Mažas kvadratėlis, tampantis beribiu. Interviu su keramike One Austėja Maldonyte

Dieną, kai Kaune iškrito pirmas sniegas, užklojęs namų stogus, su keramike One Austėja Maldonyte jaukiai kalbėjomės būdamos tarp Norvegijos ir Lietuvos. Ilgainiui išsiaiškinome, kad tokiame būvyje tarp dviejų šalių atsiduria ir pati Onė, gyvenanti ir kurianti Osle, bet dažnai leidžianti laiką Lietuvoje. Į gimtąją šalį keramikė dažnai grįžta dėl projektinių veiklų. Neseniai iš Panevėžio vandens rezervuaro iškeliavo ne viena dėžė su jos kurtais keraminiais objektais, eksponuotais parodoje po žeme „Įterpti“ ir tapusiais Onės tyrimo apie organizmų ryšį su vandeniu dalimi. Pokalbyje palietėme šią įdomią patirtį ir parodoje pristatytus darbus, kurie reprezentuoja ilgas ir produktyvias menininkės paieškas keramikos srityje. Molis – įnoringa medžiaga, kurią skirtingai veikia oras, karštis, slėgis, gravitacija, tad nenustebau, kai Onė, kalbėdama apie tai, ką reikėjo išmokti, paminėjo kantrybę ir nuoseklumą, nors mokėjimas įvynioti ir apkamšyti nepabaigtą keramikos kūrinį kaip kūdikį yra toks pat svarbus įgūdis.

Onė Austėja Maldonytė (g. 1995) – keramikė, menininkė, kurianti Lietuvoje ir Norvegijoje. Autorė eksperimentuoja su įvairiomis technikomis bei medžiagomis, kvestionuoja keramikos meno ir naudojamų medžiagų ribas, trapumą ir baigtinumą. Menininkė 2018 m. baigė keramikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2022 – magistro studijas Nacionalinėje Oslo menų akademijoje (Kunsthøgskolen i Oslo). Aktyviai dalyvauja rezidencijose, grupinėse ir personalinėse parodose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.

Agnė Sadauskaitė: Papasakok apie savo kūrybinį kelią. Kada keramika atsirado Tavo gyvenime ir kaip jame liko? 

Onė Austėja Maldonytė: Mokiausi Kauno dailės gimnazijoje, kurioje baigiau Skulptūros klasę. Po mokyklos baigimo norėjau stoti į akademiją, bet tuomet skulptūra man asocijavosi su metalu, akmeniu, plienu, na, medžiagom, kurios manęs visai neviliojo ir nekėlė didelio įkvėpimo. Tuomet į skulptūrą žiūrėjau iš medžiagiškumo perspektyvos, klasikine prieiga. Mane visada žavėjo spalvos, tapyba ir molis, tad įstojau mokytis keramikos Vilniaus dailės akademijoje, nors neturėjau daug patirties. Bakalauro studijų metu turėjome kelis įvadus link dizaino/funkcionaliosios keramikos, bet manęs nežavėjo darbų reprodukcija ar funkcionalus daikto naudojimas buityje, labiau imponavo forma, dydis, įvairovė. Domina erdvės, bet nepasakyčiau, kad mano kuriami darbai yra aktualūs tik tam tikrai erdvei (ang. sight specific), galbūt labiau prisitaikantys ir pritaikomi erdvei (angl. sensitive sight). Mane visuomet domino pati erdvė, santykis tarp jos ir objektų, kiek jie įsipina į erdvę, kiek galima darbams suteikti istorijos, garso, šviesos, bendros atmosferos. Pats hierarchiškumas, tarkim, galerinė erdvė irgi įpareigoja žiūrovą, savotiškai įrėmina. Tuo tarpu ne galerinės arba specifinės erdvės kūrybą paverčia kiek žemiškesne ir emociškai prieinamesne žiūrovui.

A. S.: Dabar gyveni Norvegijoje, čia studijavai Nacionalinėje Oslo menų akademijoje. Kaip ši šalis atsidūrė gyvenimo geografijoje?

