Dizaino esmė. Pokalbis su Vytautu Volbeku

Vytautas Volbekas. Fot. aut. Visvaldas Morkevičius

Vytautas Volbekas yra grafikos dizaineris, menininkas, kuris jau penkerius metus vysto ir dirba su Šiuolaikinio meno centro vizualine komunikacija bei grafinio dizaino projektais. Šalia jų menininkas užsiima plačiu spektru projektų – yra prisidėjęs prie knygų dizaino (Anastasia Sosunova, Emilija Škarnulytė, kelių kūrybinio dueto Pakui Hardware leidinių ir kitų), plakatų ir parodų kūrimo (pateikiant tik keletą pavyzdžių – Galerijų savaitgaliui, Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui), produkto dizaino ir daugybės kitų projektų. Vienas naujausių ir svariausių – Lietuvos paviljono „Gut Feeling“  identiteto kūrimas kartu su Nerijumi Rimkumi 59-ojoje Venecijos meno bienalėje. Šiame interviu ne tik kalbėjome apie pavienius projektus, buvo įdomu išgirsti ir Vytauto požiūrį į dizainą, pastarojo pragmatiškumą ir idėjinius lygmenis, apie menininko kūrybinį procesą ir įkvėpimo šaltinius.

Agnė Sadauskaitė: Vytautai, mokeisi Gerrit Rietveld akademijoje Nyderlanduose. Papasakok apie savo metus Amsterdame. Kaip pasirinkai grafinio dizaino studijas?

Vytautas Volbekas: Pirma mokiausi architektūros Lietuvoje. Studijuodamas dirbau grafikos dizaineriu reklamos agentūroje ir ilgainiui pradėjo kilti klausimų apie reklamą ir jos suvaržymus. Galbūt tai buvo jaunatviškas entuziazmas. Be to, studijuodamas architektūrą neradau tai, ko norėjau, ir neturėjau daug motyvacijos tęsti. Tuomet nusprendžiau, kad norėčiau pasigilinti į dizainą. Pasirinkau Rietveld akademiją, nes joje patiko dauguma dėstytojų. Rietveld, bent jau tuo metu ir tikriausiai dabar, nebuvo orientuota į komercinį dizainą, ko aš ir ieškojau. Džiaugiuosi ten išvažiavęs ir mokęsis, nors jau praėjo daugiau nei aštuoneri metai nuo mokslų baigimo ir rodytųsi, kad turėjo atsirasti tam tikra distancija. Bet ir po tiek laiko matau, kad tai stipriai suformavo vizualinės kalbos, dizaino, meno suvokimą ir tuo pačiu pagarbą tam. Studijos pakeitė supratimą, kas yra dizainas. Iki šiol palaikau artimą santykį su akademijos dėstytojais ir grupiokais, su kai kuriais jų ir dirbame, turime bendrų projektų ar tiesiog pasitariame.

Didžiausią įspūdį akademijoje paliko studentų ir dėstytojų motyvacija ir betarpiškumas. Kiekvienąkart projekto idėjos buvo aptariamos ir ginamos, kalbama, ką norima parodyti darbu. Žinoma, toks betarpiškas santykis iš vienos pusės leidžia atsipalaiduoti, iš kitos – labai įpareigoja. Jauti daug atsakomybės prieš save, dėstytojus, bet tuo pačiu aplinka įgalina, atsiranda bendra atmosfera, kuomet nuoširdžiai tiki, nori ir darai.

Dažnai atrodo, kad žmonės, studijavę užsienyje, atsiranda kryžkelėje, kadangi gali likti užsienyje arba grįžti atgal. Kaip buvo Tavo atveju?

Mano atveju buvo panašiai. Neturėjau daug finansinių išteklių, bandžiau vienu metu dirbti ir studijuoti, bet studijos buvo gan intensyvios, joms stengiausi pilnai atsiduoti ir pasiimti visa, kas įmanoma. Tad nebuvo lengva studijuoti ir gyventi. Po akademijos baigimo metus pagyvenau Amsterdame, bet norėjau pailsėti nuo buities ir nusprendžiau grįžti į Lietuvą keliems mėnesiams, kartu svarstydamas apie kitas studijas, kur norėčiau tai daryti, kada ir panašiai.  Visgi taip susiklostė, kad grįžau į Lietuvą, pabuvau ir užsilikau. Aišku, nesakau, kad niekada neišvažiuosiu. Yra galimybių grįžti atgal, bet dabar apie tai rimtai negalvoju.

