Akee – raktas atrakinti užmiesčio teritorijas. Pokalbis su Akee iniciatoriumi, meno edukatoriumi Viliumi Vaitiekūnu

Vilius Vaitiekūnas. Fot. Lisa Jasperina Bommerson

Aleknaičiai yra mažas kaimas Pakruojo rajone. Jame stovi kelios sodybos, iš vienos pusės aprėptos plytinčių lygumų, iš kitos – šiek tiek nuožulnios upės vagos. Tarp šių sodybų – mūrinė, dar tarpukariu statyta mokykla, kurioje įveiklinama reta simbiozė – Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdvėje (Akee) susitinka kaimo ir šiuolaikinė kultūra. Kaip teigė Akee iniciatorius ir meno edukatorius Vilius Vaitiekūnas, sunku įvardinti, kada buvo Akee pradžia, bet meninės ir edukacinės veiklos čia pradėjo įgauti formą jau 2018 metais. Kultūros erdvė siekia tapti edukacinių, meninių rezidencijų ir kultūrinių projektų vieta, jungiama buvusios Aleknaičių mokyklos erdvės ir bendruomenės. Su pastato, kuriame veikia Akee, paveldėtoju Viliumi Vaitiekūnu kalbėjomės apie kaime atsirandantį šiuolaikinį meną, užmiesčio teritorijų savitumą, Akee istorijas ir idėjas.

Agnė Sadauskaitė: Viliau, prieš kalbantis apie Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdvę (Akee), norisi susipažinti su Tavimi. Esi meno edukatorius ir menininkas, ilgą laiką studijavai užsienyje. Šalia veiklos Aleknaičiuose, dirbai Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Papasakok, kokiomis veiklomis užsiimi dabar.

Vilius Vaitiekūnas: Dabar esu susikoncentravęs į mokslus. Helsinkio Aalto universitete studijuoju Vizualinės kultūros kuravimo ir šiuolaikinio meno magistro programoje. Kadangi jau beveik įpusėjo antri studijų metai, kartu su vadovu pastarosiomis savaitėmis dėlioju baigiamojo darbo kontūrus. Prieš tai dirbau Šiuolaikinio meno centre Edukacijos ir bendruomenės įtraukimo veiklų kuratoriumi, mokiausi Nyderlanduose, Minervos akademijoje, bei Groningene, Groningeno universitete. Čia įgytos žinios apie meno, kultūros sociologijos ir kognityvių mokslų diskursus fomavo mano šiuolaikinio meno lauko ir kultūros matymą.

Taip pat baigiu post-akademines ispanų kolektyvo Inland Academy studijas. Kartu su kitais programos dalyviais gilinamės į vadinamąsias liaudies žinias, užmiesčio teritorijų kultūrinį savitumą, lankome skirtingas Europoje įsikūrusias ir su užmiesčio teritorijomis dirbančias bei jose veikiančias iniciatyvas, parodas ir renginius. Inland akademijos programoje daug dėmesio skiriame šiandien susiklosčiusių jėgos struktūrų analizei, jų dinamikai tarp kaimo ir miesto, kaimuose esančios ir galinčios vykti kultūros ir tradicinio šiuolaikinio meno lauko apmąstymui. Šalia akademinių veiklų, vedu kultūros edukacijos užsiėmimus, bendradarbiauju su skirtingomis organizacijomis, prisidedu įkuriant bendradarbiavimo tinklus. Bandau suprasti, kokį pasaulį paveldime ir kuriame. Tad dabar laiką skiriu savęs pozicionavimui ir įvairiems bandymams. Vienas iš jų yra Akee.

Akee, 2022

Agnė: Kas paskatino domėtis tradicinės kultūros ir šiuolaikinio meno jungimu?