O. A. M.: Ketvirtame bakalauro kurse dalyvavau „Erasmus“ mainų programoje Danijoje. Būtent čia pirmąkart išgirdau apie Nacionalinę Oslo menų akademiją, kuomet studentai iš Norvegijos pristatė savo akademiją, rodė nuotraukas iš dirbtuvių. Sąlygos Oslo menų akademijoje pasirodė puikios – didelės krosnys, gausus glazūrų pasirinkimas, magistrams suteikiamos atskiros studijos, o labiausiai programa patiko dėl susitelkimo į skulptūrinę keramiką. Danijoje mokslai balansavo tarp dizaino ir konceptualaus meno, bet pagrindas visgi buvo dizainas ir technologijos, o aš linkau link skulptūros ir instaliacijų. Dabartiniu metu gyvenu, kuriu, dirbu Norvegijoje, bet būnu tiek čia, tiek Lietuvoje.

A. S.: Mane visada domina skirtumai tarp mokslų Lietuvoje, tavo atveju – Vilniaus dailės akademijoje, ir užsienyje. Ar pasidalintum įspūdžiais apie šių akademijų savitumus? 

O. A. M.: Vilniaus dailės akademijoje visus ketverius metus mokomasi keramikos technologijos, tad technologinių žinių studentai gauna daug ir lėčiau pereina šį kursą. Oslo akademijoje technologijų dalies mokomasi gan greitai, daug laiko skiriama eksperimentavimui, idėjų generavimui, fokusavimuisi ties kūryba, studentai neturi tiek daug dailės istorijos, tapybos, piešimo paskaitų, kiek turėjome Vilniuje. Oslo akademijoje daug dėmesio skiriama grupiniams užsiėmimams, dirbtuvėms, grupinėms paskaitoms. Studentai dėliojasi savo grafiką – yra kelios privalomos paskaitos, o kitką galima pasirinkti. Magistro studijos yra be galo laisvo tvarkaraščio, su dėstytojais (Lietuvoje jie būtų vadinami darbo vadovais) susitikdavau galbūt du-tris kartus per semestrą. Akademijoje nebuvo propaguojama hierarchija, fokusuojamasi, kad studentai ir dėstytojai būtų kaip lygiaverčiai menininkai, o santykiai pagrįsti diskutavimu, analizavimu, klausymu ir klausinėjimu.

A. S.: Skamba kaip akademinė psichoterapija, kuomet per užduodamus klausimus prieinama prie temos esmės ir atsakymų. Ar nebuvo sunku persiorientuoti į bendravimą, kuriame su dėstytojais esate lygiaverčiai diskusijos dalyviai?

O. A. M.: Pirmą pusmetį buvo keistoka. Nebuvo lengva įsitraukti, nes atrodė, kad netgi neturėjau įrankių ar įgūdžių dalyvauti atviroje diskusijoje, kas tuo tarpu skandinavams atrodė įprasta ir lengva. Jie be problemų greitai ir lengvai klausia, protas tarsi dirba klausimo ir klausymo ritmu. Lietuvoje susidarė įspūdis, kad netgi peržiūros yra atsiskaitymas ar egzaminas, kurio metu turi pagrįsti, apginti savo idėjas ir mintis, tuo tarpu Osle peržiūrų metu keliami klausimai, dalyvaujama su intencija daugiau išmokti iš labiau patyrusių menininkų. Man labiau patinka šis požiūris į mokymosi procesą, pagrįstas diskusija, ir netgi egzaminų metu yra mokomasi.  

A. S.: Iki lapkričio vidurio požeminio vandens rezervuare, priklausančiame UAB „Aukštaitijos vandenys“, vyko Tavo paroda „Įterpti“, kurioje nagrinėjai objektų ryšį su vandeniu. Stebina lokacija – tokioje vietoje niekad nesitikėčiau rasti keramikos parodų. Ar tai netikėčiausia erdvė, kurioje teko rengti parodą?

O. A. M.: Tai tikrai viena keisčiausių erdvių. Patekimas, buvimas po žeme ir suvokimas, kad visas rezervuaro tūris buvo pripildytas vandens, o anksčiau per parą buvo sunaudojami keturi tokie rezervuarai, stebina. Kaip ir paties vandens jėga – kiek geležies išgraužta, kokios spalvos atsiveria. Tai labai įdomi erdvė. Šio projekto pirmąją parodą Vilniuje kuravo Monika Eidėjūtė, o diskutuojant apie tolesnius planus ir tikslus, jai užsiminiau, kad norėčiau dirbti su erdve ir šiuos darbus pristatyti ne galerijoje. Monika užtiko šią erdvę Panevėžyje ir mes gan spontaniškai paskambinome administratoriams, kurie jau buvo surengę kelis meninius renginius rezervuare, tačiau ši erdvė nėra aktyviai naudojama.