Shane Anderson, After the Oracle. Knygos viršelis, 2021

Nidos meno kolonija. Logotipas, 2020

Ar norą studijuoti realizavai Lietuvoje?

Nestudijavau, nors buvo minčių, neradau to, kas suteiktų motyvaciją. Iš tikrųjų dirbdamas nuolat mokausi, taip pat ir bendraudamas su užsakovais, menininkais, kuratoriais, nes dirbant grafikos dizaineriu, mano aplinka nuolat keičiasi, stengiuosi pasiimti kiek įmanoma daugiau. Be to, dalyvaudavau workshopuose, pats dėsčiau Vilniaus dizaino kolegijoje, tad nuo akademinio pasaulio neatitrūkau. Dėstydamas turėjau daug ruoštis paskaitoms, prisiminti išmoktus dalykus. Tai užpildė laiką, kuomet svarsčiau studijų tęsimo galimybę. Stengiausi taip pat betarpiškai bendrauti su studentais, kalbėti, klausti ir patarti.

Papasakok daugiau apie buvimo dėstytoju patirtį.

Vilniaus dizaino kolegijoje dėsčiau kelis dalykus – nuo internetinių puslapių iki leidinių dizaino. Stengiausi studentams parodyti įvairias dizaino galimybes. Lietuvoje įsivaizdavimas apie dizainą, ypač jaunų žmonių, yra gan pragmatiškas ir ribotas: reklamų darymas, vizualizacija socialinėse medijose. Tai aiškūs dalykai, generuojantys pinigus, kurie atrodo labai kieti, kai esi jaunas. Tad dizaino studijos buvo į profesiją orientuotas dalykas, bet ne į pačią dizaino prasmę. Kalbėjome kas yra dizainas, kas kiekvienam jų patinka, ką nori pasakyti vizualine kalba. Bandžiau kalbėti su studentais, kad yra daugybė krypčių, ir man atrodo, jog visų studijų plotmėje tarp skirtingų paskaitų tai buvo dar vienas, truputį kitoks požiūris į taikomąjį dizainą. Aš pats turėjau nemažai patirties reklamos ir taikomojo dizaino srityse ir manau, kad tai geras amatas. Visgi per mažai akademijose ar kitur kalbama apie kitą dizaino pusę, jo istoriją, reikšmę ir būtinumą.

Ar turi omeny, kad dizaino srityje dažnai susiduri su ribotu jo supratimu/galimybėmis ir trūksta platesnio šio lauko konteksto?

Iš esmės taip. Studentai ar kiti jauni žmonės galvoja apie dizainą gan pragmatiškai, galbūt iš dalies dėl to, kad Lietuvoje, lyginant su, tarkim, Nyderlandais, Didžiąja Britanija ar Prancūzija, neturime turtingos dizaino istorijos. Gali turėti polėkio kurti plakatus ar printus, bet kai kurie dalykai nėra finansiškai patrauklūs, ir dauguma žmonių greitai patraukia į reklamos sritį. Dauguma dalykų daromi užsakovui – taip, kaip parašyta santraukose, pagal aiškiai suformuotas užduotis ir strategiją. Apie dizaino esmę, kodėl tai daroma, ką norima pasakyti, dažnai nesusimąstoma. Todėl labai smagu apie tai pakalbėti su studentais ir pamatyti, kaip jiems atsiveria akys, atsiranda suvokimas, kad tai kartu yra ir gilus amatas.

XII Baltijos trienalė. ŠMC, 2015

Šiuolaikinio meno centre – vienoje didžiausių šiuolaikinio meno erdvių Baltijos šalyse – dirbi grafikos dizaineriu. Kaip atrodo Tavo darbo diena?

