Kūnas ir materija. Pokalbis su menininke Urte Janus

Urtė Janus. Fot. Gerda Krutaja

Urtę Janus interviu metu pavadinau keliautoja laiku, kuri savo kūryboje jungia ne tik praeities ir dabarties atradimus bei mokslines teorijas, tačiau ir chemines medžiagas, siekdama išgauti geriausias variacijas savo kūriniams. Šie cheminiai junginiai menininkės skulptūrose dažnai nukeliauja tiek prie naujų virsmų, tiek prie destrukcijos. Urtė Janus (g. 1990) yra menininkė, tarpdisciplininio lauko atstovė, savo kūryboje jungianti skulptūrą, rašymą, videomeną, fotografiją ir chemiją. Baigusi fotografijos studijas Londone, Urtė į savo kūrybą inkorporavo kitas sritis ir daugiausia gilinasi į kūno ir aplinkos, kolektyvinės atminties meninius tyrimus. Šiuo metu menininkė gyvena ir kuria Londone, tačiau atskleidė planuojanti aktyviau įsitraukti ir į Lietuvos meno lauką. Šiame interviu su Urte kalbėjomės apie jos kūrybą, naujausią parodą bei įkvėpimus.

Agnė: Urte, studijavai Fotografiją Vilniaus dailės akademijoje, vėliau išvykai į Didžiąją Britaniją tęsti šios pačios krypties mokslų Middlesex universitete. Kaip pasirinkai šias studijas? Ar fotografija gyvenime vis dar užima svarbią vietą?

Urtė: VDA studijavau metus ir tuomet tęsiau studijas Londone. Dar paauglystėje mano tėtis padovanojo fotoaparatą. Su juo bandžiau įvairias technikas ir analogines technologijas, dariau savo pinhole fotoaparatą ir taip natūraliai nukeliavau į fotografijos sritį. Iš tikrųjų bestudijuodama Londone pradėjau dirbti nemažai kitų dalykų, reikalavusių praktinių įgūdžių, ir fotografija tapo būdu dokumentuoti aplinką. Dabar daug nebefotografuoju, bet įgytos žinios yra pritaikomos ir kai kuriu savo filmus, dirbu su 3D animacija, fotografijos žinios man labai praverčia. Bestudijuodama pradėjau dirbti filmavimo aikštelėse kaip dailininkė ir natūraliai nukeliavau į kitų dalykų kūrimą, iš kurių galiausiai išsikristalizavo polinkis į skulptūrą.

Akademijoje Vilniuje praleidai metus. Ar studijos Lietuvoje atliepė ne visus turėtus lūkesčius?

Tai buvo ganėtinai seniai ir tuo metu tiesiog norėjosi būti tokioje vietoje, kur viskas vyksta čia ir dabar. Jaučiu, kad laikai pasikeitė ir pasaulis tapo globaliu, tad geografinė padėtis nėra tokia svarbi. Visgi tuomet, kai studijavau Vilniuje prieš daugiau nei dešimt metų, norėjosi būti ten, kur kuriamos naujos idėjos, išraiškos būdai, laisvės yra daugiau ir dėl to pasirinkau Londoną.

Esi tarpdisciplininio meno atstovė – po studijų pati mokeisi skulptūros bei videomeno, kuriuos savo darbuose jungi su rašymu. Kaip nusprendei inkorporuoti visas šias sritis savo darbuose?

Man atrodo, kad dabar gyvenam tokiu laiku, kuomet visos sritys ir ribos nyksta, ne tik mene, bet ir moksle. Tarpdiscipliniškumas tampa norma. Skirtingų dalykų pasirinkimas yra naudingas, kuomet turiu idėją ir galiu pritaikyti tinkamiausia būdą jai komunikuoti. Man patinka kurti naratyvus ir tam padeda rašymas, video, taip intuityviai šios formos geriausiai jungiasi.

Urtė Janus, It’s dark, so very dark in the guts, 2022. Skulptūra. Fot. Urtė Janus

Urtė Janus. Fot. Gerda Krutaja

Ar darbuose stengiesi apjungti visas šias sritis, ar visgi renkiesi selektyviai?

Priklauso. Dažniausiai pradedu nuo teksto, parašau istoriją, naratyvas padeda sukurti visa kita. Istorija tampa atspirties tašku ir tuo pačiu kelrode žvaigžde, prie kurios aš vis grįžtu. Iš pradžių daug skaitau, vėliau parašau tekstą, tuomet jau kuriu skulptūrą, o video kuriu priklausomai nuo idėjos. Savo paskutinei parodai „I Grew Up in a Haunted House“ kūriau filmą, nes atrodė, kad jis tartum uždaro visą pasakojimo ratą.