Vilius: Prieš atsakydamas į šį klausimą, patikslinsiu, kad man svarbi ne tiek jungtis, kiek kūryba užmiesčio teritorijose ir jos poveikis kultūros laukui apskritai. Užmiesčio teritorijos turi savitas kultūrines, istorines ir socialines įtampas, dėl jų ir vis didėjančio resursų poreikio jos ypač sparčiai kinta. Kaimas prieš 15 metų ir anksčiau labai skiriasi nuo to, koks jis yra šiandien. Sparti industrializacija, verslumo skatinimo programų poveikis, didelių kompanijų investicijos (ir lūkesčiai) keičia kaimą, bioįvairovę, bendruomenes ir jų poreikius. Tuo tarpu šiuolaikinė kultūra – ar tai būtų šiuolaikinis menas, šokis, architektūra, kitos formos – bent jau mano patirtimi, dažnai yra kuriama, brandinama patiriant miestų erdves bei atliepiant joms svarbius klausimus, pojūčius, pokytį. Aišku, kaimas ir miestas nėra du atskiri poliai, jie priklauso vienas nuo kito, bet turi skirtumų, kurie, man atrodo, turi įtakos žmonėms, kuriantiems juose. Taip pat įdomus ir perspektyvos klausimas – iš kur žiūrima į tam tikras problemas bei įtampas. Juk patirti globalinį atšilimą ir mąstyti apie jį mieste, universitete ar galerijoje yra kas kita nei rūpintis bitėmis kaime, matyti, kaip keičiasi jų populiacija dėl nepastovių orų, besikeičiančių žemdirbystės metodų ir t. t. Sakau tai ir galvoju, jog mano senelio, kuris visą gyvenimą praleido kaime ir prieš beveik dešimtmetį pradėjo auginti bites, pastebėjimai apie besikeičiančią gamtą labiau persmelkia mano kūną negu statistika apie bičių populiacijos mažėjimą.

Rodos, kad kaimas mane sudomino atsitiktinai, mat buvusios Aleknaičių pradžios mokyklos teritoriją iš dalies paveldėjo mano šeima. Visgi pažvelgus giliau didžioji dalis mano giminės yra kilusi iš kaimo, ir tik mano tėvų karta turėjo galimybę kurti gyvenimą miestuose. Tad domėdamasis kaimu, randu santykį tiek su savo šeimos praeitimi, tiek su savimi. Daug nekalbu apie tai, tad neturiu ir plataus žodyno mintims išartikuliuoti, bet jaučiu tęstinumą ir atsakomybę. Susidūrus su kultūros, sociologijos studijomis, skirtingais žinių kūrimo ir gavimo, viešojo diskurso formavimo būdais, Baltijos regiono užmiesčio teritorijos pasirodė kaip mažai tyrinėtas laukas. Bent jau neradau to, kas atlieptų mano paties susidomėjimą. Šalia to, mieste ankšta, daug kultūros lauko dalyvių persidirbę, o tai, tikiu, veikia ir mums svarbias temas bei kalbėjimo būdą. Tad galbūt kurdami tokią erdvę užmiestyje sugalvosime išeičių surauktiems antakiams ir nuo streso skaudančiam skrandžiui. Ir, aišku, praplėsime kultūros lauko infrastruktūrą, rasime naujų veiksmingų būdų dalintis mums įdomiais dalykais.

Akee aplinka, 2021. Fot. Alexandra Bondarev

Akee, 2021. Fot. Alexandra Bondarev

Agnė: Susirašinėjimo metu paminėjai, jog intencija kurti Akee yra tiek pat svarbi ir kintanti, kiek ir pati kultūros erdvė. Būtų įdomu išgirsti, koks buvo pagrindinis impulsas Akee kūrimo pradžioje. Kaip gimė ši idėja? Ir kokie pagrindiniai motyvai yra dabar, prabėgus ketveriems metams nuo pradžios, gryninant naują šios kultūrinės erdvės viziją?