Iš esmės ŠMC esu vienintelis grafikos dizaineris, tad viskas, kas susiję su grafiniu dizainu, vizualika, yra mano darbai. Tampriai bendradarbiauju su kuratoriais – diskutuojame, kalbame apie naujus projektus ir geriausias prieigas. ŠMC taip pat būna išorinių projektų ar didesnių renginių, kaip Baltijos trienalė, kurie turi savo grafikos dizainerius. Man tai labai patinka, kadangi renginio vizualika įgauna kitokį braižą.

Neturiu aiškaus ir disciplinuoto režimo. ŠMC suteikia užtektinai laisvės generuoti idėjas tiek laiko, tiek vietos prasme, galiu galvoti apie naują projektą ir vaikščioti lauke, nes visada pirminę idėją formuluoju galvoje. Tam nėra būtina sėdėti prie kompiuterio ar popieriaus lapo. Dirbu ne tik ŠMC, bet ir užsiimu šoniniais projektais, tačiau jų nediferencijuoju – veikimo ir kūrybos principai iš esmės tie patys.

Didžiumą laiką galvoju apie dalykus ir galvodamas bandau juos supinti, nulaužti, sugalvoti simbolį, idėją, kas galėtų būti pirminis atspirties taškas. Aišku, tai vyksta jau įsigilinus į temą ar projektą, pasikalbėjus su kuratoriumi ar menininku. Kartais būna, kad gaunu tikslius reikalavimus, tokiu atveju vis tiek galvoju, kaip tai prakalbinti, kaip naudoti, tarkim, fotografiją ar šriftą. Kartais patinka, jog lieka tik nuotrauka ir nieko daugiau. Turėdamas galvoje pirminius aiškius motyvus, pradedu dirbti. Kartais užtrunku penkias minutes, ir tai gali tapti vienu sėkmingiausių kūrinių, bet kol iki tų penkių minučių prieinu… Kartais vaikščiodamas Maksimoj sugalvoju, kartais pamatau inspiraciją gatvėje. Šiandien, tarkim, mačiau rožinį automobilį, ir man labai patiko. Galvoju, kad jei dabar reiktų kurti naują dizainą, turbūt daryčiau ką nors rožinio. Gal tai infantilu ir primityvu, bet jei tai įkvepia, suteikia energijos, o išorinę informaciją sugebi perleisti per save ir perdirbti, tuomet kitaip gali tai ištransliuoti ir įtikinti užsakovus savo sumanymu.

ŠMC dirbu jau penkerius metus. Man labai patinka, kad ŠMC turi ir anksčiau turėjo ganėtinai gerai atpažįstamą identitetą, kuris yra sukurtas ne per nuostatus ar dokumentus, bet būtent grafinio dizainerio ir/ar meno vadovo, dirbančių ilgą laiką ir formuojančių vizualinę kalbą. Kuo toliau, tuo labiau sąmoningai suprantu apie šioje srityje daromus ir kuriamus dalykus. Nors parodų vizualika skirtinga, stengiuosi, kad jos būtų susietos bendros vizualinės ŠMC kalbos, kad ji iš dalies būtų suvaldyta, atpažįstama ir vientisa, bet ne vienoda.

Galva su daug minčių, ŠMC. Plakatas, 2020

www.history-joy.cc. Internetinis puslapis, 2021

Vytenis Burokas, Sanatorija. Parodos plakatas, 2019

Tavo dizaino darbai itin plataus spektro – kuri šriftus, plakatus, knygų, parodų, internetinių svetainių vaizdą. Kaip pasirenki užsakymus ir projektus, prie kurių prisidedi ir su kuriais nori dirbti?

Turbūt nenustebinsiu, bet stengiuosi dirbti taip, kad būtų gerai pačiam – kai manim pasitiki ir tiki užsakovai (kad ir kas tai būtų – reklamos klientai, institucijos ar menininkai), ir nereikia motyvuoti ar įtikinti kiekvienu savo sprendimu. Aišku, tai ne visada pavyksta, kadangi dirbu ir su užsienio, ir su Lietuvos rinka, o pastaroji nėra tokia didelė, kad galėčiau visus pasiūlymus atmesti be jokių kompromisų. Visgi jei yra stiprus santykis, siekiama bendro tikslo, kuris, mano nuomone, yra teisingas ir geras, tuomet būna labai smagu dirbti. Dažniausiai žmonės, kurie tai suvokia, įvertina tai ir finansiškai, nes jaučia pagarbą.