Skaitydama apie ir kartu interneto erdvėje sklaidydama Tavo darbus, ne kartą pastebėjau nurodytą ryšį ir susidomėjimą kūno bei aplinkos santykiu. Dalis Tavo skulptūrų bei instaliacijų yra susiejamos su kūno dalimis, tarkim, žarnomis, klajokliu nervu, tulžimi, gerklomis. Kas fizinio kūno tematikoje domina ir kviečia tyrinėti meniniu aspektu? 

Visada domino daiktiškumas ir žvelgimas į realybę iš skirtingų perspektyvų. Man labai įdomu atitraukti dėmesį nuo antropocentrinio pasaulėžiūros modelio ir tiesiog pažiūrėti į daugybę gyvenimų, vykstančių tuo pačiu metu, patyrinėti, kur yra riba tarp gyvo ir negyvo objekto, kada jis tampa gyvu, kada objektas būna negyvas. Mano tyrimas visada sukasi apie materiją ir kiek ji turi įtakos mūsų gyvenimams. Mes nuolat kalbame apie tai, kokią įtaką darome pasauliui, bet kaip materija daro įtaką mums? Ta pati atmintis ateina į mus iš materijos ir aplinka, kurioje mes užaugome, mus keičia. Tai gali būti ir cheminiai procesai, inicijuojantys reakcijas. Įdomu pažiūrėti į istoriją, gyvenimus iš skirtingų pusių, ne tik iš žmogaus perspektyvos.

Urtė Janus, Black Bile, 2022. Skulptūra. Fot. Urtė Janus

Urtė Janus, Untitled, 2022. Skulptūra. Fot. Urtė Janus

Kas, be jau minėtų aspektų, suteikia daugiausia impulsų kūrybai?

Man patinka skaityti skirtingas teorijas, pasaulio suvokimo būdus. Darbuose jas jungiu. Pavyzdžiui, mėgstu skaityti Viduramžių teorijas apie mediciną, chemiją arba alchemiją ir šių laikų naujausius mokslinius atradimus ir juos tarytum jungti kartu į vieną. Iš to ateina didžiausias įkvėpimas – keliauti skirtingais etapais ir stebėti įsivaizdavimus bei numanymus, tarkim, iš kur atsiranda gyvybė. Galiausiai pastebi, kad nors skiriasi suvokimai, bet galiausiai tartum grįžtama prie pradinio taško.

Skamba lyg tokiu būdu keliautum laiku, atnešdama idėjas iš praeities. Šalia to dažniausiai dirbi su neapdorotomis medžiagomis, kurių variacijas pati susikuri. Ar esi dirbtuves pavertusi mini chemijos laboratorija? Kokias medžiagas dažniausiai pasitelki savo kūryboje?

Taip. Man kartais atrodo, kad mano kūrybos ašis yra cheminiai eksperimentai. Užtruko laiko sukurti receptus darbams. Visada galvoju kaip suteikti gyvybę darbams, inicijuoti, jog kūriniai turėtų savo procesą ir kistų. Priemonės, kurias naudoju, tarsi suteikia galimybę mano darbams mirti – aš tiesiog galiu juos palikti lauke ir jie grįš atgal į aplinką, savo darbuose nenaudoju jokių toksiškų medžiagų. Medžiagos turi ir simbolinę prasmę, kadangi savo darbuose naudoju kalcio karbonatą, išgaunamą iš kalkakmenio. Pastarasis yra tarsi mineralas, bet iš tikrųjų jis susidaro iš vandens organizmų skeletų. Šis mineralų ir organinio pasaulio susijungimas man itin įdomus. Taip pat naudoju medžiagą, kuri yra iš dumblių, ji veikia it klijai ir dėl to mano skulptūros yra atsparios vandeniui. Taip pat patinka naudoti želatiną. Dirbu su prieinamomis medžiagomis, kurias galiu pasiimti ir rasti aplinkoje.

Visas šis procesas prasidėjo pandemijos metu, kuomet pradėjau eksperimentuoti su medžiagomis, kurias galėjau rasti virtuvėje, kaip kad želatina, krakmolas ir kiti. Stebėjau kaip jomis galiu manipuliuoti, pakeisti, panaudoti savo darbams, išgauti skirtingas variacijas. Iš esmės susikūriau mini laboratoriją ir leidausi į šią kelionę.

2022 metų vasarą Londone buvo atidaryta Tavo paroda „I Grew Up in a Haunted House“, kurioje tyrinėji kolektyvinės atminties fragmentiškumą, atgyjantį per detales, vietas, pasakojimus ir elgesio modelius. Papasakok apie šią parodą plačiau – įdomu kaip kilo jos idėja bei kas tapo atspirties tašku.