Vilius: Sunku įvardinti veiklų pradžią, galbūt galima galvoti apie Akee veiklas kaip apie paveldėjimą ir adaptaciją prie to, kas buvo anksčiau. Mano iniciatyvos čia prasidėjo, kuomet senelis Vytautas 2014 metais paveldėjo dalį Aleknaičių mokyklos ir šalia esančios žemės iš joje gyvenusių mokytojų Stasio ir Bronės Grušų. 2018 metais vasarai grįžau iš studijų Nyderlanduose, norėjosi patyrinėti šeimai atitekusį turtą bei su bičiuliais praleisti laiką kaime, tad tų pačių metų vasarą mes su keletu menininkų čia atvykom. Radome viską taip, kaip buvę – kvapai, rūbai, kanceliarinės priemonės, mokyklos veiklą menantys rakandai, dokumentacija ir kiti dalykai. Tuo metu daug negalvojau, ką čia darome, tiesiog pradėjome buvusią mokyklą tvarkyti, jaukintis, archyvuoti randamą medžiagą.

Apie tai esu pasakojęs ir žurnalistei Jutai Liutkevičiūtei LRT laidoje „Ryto Allegro“[1]. Tuomet, 2020 m. rugpjūtį, kuomet grįžau į Lietuvą ir dirbau su menų agentūra „Artscape“, jos vadovė Aistė Ulubey ir kolegė Ieva Šlechtavičiūtė pasiūlė įkurti asociaciją, kartu parašyti tarptautinį projektą ir sukurti infrastruktūrą vykdyti kultūrinėms veikloms. Turėjome apie 40 dienų nusipirkti likusią valdos dalį, sugalvoti koncepciją, parašyti paraišką ir t. t. Padedant Pakruojo rajono gyventojams, spėjome laiku. Deja, nors buvome labai arti, į laimėtojų penketuką nepatekome. Retrospektyviai žvelgiant į tą maratoną, rodos, gerai kad taip viskas baigėsi, kadangi Artscape pastaruosius dvejus metus savo laiką skyrė pabėgėlių kultūros edukacijos veikloms ir jų atstovavimui įtraukaus meno diskurso plėtojimui Baltijos šalyse, tuo tarpu man pastarieji metai leido pagalvoti, ko norėtųsi ir ką būtų galima sukurti iš Aleknaičių mokyklos.

Agnė: Kultūros ir edukacijos erdvė įsikūrė buvusioje Aleknaičių kaimo mokykloje, veikusioje nuo 1939 iki 2000 metų. Erdvę, pilną istorijų, atgaivinate savo rankomis, rengiate ir mokyklos archyvą. Ar istoriškai turtinga erdvė turi įtakos veiklos kryptims?

Vilius: Taip, tikrai turi. Žvelgiant į mokyklos istoriją jaučiamas tęstinumas ir prasmė. Mokykla dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pastatyta iš vietos žmonių pinigų, norint sukurti erdvę, kurioje bendruomenės vaikai galėtų augti. Tai buvo į ateitį orientuota erdvė, ir norisi ją tokią išlaikyti.

Akee vidus. Fot. Gabrielė Žukauskaitė

Akee vidus. Fot. Gabrielė Žukauskaitė

Akee vidus. Fot. Gabrielė Žukauskaitė

Agnė: Kalbant apie žmonių patirtis, natūraliai iškyla ir bendruomenės aspektas, ypač kai vienu iš savo tikslų įvardijate siekį didinti kultūros prieinamumą užmiesčio teritorijose. Koks yra bendruomenės įsitraukimas? Kaip manai, ką Aleknaičių kaimui ir aplinkinėms gyvenvietėms gali pasiūlyti ši erdvė?