Ar prisidedi ir prie neapmokamų projektų?

Jeigu turiu laiko ir tikėjimo, kodėl gi ne? Jei tai yra tai, kas man patinka ir noriu tame nuoširdžiai dalyvauti, tuomet žinoma.

Ar išskirtum dizaino sritį, kurioje Tau smagiausia dirbti?

Sunku atsakyti. Galbūt širdis labiau linksta link to, ką galiu pačiupinėti, labiau prie spausdintų dalykų negu skaitmeninių, nors kiekviena sritis turi savo privalumų ir trūkumų. Labiausiai susitapatinu ar didžiausią įspūdį palieka tie projektai, su kuriais dirbu ilgiau ir susigyvenu. Tai būna didesni projektai – knygos ar fotografijų albumai. Tuomet turiu daugybę medžiagos ir su ja praleidžiu daug laiko, lygindamas, žiūrėdamas, darydamas sprendimus, atmintinai išmokdamas, tarkim, tas 800 fotografijų. Su medžiaga „suaugu“ keliems mėnesiams ir ilgesniam laikui.

Plakatas man irgi yra labai įdomi medija, bet Lietuvoje jam lieka vis mažiau vietos. Gatvėse teturime kelias stoteles plakatams, tad reikia kabinti nelegaliai arba universitete, galerijoje. Truputį liūdna dėl to, nes plakatas anksčiau buvo plačiai paplitusi medija, o dabar kartais net ir dirbant su paroda plakatų nebereikia – „plakatiškumas“ užsibaigia skaitmenine trumpa žinute. Liūdna dar ir dėl to, kad ribotos spaudos galimybės. Plakatui atspausti gali būti naudojamos skirtingos spalvos, šilkografija. Medžiagiškumo perteikti skaitmeniniu būdu negalime.

Emilija Škarnulytė, Sirenomelia. Knyga, 2021

Antano Gerliko knyga Dunes. 2018. Fot.aut. A. Gerlikas

Paroda Protesto menas: Sovietmečio nepaklusnieji. Radvilų rūmų dailės muziejus. Plakatai, 2020

Kaip įdomu. Anksčiau, dar būnant Vilniuje, dažnai pastebėdavau plakatams kabinti dedikuotas vietas, dažnai tai būdavo apleistų namų sienos. Dabar tokios vietos gana eliminuotos.

Netgi jei ir būtų kelios vietos, visa tai atsiremtų į finansus. Jeigu sugalvoji padaryti plakatą, kuris reikalauja specialios technologijos, kas yra normalu, tarkim, spausti offsetu, naudoti pantonus, tuomet turi daryti bent jau apie 300 vienetų. Tiek atsispausdinęs neturi kur jų dėti. Žmonės pamiršta tą medžiagišką dizaino dalį, ji po truputį išnyksta. Knygų srityje kiek kitaip, galbūt dėl to su knyga irgi labai smagu dirbti, nes tai kita dimensija, kurioje medžiaga yra svari. Plakate, reklamoje ar kitur tai dažniausiai visiškai eliminuota ir susiaurina požiūrio lauką.

Pats esi sukūręs apipavidalinimų parodoms ir kartu parodų plakatų. Kaip pavyksta parodos idėjas perkelti ant vieno popieriaus lapo? Kaip dažniausiai atrodo Tavo kūrybinis procesas?

Taip būna, kad dažniausiai idėja atsispindi ne ant vieno popieriaus lapo. Man patinka galvoti apie visą projekto/parodos esmę, ir didesniuose projektuose tai neužsibaigia vienu kūriniu. Plakatas gal net dažniau būna pirminis pasiūlymas, nes tai aiškiausiai suvokiama medija. Kartais juokingiausia tai, kad tas plakatas būna beveik nepanaudojamas arba tampa viena mažiausiai matomų dalių. Šiuo metu atrodo neįmanoma ir būtų kvaila galvoti, kad nėra socialinių medijų ir interneto, erdvės, kur mus dažniausiai pasiekia informacija.