Man labai įdomu materija kaip konceptas ir scenarijai, kuriuose materija atgyja. Kai kuriu skulptūras, naudoju grynas formas ir pasigaminu savo medžiagas, man tai tampa kontaktu per kūną, materiją – įdomios reakcijos tarp aplinkos ir kūno, kaip kūne keičiasi informacija su aplinka. Parodos atveju atsirado ir istorinė plotmė, nes stebėjau, kur mano pačios santykis su aplinka buvo stipriausias. Tai buvo vaikystė, tikriausiai kaip ir daugeliui žmonių, kuomet jaučiau intensyviausią ryšį su aplinka, ypač man augant, 1990-aisiais, kuomet buvo pereinamasis etapas politiniu, kultūriniu aspektu, netgi fiziniu. Pagiriai, miestelis, kuriame augau, buvo iš esmės pastatytas komunizmo laikotarpiu ir visos struktūros tarytum subyrėjo ir kažkurį laiką buvo labai daug tiesioginių ir netiesioginių griuvėsių. Mes, vaikai, tuose griuvėsiuose žaidėme, jie tapo mūsų žaidimo aikštelėmis. Būdamas vaiku nelabai supranti ir neteisi to, nes nesuvoki konteksto, tačiau atmintis persiduoda fizinėje plotmėje. Mane ypač įkvėpė rašytoja Gabriele Schwab ir jos knyga „Haunting Legacies: Violent Histories and Transgenerational Trauma”. Knygoje pasakojama kaip sekančios kartos prisimena trauminius įvykius, bet labai netiesiogiai, per kūno kalbą, jos perdavimą somatiškai, kaip atmintis keliauja per kūnus, tai nebūtinai suvokiant sąmoningai.

Urtės Janus paroda „I Grew Up In a Haunted House”, 2022. Fot. Urtė Janus

Urtė Janus, Bones are alive, red and full of blood, 2022. Skulptūra. Fot. Urtė Janus

Parodoje taip pat keli kūniškumo klausimus, sakydama, kad tai, ką jaučia kūnas neturi praeities ar ateities – tik dabartį. Ypač patiko Tavo mintis, jog namai nėra apsėsti, tačiau mūsų kūnai, išgyvenę įvairias traumines patirtis, gali būti būtent tokie. Tai labai rezonuoja ir su trauminės patirties teorijomis – traumą patyręs žmogus vis iš naujo išgyvena sukrėtusius įvykius, pasikeičia jo smegenų struktūra, o negydomi išgyvenimai gali likti panašaus intensyvumo, tad kūnas mena patirtus įvykius. Ar trauma tapo tam tikra parodos ašimi?

Pagrindinė tema buvo kūno atmintis, kurioje jungiasi du pasauliai. Labai daug skaičiau apie senąją medicinos teoriją, kurioje žmogus suskirstytas į keturias dalis – kraują, tulžį, juodąją tulžį ir gleives. Iki XIX amžiaus Vakarų medicina buvo paremta šia teorija. Man ji imponavo, nes šioje teorijoje yra skysčiai, cheminiai elementai, reguliuojantys žmogaus elgseną, būdą, psichologinę būseną ir tai turi fizinę išraišką. Ši kūno atmintis ir fizinė išraiška man buvo įdomiausia.

Atrodo, kad ši paroda ir asmeniška – dalis inspiracijos ir apgalvojimų kilo iš aplinkos, kurioje augai. Kaip manai kiek įtakos Tavo kūrybai turi augimas 1990-aisiais?

Įtaką, žinoma, jaučiu ir apie ją kalbu, bet nematau to kaip savo kūrybos ašies. Tai yra tema, kurią nagrinėju, bet ji nebūtinai bus pasitelkta kitiems darbams. Mane įkvepia naujasis materializmas ir nutolimas nuo dualistinio mąstymo, nes nebėra griežto skirstymo tarp kūno ir proto, žmogaus ir gamtos, bet viskas tartum susilieja į vieną. Ir pačioje parodoje bandžiau į tai pažiūrėti kaip į visumą, kad atmintis yra ir aplinkoje, ir mumyse.

Kokius artefaktus pasitelkei šioms idėjoms atskleisti?