Vilius: Taip, ši plati ir sausoka formuluotė yra Akee ateities tiksluose, bet jai įgyvendinti neturime išgryninę strategijos, o ir įsipareigoti ją paruošti ir vykdyti, kai veikiu daug kitų dalykų, ir mokyklos stogas dar varva, nelabai norėtųsi. Energiją skiriame eksperimentams, kurie visų pirma skirti užmiesčio kontekstui ir teritorijos įtraukimui į šiuolaikinės kultūros diskursą, būdų dirbti su juo ieškojimui. Kad pasidalintume tuo, ką suradome ar sužinojome būdami čia, kuriame ir rengiame edukacines programas. Aišku, mūsų vykdomi projektai susiję su kontekstu, kuriame esame, bet sudominti šiuolaikine profesionaliąja kultūra ja nesidomintį žmogų nėra paprasta, kai jis neturi asmeninio ryšio su kūrėjais, tad bandome šį ryšį kurti. Kadangi projektus vykdome jau trejus metus, tikslingai stengiamės bendradarbiauti su vis daugiau vietos institucijų, susipažinti su mokyklų, bibliotekų, savivaldybių personalu, vietos bendruomenių atstovais, mat tik veikiant kartu įmanoma padidinti kultūros prieinamumą. Susipažindamas su vietiniais daug sužinai ir apie vietą. Su Aleknaičių mokykla vienokį ar kitokį ryšį turi daug žmonių, nes apylinkių gyventojai joje praleido per 60 metų – mokėsi, dirbo, leido į ją vaikus. Žmonėms smalsu, o mes ieškome tinkamiausių būdų kalbėtis.

Agnė: Atrodo, jog intensyviausiai užsiėmimai vyksta tuomet, kuomet grįžti į Aleknaičius. Ar vykdoma tęstinė veikla? 

Vilius: Taip, vasarą ši erdvė pilna, joje visada būna menininkų, vyksta rezidencijos, edukacinės veiklos, atvažiuoja lankytojų, bitininkauja mano senelis. Tęstinės programos nėra ir, kol būsiu Suomijoje, nebus.

Agnė: Esi užsiminęs, jog Akee veiklai didelę įtaką padarė Tavo dalyvavimas Inland Academy studijose. Šioje mokymosi erdvėje, kurioje derinama kaimo ir šiuolaikinio meno kultūra, akademinės ir liaudiškos žinios, daug dėmesio skiriama naujų formų paieškoms ir interdiscipliniškumui, kaip atsakui į klimato krizę. Kokios patirtys ir žinios, gautos šioje akademijoje, prisidėjo prie Akee formavimo proceso?

Vilius: Tikrai taip. Visų pirma Inland Academy pavyzdys yra padrąsinantis. Jie jau daugiau nei dešimtmetį vykdo įvairias su užmiesčio teritorijomis susijusias kultūros veiklas, taiko šiuolaikinei kultūrai būdingus prieigos prie vietos konteksto būdus ir kuria realų poveikį Europos kultūros laukui. Dalyvavimas akademijoje leido suprasti, kuo užmiesčiuose esančios kultūros institucijos, veikiančios ir šiuolaikinio meno lauke, yra panašios, su kokiomis problemomis susiduria. Tai buvo labai svarbu kontekstualizuojant ir bandant suprasti, kokiame kontekste yra Akee, kokiomis problemomis dalijamės su kitomis institucijomis. Taip pat radau daug bendraminčių, prasiplėtė ir žodynas, padedantis artikuliuoti kultūrą užmiesčiuose. Inland Academy labai daug dirba ties šiomis temomis, tarkim, kiek ir kaip šiuolaikinio meno laukas dalyvavo užmiesčio teritorijų formavime, kaip lauko dalyviai leisdavo laiką ar matydavo užmiesčio teritorijas, kaip jos veikiamos globalių procesų.

Agnė: Tad šalia kitų aspektų Inland Academy padeda verbalizuoti užmiesčio teritorijose vykstančius procesus.

Vilius: Taip. Dabar kuriasi, sėkmingai veikia ir kitos institucijos, kritiškai žvelgiančios į užmiesčio teritorijas skirtingose pasaulio vietose. Iš institucijų bendradarbiavimo besikurianti infrastruktūra formuoja kalbėjimo būdą. Atliekami sociologiniai, kultūriniai, geologiniai, ekologiniai, kiti tyrimai, leidžiantys identifikuoti vietovėse esančias problemas, turimus resursus, o žmonės, ateinantys iš šiuolaikinio meno lauko, jose gali pritaikyti savo žinias.

Akee vidus. Fot. Gabrielė Žukauskaitė

Akee vidus. Fot. Gabrielė Žukauskaitė

Agnė: Kokia pagrindinė Aleknaičių erdvės misija ir siekis? Galbūt jis kintantis, kaip ir intencija kurti šią erdvę?