Kalbant apie parodas, yra plakatas, kuris adaptuojasi ir transformuojasi į gatvės stendus, socialinės medijos žinutes ir pranešimus internetiniuose puslapiuose, yra naudojamas profiliuose, iš pirminės medžiagos atsiranda pridėtinė spausdintinė medija. Galvodamas, kaip parodą ir jos idėją atspindėti, nebūtinai atsiremiu į vizualiką, ji gali būti vienas iš dalykų, idėjų, papildančių kitas projekto dalis. Pavyzdžiui, instagram profilio žinutė gali papildyti plakatą ar svetainę, viena medija gali pateikti aiškią informaciją, kai tuo tarpu kita informacijos nesuteiks, bet nustebins savo vizualu. Kartais išgirstu, kad kai kurie plakatai yra nesuprantami, tačiau apie juos kalbama ir diskutuojama. Galbūt toks tikslas ir buvo, kad kažką sudomintų ar supykdytų? Kai esi truputį susidomėjęs, paveiktas plakato vaizdo, gali nueiti į kitas projekto vietas – puslapį, paskyrą, kur rasi daugiau informacijos. Tad man patinka žaisti tarp medijų. Su patirtimi ateina supratimas, kaip varijuoti, ir tai atveria daugiau kelių, netgi kaip apginti savo idėjas.

Arturas Bumšteinas, Audiokaukas. Plokštelė, 2019

Vizitinė kortelė kuratoriui ir rašytojui Valentinui Klimašauskui, 2019

Ar išskirtum, su kuriuo projektu buvo įdomiausia/sudėtingiausia dirbti ar kuris iš jų atnešė daugiausia kūrybinių inspiracijų?

Nemėgstu lyginti darbų ir rašyti pažymių. Įsimena projektai, su kuriais praleidžiu daugiausiai laiko ir kai gaunu galimybę išpildyti dalykus taip, kaip tikėjausi, kai projektas pasiseka, kai manimi pasitiki. Aišku, dar prisimenu tuos, kuriuos neseniai dariau. Venecijos meno bienalės projektas buvo kompleksiškas ir šiuo metu atrodo vienas iš įsimintinesnių darbų, prie kurių teko prisidėti. Grafinio dizaino dalį atlikom kartu su Nerijum Rimkumi, labai geru draugu ir puikiu dizaineriu, su kuriuo kartu studijavome ir dirbome kartu. Didelį įspūdį paliko darbas su juo ir Robertu Narkumi, jų ir kuratorės pasitikėjimas, projekto kompleksiškumas.

Kiek laiko ruošėtės Bienalei?

Viskas vyko etapais. Pradžioje susitikome su Nerijum ir Robertu, prieš pat aplikavimą į Venecijos bienalę. Tai buvo metai ar pusantrų iki bienalės pradžios. Kartu ruošėme projektą. Su Robertu buvo smagu dirbti, nes jis ganėtinai atviras ir įsileido kaip dalį projekto, kaip kūrėją, tad nebuvo taip, kad buvo paliekami išskirtinai tik dizaino darbai, mūsų nuomonės buvo klausoma. Jis buvo idėjos sumanytojas ir vykdytojas, bet kartu susėdę galvojome, kaip galėtume dizainą išvystyti. Galbūt iš mūsų dizaino idėjų buvo kai kas paimta į kūrinį, kai ką iš kūrinio pasiėmėme mes, ir išėjo toks sumazgytas dalykas, bet mes to ir siekėme. Vėliau paaiškėjo, kad dalyvausime Venecijos bienalėje. Tada su Nerijumi pusę metų kūrėme identitetą – nuo galvojimo fazės iki eskizų darymo, diskusijų ir galutinių rezultatų. Ir dabar vyksta šie procesai – planuojama išleisti knygą.

Ar kartotum šią patirtį?

Žinoma. Manau, kad dizaineriui kurti ir prisidėti prie Venecijos bienalės yra aukštas pasiekimas. Kai dirbi, tai pamiršti, tampa įprasta patirtimi, bet po kiek laiko galima tai įvertinti iš laiko perspektyvos. Šiuo atveju kartočiau dar ir dėl to, kad artimai dalyvavau pačiame procese, tokios galimybės retai pasitaiko.