A. S.: Kuo ilgiau nagrinėjau parodos foto dokumentaciją, tuo labiau darbai pasirodė atsidūrę ten, kur ir turėjo būti. Tavo sukurti keraminiai objektai pasirodė siurrealūs, tartum užfiksuoti trumpą sąstingio minutę, po kurios vėl galėtų atgyti, šliaužti link vandens, varvėti. Ši paroda Panevėžyje yra tęsinys 2023 metais VDA galerijoje „Akademija“ pristatytos „Virtuoti“. Kokią pirmosios parodos tąsą galime matyti čia? Kuo parodos skiriasi?

O. A. M.: Bendra gija yra medžiagiškumas – abiejose parodose jungiau popieriaus keramiką (angl. paper clay) su parafinu, vašku. Popieriaus keramikos estetika nelabai primena keramiką, dažnai yra supainiojama su papjė mašė. „Akademijos“ parodoje per medžiagiškumą gilinausi į parazitavimo reiškinį keramikoje. Galbūt keramikos kaip natūralios arba netgi kiek išaukštintos medžiagos suvokimas išlikęs nuo studijų laikų, nes molis yra technologiškai sudėtinga medžiaga, ji lūžta, trupa, įskyla ir visokių kitokių „linksmybių“proceso metu atsiranda. Baigtas objektas pristatomas lyg ant pjedestalo, atrodo neliečiamas. O man visada norisi žaisti su šiuo įspūdžiu. Perėjimas iš gyvos medžiagos į parafiną buvo gyvybės formų analizavimas, tarsi parazito, kuris įeina, išeina iš keramikos ir sujungia visas parodos dalis. Tas vaškas – parazitas. Jis įkvepia gyvybę. Ji gali persikelti į kitą erdvę, ir toliau gyvuoja, keičiasi, kinta, neleidžia pasilikti sąstingyje. Trapumo, pereinančios, besivystančios gyvybės formos ir laikinumo analizė bei temos aktualios ir gyvos abiejose parodose.

Panevėžyje rengtoje parodoje per medžiagiškumą gilinausi į gyvybę jungiantį vandenį. Mes gimstame per vandenį, įsčias, vandeniu dalijamės informacija, tarkim, bakterijomis, čiaudėdami, kaip ekosistema esame susiję per vandenį. Ta jungiamoji medžiaga man pasirodė svarbi ir dirbant Panevėžio vandens rezervuare, galvojau apie skulptūrinius elementus kaip apie gyvius, neaišku kada apsigyvenusius toje erdvėje. Man buvo įdomu žaisti su erdve. Įėjimas į požeminę salę, kurioje palieki savo realų gyvenimą, patenki į laiko tarpsnį, kuriame nesupranti, kur, kaip ir kada esi, intrigavo.

A. S.: Pasakoji apie įdomią naudojamą techniką – molio ir vaško jungtį. Kurioje kūrimo dalyje inkorporuoji vašką?

O. A. M.: Šiuos darbus degiau vieną kartą aukštam degime ir jų neglazūravau, bet apliejau vašku, o pigmentus įmaišiau į vašką, nes jis buvo išlydytas. Vaškines dalis jungiau tarpusavyje. Studijoje padariau metalinius karkasus, sujungiau vaškinių skulptūrų pagrindą ir tik parodos erdvėje sujungiau į vientisą darinį, tad tai buvo trijų dalių darbas.

A. S.: Ar pastaruoju metu dažnai naudoji šį procesą?

O. A. M.: Paskutiniuosius dvejus metus daugiausia dirbu su šia technologija, bet tai priklauso ir nuo šio projekto, kuris truko kelerius metus. Vėliau galvosiu, ar noriu tai tęsti. Mano magistro darbai, sukurti akademijoje, buvo degti be glazūros, bet redukcinėje aplinkoje, kad piešiniai ir pigmentai išryškėtų. Nesinorėjo paleisti matinio įspūdžio darbuose, tad taip pat naudojau kelias permatomas, peršviečiamas glazūras. Visgi būtent junginiuose su vašku ir parafinu norėjosi švelnumo, glotnumo. Vaškas, kaip ir aliejus, pasidengia keramikos paviršiuje ir išryškina pigmentus. Dažniausiai lipdau su šamotiniu moliu, bet paskutiniuoju metu naudoju popieriaus keramiką, kuomet popierius maišomas į molio masę. Tokį molį gaminuosi pati.