Vilius: Apie ją kalbėti sudėtinga – intencija kinta su laiku, kaip ir misija, ypač kol nesu subūręs komandos, kuri atneš savų įžvalgų. Akee matau kaip bendruomenės kūrimo projektą. Norėčiau praplėsti šiuolaikinės kultūros lauką į regionus ir sukurti perspektyvą matyti aplinką iš erdvės, kuri yra regione. Man asmeniškai Aleknaičiai yra erdvė, per kurią dabar mąstau, formuoju savo mokslinį tyrimą ir ją tokiu būdu instrumentalizuoju. Yra daug socialinių, kultūrinių problemų, į kurias norisi pažvelgti, bet tai bus galima daryti sukaupus žinių, radus partnerių, perimant iš jų gerąsias praktikas ir jas pritaikant.

Agnė: Labai smagu stebėti, kad Akee pagrindas jau sukurtas, bet pati erdvė dar formuojama ir keičiama. Tai suteikia polėkio naujai erdvei, kurioje kiekviena detalė ar veiklos aspektas nėra sudokumentuotas, bet kintantis.

Vilius: Aš tai darau sąmoningai, nes nesinori pirma žadėti poveikio ar efekto, o paskui per vykdomas veiklas vaikytis įvaizdžio, kurį bandai sukurti. Dabar turime apleistą mokyklos pastatą, įvykdėme keletą projektų, tad Akee yra tiek, kiek padaryta. Man atrodo, toks ir yra vienas iš nevyriausybinių organizacijų privalumų, jos gali būti lanksčios ir kisti su prisijungiančiais žmonėmis. Ši neapibrėžta būsena daro erdvę atviresnę ir imlesnę aktualijoms, leidžia greičiau reaguoti į nenumatytus įvykius. Pavyzdžiui, labai sudomino Tūkstantmečio mokyklų projektas, galvoju, kaip jis galėtų pagelbėti plečiant Lietuvos kultūros lauko infrastruktūrą į užmiesčius.

Kamilė Krasauskaitė rezidencijoje. Fot. Alexandra Bondarev

Akee vidus (Bon Alog ir Simba). Fot. Alexandra Bondarev

Fot. Alexandra Bondarev

Kamilė Krasauskaitė veda edukacinė užsiėmimą vietos vaikams, 2022

Agnė: Ar tau priimtina kaimo egzotizavimo idėja, jo, kaip rekreacinės zonos, kūrimas?

Vilius: Egzotizavimas, aišku, gali būti ir dažnai yra problemiškas, bet jei jis yra, man įdomiau galvoti, kodėl ir kaip jis vyksta, nei jį priimti ar atmesti. Įsijaučiant į „justice warrior“ būseną, galbūt neatrodo labai etiška redukuoti užmiesčio iki „tradicinės kultūros“ puoselėtojo vietos, kurioje galima pailsėti nuo miesto buities ir greičio; „laukinės“ gamtos ar dar kokio stereotipiško įvaizdžio, bet patys gyventojai dažnai naudoja šį įvaizdį reklamuodami kaimo turizmą, vietinius produktus ir kt. Geresnio pasiūlymo, kaip kitaip matyti kaimą, neturiu, bet stengiuosi į jį žiūrėti kiek įmanoma kompleksiškiau.

Agnė: Meno rezidencijas vykdote nuo 2018 metų. Papasakok apie jas plačiau.

Vilius: Kadangi turime nuostabų pastatą ir jo išlaikymas vasarą daug nekainuoja, stengiamės jį laikyti atvirą visiems norintiems atvykti. Kol kas Akee rezidencijos formatas nėra nusistovėjęs, mat kas metus jos vyksta vis kitaip. Pirmaisiais metais tai buvo būrys bičiulių, norėjusių patyrinėti apleistą pastatą, vėliau pradėjome rašyti projektus Lietuvos kultūros tarybai konkrečių menininkų projektams įgyvendinti. Ilgainiui menininkai patys pradėjo rašyti ir klausti, ar gali atvykti pabūti. Manau, panašiu principu dirbsime ir toliau.