Parodai padariau betonines struktūras, kurios atspindėjo vietą ir tapo vietos žemėlapiais, skulptūros veikė kaip kūno žemėlapiai. Abu jie buvo sudėti vieni ant kitų, betoninėms struktūroms veikiant it konteineriams. Pastaruosiuose buvo rūgštis, kuri ilgainiui tirpdo tiek patį konteinerį, tiek pačią skulptūrą – jos reaguoja tarpusavyje. Abi struktūros keičiasi, rūgštis tartum „suvalgo“ kūrinį, bet tuo pačiu vyksta cheminės reakcijos, kurių metu auga ir naujos struktūros iš šio cheminio mišinio. Tokiu būdu sujungiau vietą su kūnu, nurodydama, kaip jie kinta kaip dvi atviros sistemos ir keičiasi informacija.

Urtė Janus, Untitled, 2022. Skulptūra. Fot. Urtė Janus

Tad iš esmės parodoje apsilankius skirtingu metu, kiekvienąkart matytumėm jau kitokius kūrinius? 

Tikrai taip. Kažkuriuo momentu jie sunaikins vienas kitą – kūriniai nėra baigtiniai ir stabilūs.

Kūriniai pasmerkti destrukcijai. Taip pat minėjai ir filmą „A Bone That Turned Into Stone“, kuris papildė Tavo parodą. Jį žiūrėdama jaučiausi lyg keliaučiau kitų planetų kraštovaizdžiais. Kuo šis kūrinys papildė ar praplėtė parodą?

Filme naudojau ir skaičiau savo parašytą tekstą, kurį sukūriau dar pradžioje. Filmas tarytum keliauja per skirtingus kraštovaizdžius, kurie yra tarsi praeities artefaktai, kultūrinė istorija, o tekstas kalba apie fizinę patirtį, reakcijas, vykstančias šiuo metu.

Kartu su kolega Yarda Krampol, kuris buvo ir Tavo parodos kuratorius, rengiate patyriminį projektą/laboratoriją „How About“. Jame įsitraukėte į svajingų, hipnotizuojančių ir netgi kiek siurrealių objektų ir aplinkos kūrimą, stengdamiesi sukelti sinestezines patirtis. Kūrinių sąraše – intymios, teminės vakarienės konceptas, skulptūriškos augalų kompozicijos ir daugiasluoksnė skulptūra. Kaip kilo šio projekto idėja? Kokie buvo įdomiausi atradimai jo metu?

Yarda ateina iš renginių pasaulio, aš labiau iš kūrybinio, tad tokiu būdu išplėtojome idėją kaip sujungti šiuos du pasaulius. Tai tarpdisciplininis projektas, kuriame jungiame muziką, gastronomiją, meną į renginių serijas. Šiuo metu organizuojame skirtingų tematikų vakarienių serijas. Bandėme daug įvairių dalykų. Tarkim, vienoje vakarienėje žmonės galėjo liesti objektus esančius ant stalo, tokiu būdu modifikuodami aplinkos garsus. Taip pat daug eksperimentuojame su žolelėmis, jų inkorporavimu į maistą bei gėrimus, tarkim, naudojome Senovės Egipte populiarų mėlynąjį lotusą, kuris gali padėti sąmoningai sapnuoti ar atsipalaiduoti. Mes žaidžiame su skirtingomis reakcijomis ir poveikiais, tad vakarienės labiausiai koncentruojasi į patirtį, nors naudojame organišką, laukinį maistą.

„How about“ vakarienė. Fot. Tomas Soltonas

„How about“ vakarienė. Fot. Tomas Soltonas

„How about“ vakarienė. Fot. Tomas Soltonas

„How about“ vakarienė. Fot. Tomas Soltonas

Ilgą laiką gyveni Londone, tad įdomu ar domiesi Lietuvos meno įvykiais?

Londone apsigyvenau būdama dar labai jauna ir santykis su Lietuva susiklostė kiek idiliškas – Lietuva ilgą laiką buvo it oazė, į kurią grįžtu atsiriboti. Paskutinius porą metų tiesiog praleisdavau mėnesį-du Lietuvos kaime, niekur nenorėdama išvykti. Pastebiu, kad šis santykis po truputį keičiasi – tikrai labai įdomu kas vyksta Lietuvos meno pasaulyje ir būtų įdomu į jį įsilieti, tad ir tyrinėju šią idėją ir aspektą.

Kokias kitas veikimo trajektorijas numatai ateityje? Kur ir kokius Tavo projektus galėsime išvysti?

Visai neseniai pradėjau meno rezidenciją, kurioje praleisiu metus ir veikla suksis aplink naują projektą. Šiuo metu studijuoju Viduramžių alcheminius receptus, skirtus sielai atskirti nuo kūno, nes naujam projektui noriu sukurti vaiduoklį. Manau, kad jau pavasarį turėtų atsirasti pirmieji darbai.