, o su dabartine – tapybiškiau. Dabar noriu kitaip pažvelgti į spalvą ir formą. Viena iš idėjų yra sukurti visą kambarį kaip instaliaciją, kur kiekvienas objektas būtų figuratyvus. Daug idėjų, kurios po truputį ateina ir vystosi. Šiuo metu ruošiuosi keliems užsakymams. Kadangi pradėjau dirbti su betonu, galbūt iš šios medžiagos greitai gims dar keli objektai.

Ieškau ir eksperimentuoju, kaip sugaudyti, suprasti ir naudotis savo kūrybine energija (nors tai tikriausiai tęsis visą gyvenimą), ypatingai, kai galvoj verda labai daug idėjų; galvoju, kaip jų nepamesti. Mano mokykla yra mano pačios studija. Galbūt būtų įdomu pasimokyti daugiau skirtingų technologijų, bet iš kūrybinės pusės pati keliu sau iššūkius ir stengiuosi save išbandyti.