Agnė:  Ar kitais metais planuoji rašyti rezidencijos projektą?

Vilius:  Taip.

Projektas „Vietos radijas”. Fot. Vilius Vaitiekūnas

Projektas „Vietos radijas”. Fot. Vilius Vaitiekūnas

Projektas „Vietos radijas”. Fot. Vilius Vaitiekūnas

Projektas „Vietos radijas”. Fot. Vilius Vaitiekūnas

Projektas „Vietos radijas”. Fot. Rokas Steponavičius

Agnė: Su kokiais iššūkiais susiduriate plėtodami edukacijos erdvę ir menininkų rezidenciją, nutolusią nuo šalies centro? Kokių privalumų ir netikėtų dalykų tai atneša?

Vilius:  Aleknaičiuose nebūnu nuolatos, erdvė bent iki dabar buvo kuriama gana intuityviai, ne itin strategiškai, tad ir iššūkiai visų pirma atsiranda dėl tokio veikimo būdo. Jei praleisčiau daugiau laiko čia, manau, pirmas iššūkis būtų geografinis atstumas ir ne itin patogi viešojo transporto infrastruktūra nuo Vilniaus ir Kauno. Didžioji dalis kultūros lauko profesionalų gyvena būtent šiuose miestuose, tad kokybiškai dalyvauti kultūros diskurse ir formuoti jį esant 200 km nuo kultūros centrų nėra paprasta. Smagu, kad didėja finansavimas ir daugėja galimybių kultūros prodiuseriams veikti užmiesčiuose, tačiau kaip ir daugeliui nevyriausybinių organizacijų, viena išliekančių problemų yra finansavimas. Didelė dalis Lietuvos kultūros biudžeto skiriama nekilnojamo turto, valstybinių įstaigų išlaikymui, tad norint sukurti tokią erdvę kaip Akee, greičiausiai reikės šlietis prie įvairiausių finansavimo struktūrų, kurių sąlygos neretai reikalauja kompromisų.

Kalbant apie privalumus veikiant užmiesčio teritorijoje, būdamas čia gali aiškiau matyti gamtos procesus, maisto ir resursų gavybos industrijas, jausti tęstinumą, jei paties šeima yra kilusi iš kaimo. Daugiau lauko leisdamas ne mieste, gali susikurti perspektyvą, kuri, manau, yra be galo svarbi kuriant ateities pasaulį. Užmiesčių bendruomenės, vietos institucijos, verslai, bent Pakruojyje, yra atviri naujakuriams ir padeda besikuriančioms naujoms iniciatyvoms, o vietos mokyklos, trečiojo amžiaus universitetai noriai integruoja Akee siūlomus renginius, edukacijas į savo veiklas. Džiugina ir tai, kad bičiuliai, dirbantys kultūros lauke, taip pat noriai įsitraukia į Akee kūrimą, tad projektas tampa bendras.

Agnė: Kokie Akee planai, ar ketinate plėsti veiklų spektrą?

Vilius:  Kol darbai nepadaryti, visų planų nenoriu atskleisti, bet norėtųsi ateinančiais metais Lietuvos kultūros diskurse daugiau plėtoti su užmiesčiu, paveldėjimu, medžiagų gavyba ir jų panaudojimu susijusias temas. Taip pat pasikviesti daugiau bičiulių ir kolegų kurta užmiestyje, įtraukti daugiau mokinių į kokybiškas kultūros edukacijos veiklas. Sumanymų turi tiek bičiuliai, su kuriais kuriu, tiek aš, tad įsijungia vis daugiau naujų žmonių. Galbūt bus atviros paskaitos, skaitymo grupės, tarpinstituciniai bendradarbiavimai, o gal tiesiog geras medaus derlius ir maudynės vasarą.

Akee vidus. Fot. Vilius Vaitiekūnas

Akee logotipas

[1] Laidą galima rasti ir perklausyti čia: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000240936/ryto-allegro-ar-literatura-lietuvoje-prieinama-visiems