Robertas Narkus, Gut Feeling. Lietuvos paviljonas 59-ojoje Venecijos meno bienalėje. Kartu su Nerijum Rimkumi. Plakatas, 2022

Robertas Narkus, Gut Feeling. Lietuvos paviljonas 59-ojoje Venecijos meno bienalėje. Kartu su Nerijum Rimkumi. Maišelis, 2022

Robertas Narkus, Gut Feeling. Lietuvos paviljonas 59-ojoje Venecijos meno bienalei. Kartu su Nerijum Rimkumi.Lipdukų plakatas, 2022

Robertas Narkus, Gut Feeling. Lietuvos paviljonas 59-ojoje Venecijos meno bienalėje. Kartu su Nerijum Rimkumi. Neonas, 2022

2021 metais rezidavai Nidos meno kolonijoje, kurioje kūrei dalį 59-osios Venecijos meno bienalės Lietuvos paviljono identiteto dalių.  

Su Nerijumi daug galvojome, ir atėjo toks metas, kuomet reikėjo imti daryti. Bienalei kaip pradinį atskaitos tašką sukūrėme šriftą „Gut feeling“ ir jį kurdami galvojome, kas yra skaitoma ir neskaitoma tuo pačiu metu; kas gali būti raidės ir piešinys. Analizavome įvairių kultūrų skirtingus piešinius, nuo grafičių kas yra abstraktus, įskaitomas dalykas, iki romėnų kursyvo šriftų. Pastarieji suintrigavo, nes juos gali perskaityti, tačiau tartum ne iki galo, ir tai tapo savotišku piešiniu. Žiūrėjome į vietnamiečių, tailandiečių šriftus, primenančius lotyniškas raides, ir galvojome, kodėl nepabandžius tų raidžių iš esmės perkurti, kur ta slidi riba, tarp piešinio ir raidės? Nidos meno kolonijoje būtent tai ir veikiau, nes šrifto kūrimas pareikalavo daug energijos ir laiko. Šriftas tapo viena iš Lietuvos paviljono identiteto dalių, kurį mes ganėtinai daug naudojome. Vėliau atsirado dar kelios dizaino dalys, kurios buvo tampriai susijusios.

Žmonės dažnai pasiskirsto į kelias stovyklas, vieni palaikydami bienales kaip meno ir šalies reprezentavimo būdą, kiti tokias prieigas kvestionuodami. Kokia Tavo nuomonė apie meno bienales?

Manau, kad bienalėje yra įdomu dalyvauti ir pristatyti šalį bei menininką. Atranka į bienales turėtų būti kaip strategija – ką ir kodėl siųsti. Tai turėtų būti atliekama profesionaliai. Lietuva, žiūrint į pasiekimus ir lyginant su kitomis šalimis, šią dalį vykdo puikiai. Aš labai džiaugiuosi už menininkus, kurie dalyvauja, turi galimybę sukurti projektą su tokiais finansavimais, kuriuos Lietuvos laukas retai kada turi. Menininkas gauna daug daugiau įrankių, žinoma, kartu ir daug daugiau spaudimo.

Kaip manai, kas labiausiai formavo Tavo stilių?

Manau, nenustebinsiu – aplinkos stebėjimas, buvimas nuoširdžiu sau ir nesistengimas kam nors įtikti. Tai yra esminiai dalykai. Daug idėjų semiuosi iš mados dizaino, nors nežiūriu daug dizaino blog‘ų ar kitų kūrinius. Taip pat svarbu maistas, sportas, pop kultūra, gamta. Ir žvejojant ateina gerų idėjų. Inspiruoja ir heraldika, vėliavos, kelio ženklai, parduotuvių iškabos, grafičiai kaip būdas perduoti informaciją ir paveikti. Jungiu vienus dalykus su kitais. Visgi daugiausia ateina iš pomėgių. Perfiltravus per juos, išleidus į dizaino lauką, kartais gaunu įdomesnių ar mažiau tikėtų idėjų. Kartais eidamas gatve pamatau ar susapnuoju. Stengiuosi redukuoti ir supaprastinti viską iki absoliutaus minimumo ir tuomet bandyti visa tai išplėsti, kad pats suprasčiau, ką ir kodėl darau. Galbūt kai kam mano dizainas atrodo labai paprastas, bet manau, kad dizainas turėtų būti paveikus ir suprantamas.