A. S.: Tavo kūriniai tikrai išskirtiniai. Jie pasižymi gyva, dinamiška energija, yra detalūs, bet ir masyvūs, organiški, trapūs ir tuo pačiu tvirti. Kaip atradai savo stilių?

O. A. M.: Magistro studijų metu diskutavau su dėstytoja Caroline Slotte, kuri paklausė manęs dėl naudojamų formų. Tuo metu darbus kūriau klasikiniu plokščiu pagrindu, tad jie stabiliai ir saugiai stovėjo ant žemės. Ji akcentavo tai, klausdama, kodėl nekuriu organiškesnių darbų, ieškodama kitokio sąlyčio su pagrindu. Tuomet pradėjau galvoti (ir eksperimentuoti) būtent apie šį kūrinio santykį su žeme, kaip skulptūra susiliečia/yra pastatoma.

Degimo metu vyksta įdomūs procesai, nes keramika, paveikta gravitacijos, karščio jėgos, juda. Dažniausiai, lipdant keraminį objektą, šukę, ji lipdoma vientiso storio arba bent jau taip stengiamasi daryti, tuo tarpu aš šiek tiek specialiai „durnavojau“, nes dialogas su keramika pasirodė labai linksmas. Molis turi savo charakterį, jo lengvai nepastumsi. Dirbant su įvairiais storiais, jis krypsta, linksta, yra veikiamas savo storio ir karščio. Kiekvienąkart, ištraukus iš krosnies, objektas būna pakrypęs, palinkęs taip, kaip jam patogiau. Kartu svarbūs įvairūs technologiniai niuansai – negali naudoti per daug vandens, turi pridengti, saugoti nuo skersvėjo, tad darbą kaip kūdikį nešioji, glamonėji, apkamšai. Tai įdomus procesas, ypač dirbant su dideliais darbais. Pamenu, kurdama vieną skulptūrą, visą naktį nemiegojau, nes prisiminiau, kad pamiršau uždengti nepabaigtos skulptūros kampą. Kitądien jis, žinoma, buvo sutrūkęs ir visas darbas buvo perniek. Visi proceso metu labai bijo įtrūkių ir nestabilumo, o man kaip tik pasirodė, kad tame slypi grožis dirbant su šia medžiaga, nes ji taip atskleidžia savo charakterį. Man įdomus dialogas su medžiaga, tartum jai duodu komandą linkti į vieną pusę, bet bediskutuodami su moliu nusprendžiam, kad visgi eisim į kitą pusę. Per tokius lūžius, ieškojimą ir ateina savitas stilius. 

A. S.: Ar, baigus studijas, keitėsi požiūris į keramiką? Ar paieškos, eksperimentavimas, kuris Tau yra labai svarbus, vyksta jau apibrėžtose ribose?

O. A. M.: Šiuo metu daugiausia dirbau su piešiniais ant keramikos ir su popieriaus keramika. Kai randi tam tikrą tave dominantį kvadratėlį ir vis labiau giliniesi, jis tampa beribis. Šiandien aš vis dar tyrinėju tą kvadratėlį, žiūriu, kiek jis bus įdomus. Žinoma, kuo daugiau dirbu, tuo daugiau atsiranda spalvos, glazūros, tekstūros – jie neatsiejami, o eksperimentavimas nepakeičia supratimo drastiškai per vieną dieną, bet vystosi natūraliai.

A. S.: Kalbėjai, kad ilgą laiką keramikos objektai atrodė baigtiniai, ypač studijų metu. Tau eksponuojant darbus, atrodo, kad kūriniai tęsia gyvenimą – parodose objektai dažnai paramstomi metalinėmis sijomis, aprišami medžiagomis ir virvelėmis pritvirtinami prie lubų. Tai tampa integralia parodos dalimi, objektų tęstinumu ir naujų formų paieška. Tavo kūryboje išties svarbu keramikos, kaip medijos, ribų kvestionavimas. Kodėl Tau svarbios šios temos, šios paieškos? 

O. A. M.: Viena iš temų, kuri mane vis dar vilioja, tęsiasi mano kūryboje, yra transformacija. Ji susijusi su svarstymais apie laiką, jo tėkmę, kaip mes suvokiame laiko tęstinumą, kada jis pranyksta, kaip kad Panevėžio vandens rezervuare. Prieš dvejus metus dalyvavau šokio rezidencijoje, kurioje, atlikdami fizinius pratimus, judesį, ritualus, aiškinomės kūno ribas. Laiką leidome urve, ir buvimas toje erdvėje, kurioje skiriasi ritminis judesys, garso vibracija, laiko pojūčio praradimas, tamsa, sudomino šiais dalykais. Kita man aktuali tema yra trapumo/jautrumo apsvarstymas ir jų stiprumas. Šiuolaikiniame pasaulyje mes visuomet bandome atrodyti tvirti, aukštiname šią savybę, kartais nepalikdami erdvės jautrumui. Ši dalis tiesiogiai susijungia su medžiagiškumu, nes keramika atrodo trapi, bet tuo pačiu yra ilgaamžė.

A. S.: Ar save laikai jautriu žmogumi? Galbūt šie svarstymai iš dalies kyla ir dėl galvojimo, kaip su šia savybe būti ir gyventi pasaulyje?

O. A. M.: Manyčiau, kad taip. Jautrumas ir transformacija darbuose atsiranda iš stebėjimo ar tendencijų aplink, suvokimo, jog viskas labai greitai keičiasi, ir tai tapo normalia gyvenimo dalimi. Atsitraukus ir pažvelgus iš tolo į šiuos procesus, tai pereina į kūrybą.

A. S.: Keramikos gamybos procesas – ilgas ir sudėtingas, reikalaujantis daug planavimo, laiko ir resursų. Kas Tave vis dar stebina keramikos kūrimo procese? Kuri proceso dalis yra mėgstamiausia?

O. A. M.: Vienas iš dalykų, ko reikėjo išmokti, tai kantrybė. Jos visiškai neturėjau. Reikėjo suprasti, kad jei skubėdama praleidau tam tikrą dalį, tuomet kūrinys griūva, ir teks pradėti iš naujo. Aš kartais mėgstu pagudrauti ir prakirsti kampus. Tai atsiliepdavo galutiniame rezultate. Reikėjo išmokti nuoseklumo dirbant su medžiaga. Dar trūko mokėjimo paleisti. Niekada nežinai, kurioje proceso dalyje viskas gali nueiti šuniui ant uodegos. Yra buvę keletas atvejų, kuomet darbai buvo pabaigti, įdėti į krosnį ir, prieš pat uždarant krosnies duris, sutrupėdavo į šukes. Tuo momentu nežinodavau, kur pasidėti.

O labiausiai patinka lipdyti formas ir erdvėje dėlioti jau pabaigtus darbus. Eskizuoti, kurti idėjas, vizualus, su konceptu susijusius procesus yra labai smagu, bet būna tokių iššūkių, kuomet idėjos nesusijungia, nerandu prieigos. Pati pradžia dažnai būna susijusi su frustracija. Kuomet viskas susijungia, tik tuomet leidžiu sau pradėti dirbti su medžiaga. Tai būna kaip savotiškas atlygis.

A. S.: Ar ilgai tenka užsibūti tame frustracijos periode?

O. A. M.: Priklauso nuo projekto ir galutinės projekto datos. Dažniausiai ši dalis natūraliai užsitęsia ilgiausiai. Kuomet pradedu dirbti su medžiaga, būna gan juokinga, nes planas, prie kurio praleidau tiek daug laiko, dažniausiai keičiasi dėl medžiagos, galutinio rezultato, ir vėl tenka planą perkurti.

A. S.: Ar yra planų/projektų, kuriais norėtum pasidalinti? Kada galėsime pamatyti Tavo kitą parodą Lietuvoje?

O. A. M.: Panevėžyje eksponuoti darbai keliauja atgal namo į Kauną. Paroda Panevėžyje buvo viena didžiausių, erdvė buvo be galo didelė. Daug energijos pareikalavo darbų pervežimas, nes dalis jų buvo Lietuvoje, dalis Osle. Instaliuodami objektus, praleidome daugiau nei savaitę, tad atlikome didelį darbą ir norisi pažiūrėti atgal, pareflektuoti. Ilgainiui norėtųsi juos perkelti į kitą erdvę, bet su parodos kuratore Monika kalbėjome, kad geriausia kelis mėnesius palūkėti, pailsėti ir atsitraukti nuo šių procesų, o tuomet ieškoti naujos erdvės. Numatytų, tikslių projektų šiuo metu neturiu. Įsikūrinėju naujoje studijoje Osle, gvildenu naujas idėjas. Dabar pereinamasis laikotarpis į studijinį, kūrybinį laikotarpį, be tikslių galutinių datų. Būna smagu pagyventi ir tokiuose perioduose, kuomet galima paieškoti, pažaisti.

A. S.: Ačiū už pokalbį, One.